- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-47/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. B., A. K.
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Šiaulių rajono II-jo notarų biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rusėjo 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-987-368/2010 pagal ieškovo Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, T. B., A. K. (tretieji asmenys: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Šiaulių rajono II-jo notarų biuro notarė B. Š., B. G.) dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais, piniginės kompensacijos priteisimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
T. B. pateikė Šiaulių rajono Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti žemę 111,49 ha Šiaulių apskrityje, Mineikių km. Prašyme atkurti nuosavybės teises į jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą 111,49 ha Mineikių dvare nurodė, kad ankstesnis savininkas buvo jo tėvas I. B., kuris mirė 1932 m. birželio 15 d. Atsakovas T. B. nurodė, kad po Z. B. (močiutės) mirties 1914 m. palikimą priėmė lygiomis dalimis jos sūnūs I. B. (atsakovo tėvas) ir T. B., o po tėvo brolio T. B. mirties jo dalis perėjo I. B.. Prie minėto prašymo pateikė tėvo I. B. mirties liudijimą bei savo gimimo akto įrašą Nr. 3. Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. rugpjūčio 31 d. išdavė pažymą Nr. 274 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje konstatuota, kad T. B. pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusio savininko T. B. nuosavybės teisėmis valdytą Mineikių km. 99,49 ha žemės ir 12 ha miško sklypą ir pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Įstatymas) T. B. turi nuosavybės teisę į 99,49 a žemės ir 12 ha miško. Nurodyta, kad pažyma parengta pagal dokumentus: prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei prašymą atmatuoti žemę natūra, rūšinių paskirstymų žemių pagal kaimus savininkų sąrašą, giminystės ryšį įrodančius dokumentus. Remiantis šia pažyma Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 31-8561 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į T. B. tenkančią 0,26 ha žemės, 13,11 ha miško, likusią 98,12 ha atkuriant vėliau. Remiantis ta pačia 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 274, Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 31-10345 buvo nuspręsta atkurti T. B. nuosavybės teises į jam tenkančius 99,49 ha žemės ir 12 ha miško Mineikių kaime.
Šalies argumentai
Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą ir ieškiniu prašė:
1. Pripažinti negaliojančia 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apygardos viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 274 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
2. Pripažinti negaliojančiu 1998 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. Nr. 31-8561 dėl atkūrimo nuosavybės teisės į buvusio savininko T. B. nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Mineikių kaime, grąžinant natūra 0,26 ha ir 13,11 ha žemės.
3. Panaikinti 1998 m. gruodžio 18 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1594 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone“ 3 priedo 6 punktą, kuriuo T. B. perduotiems žemės sklypams nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miško ūkio paskirtis.
4. Pripažinti negaliojančiu 1999 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. Nr. 31-10345 dėl atkūrimo nuosavybės teisės į buvusio savininko T. B. nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Mineikių kaime, 95,42 ha žemės ir 2,70 ha miško, grąžinant natūra 69,67 ha žemės ir 2,70 ha miško, už 25,75 ha žemės (vertė 26857 Lt) atlyginant pinigais.
5. Panaikinti 1999 m. spalio 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 1350 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone“ 3 priedo 5 punktą kuriuo T. B. perduotam žemės sklypui nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis.
Pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. dovanojo A. K. 1,58 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2424).Pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. dovanojo A. K. 8,84 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2426).
8. Pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. dovanojo A. K. 2,95 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2428).
Taikyti restituciją grąžinti 8,84 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 8942,- Lt, 1,58 ha žemės sklypą, Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 2650,- Lt, 2,95 ha žemės sklypą Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 4495,- Lt, 72,37 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 93942 Lt, esančius Šiaulių rajone, Liepkalnio kaime, valstybės dispozicijon.Priteisti iš T. B., a.k. (duomenys neskelbtini) piniginę kompensaciją- 48372 Lt, kaip be pagrindo įgytą turtą - valstybės naudai.Panaikinti žemės sklypų teisinę registraciją o būtent, 8,84 ha žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 8942,- Lt, 1,58 ha žemės sklypo, Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 2650,- Lt, 2,95 ha žemės sklypo, Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 4495,- Lt, 72,37 ha žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), sklypo vertė 93942,- Lt.
12. Priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad T. B. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme negali būti laikomas asmeniu, turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko T. B. turėtą žemę ir mišką, nes jo nesieja su turto savininku tokie giminystės ryšiai, kurie leistų įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10 str.). Savo poziciją grindė tokiomis aplinkybėmis:
T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) tėvai yra I. (I.) B. ir M. G. – B. (1933 m. vasario 19 d. gimimo akto įrašas Nr. 3);tikėtina, kad T. (T. – S.) B. ir I. (I.) B. buvo broliai, nes abiejų tėvavardis yra Z., todėl tikėtina, kad T. B., a.k. (duomenys neskelbtini) yra T. (T.-S.) B. sūnėnas (1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T. M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raštas Nr. 9);Mineikių dvaras Šiaulių apskrityje, Kuršėnų valsčiuje nuosavybės teise niekada nepriklausė nei T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) nei jo tėvui I. (I.) B. Mineikių dvaras nuosavybės teise priklausė T. - S. B. - Mineikių dvarą, susidedantį iš 125,34 ha žemės ploto (pagal surašymo aktą apie 111 ha), įsigijo T. (T. – S.) B., Z. – G. sūnus, iš viešųjų varžytinių 1912 m. birželio 5 d. (1934 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos T.M. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro raštas Nr. 9); I. B. ir V. M. 1930 m. gegužės 5 d. įkeitė Žemės bankui nežinia kur esančio T. - S. B. nekilnojamąjį turtą - 89 ha iš bendro 125,34 ha ploto su trobesiais ir kitais priklausiniais. Ši Mineikių dvaro dalis buvo parduota iš varžytinių 1939 m. gegužės 15 d. S. S., J., likusi žemė liko T. - S. B., Z. – G., nuosavybė (1939 m. gegužės 15 d. Žemės banko nutarimas Nr. 905, Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus Mineikių dvaro savininko S. S. ipotekos knyga Nr. 106).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu paveldėjimą pagal įstatymą reglamentavo Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1104 - 1380 straipsnių normos. Pagal šį įstatymą paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, kurie su mirusiuoju buvo susiję kraujo ryšiu (1105 str.), dar negimę vaikai, pradėti tėvui tebesant gyvam, nuo paveldėjimo teisės nebuvo nušalinami (1106 str.), artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklausė teisėtiems vaikams (1127 str.). Kaip matyti iš 1934 m. liepos 17 d. Žemės ištyrimo žiniaraščio Nr. 53/24283 Mineikių dvaro (Bacaičių seniūnija) 99,49 ha savininku nurodytas T. B. (I t., 20 b. l.), pagal 1934 m. liepos 18 d. surašyto Žemės ištyrimo žiniaraštį Nr. 54/24284 Vaškiškės palivarko (Bacaičių seniūnija) 75,94 ha savininku nurodytas T. ir I. B. įpėdinis (II t., b. 18-19 b. l.), pagal 1936 m. kovo 23 d. patvirtinto Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, sudaryto apmokestinimo tikslu, duomenis Vaškiškių palivarko 75,94 ha žemės ir miško savininkais nurodyti B. T. ir I. įpėdinis, kitame šio dokumento lape Vaškiškių palivarko 75,94 ha žemės savininku nurodytas I. B., o Mineikių dvaro 111,49 ha savininku nurodytas T. B. (II t., 81-83).
Nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis priimtoje byloje Nr. 3K-7-4/2009). T. B. tėvas I. (I.) B. mirė 1932 m. birželio 15 d. Palikimo atsiradimo momentu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380 straipsniai, reguliavę paveldėjimo santykius. Civilinių įstatymų 1255 straipsnis nustatė, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: “palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui”. Tai reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti, ir jokių teisinių veiksmų, kaip pvz. turto perrašymas, atlikti nereikėjo. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog Šiaulių apskrities viršininko administracija negalėjo atkurti nuosavybės teisių į žemę ir mišką T. B., nes neišsiaiškinta, kas buvo I. B. turėto turto paveldėtojai, yra nepagrįstas. Teismas nepagrįstu laikė ir ieškovo teiginį, kad T. B. nuosavybės teisę į minėtus sklypus įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius teisės aktus, kadangi nuosavybės teisė T. B. buvo atkurta remiantis 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktu Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, patvirtintu 1936 m. kovo 23 d., kur įrašyti savininkai B. T. ir Igno įpėdiniai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma ne pagal bendras paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka – pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Taigi visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, t. y. kas 1940 m. liepos 22 d buvo nusavintos žemės savininkas. Tuo tarpu teismas, remdamasis 1934 – 1935 metų dokumentais, neišsiaiškino, kas 1940 m. liepos 22 d. įvykusios nacionalizacijos metu valdė ginčo sklypą.
2. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934 m. vasario 24 d. rašte Nr. 9 nuosekliai buvo kalbama apie kiekvieną turtą atskirai, nurodant ne tik koks tai yra turtas, bet buvo išvardinami ir visi jam taikyti apsunkinimai. Todėl teismas, nustatydamas I. B. turėtą žemės kiekį, neturėjo žemės sudvigubinti, t. y. skaičiuoti kaip atskirus vienetus turėtą žemę ir žemę, kuriai buvo taikomas draudimas, nes tai buvo viena ir ta pati žemė.
3. 1939 m. kovo 29 d. nekilnojamasis turtas – 89 ha Mineikių dvare iš bendro 125,34 dešimtinių ploto, kurį sudarė du sklypai – iš viso apie 111 ha žemės (pagrindinis sklypas – 99 ha ir 12 ha miško), priklausę T. S. B., buvo parduotas iš varžytinių ir jį įsigijo S. S.. Taigi 1940 metais vykusios nacionalizacijos metu T. S. B. nuosavybės teise liko tik 22,49 ha žemės (miško), o Vaškiškių palivarke, priklausiusiame T. S. B. ir I. B. bendrai, buvo 75,94 ha žemės, todėl atsakovas T. B. galėjo pretenduoti tik į 37,97 ha žemės dalį.
4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad Z. B. B., Stasio dukters, ir T. S. bei I. B., Z. G. sūnų nekilnojamasis turtas Kuršėnų valsčiuje buvo paliestas žemės reformos, kad visas šis turtas buvo įkeistas, jam uždėti draudimai ir atsakovo T. B. šeima buvo priversta po varžytinių 1939 metais išsikraustyti iš Mineikių dvaro į Jonavą, netyrė ir nevertino kitų byloje esančių dokumentų.
5. Teismas rėmėsi 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai Ž. R. komisijai siųstame Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus Bacaičių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše nurodyta aplinkybe, kad atsakovas T. B. Mineikių k. (dvare) turėjo 111,49 ha žemės ir miško, kad šią nuosavybę atsakovas įgijo iš tėvo I. B., tačiau visiškai nenurodė, kada ir kokiu būdu šią nuosavybę I. B. įgijo.
6. Nevertinta Nacionalinės žemės tarybos prie žemės ūkio ministerijos 2009 m. vasario 17 d. išvada, kurioje nurodyta, kad žemė Mineikių dvare buvo ne T. B. (Igno sūnaus), o jo tėvo I. B. brolio T. S. B. (Zenono – G. sūnaus) nuosavybė ir kad po varžytinių T. S. B. nuosavybė liko tik 22 ha. Be to, I. B., T. S. B. globėjas, mirė 1932 m. birželio 15 d., todėl nėra aišku, kas 1940 m. liepos 22 d. vykusios nacionalizacijos metu buvo T. S. B. nuosavybės teise priklausiusios žemės, buvusios Mineikių dvare, globėjas ir savininkas.
7. Atsakovas T. B. tiek 1991 m. spalio 8 d. prašyme, tiek 1994 m. liepos 1 d. rašte Kužių apylinkės agrarinės reformos tarnybai išreiškė valią, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės tik į Mineikių dvare buvusią žemę, o prašymo atkurti nuosavybės teises į Vaškškių dvare esančią žemę jis nepateikė.
