Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Išanalizavęs nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reguliavimą (BVK 140 str. 1 d. 10 p.; 141 str. 1 d., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 199 p., Rekomendacijų 6.1–6.4 p.) bei faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad atsižvelgus į tai, jog pasiūlymo (teikimo) pareiškėjui skirti paskatinimo priemones nepateikė pareigūnai, nurodyti Rekomendacijų 6.1–6.4 papunkčiuose, o pareiškėjui tokia teisė nesuteikta, Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas pagrįstai pareiškėjo prašymo perkelti jį iš paprastosios grupės į lengvąją grupę netenkino. Taigi, teismas šiuo atveju neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nenustatė ir pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui taikomas draudimas kontaktuoti su kitais nuteistaisiais, taip tai, jog Vilniaus PN baudos izoliatoriuje nuobaudas atlieka didelis skaičius nuteistųjų, todėl, siekiant apriboti pareiškėjo galimybę kontaktuoti su kitais nuteistaisiais bei siekiant užtikrinti paties pareiškėjo saugumą, Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų nurodymu pareiškėjas 2015 m. kovo 14 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį. Vilniaus PN 2015 m. balandžio 14 d. rašte pareiškėjui nurodė aplinkybes, dėl kurių jis nebuvo išvestas pasivaikščioti. Pareiškėjas šio rašto neginčijo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Vilniaus PN pateikta informacija. Dėl Vilniaus PN nurodytų aplinkybių ir pareiškėjo saugumo jis 2015 m. kovo 14 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo saugumas, siekiant įgyvendinti izoliavimo reikalavimus, yra esminis. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų dienų, kada jis nebuvo išvestas į lauką, o skundą grindė abstrakčiais teiginiais. Vien tik tai, kad, pareiškėjo teigimu, jis jautėsi išskirtinis, būdamas izoliuotas, teismo vertinimu, nepatvirtino, jog pareiškėjas patyrė dėl to konkrečius neigiamus išgyvenimus ir dėl to jam kilo žala. Teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodytos objektyvios aplinkybės, dėl ko pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad jis žalojosi dėl to, jog nebuvo išvedamas į lauką, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog pareiškėjas tokiu teiginius nurodė tik skunde. Teismo vertinimu, paties pareiškėjo elgesys jam sukėlė neigiamų pasekmių, o Vilniaus PN suteikė medicininę pagalbą tinkamai ir laiku, dėl kraujuojančios žaizdos jį nuvežė į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos medikų atlikti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo kvalifikuoti ir savalaikiai, suteiktos medicininės paslaugos kokybiškos ir profesionalios. Teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos veiksmų, pareiškėjo teiginius dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų atmetė kaip nepagrįstus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui L. V., jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus pataisos namuose: netenkinant prašymo perkelti į lengvąją grupę, pareiškėją laikant izoliuotai, neleidžiant pasinaudoti pasivaikščiojimų teise.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas izoliuotai buvo laikomas dėl savo paties saugumo, baudžiamojoje byloje jį pripažinus specialiuoju liudytoju. Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, jog pareiškėjas žalojosi dėl to, jog nebuvo vedamas į lauką. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kuomet asmuo gali būti perkeliamas į lengvąją grupę.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog pasivaikščioti nebuvo išvestas tik vieną kartą, ir nurodo, kad lauke nebuvo bent 17 kartų. Laikymas izoliuotai užkertą kelią pareiškėjui bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjas tvirtina, kad žaizda buvo netinkamai prižiūrima, todėl pradėjo pakartotinai kraujuoti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylų teisės aktų taikymo ir įrodymų vertinimo prasme, sutinka su dalimi pirmosios instancijos padarytų išvadų.

Dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su jo prašymo perkelti į lengvąją grupe netenkinimu, pirmiausia pažymėtina, kad perkėlimas tarp grupių vyksta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 140 straipsnio nustatyta tvarka.

