Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. ir trečiojo suinteresuoto asmens O. G. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – O. G. K. ir B. K., dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Laikėsi pozicijos, jog Aktas buvo surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Nurodė, kad atsakovas rėmėsi raštu Nr. S6-1071, kuriame nurodyta, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims 2001 m. sausio 25 d. buvo nustatytas servitutas pareiškėjos žemės sklype. Akcentavo, jog pagal įstatymų reikalavimus servitutas nebuvo nustatytas, todėl šis raštas yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, jog jis pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, yra naikintinas. Priimant Aktą, negalėjo būti vadovaujamasi minėtu raštu. Be to, manė, kad Aktas yra neteisėtas ir dėl to, jog tretieji suinteresuoti asmenys statybas vykdė pažeisdami įstatymus, t. y. pasibaigus statybos leidimo galiojimui. Pažymėjo, jog taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka” (toliau – ir Reglamentas STR 1.11.01:2002) 2, 4.2, 9.6 punktai, kadangi nebuvo pateikta statybos dokumentacija, neįvertintas statinių atitikimas projektui, dėl ko Aktas yra neteisėtas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu tretieji suinteresuoti asmenys O. G. K. ir B. K. nurodė, kad servitutas buvo nustatytas pačios pareiškėjos iniciatyva, kadangi ji, 2001 m. įsigijusi jiems priklaususią žemę, kitaip negalėjo sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutarties, ką patvirtina ir jos parašas 2001 m. kovo mėnesio žemės sklypo sujungimo projekte.

II.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi ir nukreipė į byloje pateiktus teismų sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2002 ir 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2006), kuriais buvo nuspręsta, jog tretieji suinteresuoti asmenys savavališkų statybų nevykdė. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo reikalavimą įpareigoti surašyti savavališkos statybos aktą grindžia tais pačiais motyvais, kurie jau buvo išnagrinėti minėtose civilinėse bylose: statiniai buvo pastatyti pasibaigus statybos leidimo Nr. 277-R terminui ir nesant jų projekto. Konstatavo, jog šie faktai neįrodinėtini. Akcentavo, jog naujų duomenų, kuriais būtų įrodyta minėtų pastatų savavališka statyba, pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos pateiktame 2007 m. spalio 26 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, t. y. 2/1b ūkinis pastatas ir šulinys bei tvora įrašyti kaip formuojami. Atkreipė dėmesį į tai, jog Akte šie statiniai nėra įrašyti. 2008 m. sausio 11 d. Kilnojamojo turto registrų Centro duomenų banko išraše šie statiniai neįregistruoti. 2006 m. lapkričio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole minimame sklype užfiksuoti sumūryti trys stulpeliai, padaryti mediniai vartai ir sklypas apjuostas metalinio tinklo tvora. Vertino, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio prasme sietinė tvora ir vartai nelaikytini statiniais. Akcentavo, jog reikalavimo surašyti stulpeliams savavališkos statybos aktą nėra. Laikėsi nuomonės, kad minėtame išraše nurodytų statinių, t. y. 1/1p- ūkinio pastato ir 3/1p ūkinio pastato pastatymo data (1996 m.) nėra savavališkos statybos faktą patvirtinantys duomenys. Taigi pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Kauno AVA surašyti savavališkos statybos aktą yra nepagrįstas.

Rėmėsi Statybos įstatymo 24 straipsniu ir pažymėjo, kad Aktas buvo surašytas vadovaujantis Reglamentu STR 1.11.01:2002 4 priede pateikta akto forma. Nurodė, kad pareiškėjos argumentas dėl Akto neteisėtumo tuo požiūriu, jog statiniai buvo pastatyti savavališkai, kaip jau buvo konstatuota, yra nepagrįstas. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos argumentas, kad nėra nustatytas servitutas, dėl ko neteisingai traktuojama naudojimosi sklypu tvarka, yra pagrįstas.

Rėmėsi Reglamento STR 1.11.01:2002 3 priedu, numatančiu statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikiamų dokumentų sąrašą, ir atkreipė dėmesį į tai, jog nepaisant to, kad šiame sąraše nėra tiesioginio reikalavimo pateikti duomenis apie žemės sklypo valdymą, tačiau kaip vienas iš pateiktinų dokumentų nurodyta statinio kadastrinių matavimų byla (15 punktas), o vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 64 punktu, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje komplektuojami ir žemės sklypą apibudinantys dokumentai, t. y. žemės sklypo planas, ribų paženklinimo-parodymo aktas.

Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės, jog laikyti raštą Nr. S6-1071 individualiu administraciniu aktu nėra pagrindo, kadangi juo yra informuojamas trečiasis suinteresuotas asmuo O. G. K. Taigi minėtas raštas yra informacinio pobūdžio, kas reiškia, kad jis negalėjo sukelti ir nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, t. y. jis nėra individualus administracinis aktas, dėl ko jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

1. Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai teikė ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kitų teismų sprendimų prejudicinės galios, nes kituose teisminiuose procesuose nedalyvavo Kauno AVA.

