Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1913-275/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-22
Bylos Nr.
2A-1913-275/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-00497-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, R. V., A. V., Vilniaus miesto savivaldybei
Ieškovas
AB LESTO
Trečiasis asmuo
A. V., J. B.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1913-275/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00497-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 121.14., 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio mėn. 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB LESTO ieškinį atsakovams R. V., A. V. ir Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys A. V. ir J. B., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų R. V. bei A. V. ir subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės 449,02 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai. Nurodė, kad ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir kurį nuomojo L. V.. Elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi. Laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2007-11-21 buvo tiekta energija butui, už kurią nebuvo pilnai atsiskaityta, nesumokėta 336,60 Lt įsiskolinimas, o laikotarpiu nuo 2003-03-01 iki 2012-01-02 buvo tiekiama elektros energija bendrosioms reikmėms, už kurią nebuvo atsiskaityta -112,42 Lt, todėl bendras 449,02 Lt įsiskolinimas. Buto pagrindinė nuomininkė L. V. mirė 2009-01-29. Kartu su ja gyveno sūnūs R. V. ir A. V.. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškiniu, nurodė, jog tiesioginiai vartotojai yra žinomi, taigi jie ir turi būti atsakovais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 449,02 Lt skolos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos 449,02 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-02-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 75,90 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB LESTO naudai; atmetė ieškovo ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš atsakovų R. V. ir A. V.; priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 49,70 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Nurodė, kad iš surinktų įrodymų negalima nustatyti, kas, be mirusių nuomininkų, bute gyveno skolos už elektrą susidarymo laikotarpiu. Konstatavo, kad butas (duomenys neskelbtini), nurodytais įsiskolinimo už elektros energiją susidarymo laikotarpiais nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, byloje nėra duomenų, kad šiam butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai būtų įforminti rašytinėmis sutartimis, neįmanoma nustatyti elektros energijos vartotojo – nuomininko fizinio asmens, todėl skolą už šiam butui tiektą elektros energiją priteisė iš šio buto savininkės – Vilniaus miesto savivaldybės. Konstatavo, kad elektros energijos bendro naudojimo patalpoms apšviesti suvartojimas bei paskirstymas tarp butų yra siejamas ne su faktiniu buto naudojimu, bet su tuo, kad ši energija yra būtina bendro naudojimo patalpų eksploatacijai, todėl kiekvienas buto ar kitokios patalpos savininkas privalo proporcingai savo daliai apmokėti minėtas išlaidas, nepriklausomai nuo patalpų naudojimosi intensyvumo, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad išlaidas už elektros energiją bendro naudojimo reikmėms turi mokėti realūs tų paslaugų naudotojai. Kadangi nepateikta įrodymų apie atsakovų R. V. ir A. V. faktinį gyvenimą bute ir naudojimąsi elektros energija skolos susidarymo laikotarpiu, teismas šį reikalavimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškovo pareikšto reikalavimo ribas, nes ieškovas reikalavimą grindė Elektros tiekimo ir naudojimo taisyklių 97 punktu, o teismas vadovavosi Taisyklių 96 punktu. Teismas pakeitė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės subsidiariosios atsakomybės sąlygas, o apeliantas negalėjo pareikšti atsikirtimų naujais pagrindais.

2. Reikšdamas ieškinį pagal 97 punktą, ieškovas patvirtino sutarties sudarymą, todėl teismas nepagrįstai atleido nuo atsakomybės apelianto bendraatsakovus. Teismas nevertino, kad prašomais priteisti laikotarpiais butu naudojosi žinomi asmenys – tiesioginiai paslaugų vartotojai.

3. Teismas neatsižvelgė ir netaikė CK 6.259 str. nuostatų, nevertino, kad teikdamas ieškinį ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog iki ieškinio padavimo dienos nuo 2003 m. ieškovas būtų reiškęs pretenzijas atsakovams dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini). Ieškovas pats savo veiksmais skatino savo nuostolių didėjimą, nes tiekė energiją nežinant, kas yra galutinis vartotojas. Ieškinio reikalavimai atsakovui už beveik prieš 10 metų pateiktą energiją yra piktnaudžiavimas teise.

4. Teismas neatsižvelgė į apelianto nurodytą teismų praktiką. Teismas nepasisakė, kad ieškovas neįrodė, jog namo bendro naudojimo reikmėms sunaudota, prašoma priteisti elektros energijos vertė yra susijusi su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais bei ieškovas nėra pastatų administratorius, kurio reikalavimai dėl pastatų priežiūros išlaidų apmokėjimo CK prasme yra vykdomi. Ieškovas neturėjo reikalavimo teisės ir nebuvo tinkamas ieškovas byloje.

