Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2015-02-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1-300-932/2015

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-02-20
Bylos Nr.
1-300-932/2015
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-02311-2014-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė
Kaltinamasis
F. B., M. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-300-932/2015Proceso Nr. 1-12-1-02311-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.2; 1.2.28.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 20 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė - Raizgienė,sekretoriaujant Gintarei Makarevičienei,dalyvaujant vertėjoms V. Ž. ir S. M.,prokurorei R. A.,kaltinamiesiems F. B. ir M. D.,kaltinamųjų gynėjams advokatams B. P. ir G. C.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje F. B., gimęs (duomenys neskelbtini), Kirgizijos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, oficialiai nedirbantis, vedęs, iki suėmimo laikinai apsistojęs (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaravęs gyvenamąją vietą Kirgizijoje, (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 292 straipsnio 1 dalį,

M. D., gimęs (duomenys neskelbtini), Kirgizijoje, R. F. pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), Kaune, deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Kaune,

kaltinamas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį,Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. B., veikdamas kartu su M. D., nuo 2014 m. liepos 25 d., ikiteisminio tyrimo nenustatyto tikslaus laiko iki 2014 m. liepos 25 d., 03.36 val., t.y. iki kol buvo sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulių, Geležinio Vilko g. – Ozo g. sankryžoje, Vilniuje, automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos teritorija nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius: T. P. H., gim. (duomenys neskelbtini), T. N. G., gim. (duomenys neskelbtini), S. P. H., gim. (duomenys neskelbtini), H. V. C., gim. (duomenys neskelbtini), B. N. X., gim. (duomenys neskelbtini), T. P. B., gim. (duomenys neskelbtini), V. T. P., gim. (duomenys neskelbtini)ir H. D. V., gim. (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje

M. D., veikdamas kartu su F. B., nuo 2014 m. liepos 25 d., ikiteisminio tyrimo nenustatyto tikslaus laiko iki 2014 m. liepos 25 d., 03.36 val., t.y. iki kol buvo sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės patrulių, Geležinio Vilko g. – Ozo g. sankryžoje, Vilniuje, automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos teritorija nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius: T. P. H., gim. (duomenys neskelbtini), T. N. G., gim. (duomenys neskelbtini), S. P. H., gim. (duomenys neskelbtini), H. V. C., gim. (duomenys neskelbtini), B. N. X, gim. (duomenys neskelbtini), T. P. B., gim. (duomenys neskelbtini), V. T. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir H. D. V., gim. (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis F. B. parodė savo kaltės nepripažįstantis. Kaltinamąjį M. D. pažįsta, susipažino praėjusiais metais, kai atvažiavo į Lietuvą. M. D. Kaune turėjo kavinę, į kurią jis (F. B.) kiekvieną dieną važiuodavo pietauti. Be to, su pastaruoju kartais važiuodavo pirkti automobilių, nes šis gerai išmanė apie juos, todėl prašydavo M. D. padėti įsigyti. 2014 m. liepos mėn. atvykus pas M. D. į kavinę, šis paklausė, ar jis (F. B.) yra laisvas ir paprašė kartu nuvažiuoti į Vilnių apžiūrėti patalpų. Jis sutiko ir kartu su M. D. nuvyko į Vilnių (išvažiavo apie 20 val.). Atvykęs susitiko su draugais picerijoje. M. D. iš pradžių buvo su jais, o po to kažkur išvažiavo, jo nebuvo apie 50 minučių, gal valandą ar kiek daugiau. Grįžęs M. D. alų geriančiam F. B. pasakė, jog reikia važiuoti padėti draugui nuvežti darbininkus į Marijampolę. Jis (F. B.) nenorėjo pasilikti vienas, nes nepažinojo Vilniaus, todėl išvažiavo kartu su M. D.. Iš picerijos abu išvyko apie 24 val. Išvažiavę dar važinėjosi po miestą, apsuko du ar tris ratus, tačiau su niekuo Vilniuje nebuvo susitikę. Važinėjosi, nes jis M. D. prašė pavežioti po miestą, kad galėtų bent kiek susipažinti su Vilniumi. Taip važinėjosi apie valandą, o tada pajudėjo link Pabradės. M. D. jam konkrečiai neaiškino, ko ten važiuoja, o jis ir neklausinėjo. Kadangi M. D. yra vyresnis, jam pagal papročius nederėjo pastaram užduoti klausimus, o turėjo elgtis taip, kaip šis nurodė. Jis (F. B.) buvo įsitikinęs, kad turi padėti dėl kažkokių su automobiliu susijusių reikalų. Link Pabradės važiavo dideliu keliu, tuomet prie miško pasuko. Prieš tai kitoje kelio pusėje pamatė stovintį sidabrinės spalvos džipą, iš kurio išlipo vyriškis ir kalbėjo su M. D.. Ką pastarieji kalbėjo, negali pasakyti, suprato tik tai, kad šis parodė važiuoti į kairę pusę. Paklaustas, kas buvo šis asmuo, F. B. įvardino jį kaip Anvar, sakė, kad apie jį žinojo tik iš M. D., tą pačią dieną buvo matęs prie pastarojo kavinės Kaune ir vakare jį matė antrą kartą. Po pokalbio su Anvar, jie pastarojo parodyta kryptimi nuvažiavo į mišką, pavažiavo apie 20-30 metrų (į nurodytą vietą atvažiavo apie 2 val. nakties). Sustojus M. D. liepė atidaryti duris, po ko atėjo kažkokie žmonės. Jie norėjo iškart sėsti, bet Malik pasakė, kad reikia atlenkti sėdynes, ką jie abu ir padarė. Kiek buvo tų žmonių, nežino, neskaičiavo, tačiau pastarieji buvo nedidelio ūgio, liesi, purvini. Tuo metu jis (kaltinamasis F. B.) negalvojo ir neanalizavo, kas jie yra ir ką daro. M. D. jam buvo sakęs, kad reikia paimti darbininkus, todėl jis pastaruoju pilnai pasitikėjo. Jis padėjo atidaryti duris ir sulankstyti sėdynes. Atsimena, kaip M. D. sakė, kad tie žmonės purvini ir gaila, kad išteps automobilio saloną. Be to, anot kaltinamojo, miške, prie kelio stovėjo du vyrai ir stebėjo juos, tačiau nieko nesakė. Po to, kai į automobilį sulipo visi asmenys, jie važiavo į Vilnių. M. D. jam pasakė, jog tai yra darbininkai, po ko jis daugiau nieko konkrečiau neklausinėjo ir nesigilino. Nežinojo, kur tiksliau reiks važiuoti ir ką daryti. Vilniuje juos sustabdė policija, negali pasakyti, kokioje konkrečioje vietoje, nes nepažįsta miesto. Tuo metu, kai sustabdė pareigūnai, turėtu mobiliojo ryšio telefonu norėjo paskambinti draugui, su kuriuo sėdėjo picerijoje, kad jis jį paimtų, kadangi galvojo, jog pareigūnai jį paleis, nes jis niekuo dėtas. Prašė remtis teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teigė jog įtariamojo apklausos protokole aplinkybės dėl Anvar (kada ir kur matė) nurodytos neteisingai (t. 2. b. l. 173-179).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis F. B. parodė savo kaltės nepripažįstantis. Lietuvoje gyvena su ilgalaike viza, užsiima automobilių prekyba. Perka automobilius ir siunčia juos į Kirgiziją. 2014 m. liepos 24 d. buvo Kaune ir susitiko su draugu M. D. jo kavinėje. Tą pačią dieną jis automobilių turgavietėje taip pat matė kitą Kirgizijos pilietį, kuris stovėjo prie M. D. priklausančios kavinės ir kalbėjo su M. D.. Po pokalbio grįžęs į kavinę M. D. paprašė palaikyti kompaniją ir nuvažiuoti kartu į Vilnių, kur norėjo apžiūrėti patalpas savo naujai kavinei. Į Vilnių jie išvažiavo apie 20 val. Atvažiavus į Vilnių, F. B. susiskambino su draugais Aibek ir Almaz, su kuriais susitiko prie įvažiavimo į miestą, nuvyko su jais į kažkokią piceriją, o M. D. kažkur išvažiavo. Grįžo po pusantros valandos ir pasakė, jog yra kažkokie darbininkai, kuriuos reikia pervežti. Kas jie tokie ir iš kur, jis (F. B.) nesidomėjo, o M. D. nepasakojo. F. B. įsėdo į tą patį M. D. automobilį ir abu išvažiavo iš Vilniaus, kaip suprato, link Pabradės, Atvažiavo į kažkokį mišką. Iki jo jie važiavo apie valandą. Jau buvo naktis, maždaug apie 01.00-02.00 val. Neatsimena, ar važiuojant iki miško M. D. su kuo nors kalbėjo telefonu. Privažiavus prie miško F. B. pamatė, kad kitoje kelio pusėje, kryptimi į Vilnių, stovėjo automobilis, prie kurio buvo Malik pažįstamas Anvar. Jie sustojo, Anvar parodė įsukti į miško keliuką. M. D. įsuko ir važiavo miško keliuku apie 50 metrų ir apsisukęs sustojo. Anvar ir jo mašinos (sidabrinės spalvos džipo) daugiau nebematė. M. D. paprašė jo atidaryti automobilio galines dureles, po ko iš už medžių ir aukštų žolių staiga prie automobilio pribėgo daug nepažįstamų žmonių, kurie skubėjo lipti į mašiną. Jis (F. B.) pasakė, kad šie palauktų ir kartu su M. D. sulenkė galines automobilio sėdynes, kad šie visi sutilptų. Nežino, kiek jų buvo, bet nemažai. Dar du nepažįstami vyriškiai, kurie buvo stambaus kūno sudėjimo, stebėję visa tai iš šalies, liko miške. Jis suprato, kad minėti du vyriškiai ir atvedė vietnamiečius prie automobilio. Kai visi susėdo į automobilio vidų, išvažiavo į Vilnių. Automobilį vairavo M. D., kuris aiškino, jog tuos asmenis reikia nuvežti į Marijampolę. Važiuojant Vilniuje automobilį sustabdė policijos pareigūnai, po ko visi buvo pristatyti į policijos komisariatą. Kadangi M. D. yra vyresnis už F. B., pagal papročius jis nieko negalėjo M. D. klausinėti. Apie tai, kad vežami žmonės buvo be dokumentų, sužinojo sustabdžius policijos pareigūnams, o tai, kad vietnamiečiai, sužinojo, kai buvo pristatyti į policiją (t. 1, b. l. 159-160). Be to, pirmos įtariamojo apklausos metu, F. B. nurodė, jog į Vilnių su M. D. atvažiavo po pietų, ieškojo patalpų pastarojo kavinei. Vakare, apie 21-22 val., važiuojant nuo Akropolio link Ozo išsinuomotą automobilį „Chrysler Voyager“ vairavęs M. D. pakelėje pamatė pažįstamą Anvar, kuris paprašė pagalbos pervežant darbininkus į Marijampolę. Jie su M. D. sutiko padėti ir važiavo į Pabradės pusę, kur kažkokiame miške įsisodino 8 nepažįstamus užsieniečius ir vežė juos į Marijampolę per Vilnių (t. 1, b. l. 156).

