Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis F. B. parodė savo kaltės nepripažįstantis. Kaltinamąjį M. D. pažįsta, susipažino praėjusiais metais, kai atvažiavo į Lietuvą. M. D. Kaune turėjo kavinę, į kurią jis (F. B.) kiekvieną dieną važiuodavo pietauti. Be to, su pastaruoju kartais važiuodavo pirkti automobilių, nes šis gerai išmanė apie juos, todėl prašydavo M. D. padėti įsigyti. 2014 m. liepos mėn. atvykus pas M. D. į kavinę, šis paklausė, ar jis (F. B.) yra laisvas ir paprašė kartu nuvažiuoti į Vilnių apžiūrėti patalpų. Jis sutiko ir kartu su M. D. nuvyko į Vilnių (išvažiavo apie 20 val.). Atvykęs susitiko su draugais picerijoje. M. D. iš pradžių buvo su jais, o po to kažkur išvažiavo, jo nebuvo apie 50 minučių, gal valandą ar kiek daugiau. Grįžęs M. D. alų geriančiam F. B. pasakė, jog reikia važiuoti padėti draugui nuvežti darbininkus į Marijampolę. Jis (F. B.) nenorėjo pasilikti vienas, nes nepažinojo Vilniaus, todėl išvažiavo kartu su M. D.. Iš picerijos abu išvyko apie 24 val. Išvažiavę dar važinėjosi po miestą, apsuko du ar tris ratus, tačiau su niekuo Vilniuje nebuvo susitikę. Važinėjosi, nes jis M. D. prašė pavežioti po miestą, kad galėtų bent kiek susipažinti su Vilniumi. Taip važinėjosi apie valandą, o tada pajudėjo link Pabradės. M. D. jam konkrečiai neaiškino, ko ten važiuoja, o jis ir neklausinėjo. Kadangi M. D. yra vyresnis, jam pagal papročius nederėjo pastaram užduoti klausimus, o turėjo elgtis taip, kaip šis nurodė. Jis (F. B.) buvo įsitikinęs, kad turi padėti dėl kažkokių su automobiliu susijusių reikalų. Link Pabradės važiavo dideliu keliu, tuomet prie miško pasuko. Prieš tai kitoje kelio pusėje pamatė stovintį sidabrinės spalvos džipą, iš kurio išlipo vyriškis ir kalbėjo su M. D.. Ką pastarieji kalbėjo, negali pasakyti, suprato tik tai, kad šis parodė važiuoti į kairę pusę. Paklaustas, kas buvo šis asmuo, F. B. įvardino jį kaip Anvar, sakė, kad apie jį žinojo tik iš M. D., tą pačią dieną buvo matęs prie pastarojo kavinės Kaune ir vakare jį matė antrą kartą. Po pokalbio su Anvar, jie pastarojo parodyta kryptimi nuvažiavo į mišką, pavažiavo apie 20-30 metrų (į nurodytą vietą atvažiavo apie 2 val. nakties). Sustojus M. D. liepė atidaryti duris, po ko atėjo kažkokie žmonės. Jie norėjo iškart sėsti, bet Malik pasakė, kad reikia atlenkti sėdynes, ką jie abu ir padarė. Kiek buvo tų žmonių, nežino, neskaičiavo, tačiau pastarieji buvo nedidelio ūgio, liesi, purvini. Tuo metu jis (kaltinamasis F. B.) negalvojo ir neanalizavo, kas jie yra ir ką daro. M. D. jam buvo sakęs, kad reikia paimti darbininkus, todėl jis pastaruoju pilnai pasitikėjo. Jis padėjo atidaryti duris ir sulankstyti sėdynes. Atsimena, kaip M. D. sakė, kad tie žmonės purvini ir gaila, kad išteps automobilio saloną. Be to, anot kaltinamojo, miške, prie kelio stovėjo du vyrai ir stebėjo juos, tačiau nieko nesakė. Po to, kai į automobilį sulipo visi asmenys, jie važiavo į Vilnių. M. D. jam pasakė, jog tai yra darbininkai, po ko jis daugiau nieko konkrečiau neklausinėjo ir nesigilino. Nežinojo, kur tiksliau reiks važiuoti ir ką daryti. Vilniuje juos sustabdė policija, negali pasakyti, kokioje konkrečioje vietoje, nes nepažįsta miesto. Tuo metu, kai sustabdė pareigūnai, turėtu mobiliojo ryšio telefonu norėjo paskambinti draugui, su kuriuo sėdėjo picerijoje, kad jis jį paimtų, kadangi galvojo, jog pareigūnai jį paleis, nes jis niekuo dėtas. Prašė remtis teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teigė jog įtariamojo apklausos protokole aplinkybės dėl Anvar (kada ir kur matė) nurodytos neteisingai (t. 2. b. l. 173-179).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis F. B. parodė savo kaltės nepripažįstantis. Lietuvoje gyvena su ilgalaike viza, užsiima automobilių prekyba. Perka automobilius ir siunčia juos į Kirgiziją. 2014 m. liepos 24 d. buvo Kaune ir susitiko su draugu M. D. jo kavinėje. Tą pačią dieną jis automobilių turgavietėje taip pat matė kitą Kirgizijos pilietį, kuris stovėjo prie M. D. priklausančios kavinės ir kalbėjo su M. D.. Po pokalbio grįžęs į kavinę M. D. paprašė palaikyti kompaniją ir nuvažiuoti kartu į Vilnių, kur norėjo apžiūrėti patalpas savo naujai kavinei. Į Vilnių jie išvažiavo apie 20 val. Atvažiavus į Vilnių, F. B. susiskambino su draugais Aibek ir Almaz, su kuriais susitiko prie įvažiavimo į miestą, nuvyko su jais į kažkokią piceriją, o M. D. kažkur išvažiavo. Grįžo po pusantros valandos ir pasakė, jog yra kažkokie darbininkai, kuriuos reikia pervežti. Kas jie tokie ir iš kur, jis (F. B.) nesidomėjo, o M. D. nepasakojo. F. B. įsėdo į tą patį M. D. automobilį ir abu išvažiavo iš Vilniaus, kaip suprato, link Pabradės, Atvažiavo į kažkokį mišką. Iki jo jie važiavo apie valandą. Jau buvo naktis, maždaug apie 01.00-02.00 val. Neatsimena, ar važiuojant iki miško M. D. su kuo nors kalbėjo telefonu. Privažiavus prie miško F. B. pamatė, kad kitoje kelio pusėje, kryptimi į Vilnių, stovėjo automobilis, prie kurio buvo Malik pažįstamas Anvar. Jie sustojo, Anvar parodė įsukti į miško keliuką. M. D. įsuko ir važiavo miško keliuku apie 50 metrų ir apsisukęs sustojo. Anvar ir jo mašinos (sidabrinės spalvos džipo) daugiau nebematė. M. D. paprašė jo atidaryti automobilio galines dureles, po ko iš už medžių ir aukštų žolių staiga prie automobilio pribėgo daug nepažįstamų žmonių, kurie skubėjo lipti į mašiną. Jis (F. B.) pasakė, kad šie palauktų ir kartu su M. D. sulenkė galines automobilio sėdynes, kad šie visi sutilptų. Nežino, kiek jų buvo, bet nemažai. Dar du nepažįstami vyriškiai, kurie buvo stambaus kūno sudėjimo, stebėję visa tai iš šalies, liko miške. Jis suprato, kad minėti du vyriškiai ir atvedė vietnamiečius prie automobilio. Kai visi susėdo į automobilio vidų, išvažiavo į Vilnių. Automobilį vairavo M. D., kuris aiškino, jog tuos asmenis reikia nuvežti į Marijampolę. Važiuojant Vilniuje automobilį sustabdė policijos pareigūnai, po ko visi buvo pristatyti į policijos komisariatą. Kadangi M. D. yra vyresnis už F. B., pagal papročius jis nieko negalėjo M. D. klausinėti. Apie tai, kad vežami žmonės buvo be dokumentų, sužinojo sustabdžius policijos pareigūnams, o tai, kad vietnamiečiai, sužinojo, kai buvo pristatyti į policiją (t. 1, b. l. 159-160). Be to, pirmos įtariamojo apklausos metu, F. B. nurodė, jog į Vilnių su M. D. atvažiavo po pietų, ieškojo patalpų pastarojo kavinei. Vakare, apie 21-22 val., važiuojant nuo Akropolio link Ozo išsinuomotą automobilį „Chrysler Voyager“ vairavęs M. D. pakelėje pamatė pažįstamą Anvar, kuris paprašė pagalbos pervežant darbininkus į Marijampolę. Jie su M. D. sutiko padėti ir važiavo į Pabradės pusę, kur kažkokiame miške įsisodino 8 nepažįstamus užsieniečius ir vežė juos į Marijampolę per Vilnių (t. 1, b. l. 156).

