- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-03
- Bylos Nr.
- I-621-422/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01142-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- I. B., V. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos
- Advokatai
- Inga Žemantauskaitė
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė, sekretoriaujant Anželikai Kuicaitei, dalyvaujant pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei advokato padėjėjai Ingai Žemantauskaitei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Rasuolei Daukantei, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. B., nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., V. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo, metinių palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu, kuriuo iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės prašo priteisti 7563,45 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ( b.l.4-8).
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2011-07-22 tarp UAB DK „PZU Lietuva" ir V. B. buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „(duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Automobilis"). 2012-04-12 Tunelio g., Kaune, apdraustasis Automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais keliu ženklais bei neaptverta, dėl to buvo apgadintas. 2012-04-12 buvo priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Keliu policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas 2012-04-26, 2012-06-06 ir 2012-07-12 išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui, kurių bendra suma yra 7563,45 Lt. Kadangi atsakovas į pretenziją nereagavo, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Vadovaujantis CK 6.270, CK 6.271, CK 6.266 str. 1d., LR kelių įstatymo 4 straipsnio 3dalies, LR vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., LR vyriausybės 2004-02-11 nutarimo Nr. 155 nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių eismui bei atitiktų saugaus eismo nustatytus reikalavimus, tačiau atsakovas tinkamai nevykdė šios pareigos. Atsakovo neveikimą ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą ( b.l.47-57) ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai Tunelio gatvės važiuojamoje dalyje pažymėjo duobę dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Nėra duomenų apie tai, kad būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę atsirado automobilio sugadinimai, byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Konkrečiu atveju automobilis buvo apžiūrėtas tik 2012-04-13, t.y. kitą dieną po įvykio, akivaizdu, jog tą laiką jis buvo eksploatuojamas, todėl teigti, jog automobiliui žala atsirado dėl įvažiavimo į duobę, nėra pagrindo. Nurodė, jog pareiškėjas patirtos žalos dydį grindžia 2012-06-14 ir 2012-07-10 draudimo išmokos mokėjimo pažymomis, tačiau, priešingai, nei jis pats nurodo skunde, jų bendra suma yra ne reikalaujama 7563,45 Lt, o 4645, 90 Lt. Kuo remiantis yra reikalaujama 7563,45 Lt žalos suma, iš skundo ir jo priedų nėra aišku. Taip pat atsakovas prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad yra pateiktos dvi remonto sąmatos, kuriose nurodoma dviejų padangų įsigijimo išlaidos, ratlankių dažymo medžiagos ir remonto darbai, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu draudimo išmoka buvo skaičiuojama du kartus už tuos pačius darbus ir kodėl, jei buvo dažyti ir remontuoti ratlankiai, po keturių mėnesių nuo įvykio jie jau buvo keičiami naujais (UAB „Krasta Auto Kaunas" 2011-08-25 PVM sąskaita faktūra Nr. KKK013418 ir 2011-07-05 Nr. KKK022817). Iš pareiškėjo skundo ir jo priedų neįmanoma suprasti, kuo remiantis buvo apskaičiuota ir išmokėta būtent 7563,45 Lt dydžio draudimo išmoka, todėl neįrodžius draudimo išmokos pagrįstumo, nenustačius priežastinio ryšio, subrogacinis reikalavimas negali būti tenkinamas. Nurodė, jog LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Tų pačių taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė transporto priemonės techninės apžiūros - defektų aktą, kuriame nurodoma, kad keičiamos dalys yra dvi padangos, o remontuojami du ratlankiai, taigi visiškai neaišku, kuo remiantis buvo atlyginta už dviejų naujų ratlankių įsigijimą praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio. Pabrėžė, jog iš pareiškėjo pateikiamų nuotraukų nematyti, kad du automobilio ratlankiai buvo nepataisomai sugadinti, taip pat nuotraukos patvirtina, kad duobė buvo labai nedidelė, todėl abejotina, kaip dėl tokio dydžio duobės galima patirti tokio masto automobilio apgadinimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vertinant ginčo transporto priemonei padarytus apgadinimus buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos 2000 m. balandžio 17 d. LR susisiekimo, ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. LR finansų ministro įsakymu Nr. 101, (toliau - Tvarka), 