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis M. D. parodė pilnai pripažįstantis savo kaltę. Teigė 2014-07-24 automobilių turguje Kaune sutikęs savo žemietį Anvar, kuris paprašė pagalbos pervežant darbuotojus. Anvar veždavo automobilius iš Lenkijos, iki tol jį buvo matęs vieną kartą, pastarasis jam padėjo įsigyti automobilį. Mano, kad Anvar į jį kreipėsi pagalbos, nes žinojo, kad jis turi didesnį automobilį, o į pastarojo darbininkai nebūtų sutilpę. Už paslaugą pasiūlė sumokėti 300 eurų, tačiau jis pinigų atsisakė, sutiko taip pagelbėti, kadangi tarp jų nepriimta imti pinigus už pagalbą. Taigi 2014-07-24 automobilių turguje kalbėdamas su Anvar susitarė apie 24 val. susitikti Vilniuje, prie Akropolio (jam bekalbant su Anvar, prie jų priėjo F. B. Paprašė pastarojo mobiliojo ryšio numerio, tačiau Anvar sakė neturintis lietuviškos SIM kortelės, sakė lauksiąs prie Akropolio Vilniuje. Kaltinamąjį F. B. pažįsta, jų santykiai draugiški, pastarasis vis užsukdavo į jo kavinę pavalgyti, susitikdavo turguje. Jis pasikvietė F. B. kartu važiuoti į Vilnių ir palaikyti jam kompaniją. Jam pasakė, kad nori apžiūrėti patalpas kavinei, o F. B. jam minėjo, jog norės susitikti su draugais. Atrodo, dar bebūnant Kaune, jis F. B. pasakė, kad reikės padėti žemiečiui, tačiau konkrečiai neaiškino, kad teks pervežti darbininkus. Į Vilnių atvažiavo apie 21 val., F. B. nuėjo į kažkokią kavinę susitikti su draugais, o jis (M. D.) nuvažiavo savo reikalais. Apžiūrėjo patalpas kavinei (norėjo atidaryti kavinę ir Vilniuje), jos buvo prie kažkokio viešbučio, apžiūrėjo tik iš lauko, vėliau, apie 24 val., susitiko su Anvar, šnektelėjo 2-3 min., Anvar paaiškino, kur važiuoti, minėjo, jog reikės po to važiuoti į Marijampolę. Tuo metu F. B. nebuvo, pastarasis buvo su draugais kavinėje. Pakalbėjęs su Anvar, grįžo į kavinę, paėmė F. B. ir kartu su juo nuvažiavo link Pabradės, kur buvo nurodęs Anvar. Jam buvo liepta 01.30 val. atvažiuoti prie 64 km ženklo link Pabradės pusės. Atvažiavus į nurodytą vietą, kitoje kelio pusėje pamatė stovintį Anvar (kaip ir prieš tai buvo vienas), šis liepė jam važiuoti, o pats sakė turintis pasikalbėti su kažkokiais žmonėmis. Anot kaltinamojo M. D., būtent tuomet jis suprato, kad nebegali jam nieko atsakyti. Jis pasuko į mišką, pavažiavo 10-20 m ir sustojo (netoli kelio), po ko iškart pamatė ateinančius žmones. Pamatęs juos, suprato, kad kažkas yra negerai. Iš viso jų buvo 8, be to, įtartina buvo tai, kad dar stovėjo du kaukazietiškos išvaizdos asmenys, kurie stebėjo, artyn nepriėjo. Pamačius atėjusiuosius, kilo bloga nuojauta, kad tai nelegalai (jie buvo svetimšaliai, gal kinai, japonai ar vietnamiečiai), atrodė purvini. Juos turėjo nuvežti į Marijampolę ir išleisti pirmojoje „Statoil“ degalinėje. Jis ištiesė automobilio sėdynes, kad visi tilptų, buvo gaila, kad jie viską išpurvins, nes automobilio salonas buvo šviesus. Paprašė, kad F. B. padėtų ištiesti sėdynes, tačiau neatsimena, ar šis padėjo. Visus susodinęs važiavo į Vilnių, o iš ten ketino Anvar nurodymu važiuoti į Marijampolę, tačiau Vilniuje buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Pamačius asmenis, jo galvoje buvo daug įtarimų, tačiau nebegalėjo atsisakyti juos vežti. F. B. jo nieko neklausinėjo, pakeliui su juo nesikalbėjo. Automobilis „Crysler Voyager“ buvo išsinuomojęs, iki įvykio jį turėjo apie 10 dienų. Didesnį automobilį nuomojosi tam, kadangi juo būdavo patogiau važiuoti pirkti automobilių, nes jų įsigyti atvažiuodavo didesnės asmenų grupės, po 5-6 žmones, reikėjo, kad visi tilptų. Tiksliai neatsimena, kokiam laikotarpiui išsinuomojo, nuomą pratęsė jis. Automobilyje rasta racija buvo jo asmeninė, ją turėjo tam, kad galėtų su kitais bendrauti, kas yra įprasta. Automobilyje yra 7 sėdimos vietos. Anvar buvo minėjęs, kad reiks paimti 6 asmenis. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis M. D. nurodė, jog ankstesni parodymai, kad Anvar lydėjo iki vietos, yra neteisingi. Iš tikrųjų Anvar vietoje paaiškino kelią, kaip nuvažiuoti, ir kartu nevyko. Teigė, jog Anvar už kurą nesumokėjo. Jam (M. D.) buvo nei patogu, nei priimtina imti pinigus už pagalbą, nereikėjo ir pinigų už kurą, juo labiau, kad jis ir taip važiavo į Vilnių. Taip pat pridūrė, jog turi kavines Kaune bei Marijampolėje, augina 4 vaikus, iš kurių du yra Lietuvoje, o du – Kirkizijoje (t. 2, b. l. 173-179).