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis M. D. parodė pilnai pripažįstantis savo kaltę. Teigė 2014-07-24 automobilių turguje Kaune sutikęs savo žemietį Anvar, kuris paprašė pagalbos pervežant darbuotojus. Anvar veždavo automobilius iš Lenkijos, iki tol jį buvo matęs vieną kartą, pastarasis jam padėjo įsigyti automobilį. Mano, kad Anvar į jį kreipėsi pagalbos, nes žinojo, kad jis turi didesnį automobilį, o į pastarojo darbininkai nebūtų sutilpę. Už paslaugą pasiūlė sumokėti 300 eurų, tačiau jis pinigų atsisakė, sutiko taip pagelbėti, kadangi tarp jų nepriimta imti pinigus už pagalbą. Taigi 2014-07-24 automobilių turguje kalbėdamas su Anvar susitarė apie 24 val. susitikti Vilniuje, prie Akropolio (jam bekalbant su Anvar, prie jų priėjo F. B. Paprašė pastarojo mobiliojo ryšio numerio, tačiau Anvar sakė neturintis lietuviškos SIM kortelės, sakė lauksiąs prie Akropolio Vilniuje. Kaltinamąjį F. B. pažįsta, jų santykiai draugiški, pastarasis vis užsukdavo į jo kavinę pavalgyti, susitikdavo turguje. Jis pasikvietė F. B. kartu važiuoti į Vilnių ir palaikyti jam kompaniją. Jam pasakė, kad nori apžiūrėti patalpas kavinei, o F. B. jam minėjo, jog norės susitikti su draugais. Atrodo, dar bebūnant Kaune, jis F. B. pasakė, kad reikės padėti žemiečiui, tačiau konkrečiai neaiškino, kad teks pervežti darbininkus. Į Vilnių atvažiavo apie 21 val., F. B. nuėjo į kažkokią kavinę susitikti su draugais, o jis (M. D.) nuvažiavo savo reikalais. Apžiūrėjo patalpas kavinei (norėjo atidaryti kavinę ir Vilniuje), jos buvo prie kažkokio viešbučio, apžiūrėjo tik iš lauko, vėliau, apie 24 val., susitiko su Anvar, šnektelėjo 2-3 min., Anvar paaiškino, kur važiuoti, minėjo, jog reikės po to važiuoti į Marijampolę. Tuo metu F. B. nebuvo, pastarasis buvo su draugais kavinėje. Pakalbėjęs su Anvar, grįžo į kavinę, paėmė F. B. ir kartu su juo nuvažiavo link Pabradės, kur buvo nurodęs Anvar. Jam buvo liepta 01.30 val. atvažiuoti prie 64 km ženklo link Pabradės pusės. Atvažiavus į nurodytą vietą, kitoje kelio pusėje pamatė stovintį Anvar (kaip ir prieš tai buvo vienas), šis liepė jam važiuoti, o pats sakė turintis pasikalbėti su kažkokiais žmonėmis. Anot kaltinamojo M. D., būtent tuomet jis suprato, kad nebegali jam nieko atsakyti. Jis pasuko į mišką, pavažiavo 10-20 m ir sustojo (netoli kelio), po ko iškart pamatė ateinančius žmones. Pamatęs juos, suprato, kad kažkas yra negerai. Iš viso jų buvo 8, be to, įtartina buvo tai, kad dar stovėjo du kaukazietiškos išvaizdos asmenys, kurie stebėjo, artyn nepriėjo. Pamačius atėjusiuosius, kilo bloga nuojauta, kad tai nelegalai (jie buvo svetimšaliai, gal kinai, japonai ar vietnamiečiai), atrodė purvini. Juos turėjo nuvežti į Marijampolę ir išleisti pirmojoje „Statoil“ degalinėje. Jis ištiesė automobilio sėdynes, kad visi tilptų, buvo gaila, kad jie viską išpurvins, nes automobilio salonas buvo šviesus. Paprašė, kad F. B. padėtų ištiesti sėdynes, tačiau neatsimena, ar šis padėjo. Visus susodinęs važiavo į Vilnių, o iš ten ketino Anvar nurodymu važiuoti į Marijampolę, tačiau Vilniuje buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Pamačius asmenis, jo galvoje buvo daug įtarimų, tačiau nebegalėjo atsisakyti juos vežti. F. B. jo nieko neklausinėjo, pakeliui su juo nesikalbėjo. Automobilis „Crysler Voyager“ buvo išsinuomojęs, iki įvykio jį turėjo apie 10 dienų. Didesnį automobilį nuomojosi tam, kadangi juo būdavo patogiau važiuoti pirkti automobilių, nes jų įsigyti atvažiuodavo didesnės asmenų grupės, po 5-6 žmones, reikėjo, kad visi tilptų. Tiksliai neatsimena, kokiam laikotarpiui išsinuomojo, nuomą pratęsė jis. Automobilyje rasta racija buvo jo asmeninė, ją turėjo tam, kad galėtų su kitais bendrauti, kas yra įprasta. Automobilyje yra 7 sėdimos vietos. Anvar buvo minėjęs, kad reiks paimti 6 asmenis. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis M. D. nurodė, jog ankstesni parodymai, kad Anvar lydėjo iki vietos, yra neteisingi. Iš tikrųjų Anvar vietoje paaiškino kelią, kaip nuvažiuoti, ir kartu nevyko. Teigė, jog Anvar už kurą nesumokėjo. Jam (M. D.) buvo nei patogu, nei priimtina imti pinigus už pagalbą, nereikėjo ir pinigų už kurą, juo labiau, kad jis ir taip važiavo į Vilnių. Taip pat pridūrė, jog turi kavines Kaune bei Marijampolėje, augina 4 vaikus, iš kurių du yra Lietuvoje, o du – Kirkizijoje (t. 2, b. l. 173-179).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. D. parodė 2014-07-24 apie pietus sutikęs pažįstamą kirgizą Anvar, kuris paprašė pervežti darbininkus iš lentpjūvės, į Marijampolę. Už tai siūlė sumokėti 300 eurų. Jis sutiko ir sutarė su juo susitikti vakare Vilniuje, paprašė Anvar telefono numerio, bet jis jo nedavė, sakė nuolat gyvenantis Lenkijoje, todėl jo lenkiška telefono SIM kortelė veikia Lietuvoje roumingu, lietuviškos SIM kortelės neturi. M. D. davė savo telefono numerį, bet Anvar nė karto taip ir nepaskambino. Anvar nurodė apie 24.00 val. susitikti Vilniuje, nusileidus gatve nuo prekybos centro „Akropolis“. M. D. paprašė pažįstamo F. B., su kuriuo bendrauja darbo reikalais dėl mašinų, palaikyti kompaniją. Pastarajam sutikus abu tos pačios dienos vakare, apie 20 val. išvažiavo iš Kauno į Vilnių. Tuo metu F. B. draugai Aibek ir, galimai Almaz, pavardžių nežino, turėjo kitą dieną išvažiuoti iš Lietuvos, todėl norėjo tai atšvęsti. Su jais susitiko Vilniaus centre, o po to nuvažiavo į kažkokią piceriją. Kažkurį laiką M. D. sėdėjo picerijoje kartu su jais, o po to, praėjus kelioms valandoms, 24 val. važiavo susitikti į sutartą vietą su Anvar. M. D. važiavo vienas, F. B. liko kavinėje. Susitikus su Anvar, šis nurodė, jog reikia važiuoti link Švenčionių, 63 ar 64 kelio kilometre, kur Anvaras jau lauks. Anvar automobilis buvo sidabrinės spalvos, „Hunday“, džipas, numeriai „PL“, bet skaičių nepamena. Tada M. D. grįžo į kavinę, paėmė F. B., pasivažinėjo po miestą ir po to išvažiavo į Anvar nurodytą vietą. Toje vietoje buvo apie 02 .00 val. Kai jie atvažiavo, Anvar automobilis stovėjo kitoje kelio pusėje, atbuline eiga įvažiavęs į kažkokį šalutinį keliuką, buvo matyti tik automobilio priekis, jis buvo kaip ir paslėptas. Tada M. D. suprato, kad čia kažkas ne taip. Jis pristabdė savo automobilį, Anvar priėjo prie jo automobilio, pasakė, kad tuoj ateis vaikinai. M. D. sustojus tame pačiame kelyje, kelkraštyje, kuriuo atvažiavo, prie jo automobilio priėjo daug nepažįstamų asmenų, jie visi buvo purvini. Jis nenorėjo jų sodinti į automobilį ir vežti, bet buvo nepatogu atsakyti Anvar. Kartu su F. B. sulenkė automobilio galines sėdynes ir tada į jį sulipo 8 žmonės. Anvar pasakė, kad jam reikia dar su kažkuo pakalbėti ir nuėjo. Kur jis nuėjo, ar išvažiavo, nežino. M. D. turėjo su juo susitikti jau Marijampolėje, „Statoil“ degalinėje, esančioje prie įvažiavimo į Marijampolės miestą. Taip pat M. D. pamatė, kad juos iš tolo, maždaug iki 30 metrų atstumu, stebi du vyriškiai, galimai kaukaziečiai, su kepurėmis, bet jie artyn nepriėjo, su jais nebendravo. Kas