Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. G. ir nuteistojo R. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendį, iš dalies sudėjo ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. G. priteista 663,24 Lt (šeši šimtai šešiasdešimt trys Lt ir 24 ct) Vilniaus teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiosios G. G. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 16 d., apie 19 val., būdamas N. B. bute (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,18 promilės girtumas), po to, kai kartu buvusi sutuoktinė G. G. jį miegantį pažadino, paėmė į ranką ant grindų stovėjusį stiklinį butelį, kurį tyčia metė G. G. į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajai muštinę žaizdą kaktoje su veido kaulų, kaukolės skliauto ir pamato priekinės daubos daugybiniais lūžiais, kraujosruvą kairės akies srityje, dėl ko G. G. buvo sunkiai sužalota, t. y. sunkiai sutrikdė G. G. sveikatą.

Teismas skirdamas bausmę įvertino vienas aplinkybes, tačiau visai neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios taip pat yra svarbios skiriant bausmę, t. y. nusikaltimas padarytas spontaniškai, nesant išankstinės tyčios, specialistai konstatavo G. G. sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau ligoninėje ji negulėjo nė vienos dienos, nebuvo praradusi sąmonės, sutuoktinė pasveiko, sužalojimai nesukėlė liekamųjų sveikatos sutrikdymų, ji darbinga ir turi nuolatinį darbą, po įvykio nepraleido nė vienos darbo dienos, o 2012 m. gruodžio 16 d. atostogavo. Be to, susitaikė su sutuoktine, toliau kartu gyvena ir augina septynerių metų dukrą F. G., kurią kas dieną pasitinka ir pasiima iš mokyklos. Dukra serga bronchine astma, o šaltu laikotarpiu dažnai kartojasi bronchinės astmos priepuoliai, todėl jos negalima ilgai palikti be priežiūros. Rūpinasi namų buitimi, nes gyvena išnuomotame socialiniame bute, kuriame nėra patogumų, t. y. reikia kūrenti krosnį, atsinešti vandenį iš šulinio, atvežti malkų prie namų ir t. t. Nuteistasis 2013 m. rudenį atliko name esančių krosnių rekonstrukciją, gulėjo su dukra ligoninėje, nes sutuoktinė tuo metu turėjo dirbti, kad užtektų pajamų šeimai. Šios aplinkybės patvirtina šeiminių santykių tvirtumą bei nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį.

Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į jo sveikatą, t. y. fiziologiškai turi tik vieną inkstą, šiuo metu serga lėtiniu virusiniu C hepatitu, kepenų fibroze, sideroze, kartais būna epilepsijos priepuoliai, dėl prastos sveikatos krenta svoris, diagnozuota depresija, darbingumą sudaro tik 50 proc. Dėl minėtų ligų gydymas vyksta nuolatos, o paskutinius šešis mėnesius kiekvieną pirmadienį leidžiami vaistai nuo hepatito, todėl po to 2 dienas laikosi 38,8 temperatūra. Mano, kad pataisos namuose negalės gauti specialaus gydymo dėl jo progresuojančių nepagydomų ligų. Dėl anksčiau išvardytų išimtinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, kuri nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu.

Nuteistasis nurodo, kad BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcijoje ir pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - KT) 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. spalio 10 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 12d., 2008 m. spalio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai) bei dar labiau apsunkins nukentėjusiosios, kuri yra jo sutuoktinė, padėtį, t. y. jį izoliavus nuo šeimos, sutuoktinė negalės tuo pačiu metu dirbti ir prižiūrėti ligotos dukters, rūpintis patogumų neturinčiu būstu, uždirbti lėšų šeimos pragyvenimui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios ir nuteistojo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistojo R. G. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalis keistina dėl nuteistajam R. G. paskirtos bausmės.