Nuteistųjų perkėlimas iš paprastosios į lengvąją grupę atliekamas, kai nuteistasis atitinka BVK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus. Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriama paskatinimo priemonė: atlikusiems ne mažiau kaip vienerius metus, o nepilnamečiams, atlikusiems ne mažiau kaip šešis mėnesius paskirtos bausmės, – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę.

Bausmių vykdymo kodekso 141 straipsnio 9 dalis nustato, kad paskatinimas, kuriuo nuteistasis perkeliamas į lengvąją arba paprastąją grupę, skiriamas pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu.

Vilniaus PN administracija paskatinimo priemones nuteistiesiems skiria vadovaudamasi „Paskatinimo priemonių Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinėmis rekomendacijomis“ (toliau – ir Rekomendacijos; b. l. 47), patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-286. Pagal Rekomendacijų 6 punktą, pasiūlymus (teikimus) dėl nuteistųjų skatinimo pareigūnams, turintiems įgaliojimus skirti nuteistiesiems paskatinimo priemones, teikia: už stropų darbą valstybės įmonėje prie pataisos namų – įmonės direktorius arba įmonės padalinio, kuriame dirba nuteistasis, vadovas; už stropiai atliekamus ūkio darbus – minėtus darbus organizuojančio laisvės atėmimo įstaigos administracinio padalinio vadovas; už stropų mokymąsi – bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos, vykdančios nuteistųjų mokymą laisvės atėmimo įstaigoje, direktorius arba jo įgaliotas atstovas; už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, pasiektą pažangą dalyvaujant pataisos programose – Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas (6.1–6.4 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl aptariamos skatinimo priemonės kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau, kaip jam buvo paaiškinta atsakymuose į jo kreipimusis (b. l. 9-12), pareiškėjui skirti paskatinimo priemones pasiūlymo nepateikė pareigūnai, nurodyti Rekomendacijų 6.1–6.4 punktuose.

Atsižvelgusi į aptartą teisinį reguliavimą bei byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kada atsakovo atstovui nebuvo pagrindo skirti pareiškėjui paskatinimo priemonės – pasiūlymo dėl šios priemonės skyrimo nepateikė tokią teisę turintys pareigūnai. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo prašymo perkelti į lengvąją grupę netenkinimu, pirmosios instancijos teismo atmesti teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog jam esant paprastojoje grupėje, buvo apribotos galimybės bendrauti su artimaisiais, be to, jis jautėsi izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.

BVK 73 straipsnis nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji, be kita ko, turi teisę: per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; du kartus per savaitę paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vadovaujantis BVK 103 straipsniu, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų (susijusių su nuteistųjų izoliacija). Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.

Taigi, kaip matyti iš aptariamų teisės nuostatų, pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė, be kita ko, per du mėnesius gauti vieną pasimatymą, neribotą kiekį laiškų, du kartus per savaitę skambinti.

Pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nenurodė, kuri iš šių pareiškėjo teisių buvo pažeista, t. y. pareiškėjui teisėtai esant paprastojoje grupėje ir jo neperkeliant į lengvąją, pareiškėjas turi tiek teisių, kiek yra įtvirtinta BVK 73 straipsnyje. Pareiškėjas šiuo atveju negali reikalauti daugiau teisių nei jam yra garantuojama įstatymu. Todėl tik esant nustatytiems BVK 73 straipsnio normų pažeidimams, būtų galima vertinti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus. Vis dėlto, kaip jau buvo akcentuota, pareiškėjas nenurodė, kurios konkrečiai jo teisės, susijusios su bendravimu su artimaisiais, buvo pažeistos, todėl šie aspektu pareiškėjo argumentai pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

