Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Gražio, Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), ir Gyčio Večersko,

viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ape­liacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuos­pren­džio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį (dėl nuken­tėjusiojo A. J.) – septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo E. S.) – septynių mėnesių laisvės atė­mimo bausme.

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo G. B.) – septynių mėnesių laisvės atė­mimo bausme.

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusios E. M.) – septynių mėnesių laisvės atė­mimo bausme.

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo T. K.) – septynių mėnesių lais­vės atė­mi­mo bausme.

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusios N. G.) – septynių mėnesių laisvės atė­mimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 d, 4 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės su­ben­drin­tos jas iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją at­lie­kant pa­taisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė suben­drin­ta su 2015 m. birželio 3 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 182 straips­nio 1 dalį paskirta 18 MGL bauda, ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dviejų metų laisvės atėmimo bausmė ir 18 MGL dydžio bauda, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės trukmę įskaitant R. Ž. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 12 d.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, šiuo laikotarpiu R. Ž. įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo G. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. Ž. priteista 230 Eur nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. Ž. priteista 363,85 Eur nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. S. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent:

2014 m. lapkričio 10 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paėmė iš nuken­tė­ju­sio­jo A. J. 6,86 g 585° prabos ir 0,43 g 985° prabos aukso laužo, skirto auksinės gran­dinėlės gamybai, 144,23 Eur vertės, bei 289,62 Eur avansą, žadėdamas iki 2014 m. gruodžio 10 d. atlikti paslaugą – auksinės grandinėlės pagaminimą, tačiau šios grandinėlės A. J. nepa­ga­mi­no ir paimtų pini­gų nukentėjusiajam negrąžino bei juos pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje bu­vusį svetimą turtą bendros 433,85 Eur vertės.

Be to, jis 2014 m. gruodžio 14 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paėmė iš nu­kentėjusiojo E. S. auksinį žiedą su briliantais, sveriantį 4 g., 585° prabos, 1700 Eur vertės, žadėdamas per penkias dienas atlikti paslaugą – žiedo sumažinimą, tačiau žiedo nuken­tė­ju­sia­jam negrąžino ir žiedą pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą.

Be to, jis 2015 m. kovo 24 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paėmė iš nu­kentėjusiojo G. B. 400 Eur avansą už būsimą auksinio žiedo pardavimą, tačiau žiedo nukentėjusiajam nepardavė, pinigus pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį sve­ti­mą turtą.

Be to, jis 2015 m. kovo 27 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paėmė iš nu­kentėjusiosios E. M. auksinę grandinėlę, sveriančią 99,22 g, 585° prabos, 2100 Eur vertės, žadėdamas iki 2015 m. balandžio 17 d. atliki paslaugą – aukso grandinėlės perdarymą, 2015 m. balandžio 21 d. pa­ė­mė iš nukentėjusiosios 500 Eur pirkti auksui, skirtam auksinės gran­di­nė­lės perdarymui, tačiau gran­di­nė­lės ir paimtų pinigų nukentėjusiajai negrąžino ir juos pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą bendros 2600 Eur vertės.

Be to, jis 2015 m. kovo 30 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paėmė iš nu­kentėjusiosios N. G. vieną moterišką auksinį žiedą ir du vyriškus auksinius žie­dus, bendros 400 Eur vertės, žadėdamas juos perdaryti, pagamindamas auksinius vestuvinius žie­dus, tačiau žiedų nukentėjusiajai negrąžino ir juos pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje bu­vusį svetimą turtą.

Be to, jis 2015 m. balandžio 22 d. savo dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), paė­mė iš nukentėjusiojo T. K. balto aukso žiedą su brangakmeniu, 530 Eur vertės, suma­ži­ni­mui, tačiau žiedo nukentėjusiam negrąžino ir žiedą pasisavino, tokiu būdu pasisavino jo žinioje bu­vusį svetimą turtą.