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė kaip patalpų savininkė turi atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p., kuriuo ieškovė savo reikalavimus grindė teismo posėdžio metu. Tai, kad ieškovas ieškinyje nurodė Taisyklių 97 punktą, nepanaikina ieškovo teisės keisti reikalavimo pagrindo teismo posėdžio metu. Ieškovas nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su trečiaisiais asmenimis. Buto nuomos sutartis Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota. Savivaldybė, prieš nuomodama butą, privalo nuomos sutartyje numatyti, kokia tvarka nuomininkai atsiskaitinės už komunalines paslaugas. Tik tuo atveju, jei nuomos sutartyje numatyta, kad nuomininkai sudaro tiesiogines sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais ir tokia sutartis įregistruota viešajame registre, ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Ieškovas patikslintu ieškiniu ( b.l.71-72) reikalavo priteisti susidariusią skolą iš trijų atsakovų, tačiau teismo pareiga buvo padaryti išvadą byloje, ar visi trys atsakovai yra atsakingi už elektros energijos paslaugą, tiektą butui, vienam iš atsakovų priklausančiam nuosavybės teisėmis. Tai, kad turtinis ieškinys pareiškiamas trims atsakovams subsidiariai, tačiau teismas pripažįsta, kad atsakyti pagal ieškinį turi tik vienas iš jų, nėra ieškininių reikalavimų peržengimu, ieškinio pagrindo keitimu, nes ieškininiuose pareiškimuose buvo nurodyta, kad visi trys atsakovai turi apmokėti skolos sumą, neįvardijant, kuris yra pagrindiniu skolininku, o kurie iš jų turi atsakyti kreditoriui kaip subsidiarūs skolininkai. Tuo atveju, jei atsakovas reikalavimą suprato, jog jis turės atlyginti skolą ieškovui tuo atveju, jie kiti du atsakovai nesumokės pagal pareikštą ieškinį, atsakovo atžvilgiu reikalavimo apimtis nekinta, nesikeičia nei ieškinio pagrindas, nei dalykas, tik skirtinga sprendimo vykdymo tvarka, o šios tvarkos keitimas nėra ieškininių reikalavimų keitimu. Apeliantui, kuris yra viešasis juridinis subjektas, turėjo būti suprantamas ieškovo reikalavimas, kad pareiga sumokėti skolą teismo sprendimu atsiras ir jam, kaip buto savininkui, todėl nebuvo pažeista jo teisė teikti teismui įrodymus ir argumentus dėl pareigos atsakyti visa apimtimi ieškovui pagal ieškinį, t.y. dėl pareigos teismo sprendimo vykdymo eigoje apmokėti visą prašomą skolą. Kadangi atsakovas –apeliantas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, jog jis nėra atsakingas už tiekiamas elektros energijos paslaugas į butus, kuriuos nuomoja fiziniams asmenims, darytina išvada, kad jis turėjo galimybę naudotis visomis teisinėmis priemonėmis atsikirsti į pareikštą ieškinį.

Tai, kad ieškovas ilgą laiką nereiškė pretenzijų atsakovui, kaip buto savininkui, dėl skolos atlyginimo, nėra pagrindu atmesti ieškinį, nes ieškininės senaties termino ieškovas nepraleido.

Byloje reikšminga aplinkybe yra tai, ar atsakovai-fiziniai asmenys ir buto nuomininkai yra sudarę elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu, nes būtent ši aplinkybė ir lemia jų atsakomybę prieš elektros energijos tiekėją. Atsakovas –apeliantas nurodė eilę teismų priimtų sprendimų, kaip suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, tačiau nenurodo, kurios sprendimuose esančios išvados turi būti taikomos šioje byloje. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013 m. kovo mėn. 20 d. nutartyje priimtoje byloje Nr. 3K-3-163/2013 suformavo teisminę praktiką analogiškose bylose. LAT nurodė, kad daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kadangi šiuo atveju savivaldybei priklausančio buto nuomininkė nebuvo sudariusi elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti ieškovui skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkui – savivaldybei. Taigi, reikšmingu faktu šioje byloje yra tai, kad su atsakovais R. V. ir A. V. nebuvo sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokios sutarties sudaryti su šiais asmenimis buto savininkas Vilniaus m. savivaldybė nesiūlė ieškovui, todėl ji yra atsakinga už susidariusią skolą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė