Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-03-15 · Civilinė byla Nr. 2-637/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-15
Bylos Nr.
2-637/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“
Pareiškėjas
V. B.
Kategorijos
  • 126.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-637/2012Procesinio sprendimo kategorija:126.7.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria netenkintas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“ prašymas dėl likvidavimo procedūros bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Stiprybė“ taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1114-260/2011 pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Stiprybė“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 29 d. nutartimi UAB „Stiprybė“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Renavita“ (toliau – administratorius). BUAB „Stiprybė“ administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti BUAB „Stiprybė“ bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto (25 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi administratoriaus prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad nėra galutinai patvirtinti didžiausių įmonės kreditorių K. J. ir „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimai, dėl kurių tebevyksta teisminiai ginčai. Teismo nuomone, klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto tikslinga spręsti tada, kai bus baigti kreditorių reikalavimų teisminiai ginčai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

BUAB ,,Stiprybė“ administratorius atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti įmone bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atskirąjį skundą grindžiai šiais argumentais:

1. Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartyje nepatvirtintų kreditorių reikalavimų nelaikė kliūtimi vykdyti 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 3 realizuotą kreditorių valią - inicijuoti atsakovo likvidavimo procedūrą. Skundžiama nutartimi tas pačias faktines aplinkybes teismas be pagrindo vertino visiškai priešingai ir todėl nepagrįstai netenkino administratoriaus prašymo.

2. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti (ĮBĮ 30 str. 2 dalis). Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1971-260/2011 pakeistos laikinosios apsaugos priemonės lėmė, kad atsakovo komercinė - ūkinė veikla yra nutraukta negrįžtamai, todėl teismas turėjo veikti pagal ĮBĮ nurodymus ex officio ir be administratoriaus prašymo spręsti dėl atsakovo pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3. ĮBĮ nenustatyta draudimo tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmimo. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 26 straipsnio nuostatos taikytinos ir kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, gali būti reiškiami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Tai lemia, kad atsakovo pripažinimas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto nepažeis kreditorių K. J. ir „Swedbank lizingas“, UAB teisių bei neturės įtakos teismo procesams, kuriuose sprendžiami jų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius VSDFV Alytaus skyrius prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymas, neteko galios. Administratorius, vykdydamas 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Stiprybė“ bankrutavusia ir taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, siekdami proceso ekonomiškumo ir atsižvelgdami į tai, kad dalies kreditorių reikalavimai yra patvirtinti, kreditoriai nesutinka priimti pasiūlymo pasirašyti taikos sutartį, BUAB „Stiprybė“ ūkinė-komercinė veikla nutraukta, todėl, kreditoriaus nuomone, pripažinus BUAB „Stiprybė“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kreditorių K. J. ir „Swedbank lizingas“, UAB kreditoriniai reikalavimai galės būti tikslinami iki teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, apeliacijos dalyką sudaro teismo teisė pripažinti įmone bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kai dėl vykstančių teisminių ginčų bankroto byloje nėra patvirtinti didžiausių įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

ĮBĮ 23 straipsnio 15 punktas suteikia kreditorių susirinkimui kompetenciją siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus (dalį jų) įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą spręsti, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus.

Nagrinėjamu atveju BUAB ,,Stiprybė“ 2011 m. birželio 29 d. kreditorių susirinkimas, be kitų nutarimų, įpareigojo administratorių kreiptis į teismą dėl BUAB „Stiprybė“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismas, išnagrinėję kreditoriaus V. B. skundą dėl šio kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi, administratorius, vykdydamas kreditorių susirinkimo 2011 m. birželio 29 d. nutarimus, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Stiprybė“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tačiau teismas administratoriaus prašymo netenkino motyvuodamas tuo, kad dėl teisminių ginčų nėra patvirtinti didžiausių kreditorių finansiniai reikalavimai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonė gali būti pripažinta bankrutavusia ir likviduojama ir tuo atveju, kai dalies kreditorių reikalavimai dar yra ginčijami, t. y. įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtinti tik dalies kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pripažinta, kad nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, kol vyksta teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo, galima kaip išimtis, bet ne taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-249/2009).