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį – išteisinti R. Ž. dėl svetimo turto pasisavinimo epizoduose su nukentėjusiaisiais A. J. ir E. M., o kitoje dalyje bau­džia­mąją bylą nutraukti, atleidžiant R. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais E. S., G. B., N. G. ir T. K.. Skunde nu­ro­do, kad visų asmenų turtinės teisės yra apgintos arba gali būti apgintos civilinės atsakomybės prie­monėmis. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas visai nevertino, nepa­si­sa­kė, kada civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius ir kuo pasireiškė R. Ž., kaip vienos iš teisinio santykio šalies, pareigų nevykdymas, kuris esmingai apsunkino nukentėjusiųjų ga­li­mybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismas nukentėjusiųjų skam­bu­čius ir prašymus atlikti sutartus darbus vertino, kaip „apsunkinimą nukentėjusiesiems atgauti tur­tą“. Teismas nevertino kiekvieno veikos epizodo individualiai, o priėmė apibendrintas išvadas, nesi­gi­lindamas į tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo susiklosčiusių santykių turinį. Apeliantas teigia, kad tarp jo ir A. J. jau ne pirmą kartą susiklostė civiliniai tei­si­niai santykiai. R. Ž. teigi­mu, nuosprendyje nėra nustatytos ap­lin­kybės, kurios leistų teigti, kad kaltinamasis apsunkino nu­ken­tėjusiajam A. J. galimybę atgauti savo turtą civilinio proceso priemonėmis. A. J. parodymai patvirtina, kad kal­ti­na­ma­sis R. Ž. siekė grąžinti pinigus, tačiau pats A. J. atsisakė suteikti banko sąskaitos nu­merį, į kurį kaltinamasis galėtų pervesti pinigus. Kaltinamasis nesislapstė nuo nukentėjusiojo, sten­gėsi grąžinti gautus pinigus, yra iš dalies atlyginęs žalą. Ape­lian­to teigimu, vertinant jo santykius su E. S., matoma, kad jie anksčiau turėjo civilinių teisinių san­ty­kių. Konfliktas įvyko, kai nukentėjusysis davė kaltinamajam žiedą, kurį reikėjo su­ma­žin­ti. Kal­ti­na­ma­sis negalėjo laiku grąžinti žiedo dėl to, jog buvo įskilęs briliantas. Pats nu­ken­tė­ju­sy­sis patvirtina, kad R. Ž. nevengė nukentėjusiojo, nedarė kliūčių atgauti turtą kitomis prie­mo­nė­mis. Nukentėjęs teigia, kad su­vokia, jog kaltinamasis neatliko darbų dėl objektyvių priežasčių (lūžusi ranka). Pirmosios instan­ci­jos teismas nevertino faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad kal­tinamasis su nukentėjusiąją E. M. turėjo išimtinai civilinius teisinius santykius. Tokių san­tykių prigimtį patvirtina faktai, jog kaltinamojo ir E. M. rangos sutartis buvo mo­di­fi­kuota į pas­kolos sutartį (pasirašytas vekselis). Šios aplinkybės įrodo, kad nors pradžioje buvo suda­ry­ta ran­gos sutartis, buvo pradėtas vykdyti užsakymas, ką patvirtina ruošinių pagaminimas. Tačiau vėliau šalys savo valią pakeitė ir sudarė paskolos sutartį. Teismas nenurodė nuosprendyje aplin­ky­bių, pagrin­džian­čių, kad kilusio konflikto nebūtų galima išspręsti kitomis priemonėmis, netgi prie­šin­gai, vertinant E. M. parodymus, kaltinamasis stengėsi grąžinti gautus pinigus (pasi­ra­šė vekselį, nevengė susitikti, nesislapstė), E. M. dalyvauja R. Ž. ištuokos ir turto pa­dalinimo byloje. Todėl taikyti baudžiamąją atsakomybę R. Ž. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį šiame epizode nėra teisinio pagrindo. Skunde pažymėta, jog nuken­tėjusioji N. G. pa­davė pareiškimą policijai ketvirtadienį, o pirmadienį vienas žiedas jau buvo padarytas. Tokia įvykių seka įrodo, kad R. Ž. žiedus jau buvo pradėjęs gaminti anksčiau, negu buvo gautas pa­reiš­ki­mas policijoje. Taipogi kaltinamasis nevengė bendrauti su nukentėjusiąją, aktyviai sprendė iški­lu­sias problemas, atliko užsakymą ir perdavė N. G. sukurtus žiedus. Nukentėjusioji pati nevertina santykių su R. Ž. kaip kriminalinių, prašo baudžiamąją bylą nutraukti. Iš nuken­tė­jusiojo T. K. parodymų galima daryti išvadą, kad kaltinamasis jokiais veiksmai neapsunkino galimybės išspręsti kilusio konflikto kitomis teisinėmis priemonėmis (nesi­slapstė, nuolat palaikė kon­taktą). T. K. susitaikė su R. Ž. ir pateikė prašymą teis­mui baudžiamąją bylą nu­trauk­ti. Teismo nurodytos aplinkybės, kuriose teigiama, kad „realus žalos atlyginimas tapo įma­no­mas tik įsikišus teisėsaugos institucijoms“, yra paneigiamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Dar iki įsikišant teisėsaugos institucijoms, kaltinamasis buvo pradėjęs vykdyti užsakymus, tačiau nespėjęs to padaryti dėl objektyvių ir subjektyvių (neigiamų) aplinkybių.

Skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai vertino kaltinamojo kaltę. Nuos­pren­dy­je nurodyti argumentai neatskleidžia tyčios turinio. Teismo nuosprendyje yra vado­vau­ja­masi kito­mis baudžiamosiomis bylomis, kuriose kaltinamasis yra nuteistas, tačiau toks vertinimas pažei­džia BPK 20 straipsnio 4 dalį, todėl vadovautis kitomis bau­džia­mo­sio­mis bylomis negalima, nes tokių įrodymų negalima patikrinti šioje byloje proceso veiksmais. Nuos­pren­dy­je nėra nustatyta veikimo „schema“, kaltės klausimas yra subendrinamas, netiriant kiekvieno epizodo atskirai. Dėl šių priežasčių teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnyje numatytų nuosprendžio reikalavimų (nurodomi formalūs motyvai, nedetalizuojamas esminių teiginių turinys). Skunde taip pat pažymėta, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis toliau vykdė veiklą, tinkamai ir laiku atiduodavo užsakytus gaminius. Nuosprendyje mi­nimi atvejai yra tiesiog natūralios verslo ri­zikos rezultatas, kai asmuo nesugeba iki galo atlikti pri­siimtų civilinių įsipareigojimų ar neatlieka jų laiku. Galiausiai, kaltinamasis šiuo metu yra visus įsipareigojimus įvykdęs, iškilusius konfliktus išsprendęs taikiomis priemonėmis.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nuro­dy­tais motyvais.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. Ž. ape­liacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinį skundą, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įro­dy­mus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių iš­nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsiti­ki­ni­mas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nu­si­kalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įro­dy­mais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuos­prendis, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. Ž. nuteistas nepa­grįs­tai, todėl išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižen­gi­mo po­žy­mių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Ž. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą – nukentėjusiųjų A. J., E. S., G. B., E. M. ir N. G. turtą – aukso laužą, auksinius žiedus grandinėlę ir avansu už paža­dėtą darbą gautus pinigus.

Nuosprendyje nurodoma, kad R. Ž. kaltė įrodyta iš dalies jo paties parodymais, nu­ken­tėjusiųjų T. K., E. M., A. J., E. S., G. B., N. G. parodymais, liudytojo G. V. parodymais, bei kita rašytine bylos medžiaga. Šių įrodymų pagrindu apygardos teismas padarė išvadą, kad R. Ž. pasi­sa­vi­no klientų jam pati­kė­tus juvelyrinius dirbinius, pinigų sumas, sumokėtas avansu, už darbą ir už pa­pildomo aukso pir­ki­mą. Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu nesutinka, nes visi aukščiau pa­minėti įrodymai tik patvirtina, jog nukentėjusieji kreipėsi į R. Ž. dėl juvelyrinių darbų atlikimo, perdavė jam ju­velyrines vertybes, pinigus.

Pirmosios instancijos teisme apklausiamas R. Ž. parodė, kad A. J. pagal už­sakymą buvo gaminti žiedai, todėl aukso likutis buvo paliktas grandinėlės pagaminimui. Kalti­na­ma­sis pats negalėjo padaryti tos grandinėlės, o kolega nespėjo, nes turėjo darbo. A. J. pa­gei­da­vo grandinėlės, jam buvo išrašytas kvitas, kuriame parašyta, kad duotas aukso laužas ir fiksuota už darbą pinigų suma, ir nurodytas gaminio grąžinimo terminas. Buvo paliktas avansas už darbą – 1000 Lt. G. V. perdavė padaryti šį gaminį, nurodė terminą, per kurį jis turi grandinėlę pa­da­ry­ti. G. V. grandinėlės nepadarė, tuomet kaltinamasis ieškojo kitų, kas galėtų padaryti, bet nerado, kad taip greitai padarytų. Su A. J. kalbėjo, siūlė pratęsti padarymo terminą, šis su­ti­ko, o vėliau A. J. norėjo atsiimti avansą ir auksą. Kaltinamasis neturėjo pinigų jam atlyginti, todėl A. J. parašė pareiškimą. Už A. J. pinigus nupirko dalį aukso, nes šiai gran­di­nė­lei jo trūko. Nepadarė A. J. užsakymo, o pinigų negražino, nes jau buvo investavęs į auksą, o A. J. norėjo atsiimti pinigais. Nuo jo nesislapstė. E. S. yra pastovus klienas, jis už­sisakė sužadėtuvių žiedą su briliantais. 2014 m. rugpjūčio mėn. žiedas buvo pagamintas, bet ter­mi­nas brilianto pristatymui buvo trumpas. Žiedą reikėjo pamažinti, kas buvo sudėtinga, nuskėlė ak­mens kraštą. Apie tai E. S. pasakė, žadėjo iki Kalėdų viską padaryti, bet dėl savo prob­le­mų nespėjo. Su E. S. yra sutarę, kad kaltinamasis atstatys briliantą. Žiedas yra pas E. S., tad neturi galimybės sutvarkyti brilianto. Žiedo nukentėjusiajam negražino anksčiau, nes jam reikėjo ne žiedo, o gaminio. G. B. darė ne pirmą gaminį pas kaltinamąjį, užsakė žiedą žmonos gimtadieniui, paliko 400 eurų avansą, surašė dokumentus. Sutartu laiku nepadarė žie­do, nes balandžio mėn. kaltinamasis pateko į avariją ir susižeidė ranką, negalėjo dirbti. Bendravo su G. B., žadėjo padaryti žiedą laiku. Tačiau G. B. pareikalavo grąžinti pi­ni­gus, atsisakė žiedo. E. M. užsakė pagaminti grandinėlę, pateikė metalo laužą, turėjo primo­kėti apie 1600 Eur. Laiku nepadarė šio užsakymo, nes visad sunku atlikti gaminį laiku. Susitarė, kad nereikia grandinėlės ir atiduos pinigus, bet jų negražino, nes tai didelė suma. Žadėjo grąžinti dali­mis. N. G. susiderino klausimą dėl išskirtinių žiedų. Buvo pateiktas vienas žiedas, ant kurio uždėti reikėjo tik ornamentą, ir aukso laužas, iš kurio reikėjo pagaminti žiedą su ornamentu. Po avarijos šio užsakymo kitam juvelyrui neperdavė, nes norėjo pats užsidirbti. Šiuo metu N. G. yra grąžinęs pabaigtus žiedus. T. K. gamino žiedą, vėliau jis atnešė sumažinti tą patį žiedą. Žiedo laiku nesumažino dėl tos pačios avarijos. Su šiuo nukentėjusiuoju bendravo. Žie­das T. K. šiandienai yra grąžintas.