Antra vertus, BVK 73 straipsnio 5 punktas įtvirtina pareiškėjo teisę kasdien pasivaikščioti, šią pareiškėjo teisę įgyvendinant laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jis nuolat nebuvo vedamas pasivaikščioti (arba vedamas vėlyvu metu nuo 18 iki 20 val.), dėl ko dar skaudžiau jautė izoliacijos (vienumos) keliamus padarinius bei save žalojo, bandydamas į susidariusią padėtį atkreipti dėmesį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, kadangi baudžiamojoje byloje pareiškėjui suteiktas specialiojo liudytojo statusas (b. l. 31). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2015 m. birželio 26 d., 2015 m. liepos 15 d. bei 2015 m. liepos 20 d. pareiškėjas susižalojo sau kaklą, jam suteikta medicininė pagalba (b. l. 13, 15, 19). Įvykių tyrimo metu pareiškėjas raštu paaiškino, kad pats sau skutimosi peiliuku susižalojo kaklą, kadangi nustatytu laiku nebuvo išvestas pasivaikščioti bei kad nėra nustatyto grafiko, kada pareiškėjas bus perkeltas iš izoliuotos kameros.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti 2015 m. kovo 14 d., siekiant apriboti pareiškėjo galimybę kontaktuoti su kitais asmenimis (b. l. 31). Dėl kitų pareiškėjo nevedimo pasivaikščioti atvejų atsakovo atstovas nepasisakė.

Įvertinusi susiklosčiusią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 73 straipsnio 5 punktas, 103 straipsnis ir 70 straipsnis, taikomi kartu, aiškiai ir konkrečiai įtvirtina, jog nuteistasis, priskirtas paprastajai grupei, turi teisę į kasdienius pasivaikščiojimus pagal izoliacijos taisykles, išskyrus, jei tam yra nepalankios oro sąlygos ir su nevedimu pasivaikščioti dėl šios priežasties sutinka nuteistasis. Daugiau išimčių, kada nuteistasis gali būti nevedamas pasivaikščioti, BVK neįtvirtina.

Taigi, kaip galima spręsti iš susiklosčiusios situacijos, Vilniaus PN įstatyme nustatyta imperatyvi pareiga vesti nuteistuosius pasivaikščioti. Ta aplinkybė, jog pareiškėjui baudžiamojoje byloje yra suteiktas specialaus liudytojo statusas ir jam galbūt gali būti daromas neteisėtas poveikis, nesudaro pagrindo Vilniaus PN BVK įtvirtintas taisykles taikyti kitaip arba jų išvis netaikyti. Todėl Vilniaus PN negali apriboti nuteistojo, net jei yra suteiktas specialiojo liudytojo statusas, teisių. Tokiu atveju Vilniaus PN kyla pareiga pataisos namų darbą organizuoti tokiu būdu, kad teise pasivaikščioti galėtų pasinaudoti visi nuteistieji.

Šiuo atveju pats atsakovo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas buvo nevedamas pasivaikščioti 2015 m. kovo 14 d. (pareiškėjo atsisakymo eiti pasivaikščioti byloje nepateikta). Dėl kitų tikėtinų atvejų (pareiškėjas, aiškindamas savęs žalojimo priežastis, nurodė, jog tai darė dėl negalėjimo išeiti pasivaikščioti, per didelės ir ilgai trunkančios izoliacijos), atsakovo atstovas išvis nepasisakė ir nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus, t. y. nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas savęs žalojimo priežastis nurodė tik skunde, yra nepagrįsta byloje pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad jam nebuvo suteikta visa būtina medicinos pagalba, žaizda pakartotinai ėmė kraujuoti ir tik tuomet pareiškėjas išsiųstas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015 m. liepos 15 d. pareiškėjui suteikta pirmoji medicinos pagalba, 2015 m. liepos 16 d. ryte tvarstis buvo sausas, nekraujuojantis, tačiau tos pačios dienos vakare perrišimo metu pradėjo kraujuoti kaklo žaizda, nesustabdžius kraujavimo pareiškėjas buvo išsiųstas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, be to, kilo įtarimų, jog pareiškėjas žaizdą pradraskė pats (b. l. 32, 37, 38).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjui nebuvo suteikta reikiama pagalba. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo pakartotinius savęs žalojimus leidžia spręsti, jog Vilniaus PN personalui galėjo kilti pagrįstų įtarimų apie pareiškėjo pakartotinį žaizdos pradraskymą, juo labiau kad 2015 m. liepos 16 d. ryte tvarsčiai buvo švarūs ir žaizda nekraujuojanti. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN turėjo pareiškėją iškart siųsti į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę – žaizdai nekraujuojant tam nebuvo pakankamo pagrindo.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje 2015 m. liepos 21 d. paties pareiškėjo padarytas įrašas, jog jis atsisako psichiatrinio gydymo bei vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; psichiatro pareiškėjas atsisakė ir 2015 m. rusėjo 21 d. medicininės apžiūros metu (b. l. 43, 47). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šis įrašas iš esmės paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad jam nebuvo sudarytos galimybės kreiptis psichiatrinės (psichologinės) pagalbos bei prašymą išreikalauti iš atsakovo visus pareiškėjo sveikatos duomenis daro perteklinį ir nagrinėjam laikotarpiui neaktualų.