Nors nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde tiesiogiai nenurodo, tačiau iš jos skundo turinio matyti, kad ji nesutinka ne tik su paskirta bausme, bet ir su R. G. nusikalstamos veikos kvalifikacija dėl nukentėjusiajai padaryto sužalojimo sunkumo ir tyčios.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą svarbu nustatyti, kad buvo padarytas sunkus artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimas ar susargdinimas. Teismų praktikoje jau yra išgrynintos artimo giminaičio ir šeimos nario sąvokos (kasacinės nutartys Nr. 2K-525/2013, Nr. 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013 ir kt.), kuriomis teisėjų kolegija ir vadovaujasi pripažindama R. G. ir G. G. sutuoktiniais (šeimos nariais). Patys apeliantai taip pat neginčija to fakto, kad R. G. ir G. G. yra susituokę 2006 m. lapkričio 3 d., jų santuoka nenutraukta, gyvena kartu ir veda bendrą ūkį.

Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde nepagrįstai nesutinka su specialisto išvadomis dėl jai nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Iš specialisto išvados Nr. G 141/13(01) matyti, kad G. G. padaryta muštinė žaizda kaktoje su veido kaulų, kaukolės skliauto ir pamato priekinės daubos daugybiniais lūžiais, kurie kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 28-29). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas V. K. paaiškino, kad pats kaukolės lūžis yra sunkus sveikatos sutrikdymas, nepriklausomai nuo gydymo trukmės. Kaukolės pamato lūžį nustatė iš išrašo dėl atliktos galvos kompiuterinės tomografijos. Be to, tai rodo ir radiologės įrašo aprašymas, kad yra dešinio smilkinio skliauto, dešinio viršutinio žandikaulio lūžis su perėjimu į priekinę kaukolės duobę, ir išvada, kad daugybiniai veido kaulų lūžiai su perėjimu į priekinę kaukolės pamato duobę. Kaukolės pamato lūžis yra susijęs su priekine veido duobe, t. y. jei lūžis pereina į duobę nesvarbu, kurioje vietoje, toks sužalojimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kontakto vieta buvo ten, kur nustatyta muštinė žaizda ant kaktos virš nosies. Sužalojimas buvo būtent toje vietoje, kuris šakojosi į daugybinius veido lūžius (b. l. 203-204). Teisėjų kolegija nurodo, kad prie nukentėjusios apeliacinio skundo pridėti dokumentai ir gynėjos teismo posėdžio metu pateikti dokumentai buvo pateikti specialistui atliekant specialisto išvadas, todėl atliekant tyrimą dėl G. G. padarytų sužalojimų buvo į juos atsižvelgta. Be to, specialistas, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad žaizda buvo padaryta šio įvykio metu. Medicininių duomenų, kad nukentėjusioji buvo anksčiau patyrusi galvos traumą, nėra (b. l. 204). Pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme parodė, jog 2012 m. gruodžio 16 d. buvo suduotas vienas smūgis. Po smūgio atsirado mėlynės kaktos srityje ir paakiuose (b. l. 202-203). Ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu G. G. parodė, kad įvykio dieną jai buvo sužalota kakta (veidas) (b. l. 13, 17-18, 146). Tai patvirtino ir liudytojai N. B., M. G., R. P., I. V. (b. l. 146, 147, 149-151). Iš to seka, kad įvykio metu G. G. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodė, kad R. G. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog nukentėjusioji teigia, kad nuteistasis ją sužalojo neatsargiai. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Iš specialisto apeliacinės instancijos teisme parodymų matyti, kad nukentėjusios sužalojimui reikšmės turėjo ne mesto butelio tūris, o jėga, su kuria buvo mestas butelis (b. l. 204). Nukentėjusioji viso ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose tvirtino, kad ji žadino R. G. ir paėjusi nuo vyro (R. G.) apie porą metrų pajuto smūgį į galvą (b. l. 17-18, 146, 202-203). Taigi šie pirmiau paminėti įrodymai patvirtina, kad R. G., paimdamas stiklinį butelį, buvusį šalia jo lovos, ir mesdamas į G. G. į galvą, suvokė, kad toks jo veiksmas yra pavojingas (taikė į galvą) ir gali sukelti nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą (metė su tokia jėga, kad nukentėjusiajai buvo padaryti dešinio smilkinio skliauto, dešinio viršutinio žandikaulio lūžis su perėjimu į priekinę kaukolės duobę), nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Nuteistajam R. G. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija įvertina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas šią bausmę, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą. Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad R. G. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), nusikaltimas baigtas (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas), anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nuo 2012 m. liepos 30 d. įtrauktas į probuojamųjų asmenų duomenų registrą, įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrijos kabinetų dispanserinę įskaitą dėl priklausomybės alkoholiui sutrikimo, linkęs smurtauti, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad padarė nusikaltimą apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Taip pat įvertino, kad nukentėjusioji G. G. atleido savo vyrui, neturi jam pretenzijų. Tačiau paskyrė per griežtą bausmę, nes neįvertino, kad R. G. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, turi mažametę dukrą, kuri turi sveikatos problemų (b. l. 173-174), pats nuteistasis turi sveikatos problemų, t. y. serga lėtiniu virusiniu C hepatitu, kepenų fibroze, sideroze, kartais būna epilepsijos priepuoliai, dėl prastos sveikatos krenta svoris, diagnozuota depresija (b. l. 179-186), iš dalies darbingas, t. y. jo darbingumą sudaro tik 50 proc. (b. l. 177), nors G. G. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau ligoninėje ji negulėjo nė vienos dienos. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas banko mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėjo civilinį ieškinį Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos už G. G. gydymą (b. l. 199). Pati nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad R. G. prižiūri jų mažametę bronchine astma sergančią dukrą, kai ji dirba, nuo veikos padarymo praėjo vieneri metai, per šį laikotarpį daug kas pasikeitė, t. y. pasikeitė vyro elgesys, R. G. tapo dėmesingesnis jai ir dukrai, ji pati pasveiko, sužalojimai nesukėlė liekamųjų sveikatos sutrikdymų, seniai susitaikė, prie jos sutuoktinio pagrindinių ligų prisidėjo komplikacijos, kitos ligos (gastritas, depresija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas tik pasunkintų jos padėtį. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija mano, jog nuteistajam, net ir esant jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, gali būti skiriama trumpesnė laisvės atėmimo bausmė nei paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Visos aptartos aplinkybės yra svarbios, tačiau nėra išimtinės, dėl kurių R. G. būtų pagrindas paskirti švelnesnę bausmę nei sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė arba skirti kitą bausmės rūšį. Be to, Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžiu jau buvo suteikta galimybė nuteistajam pasitaisyti atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau praėjus vos 6 mėnesiams nuteistasis R. G. padarė naują nusikalstamą veiką, kurios metu sužalojo šeimos narį. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta, skyrus R. G. laisvės atėmimo bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Todėl teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-376/2008 ir kt.). Iš pirmiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės nėra išimtinės, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies.

Taip pat nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio, nes teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas BK 62 straipsnį, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis, jog paskirtąja bausme turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų. Iš bylos duomenų matyti, kad R. G. savo noru nepranešė apie savo padarytą veiką, o tai padarė liudytojas N. B. (b. l. 45-46, 149-150). Tokiu būdu nėra BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų visumos.

Nors pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas banko mokėjimo nurodymas, kuriuo sumokėjo civilinį ieškinį Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos už G. G. gydymą (b. l. 199), nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies, nes be šių pagrindų turi būti nustatyta ir 2 dalies 1-6 punkte numatytos sąlygos. 2 punkte numatyta sąlyga, kad kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, tarsi ir atitiktų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus. Tačiau įvertinus faktines aplinkybes, kad G. G. dirba, byloje nėra duomenų, jog jai yra tėvų valdžia apribota ar jos priežiūra kenktų vaiko interesams. Iš byloje esančių SODRA duomenų matyti, kad apie nuteistojo R. G. draudėjus duomenų nėra (b. l. 87), nors R. G. įrašytas į darbo biržą, tačiau nedarbo draudimo išmokos negauna (b. l. 88). Visi šie faktai patvirtina, jog nėra pagrindo R. G. taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies.

Kadangi nuteistasis R. G. buvo nuteistas ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, todėl vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė turi būti subendrinta su ankstesnio nuosprendžio paskirta bausme, t. y. iš dalies sudėta ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam R. G. už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams pakeisti:

R. G., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirti laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nuosprendį, iš dalies sudėti ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.