Nukentėjusysis T. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. Ž. pagamino žiedą. Žiedas pasidarė mažas, nunešė jį R. Ž. pataisyti, žadėjo per 2 dienas padaryti nemo­kamai. Per sutartą laiką R. Ž. žiedo nesumažino. Nukentėjęs jam skambino daug kartų, kal­ti­na­masis ne visada atsiliepdavo, nesutvarkė gaminio, o vis žadėjo padaryti, teisinosi skyry­bomis, ava­rija. Kaltinamasis negražino žiedo, nes nebuvo atlikęs darbo. Grąžino žiedą tik po pareiškimo policijai.

Nukentėjusioji E. M. teisme parodė, kad kaltinamajam atnešė auksinę grandinėlę, R. Ž. išrašė lapelį, pažadėjo per 1 mėn. atlikti darbą. Kai paskambino jam, sakė, kad nespėja padaryti. R. Ž. pasakė, kad reikalingi pinigai, nes trūksta aukso. Nukentėjusios mama S. R. nuvežė R. Ž. 500 Eur, jai išrašė kvitą. Kaltinamasis vis tikino, kad grandinėlė bus pagaminta. R. Ž. parašė vekselį. Nei grandinėlės, nei pinigų negražino, nes neturėjo. R. Ž. su nukentėjusia nebendravo, prašė sąskaitos, bet iki šiol pinigų nėra pervesta.

Nukentėjusysis A. J. parodė, kad pas R. Ž. darėsi žiedus, kaltinamasis vėlavo su užsakymu savaitę ar dvi. Žiedus iš jo gavo. Atvežė R. Ž. aukso laužo, sutarė dėl gran­di­nė­lės, sutarė už darbą sumokėti 1800 Lt, kad viskas kainuos 4200 Lt, R. Ž. išrašė kvitą. Nu­kentėjęs paliko avansą – 1000 Lt ir aukso. Užsakymas nebuvo įvykdytas, skambino jam daug kartų, jis vis žadėjo padaryti, teisinosi įvairiom priežastimis, vėliau ėmė išsisukinėti. Kaltinamasis jo ėmė ieškoti tik po pareiškimo parašymo į policiją.

Nukentėjusysis E. S. parodė, kad pas R. Ž. užsakė žiedą 2014 m. birželio 14 d., o atsiėmė žiedą tik rugpjūčio mėn. Žiedas buvo didokas, o jo mažinimas vyko ilgai. R. Ž. laiko negražino žiedo. Daug kartų su juo bendravo. R. Ž. teisinosi, kad skilo briliantas, turėjo įdėti kitą savo lėšomis. 1000 Eur iki šiol nėra atlyginta.

Nukentėjusysis G. B. parodė, kad pas R. Ž. užsakė žiedą, paliko 400 Eur avansą. Žinojo, kad R. Ž. vėluoja. Skambino jam dar prieš terminą, jis sakė, kad gamina. Rado skundų internete dėl R. Ž. darbo. Kai su juo susisiekė, pastarasis pradėjo kalbėti apie avariją, vis žadėjo atiduoti. R. Ž. skambino dešimtis kartų, o šis nukentėjusiajam tik kelis kartus.