buvo tie 8 asmenys, M. D. nežino, bet įtarė, kad nelegalai. Nenorėdamas atsakyti Anvar, paėmė nurodytus 8 asmenis ir vežė į Marijampolę. Vilniuje, prie sankryžos, jų automobilį sustabdė policijos pareigūnai ir visus sulaikė bei pristatytė į policiją. Dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Jeigu būtų žinojęs, kad jam teks vežti nelegalus, tikrai būtų nesutikęs nei už 300 eurų, nei nemokamai. Tokios paslaugos nebūtų daręs (t. 2, b. l. 14). Be to, pirmos įtariamojo apklausos metu M. D. nurodė, jog po to, kai apie 24 val. su Anvar susitiko prie Akropolio (visą laiką kartu buvo ir F. B.), pastarasis rodė kelią iki Pabradės (t. 2, b. l. 11).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. P. parodė, kad vasarą liepos mėnesį, apie 3-4 val. nakties, Ozo g., važiuojant link Akropolio sustabdė „Chrysler“ vienatūrį automobilį, kadangi turėjo paliepimą nakties metu tikrinti vienatūrius automobilius. Vizualiai buvo matyti, kad automobilis buvo perkrautas, dėl to jį ir sustabdė. Už vairo sėdėjo kaltinamasis M. D., o keleivio vietoj – kaltinamasis F. B.. Patikrino vizas, pasus, paprašė atidaryti automobilį. Duris atidarė vairuotojas, ten pamatė 8 žmones, kurie buvo purvini ir gulėjo. Automobilis buvo be sėdynių. Tie asmenys (vežami) nekalbėjo nei lietuviškai, nei rusų, anglų ar vokiečių kalbomis. Paklausus, iš kur jie, vairuotojas (M. D.) pasakė, kad tai darbuotojai iš Lenkijos. Vairuotoją nusivedė prie tarnybinio automobilio. Kitas asmuo, t. y. kaltinamasis F. B., pasakė, kad tuos asmenis rado pakeliui ir pavežė. Kadangi vairuotojas ir keleivis pateikė skirtingus atsakymus, o vežami asmenys nieko nekalbėjo, dokumentų nedavė, iškilo daug klausimų. Visi buvo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą. Liudytojas R. P. taip pat parodė, kad jam stovint šalia keleivio vietoje sėdėjusio F. B., matė, kaip šis pradėjo intensyviai naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Taip pat matė automobilio viduje buvusią radijo stotelę. Paklausus F. B., kam ši reikalinga, pastarasis tylėjo, į klausimus neatsakinėjo. Abu kaltinamieji klausiami tylėjo ir nieko neaiškino (t. 2. b. l. 173-179).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas P. S. parodė dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Dėl automobilio „Chrysler Voyager“ jam žinoma tiek, kad jam paskambino bendrovės vadybininkas ir pasakė, jog yra klientas norintis išsinuomoti tokį automobilį. Suprato, kad klientui yra reikalingas didesnis automobilis, todėl kaip tik ir siūlė vienatūrį „Crysler Voyager“. Jis nuvyko į bendrovės ofisą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Buvo vakaras. Atvyko automobilis su keliais asmenis, visi liko viduje, o jis bendravo su kaltinamuoju M. D., kuris ir buvo tas klientas, normavęsis automobilį. Šiuo metu neatsimena, kuriam laikui buvo išnuomota transporto priemonė, viskas turi būti nurodyta sutartyje. Jam asmuo neminėjo, kokiam tikslui reikalingas šis automobilis, o jis to ir neklausė. Automobilyje buvo navigacinė įranga, radijo stotelių nebuvo. Su kaltinamuoju bendravo tik tą vienintelį kartą. Už automobilio nuomą dažniausiai yra atsiskaitoma banko kortele, sutartyje turėtų būti nurodyta kaip buvo tąkart apmokėta. Nežino, kokios būklės automobilis grąžintas. Automobilį priėmė ne jis, o įgaliotas asmuo. Nuomos sutartis buvo pratęsta, bet tą klausimą sprendė ne jis, o vyr. vadybininkas. Pamena, kad kažkas skambino ir norėjo atvežti pinigus, bet tai nebuvo jo darbas. (t. 3, b. l. ?).