Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Kavaliauskienei, išteisintajam P. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Kalinauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. išteisintas pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat nuosprendžiui įsiteisėjus bylą nuspręsta perduoti prokurorui, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Taip pat atmestas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. buvo kaltinamas pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. tuo, kad 2015-08-07, apie 21.00 val., pavėsinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, tyčia spyrė savo šeimos nariui – tėvui B. V. į veidą, taip padarė jam nosies kaulų lūžimą, nosies muštą žaizdą ir kraujosruvas abiejų akių vokuose t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo P. V. nuteisti pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. ir skirti 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 str., atidėti 2 metams, įpareigojant: per teismo nustatytą terminą dalyvauti elgesio pataisos programoje, nuo 22.00 iki 06.00 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat prašo paskirtas kardomąsias priemones: periodišką registravimąsi policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti. Taip pat prašo Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš P. V. 46,35 euro už nukentėjusiojo gydymą. Skunde prokurorė teigia, kad apylinkės teismas vertino tik išteisintojo P. V., kuris įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nenuoseklius parodymus, bet atmetė nuoseklius blaivaus nukentėjusiojo B. V. parodymus, kuris nurodė, kad jam P. V. kilusio konflikto metu vieną kartą įspyrė į veido sritį ir nenurodė, kad pats būtų parkritęs, šiuos parodymus jis patvirtino akistatos su P. V. bei parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Tokias sužalojimo aplinkybes patvirtino ir liudytojos M. M. bei E. K. (G.), kurios nurodė, kad nukentėjusysis joms sakė, jog šį sužalojo P. V., o parkritęs B. V. nebuvo. Be to, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų turėjęs tikslą apkalbėti P. V., nes byloje jis jokio ieškinio nepateikė, į medikus kreipėsi ir apie įvykį pranešė ne jis, o jo dukra E. K. (G.). Specialisto išvados taip pat patvirtina, kad kitų sužalojimų būdingų kritimui, neskaitant nosies kaulų lūžimo, nosies muštinės žaizdos ir kraujosruvos abiejuose vokuose, nekonstatuota. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos E. K. (G.) duotus parodymus, kad šiai ryte liudytojos M. M. ir R. Z., nurodė P. V. pavartoto smurto prieš B. V. aplinkybes, o apie įvykio aplinkybes E. K. (G.) galėjo sužinoti tik iš R. Z. ir M. M., nes pati įvykio nematė ir nukentėjusysis šiai tokių aplinkybių nenurodė. Tuo tarpu P. V. davė nenuoseklius parodymus dėl smurto panaudojimo aplinkybių, taip pat dėl aplinkybių, kurias jis tariamai prisiminė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė jos skundą tenkinti, o išteisintasis P. V. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog priimdamas nuosprendį teismas turi būti įsitikinęs, kad yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę ir kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuosprendis negali būti priimtas remiamas prielaidomis ir netinkamai surinktais įrodymais. Todėl šios bylos nagrinėjimo metu apylinkės teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog P. V. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog neįrodyta, kad P. V. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, nemotyvuotos ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 str. 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog P. V. 2015-08-07, apie 21.00 val., pavėsinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, tyčia spyrė savo šeimos nariui – tėvui B. V. į veidą, taip padarė jam nosies kaulų lūžimą, nosies muštą žaizdą ir kraujosruvas abiejų akių vokuose t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

K. P. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir parodė, jog įvykio vakarą susipyko su tėvu ir jis tėvą pastūmė link pavėsinės. Neprisimena kas daugiau buvo, nes buvo išgėręs. Po įvykio su sese kalbėjo dėl žalos atlyginimo, dėl susitaikymo. Ji sakė, kad tėvo gydymas brangiai kainuoja ir jis pasiūlė padėti su pinigais. Kitą dieną tėvo sužalojimų nematė. Jis tėvą tik pastūmė, smūgio nesudavė. Po to nuėjo namo, gal nuvedė, jau nepamena. Kai susistumdė, nukentėjęs buvo pavėsinės viduje, o jis išorėje. Kai pastūmė, nukentėjęs lyg tai nukrito ant sofos, kažkur pavėsinėje. Kodėl nukentėjęs aiškina, kad nebuvo parkritęs – nežino. Laidus ko gero išlupo jis. Po to, kai pastūmė, tėvas turėjo atsiremti į stalą, nes stalas tiesiai prie įėjimo ir jei būtų kritęs tai būtų trenkęsis į stalą.