Nukentėjusioji N. G. parodė, kad pasirašė su R. Ž. sutartį, kad jis gamins žiedus. R. Ž. buvo palikta aukso laužo, viskas buvo pasverta, iš jo gavo kvitą. Už kelių sa­vai­čių pabandė susisiekti su R. Ž., tačiau jis vis sakė, kad užsiėmęs, į el. paštą neatrašė, jai neperskambino. Daug kartų R. Ž. skambino. Po sutarto laiko užsakymas padarytas nebuvo, R. Ž. sakė, kad reikia perkelti laiką, nes atsitiko avarija, ranka sulūžo ir jis negalėjo pabaigti darbo. Kai atvyko pas R. Ž. žiedų pasimatuoti, R. Ž. nurodė, kad seifas užsitrenkė ar tai padėjėjas susirgo.

Liudytojas G. V. parodė, kad kaltinamasis yra jo kolega, jis perduodavo vieną kitą užsakymą. R. Ž. yra siūlęs užsakymą dėl grandinėlės ir žiedo, tačiau liudytojas jo nepriėmė, nes neturėjo medžiagos.

Grįsdamas R. Ž. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, pirmosios instan­ci­jos teismas rėmėsi ne tik paties nuteistojo bei aukščiau aptartų liudytojų parodymų visuma, bet ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, todėl vertinant skundžiamo teismo nuosprendžio tei­sė­tumą ir pagrįstumą, aptartini ir joje užfiksuoti duomenys, galintys turėti reikšmės teisingam ana­li­zuo­jamos baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. J. pareiškimu policijai (1 t., b. l. 89), užsakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 10 d. A. J. perdavė juvelyrui R. Ž. auksinę grandinėlę. (1 t., b. l. 90), E. S. pareiškimu policijai (1 t., b. l. 21-22); užsakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 14 d. E. S. perdavė juve­ly­rui R. Ž. auksinį žiedą su briliantais (1 t., b. l. 25); sutartimi, kuria nustatyta, kad 2015 m. kovo 30 d. nukentėjusiojo auksinį žiedą R. Ž. buvo pridavęs į lombardą (1 t., b. l. 38); E. S. R. Ž. perduoto auksinio žiedo sertifikato kopija (1 t., b. l. 28); E. S. R. Ž. perduoto auksinio žiedo su briliantais nuotrauka (1 t., b. l. 26); G. B. pa­reiškimu policijai (1 t., b. l. 51); užsakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. iš G. B. gavo 400 Eur avansą (1 t., b. l. 55); E. M. pareiškimu policijai (1 t., b. l. 40); kra­tos protokolu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. dirbtuvėse rasti ir paimti 14 vnt. geltono metalo ga­baliukų, R. Ž. teigimu, padarytų iš E. M. grandinėlės (1 t., b. l. 105-106); ap­žiū­ros protokolu, kuriuo nustatyta, kad apžiūros metu apžiūrėti ir nufotografuoti 14 vnt. geltono metalo gabaliukų (1 t., b. l. 107-110); vekseliu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. pripažįsta 2600 Eur skolą E. M. (1 t., b. l. 48); 2015 m. kovo 27 d. užsakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. iš E. M. paėmė auksinę grandinėlę (1 t., b. l. 49); 2015 m. balandžio 22 d. užsakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. paėmė 500 Eur avansą. (1 t., b. l. 50); N. G. pa­reiškimu policijai (1 t., b. l. 62-63); kratos protokolu kuriuo nustatyta, kad R. Ž. dirbtuvėse rasti ir paimti N. G. priklausantys du žiedai su išgraviruotais smuiko raktu ir boso raktu. (1 t., b. l. 105-106); apžiūros protokolu, kuriuo nustatyta, kad apžiūrėti ir nufotografuoti N. G. priklausantys du žiedai su išgraviruotais smuiko raktu ir boso raktu (1 t., b. l. 107-110); už­sakymo kvitu, kuriuo nustatyta, kad R. Ž. iš N. G. paėmė auksinius žiedus (1 t., b. l. 70); daiktų parodymo atpažinti protokolu, kuriuo nustatyta, kad N. G. atpažino R. Ž. priduotus aukso dirbinius (1 t., b. l. 71-72); pakvitavimu, kuriuo nustatyta, kad N. G. atsiėmė: moterišką auksinį žiedą ir vyrišką auksinį žiedą, pretenzijų neturi (1 t., b. l. 73); T. K. pareiškimu policijai (1 t., b. l. 76); nuotrauka, kuria nustatyta, kad joje matyti T. K. žiedas (1 t., b. l. 80); daiktų parodymo atpažinti protokolu nustatyta, kad T. K. atpažino R. Ž. priduotą auksinį žiedą. (1 t., b. l. 85-86).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo ver­tintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio me­tu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pir­mosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006 ir kt.).