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas P. H. To parodė, kad jis gyvena Vietnamo Socialistinėje Respublikoje. 2011 m. vasaros pabaigoje, buvo išvykęs į Rusiją uždarbiauti. Po to vėl sugrįžo į Vietnamą. Vėliau, 2013 m. vasaros pabaigoje, antrą kartą išvyko į Rusiją taip pat uždarbiauti. Tiksliai neprisimena, tačiau kaip ir pirmą kartą taip ir antrą kartą buvau mieste, atrodo Sibirov. Vykstant ir pirmą, ir antrą kartą jo asmens dokumentai buvo tvarkingi, turėjo vizą. Abu kartus Rusijoje dirbo gamykloje siuvėju, toje pačioje gamykloje ir gyveno. Antrą kartą siuvėju išdirbo beveik metus. 2014 m. išvyko dirbti į statybas, galimai į miestą Nalčik, kuriame išdirbo pusantro mėnesio. Kadangi darbas statybose nebuvo gerai apmokamas, nutarė pakeisti šį darbą. Nuvyko į Maskvą ir apsistojo viešbutyje „Rybak". Į Maskvą jis nuvažiavo su draugu P. H. S.. Viešbutyje „Rybak" apsistojo todėl, kad ten gyvena daug vietnamiečių, ten prabuvo apie 10 dienų. Gyvendami viešbutyje sužinojo, kad galima gerai uždirbti Vokietijoje, todėl kartu su P. H. S. nutarė vykti į Vokietiją. Žmogui, atrodo, viešbučio „Rybak" darbuotojui, kuris pažadėjo nuvežti į Vokietiją, sumokėjo 500 JAV dolerių. To žmogaus vardo ir pavardės nežino. Pastariesiems jiems paaiškino, kad jie turi patys nuvažiuoti iki Lenkijos. Jis paliko viešbutyje tam žmogui savo šeimos telefoną. Pasiekus Lenkiją, tas žmogus iš viešbučio Rybak" būtų susisiekęs su jo šeima Vietname ir šeima turėtų dar jam atsiųsti 10 000 JAV dolerių. Viešbutyje „Rybak" pasakė, kad visą laiką bus važiuojama mašina, tačiau, kai atvažiavo mašina, P. H. T. su 7 Vietnamo piliečiais įsėdo į du automobilius, kurie išvežė už Maskvos ribų. Privažiavus mišką, automobilio vairuotojas juos išvarė iš automobilio, o pats nuvažiavo. Po to visi ėjo apie parą, t. y. apie 12 val. ėjo, po to apie 12 val. ilsėjosi. Ėjo su vedliu, kuris buvo ne vietnamietis. Po to visi išėjo į kelią ir aštuoniese atsisėdo į mašiną. Kas tarėsi su vairuotoju, nematė. Nežino, kur automobilis turėjo juos vežti, o pasidomėti negalėjo, kadangi nežinojo kalbos. Kiek laiko važiavo automobiliu, tiksliai pasakyti negali, nes buvo labai pavargęs, automobilyje miegojo. Atrodo, kad apie 3-4 valandas. Vėliau automobilis sustojo ir juos visus sulaikė pareigūnai. Kokioje valstybėje buvo sulaikyti, nežino, tai paaiškėjo tik Užsieniečių registracijos centre. Savo pasą jis atidavė darbdaviui (dar bebūnant Sibirov), kuris jam jo negrąžino. Nuo Sibirov visą laiką važiavo be paso (t. 1, b. l. 104-106).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas Son P. H. parodė, kad 2011 m. išvyko iš savo šalies į Rusiją ir ten Jekaterinburge dirbo siuvėju. Po to metams laiko išvyko į Maskvą, vėliau važiavo į Lietuvą. Važiavo aštuoniese. Visi buvo vietnamiečiai. Šie žmonės buvo sulaikyti. Kas juos vežė, nežino. Iš Rusijos iki Baltarusijos važiavo mašina. Po to paliko miške ir visi ėjo pėsčiomis. Nuėjo iki kelio ir ten buvo mašina. Mašina buvo šalia miško. Neprisimena, ar mašina jų laukė. Tai buvo nakties metu, mašinos apibūdinti negali. Kai įlipo į mašiną, buvo 2-3 valandos nakties, buvo tamsu, nežino, kas vairavo. Visi įsėdo į mašiną, įlipo 8 asmenys. Po to juos sulaikė pareigūnai. Visi norėjo važiuoti dirbti į Lenkiją. Jis nė vieno iš įtariamųjų nepažįsta. Į mašiną įlipo naktį, nieko neįsidėmėjo, Lietuvoje nieko nepažįsta, Lenkijoje pažįstamų taip pat neturi. Žino, kad važiavo iš Rusijos per Baltarusiją. Išvažiavo iš Maskvos. Per