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. D. parodė 2014-07-24 apie pietus sutikęs pažįstamą kirgizą Anvar, kuris paprašė pervežti darbininkus iš lentpjūvės, į Marijampolę. Už tai siūlė sumokėti 300 eurų. Jis sutiko ir sutarė su juo susitikti vakare Vilniuje, paprašė Anvar telefono numerio, bet jis jo nedavė, sakė nuolat gyvenantis Lenkijoje, todėl jo lenkiška telefono SIM kortelė veikia Lietuvoje roumingu, lietuviškos SIM kortelės neturi. M. D. davė savo telefono numerį, bet Anvar nė karto taip ir nepaskambino. Anvar nurodė apie 24.00 val. susitikti Vilniuje, nusileidus gatve nuo prekybos centro „Akropolis“. M. D. paprašė pažįstamo F. B., su kuriuo bendrauja darbo reikalais dėl mašinų, palaikyti kompaniją. Pastarajam sutikus abu tos pačios dienos vakare, apie 20 val. išvažiavo iš Kauno į Vilnių. Tuo metu F. B. draugai Aibek ir, galimai Almaz, pavardžių nežino, turėjo kitą dieną išvažiuoti iš Lietuvos, todėl norėjo tai atšvęsti. Su jais susitiko Vilniaus centre, o po to nuvažiavo į kažkokią piceriją. Kažkurį laiką M. D. sėdėjo picerijoje kartu su jais, o po to, praėjus kelioms valandoms, 24 val. važiavo susitikti į sutartą vietą su Anvar. M. D. važiavo vienas, F. B. liko kavinėje. Susitikus su Anvar, šis nurodė, jog reikia važiuoti link Švenčionių, 63 ar 64 kelio kilometre, kur Anvaras jau lauks. Anvar automobilis buvo sidabrinės spalvos, „Hunday“, džipas, numeriai „PL“, bet skaičių nepamena. Tada M. D. grįžo į kavinę, paėmė F. B., pasivažinėjo po miestą ir po to išvažiavo į Anvar nurodytą vietą. Toje vietoje buvo apie 02 .00 val. Kai jie atvažiavo, Anvar automobilis stovėjo kitoje kelio pusėje, atbuline eiga įvažiavęs į kažkokį šalutinį keliuką, buvo matyti tik automobilio priekis, jis buvo kaip ir paslėptas. Tada M. D. suprato, kad čia kažkas ne taip. Jis pristabdė savo automobilį, Anvar priėjo prie jo automobilio, pasakė, kad tuoj ateis vaikinai. M. D. sustojus tame pačiame kelyje, kelkraštyje, kuriuo atvažiavo, prie jo automobilio priėjo daug nepažįstamų asmenų, jie visi buvo purvini. Jis nenorėjo jų sodinti į automobilį ir vežti, bet buvo nepatogu atsakyti Anvar. Kartu su F. B. sulenkė automobilio galines sėdynes ir tada į jį sulipo 8 žmonės. Anvar pasakė, kad jam reikia dar su kažkuo pakalbėti ir nuėjo. Kur jis nuėjo, ar išvažiavo, nežino. M. D. turėjo su juo susitikti jau Marijampolėje, „Statoil“ degalinėje, esančioje prie įvažiavimo į Marijampolės miestą. Taip pat M. D. pamatė, kad juos iš tolo, maždaug iki 30 metrų atstumu, stebi du vyriškiai, galimai kaukaziečiai, su kepurėmis, bet jie artyn nepriėjo, su jais nebendravo. Kas buvo tie 8 asmenys, M. D. nežino, bet įtarė, kad nelegalai. Nenorėdamas atsakyti Anvar, paėmė nurodytus 8 asmenis ir vežė į Marijampolę. Vilniuje, prie sankryžos, jų automobilį sustabdė policijos pareigūnai ir visus sulaikė bei pristatytė į policiją. Dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Jeigu būtų žinojęs, kad jam teks vežti nelegalus, tikrai būtų nesutikęs nei už 300 eurų, nei nemokamai. Tokios paslaugos nebūtų daręs (t. 2, b. l. 14). Be to, pirmos įtariamojo apklausos metu M. D. nurodė, jog po to, kai apie 24 val. su Anvar susitiko prie Akropolio (visą laiką kartu buvo ir F. B.), pastarasis rodė kelią iki Pabradės (t. 2, b. l. 11).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. P. parodė, kad vasarą liepos mėnesį, apie 3-4 val. nakties, Ozo g., važiuojant link Akropolio sustabdė „Chrysler“ vienatūrį automobilį, kadangi turėjo paliepimą nakties metu tikrinti vienatūrius automobilius. Vizualiai buvo matyti, kad automobilis buvo perkrautas, dėl to jį ir sustabdė. Už vairo sėdėjo kaltinamasis M. D., o keleivio vietoj – kaltinamasis F. B.. Patikrino vizas, pasus, paprašė atidaryti automobilį. Duris atidarė vairuotojas, ten pamatė 8 žmones, kurie buvo purvini ir gulėjo. Automobilis buvo be sėdynių. Tie asmenys (vežami) nekalbėjo nei lietuviškai, nei rusų, anglų ar vokiečių kalbomis. Paklausus, iš kur jie, vairuotojas (M. D.) pasakė, kad tai darbuotojai iš Lenkijos. Vairuotoją nusivedė prie tarnybinio automobilio. Kitas asmuo, t. y. kaltinamasis F. B., pasakė, kad tuos asmenis rado pakeliui ir pavežė. Kadangi vairuotojas ir keleivis pateikė skirtingus atsakymus, o vežami asmenys nieko nekalbėjo, dokumentų nedavė, iškilo daug klausimų. Visi buvo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą. Liudytojas R. P. taip pat parodė, kad jam stovint šalia keleivio vietoje sėdėjusio F. B., matė, kaip šis pradėjo intensyviai naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Taip pat matė automobilio viduje buvusią radijo stotelę. Paklausus F. B., kam ši reikalinga, pastarasis tylėjo, į klausimus neatsakinėjo. Abu kaltinamieji klausiami tylėjo ir nieko neaiškino (t. 2. b. l. 173-179).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas P. S. parodė dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Dėl automobilio „Chrysler Voyager“ jam žinoma tiek, kad jam paskambino bendrovės vadybininkas ir pasakė, jog yra klientas norintis išsinuomoti tokį automobilį. Suprato, kad klientui yra reikalingas didesnis automobilis, todėl kaip tik ir siūlė vienatūrį „Crysler Voyager“. Jis nuvyko į bendrovės ofisą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Buvo vakaras. Atvyko automobilis su keliais asmenis, visi liko viduje, o jis bendravo su kaltinamuoju M. D., kuris ir buvo tas klientas, normavęsis automobilį. Šiuo metu neatsimena, kuriam laikui buvo išnuomota transporto priemonė, viskas turi būti nurodyta sutartyje. Jam asmuo neminėjo, kokiam tikslui reikalingas šis automobilis, o jis to ir neklausė. Automobilyje buvo navigacinė įranga, radijo stotelių nebuvo. Su kaltinamuoju bendravo tik tą vienintelį kartą. Už automobilio nuomą dažniausiai yra atsiskaitoma banko kortele, sutartyje turėtų būti nurodyta kaip buvo tąkart apmokėta. Nežino, kokios būklės automobilis grąžintas. Automobilį priėmė ne jis, o įgaliotas asmuo. Nuomos sutartis buvo pratęsta, bet tą klausimą sprendė ne jis, o vyr. vadybininkas. Pamena, kad kažkas skambino ir norėjo atvežti pinigus, bet tai nebuvo jo darbas. (t. 3, b. l. ?).