Nukentėjusysis B. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad tuo metu, kai jam spyrė sūnus, kitos moterys buvo toliau. Jis po to nuėjo namo, o sekančią dieną jį nuvežė pas gydytoją. Viskas vyko kieme esančioje pavėsinėje. Ten dar buvo R. Z. ir M. M.. Jis stovėjo pasirėmęs prie durų, o kur tuo laiku buvo sūnus – nežino, bet jis priėjęs spyrė ir pataikė nukentėjusiajam į veidą. Sūnus atėjo nuo savo namo ir įspyrė jam stovinčiam, įspyręs nuėjo su R. Z. ir M. M. į savo namo dalį. Nuo smūgio nukentėjusysis nenukrito. Jis vienas buvo pavėsinėje, o R. Z. ir M. M. buvo lauke. Sūnus spyrė gal dėl to, kad jį pavadino asilu.

Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis B. V. parodė vietą pavėsinėje, kur jam stovinčiam, sūnus P. V. spyrė vieną kartą į veido sritį (30-33 b. l.).

Liudytoja E. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad tėvas su broliu seniai pykosi. Tą dieną tarp jų jau buvo konfliktas. Kitą dieną apie pietus atvežė kalakutams žolės ir rado sumuštą tėvą ir iš sienos ištrauktus laidus. Tą vakarą ji iš tėvo ir brolio namų išvažiavo apie 19 valandą. Brolis sėdėjo prie namo su sugyventine M. M., o tėvas buvo pavėsinėje, atrodo, kad vienas. Kitą dieną ji tėvą nuvežė į ligoninę, o grįžus kalbėjo su M. M. ir R. Z., kurios pasakojo, kad tėvą sumušė P. V. – spyrė jam. M. M. sakė, kad dar bandė išskirti juos, tai P. V. spyrė pro ją, kad tik pataikytų. Tėvas, t. y. B. V. jai sakė, kad jam spyrė sūnus. Ar įvykio dieną tėvas buvo gėręs – tiksliai pasakyti negali. Brolis, prieš jai išvažiuojant, tą pirmąjį vakarą, buvo vartojęs alkoholį. Kai kitą dieną atvažiavusi tėvą rado sumuštą – buvo kruvina jo nosis, ant rūbų buvo jau sukrešėjusio kraujo. Matė, kad pavėsinėje viskas buvo išmėtyta, ant žemės, prie durų buvo kraujo dėmė. Po įvykio bendravo su broliu, jis buvo ją pasikvietęs, pergyveno, klausė ką daryti, kad taip išėjo su tėvu, siūlė pinigų sumokėti, kad jį gydė, sakė gal susitaikytų.

L. R. Z., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo dar šiltas metų laikas ir ji su B. V. sėdėjo pavėsinėje. Parėjo P. V., kuris stabtelėjo prie pavėsinės, nešėsi plastikinį butelį alaus, jį pasidėjo ant sofos pavėsinėje ir pradėjo su tėvu kalbėtis. Iš pradžių gražiai, o po to susikivirčijo. Tą dieną jie barėsi, po to B. V. numojo ranka ir pasakė ant P. V. „šitas durnius“ ir nuėjo į savo butą. Po to ir P. V. nuėjo į savo pusę. Ji dar nuėjo pas B. V. ir pasakė, kad eina namo, nes jiedu barasi. Kai ji atėjo kitą dieną, B. V. sėdėjo pavėsinėje su pleistru ant nosies, po akimis matėsi mėlynės, paklausus, kas atsitiko, B. V. pasakė, kad tai vakarykštės pasekmės, sakė, kad jį sumušė sūnus, kad iš vakaro pykosi. Ji klausinėjo, kas jam atsitiko ir jis atsakė, kad – „matei kas darėsi iš vakaro, kaip ėdėmės, koks šumas buvo tai, dėl to viskas ir yra.“ Dar sakė, kad skambino dukrai, kad nenutylės šį kartą. Jai matant, jie tikrai nesimušė. Įvykio dieną iš pavėsinės P. V. išėjo vienas. Jo sugyventinės M. M. ten nebuvo, tik ji su B. V. sėdėjo ir po to parėjo P. V..