2 punkte numatyta, kad vykdant transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje padarytą žalą (Tvarkos 14.1 punktas), yra privaloma ja vadovautis. Tvarkos 3 ir 28 punktuose numatyta, kad vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 punktai) privalo būti pateikiami raštu. Iš viešai skelbiamos informacijos Turto vertinimo priežiūros tarnybos portale (www.atvi.lt) matyti, kad pareiškėjas „PZU Lietuva" nėra įtrauktas į asmenų, turinčių teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, sąrašą, o draudimo bendrovės atstovas E. P., pasirašęs Transporto priemonės apžiūros - defektų aktą, kuriuo pareiškėjas išimtinai remiasi įrodinėdamas patirtą žalą, nėra atestuotas pagal teisės aktų reikalavimus atlikti turto vertinimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju, draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka, todėl skundas atmestinas. Nurodė, jog pagal Draudimo įstatymo nuostatas draudimo veikla neatsiejamai yra susijusi su draudimo rizika. Konkrečiu atveju pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos įmokos, todėl jo skundas nepagrįstas. Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja LR draudimo įstatymo 93 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką. Atsakovo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl vairuotojos neatidumo, saugaus greičio nesilaikymo, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, todėl yra pagrindas skundą atmesti arba žalos dydį sumažinti. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d. ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3. p. (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29, 94 str. nuostatoms.
Tretysis asmuo I. B. prašė skundą tenkinti. Nurodė, jog 2012-04-12 apie 11.20 val. vairuodama V. B. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Tunelio g., Kaune, įvažiavo į duobę. Važiavo leistinu saugiu greičiu, šiek tiek kairiau, duobės nesimatė, nes buvo intensyvus eismas, duobę užstojo prieky važiavęs automobilis, kuris staigiu posūkiu išsisuko nuo duobės, o ji, pamačiusi duobę, automobilio nebesuspėjo sustabdyti, o išvažiuoti į kitą eismo juostą nebuvo galimybės, nes važiavo automobiliai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Automobilių kelių direkcija) atsiliepime prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra ( b.l. 57-58).
Tretysis suinteresuotas asmuo V. B. savo pozicijos dėl skundo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – principo (CK 6.251 str.), t.y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).
Aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką dėl draudiminio įvykio, subrogacijos pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens, todėl atsakovo argumentai, jog draudimo įmonės prisiima riziką ir negali reikalauti visiško žalos atlyginimo, yra nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). Šiame nutarime taip pat nustatyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (2 punktas).
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad I. B. 2012-04-12 Tunelio g., Kaune, vairuodama V. B. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, dėl to automobilis buvo apgadintas. Transporto priemonių draudimo liudijimas PZULT Nr.1312554 (b.l.9) patvirtina, jog minėtas automobilis draudėjo V. B. buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“. Nors atsakovas neigia priežastinio ryšio buvimą, tačiau jis įrodytas byloje esamais duomenimis - 2012-04-12 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, prie jo pateikta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 0,5 m. ilgio, 0,3 m. pločio, 0,08 m. gylio duobė, joje už 160 m. pažymėtas minėtas automobilis. Automobilio vairuotoja I. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog duobė eismo įvykio vietos schemoje nubraižyta ne toje vietoje, t.y. vietoj pirmos eismo juostos turėtų būti antroje eismo juostoje. Pareigūno R. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog vairuotoja, važiuodama antrąja eismo juosta Tunelio g., įvažiavo į duobę. Šias aplinkybes liudytoju apklaustas R. G. patvirtino teismo posėdžio metu. Taigi remiantis minėtais duomenimis, darytina išvada, jog duobės vieta eismo įvykio schemoje galimai buvo pažymėta netiksliai ( vietoje II –os eismo juostos ji pažymėta I-oje eismo juostoje). Tačiau liudytojais apklausti pareigūnai R. G. ir A. N. patvirtino, jog duobė toje vietoje tikrai buvo, šios aplinkybės sutampa su vairuotojos paaiškinimu, duotu įvykio dieną ir teismo posėdžio metu, todėl duobės pažymėjimo galimas netikslumas nesudaro pagrindo abejoti įvykio faktu. Visuma byloje surinktų duomenų leidžia daryti išvadą, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t.y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis būtų sugadintas kitomis aplinkybėmis, todėl atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo, byloje paneigti.
Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27). Pagal UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos posėdyje 2010-04-30 patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau-ir Taisyklių) Nr.049 III skyriaus, reglamentuojančio žalos nustatymo tvarką ir draudimo išmokų mokėjimo sąlygas, 16.1.3.punktą transporto priemonės sugadinimus, remonto darbų apimtis, kainą, likutines vertes nustato draudikas arba šalių susitarimu paskirtas ekspertas.
Pareiškėjui (draudikui) pagal Draudimo įstatymą (3 str. 2d., 90 str.) yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013-10-19 nutartis Nr.A146-1265/2013), todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturėjo teisės nustatyti autoįvykio metu sugadintam automobiliui žalą, konkrečiu atveju yra nepagrįsti.
Byloje keliamas ginčas dėl sugadinimų apimties ir atitinkamai- dėl žalos dydžio.
Eismo įvykio schemoje nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti automobilio priekinis ir užpakalinis kairės pusės ratai. Transporto priemonė po įvykio praėjus 1 dienai buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, tai patvirtina 2012-04-13 Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, kuriame nurodytos keičiamos detalės : priekinės ir galinės kairės pusės padangos, taip pat nurodyta, jog reikalinga atlikti priekinio ir galinio kairės pusės ratlankių remontą bei važiuoklės patikrą (b.l.11). Minėtas aktas patvirtina, jog su jame nustatytais automobilio sugadinimais, draudiko nustatytu remonto darbų pobūdžiu (dėl padangų keitimo, ratlankių taisymo, važiuoklės patikros darbų) draudėjo atstovas sutiko, pretenzijų nereiškė. Techninės apžiūros-defektų akte nurodyta, jog galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju būtina surašyti papildomą aktą, po remonto pretenzijos nepriimamos. Minėtame akte nurodyta, jog remontas atliekamas pagal vidutinius regiono remonto darbo įkainius (su PZU Lietuva“ bendradarbiaujančios remonto įmonės), prieš pradedant remontą būtina pateikti kalkuliaciją.
Kaip matyti iš administracinės bylos duomenų, draudikas pagal techninės apžiūros akte nurodytų sugadinimų pobūdį nustatė automobilio remonto kainą ( remonto kaštus). 2012-04-20 Remonto sąmata Nr. 84141 patvirtina, jog draudiko buvo nustatyta 3299,78 Lt remonto kaina ( b.l. 19). Minėto dydžio nuostolis buvo patvirtintas 2012-06-04 pareiškėjo vyr. ekspertės draudimo išmokos pažyma Nr. 2012/086132, įvertinus padangų nusidėvėjimą ir jų įsigijimą patvirtinančius dokumentus ( b.l.27, 36). Byloje esantys DNB mokėjimo nurodymai patvirtina, jog 3299,78 Lt draudėjui buvo išmokėta dalimis: į draudėjo V. B. sąskaitą 2012-04-26 buvo pervesta 2916,55 Lt ( b.l. 41), 2012-06-06 pervesta - 383,23 Lt ( b.l. 39). Teismo vertinimu, 3299,78 Lt draudimo išmoka buvo išmokėta pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis Taisyklių 16.1.3.punktą nuostatomis, todėl pareiškėjas turi teisę minėto dydžio atlyginimo reikalauti subrogacijos pagrindu iš atsakingo už žalą asmens ( CK 6.1015 str.). Nors atsakovas nurodė, jog buvo paskaičiuota tik orientacinė patirto nuostolio kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu, tačiau įrodymų, reikšdamas nesutikimą su pareiškėjo žalos paskaičiavimu, su žalą pagrindžiančiais dokumentais teismui nepateikė, todėl darytina išvada, jog atsikirtimų neįrodė ( ABTĮ 57 str.). Pareiškėjui (draudikui) pagal Draudimo įstatymą (3 str. 2d., 90 str.) yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013-10-19 nutartis Nr.A146-1265/2013), todėl remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjas turėjo teisę nustatyti apdraustam turtui padarytos žalos dydį. Byloje nenustatyta, jog 3299,78 Lt draudimo išmoka būtų paskaičiuota, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Dėl kitos pareiškėjo išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo skundas nepagrįstas.