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas P. H. To parodė, kad jis gyvena Vietnamo Socialistinėje Respublikoje. 2011 m. vasaros pabaigoje, buvo išvykęs į Rusiją uždarbiauti. Po to vėl sugrįžo į Vietnamą. Vėliau, 2013 m. vasaros pabaigoje, antrą kartą išvyko į Rusiją taip pat uždarbiauti. Tiksliai neprisimena, tačiau kaip ir pirmą kartą taip ir antrą kartą buvau mieste, atrodo Sibirov. Vykstant ir pirmą, ir antrą kartą jo asmens dokumentai buvo tvarkingi, turėjo vizą. Abu kartus Rusijoje dirbo gamykloje siuvėju, toje pačioje gamykloje ir gyveno. Antrą kartą siuvėju išdirbo beveik metus. 2014 m. išvyko dirbti į statybas, galimai į miestą Nalčik, kuriame išdirbo pusantro mėnesio. Kadangi darbas statybose nebuvo gerai apmokamas, nutarė pakeisti šį darbą. Nuvyko į Maskvą ir apsistojo viešbutyje „Rybak". Į Maskvą jis nuvažiavo su draugu P. H. S.. Viešbutyje „Rybak" apsistojo todėl, kad ten gyvena daug vietnamiečių, ten prabuvo apie 10 dienų. Gyvendami viešbutyje sužinojo, kad galima gerai uždirbti Vokietijoje, todėl kartu su P. H. S. nutarė vykti į Vokietiją. Žmogui, atrodo, viešbučio „Rybak" darbuotojui, kuris pažadėjo nuvežti į Vokietiją, sumokėjo 500 JAV dolerių. To žmogaus vardo ir pavardės nežino. Pastariesiems jiems paaiškino, kad jie turi patys nuvažiuoti iki Lenkijos. Jis paliko viešbutyje tam žmogui savo šeimos telefoną. Pasiekus Lenkiją, tas žmogus iš viešbučio Rybak" būtų susisiekęs su jo šeima Vietname ir šeima turėtų dar jam atsiųsti 10 000 JAV dolerių. Viešbutyje „Rybak" pasakė, kad visą laiką bus važiuojama mašina, tačiau, kai atvažiavo mašina, P. H. T. su 7 Vietnamo piliečiais įsėdo į du automobilius, kurie išvežė už Maskvos ribų. Privažiavus mišką, automobilio vairuotojas juos išvarė iš automobilio, o pats nuvažiavo. Po to visi ėjo apie parą, t. y. apie 12 val. ėjo, po to apie 12 val. ilsėjosi. Ėjo su vedliu, kuris buvo ne vietnamietis. Po to visi išėjo į kelią ir aštuoniese atsisėdo į mašiną. Kas tarėsi su vairuotoju, nematė. Nežino, kur automobilis turėjo juos vežti, o pasidomėti negalėjo, kadangi nežinojo kalbos. Kiek laiko važiavo automobiliu, tiksliai pasakyti negali, nes buvo labai pavargęs, automobilyje miegojo. Atrodo, kad apie 3-4 valandas. Vėliau automobilis sustojo ir juos visus sulaikė pareigūnai. Kokioje valstybėje buvo sulaikyti, nežino, tai paaiškėjo tik Užsieniečių registracijos centre. Savo pasą jis atidavė darbdaviui (dar bebūnant Sibirov), kuris jam jo negrąžino. Nuo Sibirov visą laiką važiavo be paso (t. 1, b. l. 104-106).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas Son P. H. parodė, kad 2011 m. išvyko iš savo šalies į Rusiją ir ten Jekaterinburge dirbo siuvėju. Po to metams laiko išvyko į Maskvą, vėliau važiavo į Lietuvą. Važiavo aštuoniese. Visi buvo vietnamiečiai. Šie žmonės buvo sulaikyti. Kas juos vežė, nežino. Iš Rusijos iki Baltarusijos važiavo mašina. Po to paliko miške ir visi ėjo pėsčiomis. Nuėjo iki kelio ir ten buvo mašina. Mašina buvo šalia miško. Neprisimena, ar mašina jų laukė. Tai buvo nakties metu, mašinos apibūdinti negali. Kai įlipo į mašiną, buvo 2-3 valandos nakties, buvo tamsu, nežino, kas vairavo. Visi įsėdo į mašiną, įlipo 8 asmenys. Po to juos sulaikė pareigūnai. Visi norėjo važiuoti dirbti į Lenkiją. Jis nė vieno iš įtariamųjų nepažįsta. Į mašiną įlipo naktį, nieko neįsidėmėjo, Lietuvoje nieko nepažįsta, Lenkijoje pažįstamų taip pat neturi. Žino, kad važiavo iš Rusijos per Baltarusiją. Išvažiavo iš Maskvos. Per kokius miestus važiavo, nežino. Baltarusijoje iš mašinos išlipo miške. Per mišką vedė vedlys, kokia kalba jis kalbėjo, nežino (vietnamietiškai nekalbėjo). Mišku ėjo vieną dieną. Kai priėjo prie mašinos, vedlys į ją nelipo. Nežino, ar jis kalbėjo su vairuotoju. Jis (S. P. H.) sumokėjo pinigus asmeniui, vardu Dunk, mokėjo 500 dolerių. Dunk yra Vietnamietis, pinigus sumokėjo dar Vietname, banko pavedimu. Sumokėjęs iš karto išvažiavo. Pinigus sumokėjo jo šeima. Mokėjo, kad jis galėtų vykti į Lenkiją dirbti, kas veš neklausė, su vairuotojais nekalbėjo. Vilniuje sulaikė ne tuos pačius vairuotojus. Kai sulaikė, jis miegojo ir nieko negirdėjo. Kai perėjo mišką, važiavo su kitais vairuotojais. Sulaikė Vilniuje ne tuos pačius vairuotojus. Kai iš Rusijos važiavo, išlipo miške ir įsėdo į mašiną. Automobilyje nebuvo vietos atsisėsti, nebuvo sėdynių. Jo dokumentai yra Rusijoje. Kai dirbo siuvėju, iš jo dokumentai buvo paimti. Jis nežino, ar kas turėjo telefoną, kompiuterį. Negali pasakyti, ar vairuotojai turėjo kažkokias ryšio priemones. Nežino, kiek laiko važiavo iki miško, taip pat nežino, ką vedlys pasakė atvedęs prie automobilio. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Įtariamiesiems pinigų nemokėjo. Kokioje valstybėje buvo sulaikytas, nežino. Kai perėjo mišką, niekas nesakė, kokioje valstybėje yra. Rusijoje dirbo legaliai. Nežino, ar kelionę į Lenkiją organizavo asmuo Dunk. Jam niekas nesiūlė, jis pats norėjo vykti į Lenkiją. Iš miško iki sulaikymo vietos važiavo viena mašina. Sulaikė kelyje, kurioje vietoje, nežino. Su F. B. asmeniškai kontakto neturėjo, jį pamatė pirmą kartą, kai laipino į mašiną. Jis (S. P. H.) moku tik vietnamiečių kalbą (t. 1, b. l. 96-98).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. N. G. parodė gyvenantis Vietnamo Socialistinėje Respublikoje. 2014-07-15 išvyko į Rusiją, į turistinę kelionę. Išvyko vienas į Maskvą, legaliai. Turėjo su savimi asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir vizą. Maskvoje apsistojo viešbutyje „Rybak", kuriame gyveno dvi dienas. Po to nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Visus savo dokumentus paliko viešbutyje. Apsipirkęs parduotuvėje, pasiklydo. Norėdamas sugrįžti į viešbutį, sustabdė automobilį, norėjo, kad padėtų surasti viešbutį „Rybak", tačiau jis nežinojo kalbos ir negalėjo susišnekėti. Tuomet jis atsisėdo į mašiną ir pasakė žodį „Rybak", tačiau mašina nuvežė nežinoma kryptimi ir paleido miške. Į automobilį atsisėdo maždaug 7 val. ryte, o miške paleido naktį. Kai įsėdo į automobilį, jame buvo dar vienas vietnamietis ir vairuotojas. Kaip atrodė vairuotojas, tiksliai apibūdinti negali, tačiau jis buvo tikrai ne vietnamietis. Kai vairuotojas atvežė į mišką, jį ir kitą vietnamietį išvarė iš automobilio, o pats nuvažiavo. Kito vietnamiečio vardo nežino. Iki ryto abu sėdėjo miške, o prašvitus, apie tris keturias valandas ėjo mišku ir išėjo į kelią. Išėję iš miško pradėjo stabdyti automobilius. Po kurio laiko pavyko sustabdyti automobilį. Šiuo metu automobilio modelio ir spalvos neprisimena, tačiau, atrodo, automobilis buvo septynvietis, automobilio gale nebuvo sėdynių. Už vairo buvo tik vienas vairuotojas. Jis su kitu vietnamiečiu įlipo į automobilį, įlipęs vėl kelis kartus pakartojo viešbučio pavadinimą „Rybak", vairuotojas atsakė „Rybak", OK, ir nuvežė nežinoma kryptimi. Važiavo iki tol, kol juos sulaikė pareigūnai. Kai sulaikė pareigūnai, neprisimena, kiek buvo žmonių, kadangi važiuojant miegojo. Kai pristatė į policijos komisariatą, Vietnamo piliečių buvo 7 ar 8 žmonės. Tik būdamas sulaikytas Pabradės Užsieniečių registracijos centre sužinojo, kad yra Lietuvos Respublikoje. Apklausoje dalyvaujantys įtariamieji anksčiau nematyti. Atsakydamas į klausimą, kaip kirto Lietuvos Respublikos sieną, atsakė, kad juos paleido miške ir jie ėjome pėsčiomis. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Galutinis tikslas buvo surasti bei grįžti į viešbutį „Rybak" (t. 1, b. l. 112-113).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas T. P. B. parodė 2010 m. išvykęs į Rusiją, kur dirbo siuvėju. 2014 m. liepos mėn. draugai iš Vokietijos jį pakvietė atvykti į Vokietiją dirbti restorane. Draugas pasakė, kad Rusijoje yra žmogus iš vietnamiečių bendruomenės, kuris galėtų suorganizuoti kelionę iš Rusijos į Vokietiją. Organizatoriaus vardas yra Dung. Išvažiavo iš Maskvos, bet nežino per kurias valstybes važiavo. Važiavo aštuoniese, kitų asmenų, su kuriais vyko kartu, nepažįsta. Važiavo dviem automobiliais po 4 žmones ir vairuotoją. Automobiliai sustojo prie miško ir juos paleido. Kas vairavo automobilius nežino, tikrai ne vietnamiečiai, jie buvo su barzdomis. Po to jie aštuoniese ėjo pėsčiomis, vedė vienas vedlys. Ėjo naktimis, dieną ilsėjosi. Kur atėjo, nežino. Įlipo į vieną automobilį, buvo visi susispaudę, automobilyje buvo tik priekinės sėdynės. Važiavo apie valandą laiko. Po to visus sulaikė policija. Apklausiamas liudytojas teigė nė vieno iš įtariamųjų nepažįstantis. Buvo naktis, tamsu. Iš Rusijos į Vokietiją keliavo be dokumentų, neteisėtai. Už kelionę Maskvoje mokėjo Dung 500 JAV dolerių. Kelionės metu su savimi turėjo 60 JAV dolerių. Kai vedlys privedė prie automobilio, jame buvo vienas žmogus, kitas stovėjo lauke. Kai važiavo, su jais važiavo dar du asmenys, t. y. tie, kurie buvo prie automobilio. Viso automobiliu važiavo 10 asmenų. Visą laiką iki pat sulaikymo tuo automobiliu važiavo tie patys asmenys. Niekas iš vietnamiečių su tais vyrais nekalbėjo. Asmens, vardu Anvar, nepažįsta. Jis (T. P. B.) turėjo mobiliojo ryšio telefoną, telefono numerio neatsimena. Ar kiti vietnamiečiai turėjo telefonus, nežino. Įlipdamas į automobilį matė, kad vienas iš juos pasitikusių asmenų turėjo telefoną. Jis nebandė legaliai patekti į Vokietiją. Į Rusiją atvyko legaliai, turėjo kelis mėnesius galiojančią vizą (t. 1, b. l. 89-90).

