Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria atmestas M. G. skundas ir paliktas nepakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. VR-2.19-306, kuriuo M. G. pagal ATPK 87 str. 3 d. paskirta 400 Lt bauda su pažeidimo padarymo įrankio konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. VR-2.19-306 nubaustas pagal ATPK 87 str. 3 d. už tai, kad jis 2014 m. spalio 25 d., 16.00 val., Vilniaus mieste Neries upėje ties Verkių g. (restoranas Malūnas), žvejojo mėgėjų žvejybos įrankiu - spiningu, masalui naudodamas baltai raudonos spalvos blizgę, draudžiamu laiku, t. y. nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d., šiais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.1 ir 11.17 punktų reikalavimus.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas M. G. padavė teismui skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi M. G. skundo netenkino ir paliko nepakeistą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. VR-2.19-306.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje neaptariamas M. G. skunde iškeltas lingvistikos klausimas: lingvistiniu požiūriu neteisingas „draudžiamų žvejybos būdų“ traktavimas ir iš to sekantis neteisingas ATPK 87 sk. 3 d. pritaikymas. Apeliantas mano, kad lingvistiniu požiūriu žvejyba draudžiamoje vietoje, draudžiamu laiku negali būti traktuojama kaip žvejyba draudžiamu būdu. Žvejyba draudžiamu būdu lingvistiniu požiūriu yra neteisėtas žuvų gaudymas panaudojant draudžiamas priemones (žeberklą, elektrą, tinklus, šaudomąsias priemones, sprogstamąsias ar nuodingąsias priemones). Pasak apelianto, tokiu būdu buvimas su meškere neleistinu laiku prie Neries upės negali būti traktuojamas kaip draudžiamas būdas ir ATPK 87 str. 3 d. buvo pritaikyta neteisingai.