Pirmosios instancijos teisme perskaičius šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (57-58 b. l.), kur ji nurodė, kad 2015-08-07, apie 21.00 val., užsuko pas B. V., kuris sėdėjo pavėsinėje, kaip tik tuo metu į pavėsinę atėjo P. V., vyrai konfliktavo, P. V. sugyventinė išsivedė jį namo, o kitą dieną užėjusi pas B. V. pamatė, kad sužalota pastarojo nosis, tačiau B. V. nesakė, kas jį sužalojo, tik numojo ranka – liudytoja nurodė, jog dėl įvykio vietoje buvusios M. M., teisme sakydama, kad jos nebuvo – susimaišė ir iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo parodymus.

L. M. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad B. V. buvo pavėsinėje lyg ir su R. Z.. P. V. tada šūkavo atsistojęs prie lauko virtuvės, jis buvo išgėręs ir pykosi su tėvu. Konfliktas tęsėsi, ji ramino juos, o po to P. V. nuvedė gulti. Smurto ji nematė, o ryte nuėjusi jau pamatė senelį, kuris buvo kruvinas ir pavėsinėje kraujo dėmių buvo prie fotelio ir ant jo, o kas ten buvo nežino, nematė. K. P. V. rėkavo, ji jį tildė ir vedė namo. Gal laidus nutraukė, kai vedė jį ir guldė, nes buvo neblaivus. Kitą dieną B. V. buvo sutinęs, kruvinas, ji paklausė kas nutiko, tuomet jis pasakė, kad sūnus tai padarė. Po to kai nuvedė P. V. namo, tai jis jau niekur daugiau nėjo ir nebuvo kruvinas. Kitą dieną po visko ji su E. K. kalbėjosi. Ji pas B. V. buvo nuėjusi ir E. K. klausė kas atsitiko, ji papasakojo ką žinojo. Iš esmės analogiški M. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (61-62 b. l.)

Iš 2015-08-08 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini). Kitoje namo pusėje kieme stovi medinė pavėsinė. Pavėsinėje stovi dvi sofos, stalas. Daugiau nusikalstamos veikos pėdsakų nenustatyta (7-11 b. l.).

Iš 2015-09-30 papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad pavėsinės, esančios (duomenys neskelbtini), viduje yra 185 cm ilgio ir 56 cm pločio lova be atlošų, po lovos galu pakištas medinis suoliukas, kuris laiko lovos galą, prie pavėsinės kairės sienos yra 220 cm ilgio ir 90 cm pločio sofa su medžiaginiais porankiais, tarp šių dviejų lovų yra stalas, kuris yra 50 cm aukščio, 66 cm pločio ir 130 cm ilgio. Stalas yra 121 cm atstumu nuo įėjimo į pavėsinę (12-16 b. l.).

Iš specialisto išvados Nr.G648/2015 (09) matyti, kad B. V. klinikiniais duomenimis konstatuoti nosies kaulų lūžimas, nosies mušta žaizda, o taip pat ir kraujosruvos abiejų vokų akyse. Konstatuoti sužalojimai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 40).

Iš specialisto išvados Nr.748/2015 (09) matyti, kad B. V. specialisto išvadoje Nr. G648/2015 (09) konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kad ir jį pastūmus ir jam krentant bei kontaktuojant veido viršutine dalimi su kietų bukų ar bukabriaunių savybių turinčiais, tiek sofos, tiek kitais analogiškų savybių turinčiais daiktais (b. l. 44).

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog P. V. pagrįstai inkriminuota jo tėvo B. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas, o byloje esančių įrodymų pakanka P. V. kaltei pagrįsti.