2014-07-25 automobilio apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pilkos spalvos, penkių durų, tamsinti galiniai langai. Automobilis pagal pakvitavimą grąžintas UAB (duomenys neskelbtini) (t. 1. b. l. 17-28).

Iš 2014-07-15 automobilio nuomos sutarties matyti, kad M. D. nuo 2014-07-15 iki 2014-07-17 (2 paroms) išsinuomojo automobilį „Crysler Voyager Town&Country“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. , b. l. 53-54), kurio nuoma, kaip nustatyta, vėliau dar buvo pratęsta.

2014-08-17 apžiūros protokolu apžiūrėti daiktai: mobili radio stotis „Motorola” su pakrovėju, mobiliojo ryšio telefonas “Nokia”, mobiliojo ryšio telefonas „Samsung”, SIM kortelė „Bilain”, vairuotojo pažymėjimas, išduotas Kirgizijos Respublikoje, A. M. vardu, Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečio pasas, išduotas P. B. T, „GV auto” transportavimo pažymėjimas, geltonas lapelis su užrašais ir 2014-07-23 PVM sąskaita faktūra, kurie buvo rasti 2014-07-25 automobilio “Chrysler Voyager”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu (t. 1. b. l. 29-38).

2014-09-12 Pabėgėlių priėmimo centro rašte Nr. 7.5.- J-327 nurodyta, kad Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai V. T. P., gim. 1997-05-07, ir H. D. V., gim. 1998-12-05, dėl kurių 2014-07-29 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimus dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, laikinai apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre, esančiame Jonavos r., Rukloje, 2014-08-06 išvyko iš Centro ir jų buvimo vieta nežinoma (t. 1. b. l. 120).

Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, konstatuoja, jog pilnai pasitvirtino kaltinamiesiems M. D. ir F. B. pareikštas kaltinimas, veikiant bendrai, neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorija gabenus nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius 8 užsieniečius asmenis.

BK 292 straipsnio 1 dalis, be kita ko, kaip tik numato baudžiamąją atsakomybę ir tam, kas neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, už tokią veiką numatant baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad abu kaltinamieji, veikdami bendrai, atliko jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Kaltinamasis F. B. savo kaltės nepripažįsta, o kaltinamasis M. D. nurodo kaltę pripažįstantis pilnai. Visgi įvertinus pastarojo parodymus matyti, kad M. D. tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes aiškina aptakiai, iš esmės neigia nusikalstamus veiksmus atlikęs bendrai su kaltinamuoju F. B., dėl ko teismas neturi pagrindo vertinti, kad pastarasis savo kaltę pripažįsta pilnai ir kaltinamojo M. D. pozicija dėl inkriminuojamo kaltinimo vertintina kaip dalinis kaltės pripažinimas. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį F. B. ir M. D. kaltė yra grindžiama kaltinamojo M. D., liudytojų R. P., P. S., taip pat liudytojais apklaustų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių P. H. To, S. P. H., Tang N. G. bei T. P. Ba parodymais, apžiūros protokolų medžiaga. Taigi apklausiamas teisme kaltinamasis M. D. tikino nesupratęs, kokios iš tiesų pagalbos prašė jo žemietis Anvar ir galvojo, jog teks paprasčiausiai nuvežti darbininkus į Marijampolę. Apie tai, kad yra kažkas negerai, įtarimai jam kilo tik atvažiavus į mišką, kai Anvar parodė sukti į miško keliuką, o pats pasakė nevažiuosiantis, nes turi su kažkuo pakalbėti. Miške pamačius purvinus svetimšalius tokie įtarimai dar sustiprėjo, apėmė bloga nuojauta, kad jie yra nelegalai, juo labiau, kad atokiau viską stebėjo du kaukazietiškos išvaizdos asmenys, tačiau, anot jo, nebegalėjo nevykdyti Anvar nurodymų (t. 2, b. l. 173-179). Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai ir mano esant pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pastarasis gerai žinojo, ką ir kokiu tikslu teks gabenti, tokius veiksmus atlikdamas kartu su F. B.. Visų pirma pažymėtina tai, kad kaltinamasis M. D. taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl tariamas asmuo, vardu Anvar, kreipėsi į jį tokios paslaugos. Kaltinamasis teigė, jog iki 2014-07-25 su Anvar buvo matęsis vos tik vieną kartą (prieš mėnesį), tačiau nepaisant to šis neva žinojo, kad jis turi didesnį automobilį, kuriuo galėtų pervežti žmones. Tuo tarpu iš tolesnių M. D. parodymų matyti, kad anksčiau jis važinėjosi automobiliu „Audi A6“ (universalu), o automobilį „Crysler Voyager“ turėjo tik apie 10 dienų, iš ko seka, kad Anvar negalėjo žinoti, kad paskutiniu laiku kaltinamasis M. D. važinėjosi ne įprastu penkiaviečiu, o didesniu vienatūriu automobiliu „Chrysler Voyager“. Vadinasi, tuo atveju, jei minimas asmuo Anvar visgi kreipėsi į M. D. su prašymu, toks kreipimasis nebuvo atsitiktinis Nors M. D. parodė siūlomų 300 eurų už paslaugą neėmęs, tačiau tokio dydžio atlygis už darbininkų nuvežimą iš vienos vietos į kitą neabejotinai turėjo sukelti bent jau klausimų dėl savo adekvatumo. Kaltinamasis teigė neva jų (žemiečių) tarpe neįprasta imti pinigus už pagalbą, tačiau taip ir nepaaiškino, kodėl tariamas Anvar neapmokėjo išlaidų už degalus.

