Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Violetos Petkevičienės, dalyvaujant pareiškėjo A. G. atstovui advokatui Viktorui Onačko, atsakovų atstovei O. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų ir reikalavimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento 2015-03-27 sprendimą Nr. SKP-135 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ ir Agentūros 2015-10-14 reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144) dėl baudos sumokėjimo, kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 2) pripažinti neteisėtais veiksmais išskaitas iš pareiškėjui mokėtos paramos ir įpareigoti atsakovą per 3 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti ūkininkui A. G. jam priklausančias išmokas: „Už pirmuosius hektarus“ - 960 EUR, už „Tiesiogines išmokas už pasėlius“ - 3415,10 EUR bei „Už plotą“ - 433,75 EUR; 3) priteisti jo naudai 3 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1-10).

Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas pažymėjo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame sprendime yra pateiktos faktinės aplinkybės, kurios laikomos pagrindu taikyti sprendime nurodytą sankciją - dalies išmokėtos paramos grąžinimą, taip pat nurodyti pagrindiniai teisės aktai, kurie reguliuoja paramos suteikimą, o būtent, Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Įsakymas Nr. 3D-153) ir 2007 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 3D-480 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Įsakymas Nr. 3D-480), tačiau sprendime nenurodyti nei teisės aktai, nei pateikiami skaičiavimai, pagrindžiantys taikomos sankcijos dydį. Atkreipė dėmesį, kad ginčo sprendime paminėtuose teisės aktuose yra nurodomi tik pažeidimai, galintys tapti pagrindu taikyti materialines sankcijas paramos gavėjams, tačiau juose nedetalizuojama, kaip, kokia tvarka ir pagal kokius konkrečius kriterijus apskaičiuojama konkreti sankcijos suma. Pareiškėjo vertinimu, toks individualaus administracinio akto ydingumas pažeidžia jo teisę motyvuotai ginčyti jam skiriamą sankciją.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad remiantis Žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 3D-80 „Dėl Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Įsakymas Nr. 3D-80 ) ir Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių (2013-08-05 redakcija), kurie aktualūs šiam ginčui, nuostatomis, esminė sankcijos taikymo prielaida yra ne formalus teisės aktų nuostatų pažeidimas, o tik toks, kuris turi materialines pasekmes arba turi tiesioginį ryšį su realia galimybe atsirasti neigiamai materialinei pasekmei ir ne bet kam, o būtent Europos Bendrijų bendrajam biudžetui ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Todėl skiriant piniginę sankciją turėjo būti nustatyta, ar jis, 2013 metais neapdrausdamas žemės ūkio technikos, kurios įsigijimo išlaidas iš dalies kompensavo suteikta parama, padarė žalą ar sukėlė realią grėsmę Europos Bendrijų ir\ar Lietuvos biudžetui patirti nuostolius.

Pareiškėjas technikos neapdraudimą 2013 metais vertintina kaip formalų Sutarties nuostatos, perkeltos iš teisės aktų, pažeidimą, kuris nesukėlė valstybei turtinių nuostolių. Detalizavo, kad visą ginčo sprendime nurodytą techniką įsigijo 2009 metais savo asmeninėmis lėšomis ir tik po to, kaip numatyta Sutartyje, pateikė mokėjimo prašymus dėl pinigų iš suteikiamos paramos pervedimo, dalinai kompensuojant jo patirtas išlaidas. Vykdant šios technikos draudimą, naudos gavėju, įvykus draudiminiam įvykiui, pagal draudimo sutarties sąlygas yra paramos gavėjas, o ne paramą suteikusi institucija. Todėl paramą teikianti institucija, pareiškėjo tvirtinimu, neturi jokio materialinio suinteresuotumo paramos gavėjo draudimo teisiniuose santykiuose su draudiku, kas reiškia, kad įvykus draudiminiam įvykiui, paramos teikėjas nepatiria jokių tiesioginių ar netiesioginių nuostolių negautinų pajamų pavidalu ir jam neatsiranda piniginių prievolių paramos finansavimą užtikrinančių institucijų atžvilgiu. Pažymėjo, kad jo įvykdytas projektas įvertintas teigiamai, įsigyta technika naudojama pagal paskirtį.

