Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu yra nuteistas N. N. . Dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad jis kartu su N. N. 2006 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 14 val. 30 min. iki 20 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir bendrai veikdami, turėdami tikslą atkeršyti G. U. už tai, kad pastarasis anksčiau buvo pagrobęs N. N. priklausantį papuošalą – grandinėlę, tris kartus įsibrovė į G. U. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbiami), kur abu, bendrai veikdami, tyčia, sudavė G. U. iš viso rankomis ir kojomis ne mažiau kaip devynis smūgius į galvos sritį, bei dar ne mažiau kaip trisdešimt du smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, N. N. užmetė fotelį nukentėjusiajam G. U. ant kojų, tokiais veiksmais sukeldami jam dideles fizines kančias, ko pasekoje, G. U. buvo padarytos dauginės kraujosruvos galvoje, krūtinėje, pakrūtinio srityje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairiame petyje, šlaunyse, keliuose, dešinėje blauzdoje, nosies kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas ir susitelkimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas, kas komplikavosi kraujo susitelkimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo ko G. U. mirė, t.y. tyčia itin žiauriai nužudė G. U. .

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis, jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras ir nukentėjusioji prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad L. P. kartu su N. N. , 2006 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 14 val. 30 min. iki 20 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą atkeršyti G. U. už tai, kad pastarasis anksčiau buvo pagrobęs N. N. priklausantį papuošalą – grandinėlę, tris kartus įsibrovė į G. U. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbiami), kur abu, bendrai veikdami, tyčia, itin žiauriai nužudė G. U. , ir L. P. , kaip ir nuteistojo N. N. , dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka nėra apskųstas, nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai L. P. apeliaciniame skunde nėra ginčijami. L. P. pripažįsta 2006 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 14 val. 30 min. iki 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), kartu su N. N. vartojęs prieš G. U. fizinį smurtą ir padaręs jam tyrimo metu nustatytus sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje su G. U. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. U. rankomis, kojomis buvo suduota ne mažiau kaip devyni smūgiai į galvos sritį bei ne mažiau kaip trisdešimt du smūgiai į įvairias kūno vietas, dėl ko G. U. padarytos dauginės kraujosruvos galvoje, krūtinėje, pakrūtinio srityje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairiame petyje, šlaunyse, keliuose, dešinėje blauzdoje, nosies kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas ir susitelkimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas, kas komplikavosi kraujo susitelkimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo ko G. U. mirė. (t. 1, b. l. 21-26). Iš nuteistojo L. P. apeliacinio skundo turinio, nors jis prašo jam tik sušvelninti bausmę, galima suprasti, kad jis ginčija ir vieną iš būtinųjų nužudymo sudėties požymių – tyčią, ir mano, jog G. U. gyvybę atėmė dėl neatsargumo. L. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis, mušdamas G. U. nepagalvojo, jog dėl jo smurtinių veiksmų gali kilti tokios sunkios pasekmės – G. U. mirtis, tai yra nesuvokė savo veiksmų pavojingumo.

Nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnyje ir 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi subjektyviuoju požymiu – kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tyčia (tiesiogine arba netiesiogine), o neatsargus gyvybės atėmimas – tik dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo). Kaltė – pagrindinis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis. Ją būtina įrodinėti kiekvienoje baudžiamojoje byloje, nes nustačius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius (veiką, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių), dar negalima teigti, kad asmuo yra kaltas, - būtina nustatyti kaltininko vidinį (psichinį) santykį su objektyviaisiais nusikaltimo sudėties požymiais (kaltę). Asmuo gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, tik teismui nustačius jo veikoje visus, - tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Kaltės įrodinėjimas yra nepalyginti sudėtingesnis nei objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, tačiau, kaip minėta, ją būtina įrodyti ir teisingai nustatyti, nes gyvybės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnį, kaip nužudymas, tik nustačius, kad kaltininkas veikė tyčia (tiesiogine arba netiesiogine). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistasis L. P. nukentėjusįjį nužudė tyčia (veikdamas tiesioginės neapibrėžtos tyčios forma). Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Nors L. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad mušdamas G. U. nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, jog dėl suduotų smūgių G. U. gali mirti, tačiau šie jo aiškinimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog G. U. mirė nuo jam padarytų galvos sužalojimų visumos. Nuteistasis L. P. kartu su N. N. , bendrais veiksmais, 2006 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 14 val. 30 min. iki 20 val., rankomis ir kojomis nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip keturiasdešimt vieną smūgį, iš jų ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą. G. U. nuo suduotų smūgių prarado sąmonę. Žmogaus galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama kūno dalis. Normalaus išsivystymo žmogus suvokia, kad suduodamas daugybinius smūgius ilgą laiko tarpą rankomis, kojomis kitam žmogui per galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi L. P. , darančiam tokią veiką, nebuvo paslaptis priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numatė kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Smūgiai per galvą nukentėjusiajam suduoti sąmoninga veika, suvokiant savo veiksmų pavojingumą, suvokiant, kad daromas iš esmės nusikalstamas veiksmas. Todėl, esant tokiems bylos duomenims, sunku būtų kalbėti apie neatsargią kaltės formą, kuri reikalauja tokio psichinio santykio su veika, kuris suponuoja arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba suvokimą tik savo veiksmų rizikingumo.

Padarytų nukentėjusiajam R. U. sužalojimų skaičius, pobūdis, lokalizacija, sužalojimų padarymo aplinkybės, smurto vartojimo trukmė rodo, kad nuteistasis L. P. taip pat suvokė, jog savo veiksmais sukelia R. U. didelį skausmą, kančias, siekė jį pažeminti ir sukelti fizinį skausmą ir kančias. L. P. kartu su N. N. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą. G. U. buvo padarytos dauginės kraujosruvos galvoje, krūtinėje, pakrūtinio srityje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, dilbiuose, kairėje plaštakoje, kairiame petyje, šlaunyse, keliuose, dešinėje blauzdoje, nosies kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas ir susitelkimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas, kas komplikavosi kraujo susitelkimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Nukentėjusysis buvo mušamas ne tik rankomis, bet ir kojomis, kai jau buvo bejėgis, gulėjo sužalotas, be sąmonės ant lovos ir nesipriešino, nekėlė jiems jokios grėsmės. Jo mušimas tęsėsi ilgą laiko tarpą, su pertraukomis beveik šešias valandas, L. P. su N. N. , pirmą kartą įsibrovę į G. U. butą ir jį primušę, savo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nenutraukė, dar du kartus įsibrovė į nukentėjusiojo butą ir vėl jį mušė, užmetė ant nukentėjusiojo fotelį. Visa tai rodo L. P. veiksmų ypatingą žiaurumą.

Atsakomybę už žmogaus tyčinį, itin žiaurų, gyvybės atėmimą, numato BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pagal šį įstatymą ir yra kvalifikuota nuteistojo L. P. nusikalstama veika, šis nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra teisingas ir jį keisti nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas L. P. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą paskyrė bausmę - laisvės atėmimą šešeriems metams. Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Apeliantas teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir apsiribojant trumpesniu laisvės atėmimu, nes jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo laiko pasikeisti, dabar stengiasi gerai elgtis, mokosi ir labai išgyvena negalėdamas būti su savo šeima. Tačiau pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, kaip nurodo apeliantas, bet ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų šių tikslų. Įstatymas nei vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kolegijos nuomone, vertinant nuteistajam L. P. paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra neteisinga, ji sudaro realias prielaidas visiems tikslams realizuoti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. P. , bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

L. P. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta žmogui gyvybė. L. P. praeityje teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo, mokosi, charakterizuojamas patenkinamai. Byloje nustatyta viena L. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, ir dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat nusikaltimą padarė, veikdamas bendrininkų grupe. Nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į nuteistojo L. P. nusikalstamų veiksmų intensyvumą, pobūdį, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, tai, kad ne jis, o nuteistasis N. N. buvo nusikaltimo iniciatorius, kolegija laiko, jog L. P. , atsižvelgiant į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, motyvuotai ir tinkamai paskirta nežymiai didesnė už straipsnio, nustatančio atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės minimumą, laisvės atėmimo bausmė. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.