Teismas kaltinamojo versiją apie tai, kad jis nežinojo, jog teks gabenti nelegalus, atmeta kaip gynybinę, kuria siekiama sušvelninti savo atsakomybę. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. BK 292 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Vadinasi, darant išvadą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo M. D. (taip pat ir F. B.) veikoje turi būti nustatytas toks tyčinės kaltės turinys: pastarieji suprato Lietuvos Respublikos teritorija neteisėtai gabenantys nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius Lietuvos Respublikoje asmenis ir norėjo taip veikti. Tai, jog kaltinamasis M. D. žinojo, jog teks neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius užsieniečius, rodo, jog pastarasis tuo tikslu išsinuomojo didesnį vienatūrį automobilį „Crysler Voyager“, kuriame buvo 7 sėdimos vietos. Apklaustas P. S. parodė, kad klientas (kaip nustatyta, kaltinamasis M. D.) ieškojo būtent didesnio automobilio, dėl ko jam ir buvo pasiūlyta minėta transporto priemonė. Bylos aplinkybių kontekste kaltinamojo teiginiai neva tokio automobilio reikėjo, kadangi automobilių pirkti atvykdavo po 5-6 asmenis, kurie į mažesnį nesusėsdavo, vertintini kritiškai. Kaltinamasis negalėjo argumentuotai paaiškinti, kokia buvo susidariusi išskirtinė situacija, kad būtent tuo metu turėjusiai atvykti tariamų asmenų, ketinusių įsigyti automobilius, grupei jis nusprendė išnuomoti vienatūrį automobilį. Tai, kad nusikalstamai veikai buvo ruoštasi iš anksto, rodo ir rasta spec. priemonė, t. y. mobili radijo ryšio stotelė „Motorola“, kurios pagalba būtų palaikomas kontaktas. Kaltinamasis bandė tikinti neva tokia stotelė yra įprasta bendraujant su asmenimis, ieškant automobilių, tačiau tokie teiginiai nagrinėjamos bylos kontekste atmestini kaip nepagrįsti. Teismas netiki kaltinamojo M. D. versija neva jis iki pat atvažiavimo į mišką tikėjo iki Marijampolės vešiantis lentpjūvės darbininkus. Be anksčiau nurodytų aplinkybių, negalima nepaminėti ir to, kad tariamus darbininkus buvo prašoma pervežti naktį, apie 2 val., dėl ko savaime turėjo kilti klausimų dėl tokio prašymo tikrumo, be to, pastarieji turėjo būti nugabenti ir paleisti pirmoje „Statoil“ degalinėje, įvažiavus į Marijampolę, kas taip pat įprastai kiekvienam turėjo sukelti papildomų klausimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamojo M. D. pozicija dėl Anvar vaidmens nebuvo pilnai nuosekli. Štai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis teigė, jog 24 val. susitikus su Anvar netoli Akropolio, pastarasis lydėjo juos su F. B. ir rodė kelią iki pat Pabradės (t. 2, b. l. 11). Tuo tarpu teisme kaltinamasis jau teigė neva su Anvar susitiko vienas, be F. B., Anvar jam papasakojo, kur važiuoti, ir su pastaruoju vėliau susitiko jau tik miške (t. 2, b. l. 173-178). Taip pat pažymėtina, jog kaltinamasis M. D. nurodė, jog padėti Anvar sutiko dar ir dėl to, kadangi ir taip ruošėsi važiuoti į Vilnių, nes norėjo apžiūrėti patalpas, kurių ieškojo būsimai kavinei Vilniuje. Paklaustas apie tokių patalpų egzistavimą, M. D. teigė neva dabar negali nurodyti, kur tiksliai jos buvo, atrodo, prie kažkokio viešbučio, jas apžiūrėjo tik iš lauko. Teismas kaip neįtikinamus vertina kaltinamojo teiginius neva patalpų kavinei jis važiavo apžiūrėti vėlyvu metu (iš kaltinamųjų parodymų matyti, kad į Vilnių atvyko apie 21 val., maža to, prie tariamų patalpų vyko ne iš karto), nesusitaręs su jokiais asmenimis ir žvilgterėjo viso labo tik iš išorės. Teismas kritiškai vertina ir M. D. parodymus apie tai neva F. B. nieko nežinojo ir jį važiuoti į Vilnių pasikvietė tik dėl kompanijos. Neįtikinama, kad, anot M. D., pastarasis F. B. pažinodamas tik kaip asmenį, kuris užsukdavo į jo kavinę pavalgyti ir su kuriuo kartais susitikdavo turguje, pasiūlė šiam vakare, pakankamai vėlyvu metu, vykti kartu į Vilnių vien dėl kompanijos palaikymo, juo labiau, kad žinojo ir F. B. pasakė, jog reikės padėti draugui, ir nors, anot M. D., pastarajam neminėjo, tačiau pats iš Anvar žodžių žinojo, kad po to dar teks važiuoti į Marijampolę. Sunkiai suprantama, jog pažįstamas asmuo dėl neaiškių priežasčių vėlyvu metu yra pakviečiamas vykti kartu, nieko šiam neminint apie tai, jog tokia kelionė užsitęs, kadangi naktį dar teks vykti į kitą miestą, vežant ten pilną automobilį tariamų lentpjūvės darbininkų (M. D. teigė žinojęs, jog teks vežti 6 asmenis).

Motyvuojamoji dalis

Nepaisant kaltinamojo F. B. kategoriško kaltės nepripažinimo, teismas laiko, kad jo kaltė yra pilnai įrodyta. Šiuo atveju pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Taigi kaltinamasis F. B. tikindamas, jog į Vilnių vyko tik M. D. prašymu padėti apžiūrėti patalpas (kaltinamasis M. D., beje, netvirtino, kad vykti prašė būtent dėl padėjimo apžiūrėti patalpas), taip ir nepaaiškino, kodėl kartu su M. D. tokių patalpų neapžiūrėjo, o, anot jo, vos tik atvykęs į Vilnių staiga susiskambino su savo draugais, su kuriais iškart nuvyko į piceriją ir nieko nežino, kur M. D. buvo išvykęs. Paprašytas paaiškinti, kur buvo nuo 24 val., kada, jo teigimu, kartu su M. D. išvyko iš kavinės, iki 02 val., kada atvyko iki Pabradės, iki kurios važiavo apie valandą, teigė tą naktį prašęs M. D., kad šis jam aprodytų miestą. Naivūs ir neįtikinami F. B. teiginiai neva 2014-07-25 naktį pažintiniais tikslais apie valandą važinėjosi po Vilnių. Be to, sunkiai paaiškinama, kaip asmuo, sužinojęs, jog tokiu metu netikėtai dar teks važiuoti padėti M. D. draugui nuvežti darbininkus į Marijampolę, nieko pastarojo neklausinėjo, o, palikęs savo draugus, išvyko su M. D. iš pradžių pasivažinėti po Vilnių, o tada vyko su juo link Pabradės. Beje, teisiamojo posėdžio metu F. B., parodęs, jog M. D. kavinėje jam minėjo, kad reikės padėti vienam draugui nuvežti darbininkus į Marijampolę, tikino supratęs, kad, matyt, tas pagalbos prašęs M. D. draugas turi kažkokių problemų dėl automobilių (dėl ko taip nusprendė, F. B. taip ir negalėjo logiškai paaiškinti). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisme F. B. parodė M. D. pažįstamą Anvar pamatęs tik atvažiavus į mišką (prie miško), nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog kartu su M. D. Vilniuje, važiuojant nuo Akropolio link Ozo, pakelėje pamatė pažįstamą Anvar, kuris paprašė pagalbos pervežti darbininkus, ką jie abu su M. D. sutiko padėti (t. 1, b. l. 156). Taigi tokios aplinkybės rodo, kad F. B. painiojosi, kas ir kada paprašė paslaugos dėl tariamų darbininkų pervežimo, bet kokiu atveju siekdamas sudaryti vaizdą neva jis visoje šitoje situacijoje atsidūrė atsitiktinai, nieko nežinodamas ir nesuprasdamas.