kokius miestus važiavo, nežino. Baltarusijoje iš mašinos išlipo miške. Per mišką vedė vedlys, kokia kalba jis kalbėjo, nežino (vietnamietiškai nekalbėjo). Mišku ėjo vieną dieną. Kai priėjo prie mašinos, vedlys į ją nelipo. Nežino, ar jis kalbėjo su vairuotoju. Jis (S. P. H.) sumokėjo pinigus asmeniui, vardu Dunk, mokėjo 500 dolerių. Dunk yra Vietnamietis, pinigus sumokėjo dar Vietname, banko pavedimu. Sumokėjęs iš karto išvažiavo. Pinigus sumokėjo jo šeima. Mokėjo, kad jis galėtų vykti į Lenkiją dirbti, kas veš neklausė, su vairuotojais nekalbėjo. Vilniuje sulaikė ne tuos pačius vairuotojus. Kai sulaikė, jis miegojo ir nieko negirdėjo. Kai perėjo mišką, važiavo su kitais vairuotojais. Sulaikė Vilniuje ne tuos pačius vairuotojus. Kai iš Rusijos važiavo, išlipo miške ir įsėdo į mašiną. Automobilyje nebuvo vietos atsisėsti, nebuvo sėdynių. Jo dokumentai yra Rusijoje. Kai dirbo siuvėju, iš jo dokumentai buvo paimti. Jis nežino, ar kas turėjo telefoną, kompiuterį. Negali pasakyti, ar vairuotojai turėjo kažkokias ryšio priemones. Nežino, kiek laiko važiavo iki miško, taip pat nežino, ką vedlys pasakė atvedęs prie automobilio. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Įtariamiesiems pinigų nemokėjo. Kokioje valstybėje buvo sulaikytas, nežino. Kai perėjo mišką, niekas nesakė, kokioje valstybėje yra. Rusijoje dirbo legaliai. Nežino, ar kelionę į Lenkiją organizavo asmuo Dunk. Jam niekas nesiūlė, jis pats norėjo vykti į Lenkiją. Iš miško iki sulaikymo vietos važiavo viena mašina. Sulaikė kelyje, kurioje vietoje, nežino. Su F. B. asmeniškai kontakto neturėjo, jį pamatė pirmą kartą, kai laipino į mašiną. Jis (S. P. H.) moku tik vietnamiečių kalbą (t. 1, b. l. 96-98).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. N. G. parodė gyvenantis Vietnamo Socialistinėje Respublikoje. 2014-07-15 išvyko į Rusiją, į turistinę kelionę. Išvyko vienas į Maskvą, legaliai. Turėjo su savimi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir vizą. Maskvoje apsistojo viešbutyje „Rybak", kuriame gyveno dvi dienas. Po to nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Visus savo dokumentus paliko viešbutyje. Apsipirkęs parduotuvėje, pasiklydo. Norėdamas sugrįžti į viešbutį, sustabdė automobilį, norėjo, kad padėtų surasti viešbutį „Rybak", tačiau jis nežinojo kalbos ir negalėjo susišnekėti. Tuomet jis atsisėdo į mašiną ir pasakė žodį „Rybak", tačiau mašina nuvežė nežinoma kryptimi ir paleido miške. Į automobilį atsisėdo maždaug 7 val. ryte, o miške paleido naktį. Kai įsėdo į automobilį, jame buvo dar vienas vietnamietis ir vairuotojas. Kaip atrodė vairuotojas, tiksliai apibūdinti negali, tačiau jis buvo tikrai ne vietnamietis. Kai vairuotojas atvežė į mišką, jį ir kitą vietnamietį išvarė iš automobilio, o pats nuvažiavo. Kito vietnamiečio vardo nežino. Iki ryto abu sėdėjo miške, o prašvitus, apie tris keturias valandas ėjo mišku ir išėjo į kelią. Išėję iš miško pradėjo stabdyti automobilius. Po kurio laiko pavyko sustabdyti automobilį. Šiuo metu automobilio modelio ir spalvos neprisimena, tačiau, atrodo, automobilis buvo septynvietis, automobilio gale nebuvo sėdynių. Už vairo buvo tik vienas vairuotojas. Jis su kitu vietnamiečiu įlipo į automobilį, įlipęs vėl kelis kartus pakartojo viešbučio pavadinimą „Rybak", vairuotojas atsakė „Rybak", OK, ir nuvežė nežinoma kryptimi. Važiavo iki tol, kol juos sulaikė pareigūnai. Kai sulaikė pareigūnai, neprisimena, kiek buvo žmonių, kadangi važiuojant miegojo. Kai pristatė į policijos komisariatą, Vietnamo piliečių buvo 7 ar 8 žmonės. Tik būdamas sulaikytas Pabradės Užsieniečių registracijos centre sužinojo, kad yra Lietuvos Respublikoje. Apklausoje dalyvaujantys įtariamieji anksčiau nematyti. Atsakydamas į klausimą, kaip kirto Lietuvos Respublikos sieną, atsakė, kad juos paleido miške ir jie ėjome pėsčiomis. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Galutinis tikslas buvo surasti bei grįžti į viešbutį „Rybak" (t. 1, b. l. 112-113).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. P. B. parodė 2010 m. išvykęs į Rusiją, kur dirbo siuvėju. 2014 m. liepos mėn. draugai iš Vokietijos jį pakvietė atvykti į Vokietiją dirbti restorane. Draugas pasakė, kad Rusijoje yra žmogus iš vietnamiečių bendruomenės, kuris galėtų suorganizuoti kelionę iš Rusijos į Vokietiją. Organizatoriaus vardas yra Dung. Išvažiavo iš Maskvos, bet nežino per kurias valstybes važiavo. Važiavo aštuoniese, kitų asmenų, su kuriais vyko kartu, nepažįsta. Važiavo dviem automobiliais po 4 žmones ir vairuotoją. Automobiliai sustojo prie miško ir juos paleido. Kas vairavo automobilius nežino, tikrai ne vietnamiečiai, jie buvo su barzdomis. Po to jie aštuoniese ėjo pėsčiomis, vedė vienas vedlys. Ėjo naktimis, dieną ilsėjosi. Kur atėjo, nežino. Įlipo į vieną automobilį, buvo visi susispaudę, automobilyje buvo tik priekinės sėdynės. Važiavo apie valandą laiko. Po to visus sulaikė policija. Apklausiamas liudytojas teigė nė vieno iš įtariamųjų nepažįstantis. Buvo naktis, tamsu. Iš Rusijos į Vokietiją keliavo be dokumentų, neteisėtai. Už kelionę Maskvoje mokėjo Dung 500 JAV dolerių. Kelionės metu su savimi turėjo 60 JAV dolerių. Kai vedlys privedė prie automobilio, jame buvo vienas žmogus, kitas stovėjo lauke. Kai važiavo, su jais važiavo dar du asmenys, t. y. tie, kurie buvo prie automobilio. Viso automobiliu važiavo 10 asmenų. Visą laiką iki pat sulaikymo tuo automobiliu važiavo tie patys asmenys. Niekas iš vietnamiečių su tais vyrais nekalbėjo. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Jis (T. P. B.) turėjo mobiliojo ryšio telefoną, telefono numerio neatsimena. Ar kiti vietnamiečiai turėjo telefonus, nežino. Įlipdamas į automobilį matė, kad vienas iš juos pasitikusių asmenų turėjo telefoną. Jis nebandė legaliai patekti į Vokietiją. Į Rusiją atvyko legaliai, turėjo kelis mėnesius galiojančią vizą (t. 1, b. l. 89-90).

2014-07-25 automobilio apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos, penkių durų, tamsinti galiniai langai. Automobilis pagal pakvitavimą grąžintas UAB (duomenys neskelbtini) (t. 1. b. l. 17-28).

Iš 2014-07-15 automobilio nuomos sutarties matyti, kad M. D. nuo 2014-07-15 iki 2014-07-17 (2 paroms) išsinuomojo automobilį „Crysler Voyager Town&Country“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. , b. l. 53-54), kurio nuoma, kaip nustatyta, vėliau dar buvo pratęsta.

2014-08-17 apžiūros protokolu apžiūrėti daiktai: mobili radio stotis „Motorola” su pakrovėju, mobiliojo ryšio telefonas “Nokia”, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung”, SIM kortelė „Bilain”, vairuotojo pažymėjimas, išduotas Kirgizijos Respublikoje, A. M. vardu, Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio pasas, išduotas P. B. T, „GV auto” transportavimo pažymėjimas, geltonas lapelis su užrašais ir 2014-07-23 PVM sąskaita faktūra, kurie buvo rasti 2014-07-25 automobilio “Chrysler Voyager”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu (t. 1. b. l. 29-38).