Plačiau pasisakant apie pareiškėjo nurodomas savęs žalojimo priežastis, kartu nulėmusias ir neturtinės žalos kilimą, pažymėtina, kad asmens laikymas izoliuotu (vienumoje) neribotą ir ilgą laiką, neabejotinai lemia šiam asmeniui neigiamų padarinių, pasireiškiančių depresija, išgyvenimais, socialine atskirtimi, bejėgiškumu bei gali nulemti rimtų psichologinių sutrikimų, t. y. daro įtaką asmens emocinei, protinei ir fizinei gerovei.

Šiuo aspektu ne kartą yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris, be kita ko, yra nurodęs, jog asmens kalinimas vienumoje neapibrėžtą ilgą laiką, be pakankamos protinės ir psichinės stimuliacijos, gali prilygti asmens kankinimui bei nežmoniškam ir žeminančiam asmens orumą elgesiui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismo vertinimu, asmeniui kalint tokiomis sąlygomis, netgi artimųjų periodiškas apsilankymas gali nekompensuoti patiriamų kasdienių išgyvenimų (žr., pvz., EŽTT 2005 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Ramirez Sanchez prieš Prancūziją; 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą byloje Piechowicz prieš Lenkiją; 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Michał Korgul prieš Lenkiją).

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, nuo kada pareiškėjui yra taikomos izoliacinės sąlygos, taip pat nenurodė tokių sąlygų taikymo pareiškėjui pabaigos. Anksčiau aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas ne tik nuolat buvo laikomas vienumoje, taip pat – nevedamas pasivaikščioti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN situacija, kuomet pareiškėjas neapibrėžtą laiką buvo kalinamas izoliuotai nuo kitų kalinių, jam nesuteikiant galimybių daugiau bendrauti asmenimis, kurie negalėtų jam daryti neteisėto poveikio, užsiimti kitomis stimuliuojančiomis veiklomis, kompensuojančiomis izoliacijos keliamų padarinių efektą, pareiškėjui nulėmė neturtinę žalą, kuri, be kita ko, galėjo pasireikšti ir dažnu savęs žalojimu bei emociniu nestabilumu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – nenustatytos trukmės neužtikrinimas teisės į pasivaikščiojimus, pareiškėjo laikymas neapibrėžtą laikotarpį izoliacinėmis sąlygomis vienumoje, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, dėl ko, kaip liudija byloje esantys įrodymai, save žalojo, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinėje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo.

Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į pažeidimų trukmę, intensyvumą, daromų pažeidimų neapibrėžtumą laike, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė ne tik dvasinių, taip pat – fizinių – kančių, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti adekvačia laikytina 700 Eur suma.

Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjimo nevisapusiškai, neatsižvelgė į visus byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas apie savęs žalojimo motyvus nurodė tik teismui, bei neteisingai taikė BVK 73 straipsnio 5 punkto, 70 ir 103 straipsnių nuostatas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir pareiškėjui iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisiama 700 Eur dydžio suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui L. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų, priteisti 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.