Teismo vertinimu, byloje yra pilnai įrodyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais kaltinamųjų M. D. ir F. B. veiksmais. Pastarieji specialiai tam tikslui parinktu automobiliu, kurio nuoma pasirūpino M. D., turėdami radijo ryšio stotelę, kad galėtų susisiekti su kitais asmenimis, Lietuvos Respublikos teritorija gabeno 8 nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius asmenis, kol 2014-07-25, 03.36 val. Vilniuje, prie Geležinio Vilko-Ozo g. sankryžos buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Kaltinamieji bendrais veiksmais padėjo susodinti vietnamiečius į automobilį. Atvykę į mišką, abu išlipo iš automobilio ir įlipę pro kitas duris, sulankstė sėdynes, kad į automobilį tilptų visi užsieniečiai, padėdami jiems susėsti. Tai, kad gabenami asmenys Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai ir ketino vykti į Lenkiją ar Vokietiją, patvirtino kaip liudytojai apklausti P. H. To, S. P. H. bei T. P. Ba. Iš liudytojo R. P. parodymų matyti, kad sustabdžius automobilį „Crysler Voyager“, kuris buvo matyti kaip aiškiai perkrautas, vairuotojas (M. D.) ir keleivis (F. B.) buvo pasimetę, skirtingai aiškino, kokiu tikslu veža užsieniečius (M. D. teigė, kad tai yra darbuotojai iš Lenkijos, o F. B. sakė, kad sutiko juos pakeliui ir pavežė), detalesnių paaiškinimų nepateikė ir į klausimus neatsakinėjo, o F. B. dar ir intensyviai naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, pagrįstai manant, tokiu būdu siekiant panaikinti bet kokią informaciją, galinčią turėti įtakos bylos tyrimui bei tuo pačiu kaip nepagrįstus atmetant kaltinamojo F. B. parodymus neva jis tuo metu norėjo paskambinti draugui, su kuriuo buvo picerijoje. Liudytojas R. P. taip pat parodė, kad automobilyje, tarp sėdynių, buvo įranga (radijo ryšio stotis), o paprašytas paaiškinti, kam ši reikalinga, F. B. tylėjo ir nieko neatsakė (t. 2, b. l. 173-178).

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymas, darytina išvada, kad M. D. ir F. B., veikdami bendrai, neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius kaltinamajame akte nurodytus 8 asmenis. Pažymėtina, jog tokių asmenų gabenimas Lietuvos Respublikos teritorija laikomas baigtu šių veiksmų atlikimo momentu. Ta aplinkybė, kad kaltinamieji su gabenamais asmenimis buvo sustabdyti Vilniuje, nepasiekę kelionės tikslo, veikos kvalifikavimui pagal BK 292 straipsnį reikšmės neturi. Tad kaltinamųjų M. D. ir F. B. veika yra baigta, pastarųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 1 dalį.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių teismas neturi pagrindo pripažinti kaltinamojo M. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kadangi iš pastarojo parodymų turinio akivaizdu, jog jis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Kaltinamojo M. D. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta, veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kaltinamojo F. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamus veiksmus atliko, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, skirdamas M. D. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad M. D. įvykdė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis) valdymo tvarkai. Kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Teismas įvertina tai, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmę yra įvertinami ir kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, iš kurių matyti, kad M. D. anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 81-82), vieną kartą baustas administracine tvarka už greičio viršijimą (t. 2, b. l. 80), dirba, turi gyvenamąją vietą (t. 2, b. l.35-38), yra įkūręs uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, kurioje valdo 100 proc. akcijų (t. 2, b. l. 34, 40-41, 42-43, 44-57, 171), turi du mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 58-59, 60-61), į Priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t. 2, b. l. 79). Parinkdamas bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į nusikalstamą veiką ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat BK 55 straipsnio nuostatas, ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. D. sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, kurios dydis, įvertinus tai, kad nustatytomis aplinkybėmis M. D. padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltininkas nėra tiek pavojingas, nustatytinas ženkliai mažesnis už galimo skirti baudos vidurkį. Teismo nuomone, būtent tokia bausmė yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei kaltinamojo asmenybei ir neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams.

M. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (t. 2, b. l. 76-77). Be to, į paskirtos bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. spalio 3 d.

Skiriant bausmę kaltinamajam F. B. taip pat atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. F. B. įvykdė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis) valdymo tvarkai, nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat įvertinami kaltinamąjį charakterizuojantys duomenys: į Lietuvos Respubliką atvyko laikinai, nuolatinė gyvenamoji vieta Kirkizijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje neteistas (t. 1, b. l. 191), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 192), į Priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 79), duomenų apie jo teistumus kitoje valstybėje nėra. Atsižvelgus tiek nusikalstamą veiką, tiek kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat BK 55 straipsnio nuostatas dėl bausmės skyrimo pirmą kartą teisiamam asmeniui, manytina esant tikslinga paskirti pastarajam sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį už galimo skirti baudos vidurkį.

Ikiteisminio tyrimo metu F. B. paskirta kardomoji priemonė-suėmimas keistina į švelnesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina. Laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. vasario 20 d. įskaitytinas į paskirtos bausmės laiką.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: voką su plastikiniais paketais Nr. 0132579 ir Nr. 0132582, tuščią plastikinį maišelį, du plastikinius maišelius su tyrimo objektais, likusiais po atlikto cheminio tyrimo, geltoną lapelį su užrašais, „GV auto“ transportavimo pažymėjimą, PVM sąskaitą faktūrą, serija KRE Nr. 0008215 ir SIM kortelę „Bilain“, kurie saugomi Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus Centrinėje daiktų įrodymų saugykloje (t. 1, b. l. 39), sunaikinti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - mobilią radijo stotį „Motorola“ su pakrovėju, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, konfiskuoti ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

M. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 150 MGL, t. y. penkių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt devynių eurų ( 5 649 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (71 dieną), vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikyti, jog M. D. paskirta bauda yra 8 MGL, t. y. trys šimtai vienas euras dvidešimt aštuoni euro centai (301,28 Eur).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

F. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 165 MGL, t. y. šešių tūkstančių dviejų šimtų trylikos eurų devyniasdešimties euro centų (6 213,90 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. vasario 20 d., vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikyti bausmę esant pilnai atlikta.

Kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – pakeisti į rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir F. B. paleisti teismo posėdžių salėje. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: voką su plastikiniais paketais Nr. 0132579 ir Nr. 0132582, tuščią plastikinį maišelį, du plastikinius maišelius su tyrimo objektais, likusiais po atlikto cheminio tyrimo, geltoną lapelį su užrašais, „GV auto“ transportavimo pažymėjimą, PVM sąskaitą faktūrą, serija KRE Nr. 0008215 ir SIM kortelę „Bilain“, saugomus Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus Centrinėje daiktų įrodymų saugykloje, sunaikinti.

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - mobilią radijo stotį „Motorola“ su pakrovėju, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, konfiskuoti ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Julita Dabulskytė – Raizgienė