Įvertinusi visumą aukščiau paminėtų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pir­mo­sios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir nuosprendyje išvardino byloje surinktus įrodymus, tačiau remdamasis ištirtais įrodymais padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, dėl R. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 da­lyje, dėl ko nepagrįstai pripažino jį kaltu ir skyrė jam bausmę. Analizuojamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas aukščiau išdėstytų įrodymų vertinimas neatitinka BPK rei­ka­lavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kauno apy­lin­kės teismo nuosprendis naikintinas priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto pa­ti­kėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Tokiu atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį sve­ti­mą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Atsižvelgiant į komentuojamo straipsnio analizę, akivaizdu, jog sprendžiant asmens bau­džia­mosios atsakomybės pagal BK 183 straipsnį klausimą, būtina nustatyti, kad kaltininkui buvo pa­tikėtas ar jo žinioje buvo svetimas turtas, kurį jis pavertė savo turtu.

Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek aukščiau paminėtų liudytojų (kurių parodymai iš esmės patvirtina tik faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra) bei rašytinių dokumentų turinį, abejonių nekelia tik tai, jog nukentėjusiųjų turtas buvo patikėtas juvelyrui R. Ž. ir minėtas turtas buvo realioje R. Ž. žinioje, ką patvirtina byloje esantys paties R. Ž. išrašyti pinigų ar aukso laužo priėmimo kvitai ir sutartys dėl gaminių su nustatyta pagaminimo data nukentėjusiems A. J. (1 t., b. l. 90), E. S. (1 t., b. l. 25), G. B. (1 t., b. l. 55), E. M. (1 t., b. l. 49,50), N. G. (1 t., b. l. 70), T. K. (1 t., b. l. 85-86). R. Ž., priėmęs užsakymus iš nukentėjusiųjų dėl aukso gaminių pagaminimo, iš jų paėmė avansą pinigais bei aukso laužą (atskirais atvejais), apie ką išrašė nukentėjusiems kvitus, kuriuose buvo nurodomas nuken­tė­jusiojo užsakytas gaminys, jo pagaminimo data bei paimtų pinigų suma ar paimto aukso laužo kie­kis ir praba.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, R. Ž. tiek apklausiamas iki­teis­mi­nio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu neneigė, kad nukentėjusieji jam patikėjo turtą, tačiau neigė, jog jį pasisavino ir nurodė eilę priežasčių, kodėl užsakyti gaminiai nebuvo laiku pa­ga­minti. Apylinkės teismas tokius nuteistojo parodymus atmetė kaip nepagrįstus ir nepatikimus, ver­tin­damas juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vertinant šią apylinkės teismo išvadą pabrėžtina, kad teismų praktikoje iš tiesų laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant nusi­kals­tamos vei­kos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja liudytojų bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplin­ky­bes, parodymai.

BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu ir taip padaro žalą turto savininkui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju svetimo patikėto turto pasisavinimas susijęs su prievolių, kilusių iš sutartinių santykių, neįvykdymu.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių ver­tybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į bau­džia­muo­sius teisinius santykius, tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys bau­džia­mosiose bylose Nr. 2K- 123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vyk­dymo ob­jek­ty­viu ap­sun­kinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civi­li­nė­mis tei­si­nė­mis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gy­nimo būdas būtų pa­sun­kin­tas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma su­rasti ar iden­tifikuoti prie­volės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kal­tininkas tyčia tapo nemo­kus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsi­ra­du­sių patikėjus ar per­davus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie tu­ri­mas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto dis­ponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko inte­resais nesu­tam­pan­čius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007 ir kt.).

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės, jog R. Ž. visais būdais stengėsi išvengti susitikimo ar bendravimo telefonu su nu­ken­tėjusiaisiais, jiems nurodydamas įvairiausias to priežastis, vilkino papuošalų pagaminimą ar pa­tai­symą arba papuošalų ar avanso grąžinimą, ir kad ėmėsi papuošalus grąžinti ir atlyginti žalą tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, rodo, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai savinosi svetimą turtą. Šios ap­lin­kybės pačios savaime nesudaro pagrindo spręsti apie tai, kad nuteistasis turėjo išankstinę tyčią pasisavinti nukentėjusiųjų turtą arba kad tokia tyčia susiformavo gavus nukentėjusiųjų turtą – juve­lyrinius gaminius ar jų laužą ir avansą už darbą. Byloje nėra įrodymų, kad R. Ž. kokiais nors veiksmais nukentėjusiųjų turtą siekė paversti savo turtu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nukentėjusiųjų parodymus. Visi jie nurodė, kad teik­da­mi R. Ž. užsakymus pagaminti arba pataisyti juvelyrinius dirbinius pasitikėjo juo, nes jau anks­čiau buvo naudojęsi jo paslaugomis (A. J., E. S.) arba jį rekomendavo geri draugai (G. B., E. M.). Tai yra konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau pirmos instancijos teismas vertino šią aplinkybę tik inkriminuotų nusikalstamų veikų objek­ty­vinės pusės – turto patikėjimu kaltininkui aspektu. Tačiau pažymėtina, kad nukentėjusieji, kurie ir anksčiau naudojosi šio juve­ly­ro paslaugomis, jomis buvo patenkinti, nors A. J. nurodė, kad žinojo, jog R. Ž. vė­luoja atlikti darbus. Patys nukentėjusieji tokiame vėlavime neįžvelgė R. Ž. veiksmų nusikalstamumo.

Kaip matyti iš aukščiau aprašytų nukentėjusiųjų parodymų, R. Ž. pradžioje su visais nu­ken­tė­ju­siaisiais bendravo, nurodydavo priežastis, kodėl užsakymas vėluoja, perskambindavo, ir nors vėliau ir vengė su jais bendrauti, tačiau nesislapstė. Visi nukentėjusieji žinojo juvelyro vardą, pavardę, darbo vietos adresą. Todėl aplinkybės, kad nu­teis­tasis vėluodamas atlikti užsakymą, vengė susitikti su nukentėjusiaisiais ir bendrauti su jais tele­fo­nu, nėra pagrindo pripažinti savaime pa­tvir­tinančia jo tyčią pasisavinti jam patikėtą nuken­tė­ju­sių­jų turtą. Nei viena iš R. Ž. nurodytų ap­linkybių dėl ko darbai nebuvo padaryti laiku (neturi laiko, užsitrenkė seifas, turi problemų šeimoje, skiriasi, neturi pinigų, pateko į avariją ir susižalojo) nagrinėjant bylą teisme nebuvo paneigta.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad R. Ž., priėmęs iš nukentėjusiųjų užsakymus pa­ga­min­ti ar pataisyti juvelyrinius dirbinius, iš tiesų nesielgė kaip sąžiningas ir rūpestingas civilinės su­tarties dalyvis – nesilaikė sutarties terminų, vilkino sutarčių įvykdymą, negalėdamas atlikti darbų su­tartu laiku, nesiėmė priemonių kuo greičiau grąžinti iš nukentėjusiųjų paimtus dirbinius, aukso laužą ir avansą. Tokiais veiksmais nuteistasis sukėlė pagrįstą nukentėjusiųjų nepasitenkinimą, pa­si­pik­tinimą, galimai sužlugdė jų planus. Kolegija sprendžia, kad R. Ž., prisiėmęs per daug už­sa­kymų, kurių nespėjo laiku įvykdyti dėl įvairių priežasčių, ir nevykdydamas sutartinių įsi­pa­rei­go­ji­mų laiku atlikti juvelyrinius darbus arba grąžinti gautą avansą ir perduotas juvelyrines vertybes, sie­kė išvengti nemalonaus bendravimo su nukentėjusiaisiais dėl laiku neatliktos prievolės. R. Ž. ir nukentėjusiųjų santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio. Toks nuteistojo elgesys gali užtraukti ci­vi­linę teisinę atsakomybę, tačiau tokio R. Ž. elgesio nepakanka pripažinti, kad turėjo jis tiks­lą pasisavinti patikėtą nukentėjusiųjų turtą ir taip padarė nusikaltimus.

Kaip minėta, vienas iš R. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų skiriamasis požymis yra sąmoningas apsunkinimas nukentėjusiesiems galimybės atkurti savo pažeistas teises civi­li­nė­mis tei­si­nė­mis priemonėmis. Kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus siejamas ne su bet kokiomis problemomis, kylančiomis taikant civilines teisines priemones, bet su šių priemonių neveiksmingumu. Jeigu įmanoma taikant civilinio proceso priemones atkurti teisinę tvarką ir apginti civilinių santykių dalyvio interesus nenaudojant baudžiamųjų teisinių priemonių, tai ir reikėtų padaryti. Byloje nėra duomenų, kad nukentėję asmenys būtų ėmęsi priemonių apginti savo interesus civilinio proceso tvarka, išskyrus faktą, kad E. M. gavo iš R. Ž. vekselį dėl 2600 eurų, pagal kurį ši nukentėjusioji jau vykdo išieškojimą. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ir kitiems nukentėjusiesiems nėra jokių kliūčių atkurti savo turtines ar neturtines teises civilinio proceso būdu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta, jog civiliniai teisiniai san­ty­kiai būtų peraugę į baudžiamuosius arba kad civilinė jų teisių gynyba būtų neperspektyvi. Faktinės aplinkybės atskleidžia, kad nebuvo išnaudotos kitos atsakomybės formos (civilinės). Vertinant kal­ti­na­mojo elgesį matoma, kad jis stengėsi atlyginti atsiradusią žalą, nesislapstė nuo nukentėjusiųjų ir siekė toliau tęsti susiformavusius civilinius (rangos) teisinius santykius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Ž. vengė konstruktyvaus bendravimo su užsakovais ne siekdamas išvengti prievolės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, bet prisiėmęs jų pernelyg daug ir elgdamas neatsakingai, siekė išvengti nemalonaus bendravimo su pasipiktinusiais užsakovais. Kai kuriais atvejais nukentėjusiųjų pas R. Ž. užsakyti individualūs juvelyriniai dirbiniai buvo pradėti gaminti, kai kurie ir pa­baig­ti. Antai E. S. užsakymą jis buvo pradėjęs vykdyti, tačiau žiedo pamažinimas buvo su­dė­tingas, nes jo metu buvo nuskeltas akmens kraštas. N. G. priklausantys žiedai buvo jau su jos pageidavimu išgraviruotais smuiko raktu ir boso raktu. Šiai nukentėjusiajai R. Ž. yra grąžinęs pagamintus žiedus. T. K. buvo pagaminęs žiedą ir perdavęs šiam nuken­tė­ju­sia­jam, tačiau jam užsakius žiedą padidinti, vėlavo tai padaryti. Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis jau priimdamas užsakymą turėjo tikslą pasisavinti iš nukentėjusiųjų gautus žiedus, aukso laužą ar kitas vertybes, ar pasisavinti gautą avansą, arba kad tokia tyčia pas jį susiformavo vėliau. Ginčai dėl užsakymo kainos, dirbinio ko­ky­bės ar užsakymo atlikimo terminų, bei kitų sutarties sąlygų laikymosi ar atsakomybės už jų nesi­lai­ky­mą gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju tarp R. Ž. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas susitarimas (2 t., b. l. 141-142), iš kurio matyti, kad R. Ž. įsipareigoja atlikti G. B. užsakymą. Minėtas susitari­mas vertintinas kaip reformuota rangos sutartis.