Kaip matyti iš bylos duomenų, draudėjas 2012m. liepos mėnesį atliko ginčo automobilio remontą įmonėje „Krasta Auto Kaunas“, kurio metu buvo ne tik pakeistos padangos, bet taip pat pakeisti naujais ir automobilio ratlankiai ir atlikti su tuo susiję darbai. Tai patvirtina 2012-07-05 minėtos įmonės išrašyta sąskaita –faktūra Nr. KKP2697( b.l. 34). Draudėjui pateikus remonto išlaidas patvirtinančius įrodymus, 2012-07-10 draudimo išmoka buvo perskaičiuota ir draudėjui papildomai išmokėta 4263,67 Lt draudimo išmoka ( b.l. 35, 40).
Byloje neginčijamai nustatyta, jog automobilio ratlankių keitimas buvo vykdomas, nesilaikant 2012-04-13 Transporto apžiūros-defektų akte nustatytos remonto darbų apimties. Dėl ratlankių keitimo naujais būtinumo nebuvo surašytas papildomas aktas, kaip buvo nurodyta minėtame akte ( b.l.11). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant remontą būtų buvę nustatyti paslėpti defektai. Ratlankių sugadinimo pobūdis buvo matomas išoriškai juos apžiūrint, su juo sutiko draudėjo atstovas, pretenzijų nereiškė, neprieštaravo, kad jie būtų remontuojami, o ne keičiami naujais, todėl darytina išvada, jog remontas turėjo būti atliekamas pagal 2012-04-13 defektiniame akte nurodytus sugadinimus ir jų pašalinimo būdą. Taisyklių 6.2.3.6 punktas nustato, jog draudėjas neturi teisės pradėti remonto, nesuderinęs su Draudiku. Draudėjas apie tai buvo įspėtas ( b.l. 37). Kaip matyti iš bylos duomenų, draudėjas remontą atliko įmonėje „Krasta Auto Kaunas“, nesuderinęs su draudiku. Minėti remonto darbai nebuvo nustatyti draudiko, kaip būtini automobilio būklės atkūrimui iki įvykio, pažeidžiant Taisyklių 16.1.3.punkto nuostatas, todėl draudikas išmokėdamas po įvykio praėjus 3 mėn. papildomai 4263,67 Lt draudėjo turėtų remonto išlaidų, jas padengė nepagrįstai, savo rizika ir neturi teisės reikalauti jų kaip žalos atlyginimo iš atsakovo. Atsakovo abejonės dėl 2012m. liepos mėn. atlikto remonto ir priežastinio ryšio su įvykiu (dėl ratlankių pakeitimo naujais) nepaneigtos, todėl skundas dėl 4263,67 Lt priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
2012-04-12 policijos nutarime nurodyta, jog automobilio vairuotojos I. B. veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta, kadangi duobė buvo neaptverta ir kelio ženklais nepažymėta, automobilio vairuotoja to numatyti negalėjo. Šias aplinkybes, pareigūnai fiksavę įvykį, patvirtino teisme. Įvertinus šiuos duomenis, vairuotojos paaiškinimą, jos kaltės dėl įvykio nenustatyta. Pažymėtina, jog atsakovo argumentai dėl vairuotojo neatsargumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad vairuotojas pažeidė KET reikalavimus, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, byloje nėra pagrindo.
Atmestini atsakovo argumentai, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, t. y. atsakovas nurodo, jog kelių būklė ir priežiūra priklauso nuo Kelių direkcijos skiriamų lėšų dydžio. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, už lėšas, skirtas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, atsako savivaldybės. Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas nustato pati savivaldybė. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir įrodymus, darytina išvada, jog Kauno miesto savivaldybė konkrečiu atveju neužtikrino Tunelio gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, dėl neteisėto neveikimo buvo apgadinta pareiškėjo apdrausta transporto priemonė. Nustačius visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, pareiškėjo prašymas dėl 3299,78 Lt turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, ši suma priteistina iš atsakovo.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t.y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 str. atmestinas, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo reikalavimą, kylantį iš draudimo bei civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisinių santykių, todėl kreiptis į Konstitucinį teismą nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d., 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5punktu, teisėja
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės
3299,78 Lt (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis litus 78 cnt) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2013-09-23 ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.