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

1. Teigia, jog, pardavusi žemės sklypą pareiškėjai, ji neprarado jame esančių statinių nuosavybės teisių, ką patvirtina ir Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-163-058/2005.

2. Nurodo, kad servitutas buvo neįregistruotas dėl Kauno AVA darbuotojų kaltės. Pažymi, jog servituto egzistavimo faktą patvirtino ir Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-104-05/03.

Kiti trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pateiktiems argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2000 m. liepos 12 d. turto varžytinių aktu įsigijo 9,6 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, kuris anksčiau priklausė tretiesiems suinteresuotiems asmenims. 2001 m. kovo mėnesio žemės sklypo sujungimo projekte pareiškėjos įsigytame žemės plote pažymėtas servitutas su teise naudotis keliu ir žemės sklypu, kuriame nurodyti ginčo pastatai. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 29 d. O. G. K. prašymu, Kauno AVA komisija Aktu pripažino tinkamais naudoti statinius ir pagalbinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, t. y. ūkio pastatą 1I1p, daržinę 2I1ž, malkinę 3I1ž, priestatą 1I1p, ūkio pastatą 3I1p.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrosios kompetencijos kasacinės instancijos teismo baigiamuosius aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2002 ir 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2006) bei jais revizuotus teismų sprendimus, pagrįstai nusprendė, kad tretieji suinteresuoti asmenys savavališkų statybų nevykdė. Pagrįstai atkreiptas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo reikalavimą įpareigoti surašyti savavališkos statybos aktą grindžia tais pačiais motyvais, kurie jau buvo išnagrinėti minėtose civilinėse bylose: statiniai buvo pastatyti pasibaigus statybos leidimo Nr. 277-R terminui ir nesant jų projekto. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies pagrindu konstatuota, jog šie faktai neįrodinėtini. Akcentavo, jog naujų duomenų, kuriais būtų įrodyta minėtų pastatų savavališka statyba, pareiškėja nepateikė.

Be to, pažymėtina, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė kaip būtų apginta jos teisė ar įstatymo saugomas interesas patenkinus reikalavimą dėl įpareigojimo Kauno AVA surašyti savavališkos statybos aktą dėl O. G. K. ir B. K. pastatytų statinių pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Toks teismo sprendimas pareiškėjai tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukeltų, todėl negali būti tenkinamas. Kiti reikalavimai dėl šių statinių nebuvo reiškiami. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Kauno AVA surašyti savavališkos statybos aktą yra nepagrįstas.

Pagrįstai teismo sprendime Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo raštas Nr. A6-1071 vertintas kaip informacinio pobūdžio ir nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių. Pripažinus, jog tai nėra individualus administracinis aktas, negalėjo būti tenkinamas reikalavimas jį panaikinti.

Sprendžiant reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo turi būti tikrinamas šio akto teisėtumas bei pagrįstumas. Pagrindai aktams panaikinti yra numatyti ABTĮ 89 strapsnyje. Pirmosios instancijos teismas patenkino skundo reikalavimą ir panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 24d. statinių, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, pripažinimo tinkamais naudoti aktą, tačiau tokio sprendimo nepagrindė įstatymo numatytais pagrindais. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ginčijamas aktas priimtas nekompetentingo administravimo subjekto, ar, kad savo turiniu aktas prieštarauja teisės aktamas (ABTĮ 89 straipsnio 1dalies 1,2 punktai). Nenustatyta, kad surašant ginčijamą pripažinimo tinkamu naudoti aktą būtų pažeistos pagrindinės procedūrinės taisyklės. Pagal ginčijamo akto surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 24 straipsnį pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį pripažįsta tinkamu naudoti komisija Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta Aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14d. įsakymu Nr. 242 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad surašant statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, imperatyvių normų reikalavimai. Sprendime pripažinta, kad STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka 3 priede numatytas statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai pateikiamų dokumentų sąrašas nenustato reikalavimo pateikti duomenis apie žemės sklypo, ant kurio stovi statiniai, valdymą ar disponavimą. Plečimas šių normų aiškinimas prieštarautų viešosios teisės principams ir yra negalimas. Taigi, duomenų apie žemės sklypo priklausomumą nepateikimas negalėjo turėti tiesioginės įtakos ginčijamo akto teisėtumui. Todėl nelaikytina reikšminga ginčui aplinkybe nuoroda apie nustatytą servitutą naudotis 0,2907 ha žemės sklypu. Šalių neginčijama aplinkybė, kad 1996 metais statiniai jau buvo pastatyti, ir, kad tuo metu žemė po statiniais nuosavybės teise priklausė tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Todėl nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl statinių pripažinimom tinkamais naudoti akto prieštaravimo Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 punkto ir 27 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatoms. Netinkamai aiškinus teisės normas be pagrindo tenkintas reikalavimas dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2007m. sausio 24 d. Statinių pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.

Dėl paminėto teismo sprendimas keistinas panaikinant dalį sprendimo, kuria minėtas reikalavimas tenkintas ir šį reikalavimą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens O. G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria panaikintas Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 24 d. Statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktas, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjos A. D. skundą atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.