Apeliantas pažymi, kad vienas iš svarbiausių netinkamo skundo išnagrinėjimo aspektų yra tai, jog M. G. nebuvo pranešta apie įvykusį teismo posėdį. Pasak apelianto, jis negavo kvietimo į teismą paštu namų adresu, jokio pranešimo pašto dėžutėje jam nebuvo palikta ir jam nebuvo skambinta nurodytu telefonu, todėl jis neatvyko į teismo posėdį ir tokiu būdu negalėjo pasisakyti bei atskleisti visų, jo manymu, labai svarbių su pažeidimu susijusių detalių. Apeliantas nurodo, kad namuose būna tik vėlai vakare, todėl galimai pašto darbuotoja namuose jo nerado ir kvietimo į teismo posėdį negalėjo įteikti. Apeliantas mano, kad neradus jo namuose, kvietimas į teismą turėjo būti siunčiamas į bylos procesiniuose dokumentuose nurodytą darbovietę. Apeliantas pažymi, kad tinkamai nepranešus jam apie buvusį teismo posėdį nebuvo sudarytos sąlygos jam ten sudalyvauti ir pasisakyti, o teismui objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Pasak apelianto, kad būtų tinkamai išnagrinėtas jo skundas ir būtų priimtas nešališkas nutarimas, M. G. dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas, nes jis pats norėjo žodžiu pasisakyti ir teismui nuoširdžiai paaiškinti visas administracinio pažeidimo aplinkybes, kurių jis į skundą nesurašė ir kurias norėjo išsakyti žodžiu teismo posėdyje. Iš nepaminėtų jo asmenybę atspindinčių aplinkybių galima būtų išskirti, kad M. G. be mokslinės veiklos laisvalaikiu aktyviai sportuoja, todėl jam atrastas naujas pomėgis spiningavimas asocijavosi tik su aktyvia sportine veikla. Pasak apelianto, jam nebuvo labai svarbu, kur žvejoti, ir jis nesitikėjo kažką pagauti, svarbu buvo pats procesas. Apeliantas nesiekė sugauti žuvies, o tik stabtelėjo pamėtyti blizgę su naujai įsigytu spiningo kotu ir jį išbandyti. M. G. teismo posėdyje norėjo gyvai pasakyti, kad savo kaltės visiškai neneigia ir sutinka su visais pažeidimo protokole surašytais pažeidimo faktais. Apeliantas savo kaltę pripažįsta ir labai gailisi.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 87 str. 3 d. numatyta administracinė atsakomybė už Mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimą, padarytą panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu (išskyrus elektros energiją ir ultragarsą). Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ATPK 87 str. 3 d. norma yra blanketinė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių (akto redakcijos, galiojusios nuo 2014-10-22 iki 2014-12-31) 10.1 p. numatyta, kad draudžiama veikla yra žvejoti naudojant elektros energiją, nuodingąsias ar sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar pneumatinius ginklus (išskyrus povandeninės žūklės šautuvus), akvalangus bei kitus autonominius kvėpavimo prietaisus, vykdyti povandeninę žūklę tamsiuoju paros metu – nuo saulės laidos iki patekėjimo ar vandens telkiniuose, kuriuose povandeninė žūklė neleidžiama, naudoti povandeninei žūklei strėles, kurių antgalis platesnis kaip 10 cm, šaudyti žuvis povandeninei žūklei skirtais šautuvais iš valties, braidant ar vaikštant pakrantėmis, žvejoti duriamuoju, užkabinamuoju (kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju būdu, du ir daugiau kartų viršijant leidžiamą naudoti žvejybos įrankių ar kabliukų skaičių ar naudojant ne mėgėjų žvejybos įrankius, žvejoti draudžiamose vietose, gaudyti žuvis, kurių žvejyba uždrausta arba tuo metu uždrausta (toliau – draudžiami žvejybos būdai). Taisyklių 11.17 p. numatyta, kad draudžiama žvejoti nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. Taisyklių 4 priede nurodytuose upių ruožuose, išskyrus rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių gaudymą bučiukais ir samteliais vėžiams gaudyti. Neries upės ruožas, esantis Vilniaus mieste, kur 2014 m. spalio 25 d. žvejojo M. G., patenka į Taisyklių 4 priede nurodytą draudžiamą Neries upės ruožą - nuo kelio Nr. 262 tilto iki geležinkelio Vilnius - Ignalina tilto. Nors apeliantas skunde nurodo, kad lingvistiniu požiūriu žvejyba draudžiamoje vietoje, draudžiamu laiku negali būti traktuojama kaip žvejyba draudžiamu būdu, tačiau minėtose taisyklėse aiškiai nurodyta, kad žvejyba draudžiamose vietose ir žuvų gaudymas, kurių žvejyba uždrausta arba tuo metu uždrausta, priskiriami prie draudžiamų žvejybos būdų. Todėl M. G. padaryta veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal ATPK 87 str. 3 d. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, M. G. padarytą veiką kvalifikuoti pagal ATPK 87 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Dėl administracinės nuobaudos.

Vienas iš apeliacinio skundo prašymų yra M. G. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti įspėjimą arba minimalią nuobaudą be pažeidimo padarymo įrankio konfiskavimo.

ATPK 87 str. 3 d. (akto redakcija, galiojusi iki 2015-01-01) numatyta, kad Mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimas, padarytas panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu (išskyrus elektros energiją ir ultragarsą), užtraukia baudą nuo keturių šimtų iki vieno tūkstančio litų su šių įrankių ir priemonių konfiskavimu. Nagrinėjamu atveju žvejybos įrankių ir priemonių konfiskavimu yra privaloma, o ne alternatyvi administracinė nuobauda, todėl, institucija, pripažinusi apeliantą kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 87 str. 3 d., negalėjo neskirti šios nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pažeidimo padarymo įrankio konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems Lietuvos Respublikos ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisės ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (2008-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-4-2012). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarime konstatuota, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju konfiskuojant pažeidimo padarymo įrankį nebuvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo principas.

ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose. ATPK 30¹ str. 1 d. numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas.

Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą, taikant ATPK 30¹ str., mažinti apeliantui paskirtą nuobaudą ir neskirti ATPK 87 str. 3 d. sankcijoje numatyto žvejybos įrankių ir priemonių konfiskavimo, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad skiriant nuobaudą jau įvertinta M. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs pažeidimą (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), todėl dar kartą jos vertinti nėra pagrindo. Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis taisykles pažeidė nepiktybiškai, neturėdamas tikslo nelegaliai sugauti žuvį, reikšmingos šiuo atveju tik parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose. Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Išnagrinėjus bylą, daroma išvada, kad M. G. pažeidimas, numatytas ATPK 87 str. 3 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą M. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.