Nukentėjusysis B. V. viso bylos tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad jis buvo pavėsinėje, kai jam stovinčiam konflikto metu į veidą įspyrė P. V., netoliese tuo metu dar buvo ir R. Z. bei M. M., nuo smūgio jis nenukrito. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiojo B. V. parodymus patvirtina nukentėjusiojo dukros – liudytojos E. K. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad tėvas su broliu (P. V.) pykosi seniai, tą dieną tarp jų jau taip pat buvo kilęs konfliktas, o kitą dieną rado tėvą sumuštą ir iš sienos ištrauktus laidus, o R. Z. ir M. M. jai pasakojo, kad tėvą sumušė P. V.. Tą patį E. K. sakė ir tėvas – B. V.. Liudytoja taip pat nurodė, jog kitą dieną radusi tėvą sumuštą matė jo kruviną nosį, sukrešėjusį kraują ant apykaklės, o pavėsinėje buvo viskas išmėtyta, ant žemės, prie durų buvo kraujo dėmė. N. R. Z. teisme nurodė, kad ji matė tik kaip B. V. susikivirčijo su sūnumi, mušimo momento nematė, tačiau ši liudytoja patvirtino, kad B. V. jai sakė, kad jį sumušė sūnus. L. M. M. teisme taip pat parodė, kad P. V. pykosi su tėvu, o kitą dieną B. V. buvo sutinęs, kruvinas, paklausus kas nutiko, jis pasakė, kad tai padarė sūnus.

Įvertinus aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad būtent P. V. nustatytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis spyrė savo tėvui B. V. į veidą, taip padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, nosies mušta žaizdą, o taip pat ir kraujosruvas abiejų vokų akyse. Specialisto išvadoje Nr.648/2015(09) nurodyta, kad sužalojimai padaryti kietu buku ar bukabriauniu daiktu galimai 205-08-06, jie galėjo būti padaryti jam esant bet kokioje padėtyje, vienu poveikiu (40 b. l.). Nors kitoje specialisto išvadoje (G748/2015(09) nurodoma, jog kūno sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti kad ir jį pastūmus ir jam krentant ir kontaktuojant veido viršutine dalimi su kietų bukų ar bukabriaunių savybių turinčiais, tiek sofos, tiek kitais analogiškų savybių turinčiais daiktais, tačiau tai nepaneigia, kad B. V. šie sužalojimui buvo padaryti būtent spiriant koja (kas taip pat yra kietas bukabriaunis paviršius) jam į veidą. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, jog negalima atmesti galimybės, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nenurodė, kodėl atmeta nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kuriuos patvirtina teismo medicinos specialisto išvada ir, nors ir netiesiogiai – liudytoja E. K. bei liudytojos M. M. ir R. Z.. Todėl išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka konstatuojama, kad byloje yra pakankamai įrodymų daryti išvadą, kad P. V. šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 3p. Aukščiau paminėtų įrodymų aplinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertino, todėl padarė neteisingas išvadas dėl P. V. kaltės. Tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo P. V. pripažintinas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 3 p.

Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į tai, jog padarytas tyčinis baigtas apysunkis nusikaltimas. P. V. nusikalto ir teisiamas pirmą kartą, yra nevedęs, dirbantis, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. P. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinus nustatytas aplinkybes, P. V. skirtina mažesnė nei BK 138 str. 2 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Atsižvelgus į tai, kad P. V. teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis, jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas paskiriant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje (įvertinus padarytą smurtinį nusikaltimą artimoje aplinkoje).

Byloje yra pateiktas Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, kuriame nurodyta, kad dėl B. V. sužalojimo, jam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, už kurias iš biudžeto lėšų sumokėta 46,35 eurų. Todėl prašoma šią sumą priteisti iš P. V.. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, toks civilinis ieškinys laikomas pagrįstu, įrodytu todėl minėta suma priteistina iš P. V. Valstybinės ligonių kasos naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteisti jį 1 (vienerių) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str., P. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

P. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš P. V. 46,32 eurų. Valstybinės ligonių kasos naudai.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.