Nagrinėjamu atveju formaliai egzistuoja ĮBĮ 30 straipsnyje numatytos sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir skelbti likviduojama dėl bankroto, tačiau egzistuoja ir kitos aplinkybės, į kurias sprendžiant BUAB ,,Stiprybė“ pripažinimo bankrutavusia klausimą privalu atsižvelgti. Bylos medžiaga liudija, kad kai kurių kreditorių reikalavimai nėra galutinai patvirtinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-295-2012, panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas K. J. 1 722 204,13 Lt kreditorinis reikalavimas, ir perdavė šio kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, tokioje situacijoje, kai patenkinus administratoriaus prašymą dėl likvidavimo procedūros taikymo, o teismui priėmus kreditoriui K. J. palankų sprendimą, iškiltų kliūčių sėkmingai likvidavimo procedūrai, nes įmonės likvidavimo stadijoje patvirtinus didelės vertės kreditoriaus reikalavimą iš esmės keistųsi likusių kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijos ir tektų perskirstyti kreditoriams sumokėtas sumas. Remiantis bylos medžiaga ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, priėmus šiam kreditoriui palankų sprendimą, jo finansinis reikalavimas procentine išraiška būtų didžiausias iš visų kreditorių reikalavimų. Taigi, patvirtinus jo finansinį reikalavimą iki likvidavimo procedūros, šis kreditorius turėtų lemiamą įtaką priimamiems sprendimams kreditorių susirinkimuose. Bylos medžiaga liudija, kad vyksta teisminiai ginčai dėl 2011 m. liepos 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nuspręsta pakartotinai įpareigoti administratorių nutraukti bendrovės ūkinę-komercinę veiklą, vykdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs K. J. atskirąjį skundą, 2012 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-282/2012, Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas kreditoriaus skundas dėl 2011 m. liepos 25 d. kreditorių sprendimo įmonės ūkinės-komercinės veiklos nutraukimo klausimu, panaikino ir šį klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tiek administratoriaus, tiek kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ teigimu, bankrutuojančios įmonės ūkinė-komercinė veikla yra nutraukta, nes ji grąžino lizingo davėjui transporto priemones, kuriomis vykdė veiklą. Tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1971-260/2011, kuria BUAB „Stiprybė“ buvo įpareigota grąžinti lizingo bendrovei transporto priemones, taip pat nėra įsiteisėjusi, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartimi ją panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, iš minėtų teismų nutarčių matyti, kad klausimai dėl atsakovo ūkinės-komercinės veiklos tikslingumo ir šiai veiklai vykdyti reikalingų transporto priemonių grąžinimo lizingo bendrovei šiam momentui dar nėra išnagrinėti ir vis dar išlieka teorinė galimybė įmonei vykdyti veiklą. Tuo tarpu likviduojamos įmonės statusas reiškia, kad atliekamas pasirengimas užbaigti įmonės egzistavimą. Taigi bankrutavusi įmonė turėtų baigti savo ūkinę- komercinę veiklą, nes tokios veiklos vykdymas, esant vieninteliam tikslui – realizuoti šios įmonės turtą ir ją išregistruoti, tampa sudėtingas.

Būtina pažymėti, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1193-260/2012, buvo patenkintas BUAB „Stiprybė“ ieškinys atsakovui UAB „Pralita“ ir pripažintos negaliojančiomis transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartys bei taikyta restitucija - ieškovui BUAB „Stiprybė“ grąžintos 39 transporto priemonės. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys leidžia spręsti, kad sprendimas už akių dar nėra įsiteisėjęs, tačiau su transporto priemonių grąžinimu bankrutuojančiai įmonei susijusios aplinkybės yra svarbios, vertinant šios įmonės ūkinės-komercinės veiklos tolesnio vykdymo galimybės prielaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl likvidavimo procedūros bankrutuojančiai įmonei taikymo, turėjo įvertinti ir pirmiau minėto teisminio ginčo rezultatą ir jo įtaką bankrutuojančios įmonės veiklos galimybėms, dėl kurių turėtų nuspręsti kreditoriai. Apeliacinės instancijos teismas neturi duomenų apie bankrutuojančios įmonės vykdytos veiklos pobūdį, o kreditoriaus K. J. 1 722 204,13 Lt finansinio reikalavimo, 2011 m. liepos 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimo – įpareigoti administratorių nutraukti ūkinę-komercinę veiklą, BUAB „Stiprybė“ įpareigojimo grąžinti lizingo bendrovei transporto priemones, kuriomis buvo vykdoma veikla, pagrįstumo klausimai perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės atskiruoju skundu keliamo klausimo išspęsti iš esmės, tačiau pripažįsta, kad esant minėtų aplinkybių visumai, tikslinga buvo atidėti įmonės likvidavimo procedūros taikymo nagrinėjimą iki bankroto procese svarbiausių klausimų išsprendimo – galimybės BUAB „Stiprybė“ vykdyti ūkinę-komercinę veiklą lizinguojamomis transporto priemonėmis (taip pat ir ieškovui palankaus Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1193-260/2012, BUAB „Stiprybė v. UAB „Pralita“ sprendimo atveju) ir kreditoriaus K. J. 1 722 204,13 Lt finansinio reikalavimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar esant tokiai situacijai šioje byloje galėjo būti taikoma išimtis iš bendros taisyklės ir įmonė galėjo būti pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto iki tol, kol nebus išspręsti visi minėti klausimai, taip pat į tai, kad bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu bei visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų gynimu bei pusiausvyra, teisėjų kolegija laiko, kad norint teisingai išnagrinėti klausimą dėl atsakovo pripažinimo bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, turi būti kruopščiai ištirtos anksčiau nurodytos aplinkybės (CPK 185 str., 329 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai ištaisomos bylos negrąžinant pirmosios instancijos teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas neatskleidė ginčo klausimo esmės ir teisėjų kolegija neturi galimybės jo išnagrinėti iš esmės apeliacine tvarka, todėl panaikinus skundžiamą teismo nutartį, klausimas dėl atsakovo įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl BUAB ,,Stiprybė“ likvidavimo procedūros taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėKonstantinas Gurinas