R. Ž. kaltė buvo grindžiama ir aplinkybe, kad E. S. auksinį žiedą jis buvo užstatęs lombarde. Kaip matyti iš byloje esančios sutarties (1 t., b. l. 38), 2015-01-31 (skun­džia­ma­me nuosprendyje nurodyta - 2015-03-30) žiedas lombarde buvo užstatytas iki 2015-02-07, t. y. sa­vai­tei laiko. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, žiedas iš lombardo buvo paimtas. Nuteistasis nurodė, kad tai padarė prireikus pinigų. Nors R. Ž. ir neleistinai disponavo kliento turtu, tačiau šiomis aplinkybėmis kolegija nemato pagrindo pripažinti, kad šis faktas tiek atskirai, tiek vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, įrodo, kad žiedą R. Ž. jau laikė savo nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismas kaip patvirtinančią nuteistojo kaltę nepagrįstai nurodė ir aplinkybę, kad R. Ž. jau buvo nuteistas dėl analogiškas nusikalstamas veikas, kad jis ir toliau tokiu pačiu būdu ir iš esmės veik­da­mas pagal panašią nusikalstamos veikos įvykdymo schemą, darė naujas nusikalstamas veikas. Ko­le­gija pažymi, kad ankstesni asmens teistumai gali ir turi būti ver­ti­nami tik skiriant asmeniui bausmę, tačiau niekaip negali nei pagrįsti, nei paneigti jo kaltės dėl naujų nusikalstamų veikų, todėl anks­tes­ni asmens teistumai negali būti vertinami sprendžiant jo kaltės klausimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą ir remdamasi in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje iš­nau­dojus visas galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad R. Ž. tyčia siekė paversti nukentėjusiųjų turtą savo nuosavybe, spręstina, kad byloje nėra nus­ta­tyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, po­žy­miai, ir R. Ž. išteisinamas kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusi­žen­gimo po­žy­mių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėja prašė baudžiamąją bylą nutraukti kal­ti­namajam susitaikius su nukentėjusiais. Kadangi asmuo išteisinamas, šių argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja.

Kadangi R. Ž. išteisinamas, jam paskirtos kardomosios priemonės: rašytinis pasiža­dė­jimas neišvykti (1 t., b. l. 155-156); įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (1 t., b. l. 158); dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimas (1 t., b. l. 159-160) - panaikinamos.

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir R. Ž. atžvilgiu priimamas išteisi­na­masis nuosprendis, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nu­kentėjusiųjų civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pa­reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 da­li­mi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį, kuriuo R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo A. J.); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo E. S.); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo G. B.); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusios E. M.); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo T. K.); pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusios N. G.), panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. Ž. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (6 epizodai) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiųjų G. B., A. J., E. S. civiliniai ieškiniai pa­lie­kami nenagrinėti.

R. Ž. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento (asmens tapatybės kortelės) paė­mimą – panaikinti.

Daiktinius įrodymus – kratos metu iš R. Ž. paimtus: 1 metalinį baltos spalvos žiedą, 1 metalinę baltos spalvos karūnėlę, 1 metalinį geltonos spalvos strypą, 1 metalinį geltonos spalvos keturkampį, 14 metalinių gabaliukų – grąžinti R. Ž..

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.