8. Teismas rėmėsi ir vertino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovo parodymus, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo duoti, nes minėtas atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad iš 1934 m. vasario 24 d. Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro rašte Nr. 9 išdėstytos informacijos nėra pagrindo abejoti, kad I. B. Kuršėnų valsčiuje, tikėtina aptartoje Bacaičių seniūnijoje, kurioje buvo Bacaičių, Mineikių, Vaškiškių kaimai, nuosavybės teise valdė 174 a žemės. 1939 m. kovo 29 d. S. J. S. iš varžytinių pirko 89 ha pagal įkeitimo liudijimą iš bendro 195,34 deš. (213,41 ha) ploto (hipotekos knygos „Mineikių dvaras“ duomenys). Taigi Mineikių dvare, į kurio sudėtį įėjo Vaškiškių ir kiti palivarkai, buvo žymiai daugiau žemės, o ne tik iš varžytinių T. S. B. įgytos 125,34 deš. Tai iš esmės patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. rugsėjo 10 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad 1944-1948 metų fonde Kuršėnų valsčiaus „likusių be savininkų“ ūkių sąraše įrašytas 47 ha žemės Mineikių kaime valdytojas T. B. (jei Mineikių dvare 111,49 ha žemės būtų priklausę tik T. S. B. ir iš jos 89 ha buvo parduoti S. S., 47 ha likti nei T. S. B., nei atsakovui T. B. negalėjo. Žemės ištyrimo žiniaraštyje, kuris buvo pagrindu atkurti nuosavybės teises atsakovui T. B., nurodyti žemės tyrėjo apskaitymu dydžiai yra: 65,30 ha ariamos žemės, 7 ha pievų, 3 ha ganyklų, 35 ha miško ir 1,19 ha neapmokestinamo ploto. Tuo tarpu 89 ha žemės, kurią galėjo nupirkti S. S., nėra. Taigi T. B. buvo atkurta nuosavybė į jam pačiam, o ne T. S. B. priklausiusią žemę.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos remiantis 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktu Kuršėnų valsčiaus Bacaičių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, patvirtintu 1936 m. kovo 23 d., kur savininku aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas T. B.. Tuo tarpu tai, kad 1939 metais S. S. buvo parduota 89 ha Mineikių dvare T. S. B. priklausiusios žemės, visiškai neįrodo, kad Mineikių dvaro dalis, priklausiusi T. B., perėjo kito asmens nuosavybėn. Teismas nustatė, kad T. S. B. mirė 1920 m. Rusijoje, todėl akivaizdu, kad 1944 – 1948 m. fonde „likusių be savininkų“ ūkių sąraše 47 ha žemės Mineikių kaime valdytoju įrašytas atsakovas T. B.. 1934 m. liepos 18 d. žemės ištyrimo žiniaraštyje Vaškiškės palivarko savininku nurodytas T. ir I. B. įpėdinis, o to paties žiniaraščio 6 punkte nurodyta, kad tam pačiam savininkui be aprašomo šiame žiniaraštyje ploto dar priklauso Mineikių dv. 111,49. Tuo tarpu akivaizdu, kad T. ir I. B. įpėdiniu galėjo būti tik atsakovas T. B..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuosavybės teisė buvo atkurta ne į dėdei T. S. B., o į atsakovui T. B. priklausiusią žemę, todėl Įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises, negalėjo būti pažeistos. Atsakovas T. B., kaip vienintelis įpėdinis, buvo perėmęs palikimą, t. y. visą turtą, likusį po savo močiutės Z. B. mirties 1914 metais ir perėjusį lygiomis dalimis tėvui I. B. bei tėvo broliui T. S. B., po šio mirties perėjusį tėvui I. B. ir po šio mirties 1932 m. birželio 15 d. perėjusį atsakovui T. B.. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1104 – 1380 straipsnių normas, taikytas iki 1940 m. birželio 15 d., palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti, o jokių teisinių veiksmų kaip turto perrašymas atlikti nereikėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTRS) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusios įstatymus. Teismas nurodė, kad pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1255, 1261 straipsnius palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti, o jokių teisinių veiksmų, kaip pvz. turto perrašymas atlikti nereikėjo. Atitinkamai ginčo dėl to, ar atsakovas T. B., gim. 1933 m., turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo tėvui I. B. priklausiusią žemę, šiuo metu nėra. Tačiau ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovo tėvas I. B., miręs 1932 m. birželio 15 d., t. y. iki atsakovo T. B. gimimo (1933 m. sausio 31 d.) iki nacionalizacijos ar kitokio turto nusavinimo apskritai buvo 111,49 ha žemės, buvusios Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiaus, Mineikių dvaro teritorijoje (į kurią atsakovui, kaip I. B. sūnui, buvo atkurtos nuosavybės teisės) savininku (1 t., 9 b. l.), nes tik tokiu atveju nuosavybės teisių į minėto ploto žemę atsakovui T. B., gim. 1933 m., atkūrimas galėtų būti laikomas teisėtu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 str. 1 d., 4 str. 1 d.).
Iš skundžiamo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo aišku, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių atsakovui T. B., gim. 1933 m., atkūrimo teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės vadovavosi 1934 – 1936 metų duomenimis (Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934 m. vasario 24 d. raštu Nr. 9 Žemės reformos departamentui, 1934 m. liepos 17 d. žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 53/24283, 1934 m. liepos 18 d. žemės ištyrimo žiniaraščiu Nr. 54/24284, 1935 m. gruodžio 6 d. žemių sąrašu, 1936 m. kovo 23 d. patvirtintu Kuršėnų valsčiaus, Bacaičių seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašu). Tačiau, kaip jau minėta, sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimą, būtina nustatyti nuosavybės teisės subjektą būtent turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismo analizuotame Kauno apygardos teismo vyriausiojo notaro 1934 m. vasario 24 d. rašte (2 t., 10 – 11 b. l.) minimi apsunkinimai (įkeitimai) ne tik atsakovo dėdės T. S. B. turtui Mineikių dvare, bet ir tame dvare buvusiai atsakovo tėvui I. B. (į kuriam priklausiusią žemę atsakovas, kaip jis pats nurodo, įgijo teises paveldėjimo būdu (2 t., 9 b. l.) priklausiusiai turto (Vaškiškių) daliai. Tuo tarpu Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. R4-66 pažymėta, kad atsakovo tėvas I. B., gyv. Mineikių dv., miręs 1932 m. birželio 15 d. (2 t., 88 b. l.) iki 1940 m. vasario 22 d. turėjo 47,87 (matavimo vienetai nenurodyti) žemės. Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, po tėvo I. B. mirties gimęs atsakovas T. B. (gim. 1933 m. sausio 31 d.) negalėjo paveldėti daugiau žemės negu turėjo jo tėvas. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymoje Nr. R4-66 nurodyta žyma „Paskola paimta trobesių statybai“, kas, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad minėtas 47,87 (matavimo vienetai nenurodyti) žemės plotas taip pat buvo įkeistas. Nors Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pagrįstai nustatė, jog 1939 m. kovo 29 d. iš varžytinių, patvirtintų Žemės banko valdybos 1939 m. balandžio 17 d. nutarimu, 89 ha Mineikių dvaro žemės buvo parduota S. S. (1 t., 15 - 22 b. l.), tačiau nepagrįstai sprendė, jog tai neturi reikšmės atsakovo T. B., gim. 1933 m., nuosavybės teisių atkūrimui. Antai jau Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje pažymėta, kad atsakovo dėdė T. S. B. (kuriam priklausiusi žemė neva ir buvo parduota S. S.) mirė 1920 m. Rusijoje (2 t., 170 b. l.), o pastarojo asmens, pripažinto dingusiu be žinios, turtą valdė atsakovo tėvas I. B., kuris kartu su V. M. 1930 m. gegužės 5 d. įkeitė Žemės bankui minėtus 89 ha žemės iš bendro ploto 125,34 dešimtinių Mineikių dvaro su trobesiais ir kitais priklausiniais (1 t., 21 b. l.) ir kuri 1939 m. kovo 29 d. buvo parduota S. S.. Atitinkamai, kadangi I. B. buvo savo brolio T. S. B. (kaip šiuo metu nustatyta, mirusio 1920 m. Rusijoje) turto globėjas, tai, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. sausio 14 d. pažymą Nr. R4-66 bei Mineikių dvaro 125,34 deš. plotą (1 t., 15 b. l.), pagrįstai manytina, jog būtent likusi neparduota 47,87 ha Mineikių dvaro dalis buvo laikyta atsakovo tėvo I. B. nuosavybe (125,34 deš. * 1,092 (1 dešimtinė = 1,092 ha) – 89 = 47,87 ha). Atitinkamai teigti, kad Mineikių dvare buvo daugiau atsakovo tėvui I. B. priklausiusios žemės, nėra pagrindo, ką iš esmės patvirtino ir teisme apklausta Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono Žemėtvarkos skyriaus specialistė R. T. (2 t., 102 b. l.). Tačiau, kaip jau minėta, šie 47,87 ha žemės taip pat galėjo būti įkeisti (2 t., 2 b. l.) ir tik tokią žemę galėjo paveldėti atsakovas T. B.. Tokiu būdu darytina išvada, kad iki 1940 m. liepos 22 d. vykusios nacionalizacijos, atsakovo T. B., gim. 1933 m., tėvui I. B. nuosavybės teise nepriklausė 111,49 ha Mineikių dvaro ir nuosavybės teisės į atitinkamą žemės plotą atsakovui T. B., gim. 1933 m., negalėjo būti atkurtos. Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atlikusi patikrinimą Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros pavedimu, 2009 m. vasario 17 d. rašte Nr. 4B-(9.6)-166 taip pat konstatavo, kad atsakovui T. B. (Igno sūnui) nuosavybės teisės į Mineikių dvare buvusius 111,49 ha žemės buvo atkurtos neteisėtai, t. y. pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (2 t., 29 b. l.). Taigi minėto patikrinimo rezultatai patvirtina, kad nuosavybės teisės T. B., gim. 1933 m., į 111,49 ha Mineikių dvaro žemės buvo atkurtos pažeidžiant anksčiau minėtas imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas (CK 1.80 str.), o tai, kad surašant ginčijamą Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. 274 (1 t., 11 b. l.) nebuvo gauta vėlesnių (po Šiaulių apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1935 m. gruodžio 6 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame Kuršėnų valsčiaus Bacaičių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, patvirtinto 1936 m. kovo 23 d.) dokumentų (2 t., 27, 28 b. l.), nepaneigia nuosavybės teisių atsakovui T. B. į 111,49 ha žemės Mineikių kaime atkūrimo neteisėtumo ir nepagrįsto atsakovo praturtėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atlikto patikrinimo rezultatų (2 t., 26 – 29 b. l.) nevertino, nors apie tai pažymėta jau Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje (2 t., 165 – 172 b. l.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas, pripažįstant negaliojančia Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. 274 ir visus su T. B. nuosavybės teisių į 99,49 ha žemės bei 12 ha miško atkūrimu susijusius ginčijamus sprendimus, o taip pat su jų pagrindu įgyto turto perleidimu susijusius sandorius bei taikant restituciją. Kadangi už dalį žemės atsakovui T. B. buvo išmokėta kompensacija (1 t., 23 – 24 b. l.), tai taikant restituciją šioje dalyje iš atsakovo priteistina 48 372 Lt pinigų suma.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), o vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad nuosavybės teisės atsakovui T. B. buvo atkurtos valstybės institucijų sprendimais, byloje buvo nustatinėjami sudėtingi senų faktų klausimai, o atsakovai T. B. ir A. K. iš esmės tik gynė savo teises, kurios, kaip šiuo metu nustatyta, buvo įgytos neteisėtai, nors ir patvirtintos valstybės institucijos sprendimais. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyto bylinėjimosi išlaidų priteisimo principo ir jų iš atsakovų T. B. bei A. K. nepriteisti (CPK 96 str. 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
1) Šiaulių apygardos viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. 274 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;
2) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 31-8561 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. dėl atkūrimo nuosavybės teisės į buvusio savininko T. B. nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Mineikių kaime, grąžinant natūra 0,26 ha ir 13,11 ha žemės;
3) Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1594 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone“ 3 priedo 6 punktą, kuriuo T. B. perduotiems žemės sklypams nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miško ūkio paskirtis;
4) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 31-10345 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. B. į buvusio savininko T. B. nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Mineikių kaime, 95,42 ha žemės ir 2,70 ha miško, grąžinant natūra 69,67 ha žemės ir 2,70 ha miško, už 25,75 ha žemės atlyginant pinigais;
5) Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 1350 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Šiaulių rajone“ 3 priedo 5 punktą kuriuo T. B. perduotam žemės sklypui nustatyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis;
6) 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) dovanojo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1,58 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2424, kadastrinis Nr. 9118/0012:24);
7) 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. dovanojo A. K. 8,84 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2426, kadastro Nr. 9118/0012:23);
8) 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartį, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notaro biuro notarės B. Š., kuria T. B. dovanojo A. K. 2,95 ha žemės sklypą (notarinio registro Nr. 2428, kadastrinis Nr. 9118/0012:25);
2. Panaikinti žemės sklypo unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), 1,58 ha žemės sklypo unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), 2,95 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 72,37 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) registraciją A. K. ir T. B. nuosavybe.
1) grąžinti 8,84 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), 1,58 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), 2,95 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), 72,37 ha žemės sklypą unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančius Šiaulių rajone, Liepkalnio kaime, valstybės nuosavybėn.
2) priteisti iš T. B. 48 372,00 Lt (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt du litus 00 ct) valstybei.