Nurodė ir tai, kad apie ginčo sprendimą jam buvo pranešta pažeidus Įsakymo Nr. 3D-80 9 punkte nustatytus terminus. Pažymėjo, kad Įsakymo Nr. 3D-80 9 punktas nustato specialų prailgintą terminą, o būtent, kad Agentūra, atlikusi pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, padarytą įgyvendinant investicines EŽŪFKP, EŽF ar EJRŽF priemones, už kurį siūlomos sankcijos suma nesiekia 100 000 Lt (28 962,00 Eur), arba pažeidimą, padarytą įgyvendinant kompensacines EŽŪFKP, EŽF, EJRZF ar EZŪGF priemones, priima sprendimą dėl sankcijų ir per 20 darbo dienų nuo šio sprendimo priėmimo apie jį informuoja pareiškėją arba paramos gavėją. Kaip matyti, ginčo sprendimas priimtas 2015-03-27, o jam adresuotas Agentūros reikalavimas Nr. BRK-8823(3.144) dėl baudos sumokėjimo datuotas 2015-10-14, t. y. praėjus 6 mėnesiams ir 17 dienų po sprendimo priėmimo. Šį esminį viešojo administravimo reikalavimų pažeidimą pripažino tiek atsakovas, tiek ŽŪM.

Taip pat paaiškino, kad ginčo sprendime nurodoma, jog yra taikoma sankcija už Sutarties 17.12 papunkčio, įpareigojančio paramos gavėją drausti turtą, kuriam įsigyti panaudotos paramos lėšos, pažeidimą. Taigi, teisinė šios sankcijos esmė yra baudos formos sutartinės netesybos. Paaiškino, kad sutartinių netesybų, net jeigu jos kildinamos iš viešosios tesės pagrindu sudarytų sutarčių, reikalavimo terminus nustato Civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p., kuriame nurodyta, jog terminas netesyboms reikalauti yra 6 mėnesiai. Civilinio kodekso 1.127 str. nustato, kad tokio termino pradžia laikomas momentas, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeidimą. Pažymėjo, kad ginčo sprendime nenurodoma, kada Agentūra sužinojo apie Sutarties 17.12 punkto pažeidimą. Pareiškėjo įsitikinimu, apie aptariamą pažeidimą Agentūra sužinojo ne vėliau kaip 2015-03-27, t. y. skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, todėl Agentūra praleido įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą tokiam reikalavimui reikšti, kas suteikia jam teisę teisėtai nevykdyti sprendimo, net jeigu juo teisėtai ir pagrįstai būtų nustatyta, jog jo padarytas teisės akto ir Sutarties pažeidimas suponuoja jam taikomą sankciją.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Agentūros 2015-10-14 reikalavimu ginčo sprendimu taikomos sankcijos pinigų sumą jis turėjo sumokėti per 60 dienų nuo reikalavimo išsiuntimo, t. y. iki 2015-12-14. Reikalavime taip pat buvo nurodyta, kad nesumokėjus per 60 dienų šios pinigų sumos, bus pradėtos skaičiuoti palūkanos bei bus kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Nepaisant to, 2015-10-21 baudos dalis pagal skundžiamą sprendimą buvo išskaičiuota iš jam mokėtinų išmokų. Pareiškėjas tokius Agentūros veiksmus vertina kaip savavaldžiavimą, pažeidžiantį jo teises ir teisėtus interesus. Mano, kad Agentūra, nepasibaigus reikalavimo apskundimo terminui, negalėjo pakeisti grąžintinų lėšų išieškojimo būdo. Pareiškėjo žiniomis, 2015-10-14 reikalavimas nėra panaikintas. Be to, A. G. vertinimu, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, ginčijamu sprendimu paskirta sankcija yra neproporcinga.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis įtvirtina, jog bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos Protokolais Nr. 11 ir Nr. 14, 7 straipsnis užtikrina, jog veika ar neveikimas, už kurį taikoma atsakomybė, privalo būti aiškiai apibrėžtas įstatymo, o atsakomybė - adekvačiai nuspėjama (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Kakkinakis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 14307/88). Aukščiau išdėstyti teisiniai argumentai leidžia pareiškėjui teigti, jog atsakovas, spręsdamas ir skirdamas sankciją, iš esmės pažeidė jam, kaip valstybės institucijai, nustatytus teisinius reikalavimus, visų pirma, nukreiptus į asmens gerbimą ir tinkamą, teisiškai pagrįstą savo funkcijų vykdymą. Atsakovas, nesilaikydamas teisinio reguliavimo, formalaus paramos sutarties sąlygos pažeidimo, nesukėlusio teisės aktuose nurodytų neigiamų pasekmių, pagrindu skyrė jam 4808,67 EUR dydžio piniginę sankciją, nenurodydamas, kokio teisės akto pagrindu nustatyta būtent tokio dydžio sankcija. Be to, atsakovas pažeisdamas teisinį reguliavimą, neįsigaliojus sprendimui dėl piniginės sankcijos taikymo, savavališkai ir neteisėtai išskaičiavo šią sankciją iš kitų pareiškėjui mokėtinų išmokų. Visa tai, pasak pareiškėjo patvirtina, kad Agentūra nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Šiais savo neteisėtais veiksmais atsakovas ne tik kad jam padarė turtinę žalą, bet ir parodė nepagarbą, sukeldamas neteisybės ir apmaudo jausmą, tuo padarydamas jam ir neturtinę žalą (CK 6.250 ir 6. 271 str.), kurią vertina 3000 EUR.

Agentūra kategoriškai nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo padarytas pažeidimas yra formalus. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo taisyklių 28.11 p. bei Paramos sutarties 17.12 p. nustatyta turto draudimo sąlyga užtikrina ne tik pareiškėjo turtinius interesus nuo galimų neigiamų pasekmių, tačiau ir paramos davėjo interesus. Turto praradimo, gedimo ar kitokio draudiminio įvykio atveju, draudimo išmoka kompensuoja pareiškėjo patirtus nuostolius ir tokiu būdu palaiko jo finansinę būklę bei galimybes toliau vykdyti projektą. Nesant nuostolių kompensavimo mechanizmo (t. y. neapdraudus už paramos lėšas įsigyto turto) ir turint omenyje, kad dalis projekto įgyvendinama skolintomis lėšomis, Projekto investicijų praradimo ar gedimo atveju ženkliai nukentėtų pareiškėjo finansinė padėtis bei kiltų Projekto neįgyvendinimo rizika. Pažymėjo, kad pareiškėjui nevykdant Projekto arba nevykdant jo taip, kaip įsipareigota paramos sutartimi, Agentūra privalo inicijuoti išmokėtos paramos susigrąžinimą (Administravimo taisyklių 197.1. p.). Dėl šių priežasčių, Agentūros įsitikinimu, nustatytas pažeidimas negali būti laikomas formaliu.

Atkreipė dėmesį, kad sankcijos taikymo teisinis pagrindas, kaip nurodyta aukščiau, įtvirtintas Įgyvendinimo taisyklėse, Administravimo taisyklėse bei Paramos sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad už minėtą pažeidimą teisės aktai nenumato konkretaus sankcijos dydžio, jis turi būti nustatomas atsižvelgiant į Administravimo taisyklių 197.1.9. p., t. y. atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą bei sunkumą. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.1.9 p. nustatytais kriterijais, Apraše detalizuojami už įsipareigojimo apdrausti turtą įsigyta paramos lėšomis pažeidimą taikytinų sankcijų dydžiai. Nagrinėjamu atveju turtas nebuvo apdraustas nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Atitinkamai 4 808,67 Eur sankcijos suma paskaičiuota: (44 582 Eur (grūdų džiovykla) + 116 206,26 Eur (kombainas) + 63 079,24 Eur (traktorius) + 16 566,27 (skutikas))*2 proc. = 4 808,67 Eur.

Dėl sankcijos išskaičiavimo Agentūra paaiškino, kad Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – Grąžintinų lėšų taisyklės), 7.1.1 papunktyje nurodyta, jog vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose, ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Administruojančioji institucija, remiantis Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 p. grąžintinas lėšas susigrąžina inter alia įskaitymo būdu. Vadovaudamasi Grąžintinų lėšų taisyklių 17.2 p. nustatyta diskrecija, Agentūra 4 808,67 Eur skolą 2015-10-21 ir 2015-10-23 išskaičiavo iš kitų pareiškėjui mokėtinų išmokų. Apie tai pareiškėjas informuotas 2015-11-02 raštu Nr. BRK-9325. Pažymėjo, kad Grąžintinų lėšų taisyklės nenumato kitokio draudimo įskaityti grąžintinas lėšas, nei 20 p. nustatytas atvejis, pagal kurį skolininkui apskundus sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo arba raštą apie atliktą grąžintinų lėšų įskaitymą teismui ar išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, grąžintinų lėšų įskaitymas ir palūkanų skaičiavimas sustabdomas, kol išnagrinėjamas skundas arba įsiteisėja teismo sprendimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus dėl grąžintinų lėšų išieškojimo būdo pasirinkimo ir įskaitymo būdo netaikymo laiko nepagrįstais. Tai, kad grąžintinų lėšų įskaitymo metu dar nebuvo pasibaigęs sprendimo apskundimo terminas, Agentūra nelaiko Grąžintinų lėšų taisyklių 20 p. pažeidimu. Agentūros, kaip viešojo administravimo subjekto, priimami sprendimai įsigalioja ir yra privalomi nuo jų priėmimo momento.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad yra praleistas senaties terminas, pažymėjo, kad paramos administravimo teisiniai santykiai reguliuojami viešosios teisės. Tai, kad paramos išmokėjimo, panaudojimo, administravimo bei kiti aspektai įtvirtinami inter alia sutarties forma, jokiu būdu nepaneigia imperatyvaus reguliavimo taikymo. Sutarties sudarymas yra administruojamų lėšų skyrimo būdas. Agentūra turi teisę kontroliuoti sutarties vykdymą, o nustačiusi lėšų panaudojimo pažeidimų sustabdyti ir (ar) anuliuoti paramos gavėjo teisę naudotis suteikta parama bei inicijuoti suteiktos paramos išieškojimą. Todėl mano, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina sprendimu nustatytą sankciją su Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 str. įtvirtintu netesybų institutu ir remiasi ieškinio senaties institutu (I t., b. l. 50-54).

Agentūra taip pat nurodo, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, kadangi CK 6.271 str., 6.273 str., reglamentuojantys deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nenumato neturtinės žalos atlyginimo galimybės. Pabrėžė ir tai, kad šis pareiškėjo reikalavimas ir jo dydis (3000 Eur) skunde nėra tinkamai pagrįstas ir turi būti atmestas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasis skunde nurodytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad tik iš atsakovo atsiliepimo į skundą tapo žinoma, kad pareiškėjui taikytos sankcijos dydis apskaičiuotas remiantis Agentūros vidiniu teisės aktu - Agentūros direktoriaus 2012-06-29 įsakymu Nr. BR1-686, kuris nėra viešai paskelbtas. Be to, tuo, kad 2013 metais pareiškėjas nevykdė sutartinio įpareigojimo apdrausti žemės ūkio techniką, kurios įsigijimas iš dalies kompensuotas išmokėjus paramą, nebuvo padaryta jokia žala nei ES nei Lietuvos biudžetui. Būtent žalos buvimas yra vienas iš esminių kriterijų, pagrindžiančių materialinių sankcijų taikymą paramos gavėjams už teisės aktų ar paramos sutarčių reikalavimų nevykdymą. Pažymėjo, kad remiantis ginčo sprendimu be jokio teisinio pagrindo piniginės lėšos yra išskaičiuotos iš kitų pareiškėjui priklausančių išmokų, už kurias pareiškėjas buvo suplanavęs įsigyti būtinų jo ūkiui priemonių.

Teismo posėdyje atsakovų atstovė palaikė atsiliepime į skundą ir papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus motyvus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2008-04-23 pateikė Agentūrai paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos I krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį, kurios reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paraiška; I t., b. l. 79-97).

Agentūra ir Pareiškėjas 2009-01-27 sudarė paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos I krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį, pagal kurią Paramos gavėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Augalininkystės ūkio modernizavimas panaudojant EŽŪFKP paramą“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Projektas), nepažeisdamas Sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų (I t., b. l. 65-78).

Pareiškėjas 2009-02-13 pateikė mokėjimo prašymą Nr. 1VM-KU-08-3-002113-MP001, kuris buvo įvertintas teigiamai ir pareiškėjui buvo išmokėta 39 967,54 Eur paramos suma (I t., b. l. 194-198).

Pareiškėjas 2009-09-07 pateikė mokėjimo prašymą Nr. 1VM-KU-08-3-002113-MP002, kuris buvo įvertintas teigiamai ir Pareiškėjui buvo išmokėta 21 399,35 Eur paramos suma (I t., b.l. 184-188).

Pareiškėjas 2009-10-08 pateikė mokėjimo prašymą Nr. 1VM-KU-08-3-002113-MP003, kuris buvo įvertintas teigiamai ir Pareiškėjui buvo išmokėta 56 682,40 Eur paramos suma (I t., b.l. 189-193).

Vertinant užbaigto Projekto metinę ataskaitą, pagal pateiktus draudimo polisus nustatyta, kad už paramos lėšas įsigytas traktorius (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (tapatumo gamyklinis Nr. (duomenys neskelbtini), lėkštinis skutikas (duomenys neskelbtini) (tapatumo gamyklinis Nr. (duomenys neskelbtini), grūdų džiovykla (duomenys neskelbtini) (tapatumo gamyklinis Nr. (duomenys neskelbtini), kombainas (duomenys neskelbtini) (važiuoklės tapatumo gamyklinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas) nebuvo apdrausti nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, Agentūra 2015-03-27 priėmė sprendimą Nr. SKP-1635 „Dėl A. G. išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ (I t., b. l. 59-61). Apie šį sprendimą Agentūra informavo pareiškėją 2015-10-14 raštu Nr. BRK-8823(3.144) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, kuriame be kita ko, nurodė skolą per 60 dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos pervesti į Agentūros sąskaitą. Taip pat išaiškino, kad negrąžinus skolos per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo datos, pareiškėjui bus pradėtos skaičiuoti 5 proc. dydžio metinės palūkanos nu negrąžintos lėšų dalies už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną (I t., b. l. 55, 57-58).

Pagal 2007-2013 m. programos administravimo taisyklių 216 punktą pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutinkantys su Agentūros ir (arba) Ministerijos priimtais sprendimais, veikimu arba neveikimu, susijusiais su paramos paraiškų, pateiktų pagal priemonę, administravimu, vertinimu, atranka ir mokėjimo prašymų administravimu, turi teisę juos apskųsti. Agentūros konkrečių valstybės tarnautojų ir (arba) darbuotojų veiksmus (neveikimą) pareiškėjas gali apskųsti Agentūros vadovui raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokius veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą arba neveikimą pareiškėjas gali apskųsti Ministerijai raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokiussprendimus, veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą ar neveikimą, kuriuos Ministerija jau buvo nagrinėjusi ir priėmusisprendimą, pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas gali apskųsti savo pasirinkimu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pagal Paramos sutarties 17.12 papunktį turėjo pareigą apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti buvo panaudota parama, ne trumpesniam kaip 5 (penkerių) metų laikotarpiui nuo sutarties pasirašymo, tačiau šios pareigos laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 nevykdė. Pareiškėjas skunde nurodytą Paramos sutarties 17.2 punkto pažeidimą vertina kaip formalų, teigdamas kad ginčo sprendime sankcijos už šį pažeidimą dydis yra nemotyvuotas, kas apsunkino jo teisę į teisminę gynybą. Be to, nepasibaigus šio sprendimo apskundimo terminui, nurašė sprendimu nustatytą įsiskolinimą iš kitų pareiškėjui skirtų išmokų.

Pažymėtina, jog vykdomoji institucija (Agentūra), įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad Agentūros priimami sprendimai dėl sankcijos taikymo visais atvejais privalo būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (LVAT 2012-07-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2294/2012).

Nustatyta, kad ginčo sprendimas priimtas vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklėmis, Administravimo taisyklėmis ir Grąžintinų lėšų taisyklėmis. Įgyvendinimo taisyklių 28.11 papunktyje numatyta, kad vienas ir tinkamumo kriterijų pareiškėjui gauti paramą yra įsipareigojimas apdrausti turtą, kuriam įsigyti ar sukurti bus panaudota parama ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo paramos sutarties pasirašymo (didžiausiu imto įkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikos atveju (išskyras vagystę) projekto įgyvendinimo laikotarpiu, o Įgyvendinus projektą likutinei vertei, atsižvelgiant į atitinkamos rūšies turto naudojimo laiką ir taikomas turto nusidėvėjimo normas. Šiuos nuostatos buvo perkeltos į Sutarties 17.12 punktą.

Administravimo taisyklių 197.3.1 p. nustatyta, jog paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Administravimo taisyklių 197.3.14 p. numatyta, kad paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas pažeidžia pirkimų vykdymo tvarką ir kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip matyti ginčijamame sprendime nurodytos teisės normos apibrėžia paramos gavėjo įsipareigojimus laikytis paramos sutarties ir kitų EB ar Lietuvos Respublikos teisės aktų projekto įgyvendinimo laikotarpiu, bei numato, kad už jų nevykdymą taikomos sankcijos – paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pareiškėjas, šie teisės aktai nenustato tokių sankcijų dydžio ir apskaičiavimo tvarkos. Kai sankcijos ribos teisės aktuose nėra nustatytos, jos dydis nustatomas remiantis bendrais pagrindais, nustatytais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių 17 punkte, t. y. atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui.

Nagrinėjamu atveju ginčo sprendime yra nurodytas tik taikytinos sankcijos dydis (suma), tačiau jame nėra įvertintas padaryto pažeidimo sunkumas (pasekmės), pobūdis, aplinkybės lėmusios pažeidimo padarymą, nenurodyta, kokiais duomenimis (rodikliais) remiantis apskaičiuota sankcija ir koks teisės aktas nustato tokį jos dydį. Tik atsiliepime Agentūra paaiškino, kad pareiškėjui taikytina sankcija buvo apskaičiuota atsižvelgiant į sankcijų dydžius, nustatytus Agentūros direktoriaus 2012-06-29 įsakymu Nr. BR1-686 pavirtintame Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros apraše. Pagal šio aprašo 26 priedo „Sankcijų taikymo tvarka“ 1 priedą „Pažeidimų tyrimo takoskyra“, jeigu paramos gavėjas nevykdo įsipareigojimų, susijusių su turto draudimu (nepagrindžia turto draudimo fakto), kuriam įsigyti ar sukurti buvo suteikta parama iki 366 kalendorinių dienų (12 mėn.) taikoma sankcija 2 proc. (nuo pradinės pripažinto tinkamo finansuoti neapdrausto turto vertės), bet ne mažiau nei 100,01 Eur“. Kaip paaiškino atsakovo atstovė 2016-03-02 teismo posėdyje, nurodytas aprašas yra vidinis Agentūros dokumentas. Jis nėra paskelbtas viešai ir naudojamas kaip metodinė priemonė nustatant sankcijos dydžius už nustatytus paramos sąlygų pažeidimus.

Kaip pagrįstai nurodė pareiškėjas skunde, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniu, bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos Protokolais Nr. 11 ir Nr. 14, 7 straipsnis užtikrina, jog veika ar neveikimas, už kurį taikoma atsakomybė, privalo būti aiškiai apibrėžtas įstatymo, o atsakomybė - adekvačiai nuspėjama (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Kakkinakis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 14307/88). Nagrinėjamu gi atveju, teisės aktas, kuriuo remiantis pareiškėjui apskaičiuotas taikytinos sankcijos dydis, pagal savo pobūdį laikytinas norminiu aktu, taikytinu administruojamų priemonių bylų administravimo procedūros metu, todėl jo įsigaliojimui turėjo būti taikomos 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo Nr. I-119 11 straipsnio 1 dalies nustatytos, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Aptariamo teisės akto, kuris šiuo atveju buvo taikomas apskaičiuojant sankcijos dydį, nepaskelbimas ir nenurodymas ginčo sprendime sąlygojo tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės įsitikinti jam taikytos sankcijos dydžio teisėtumu ir teisingu apskaičiavimu, kas apskunkino jo teisinę gynybą.

Taigi, teismo vertinimu, toks Agentūros sprendimas, kuriame paramos gavėjui taikoma sankcija nėra motyvuota, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo motyvuoti taikomas poveikio priemones ir negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra teisinis pagrindas šį sprendimą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Kadangi buvo nustatytas esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas yra naikinamas, teismas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pažeidimo konstatavimu, nepasisako.

Teismui pripažinus Agentūros 2015-03-27 sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu šio sprendimo pagrindu priimtas Agentūros 2015-10-14 raštas (reikalavimas) Nr. BRK-8823(3.144) dėl skolos grąžinimo, todėl jis taip pat naikintinas tais pačiais argumentais.

Kaip jau minėta, pareiškėjas gavęs Agentūros 2015-10-14 reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144) dėl skolos grąžinimo, prie kurio buvo pridėtas ir 2015-03-27 sprendimas, jį skundė išansktinio ginčų nagrinėjimo tvarka ŽŪM, kuri 2015-11-23 sprendimu Nr. 3IN-G-2014-1504 pareiškėjo skundo netenkino. Nors pareiškėjas teismui neginčija nurodyto ŽŪM sprendimo, tačiau šis sprendimas vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, taip pat turi būti panaikintas, kadangi ŽŪM neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui sankcijos dydis, nustatytas negaliojančiu administraciniu aktu ir sankcija pareiškėjui pritaikyta neteisėtai.

Pareiškėjo reikalavimas pripažinti neteisėtais veiksmais Agentūros 2015-10-21 ir 2015-10-23 išskaitas iš jam mokėtos paramos ir įpareigoti Agentūrą per 3 dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti nuskaitytas sumas iš kitų jo išmokų, atmestinas. Teismui panaikinus Agentūros 2015-03-27 sprendimą, kuriuo pareiškėjui pritaikyta paramos dalies grąžinimo sankcija, grąžintinų lėšų klausimą pareiškėjas turės teisę spręsti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnio nuostatomis, Agentūrai atsisakius vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą geruoju. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šis reikalavimas yra perteklinis.

Dėl neturtinės žalos

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Taikant CK 6.250 straipsnį svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Agentūros veiksmų, susijusių su Projekto administravimu. Nurodė, kad Agentūra 2015-03-27 sprendimu taikytos poveikio priemonės nemotyvavo, apie priimtą sprendimą informavo praėjus daugiau ne pusei metų nuo jo priėmimo, tuo pažeidžiant Įsakymo Nr. 3D-80 9 punkte nustatytus terminus. Be to, 2015-10-14 raštu informavusi apie pareigą per 60 dienų grąžinti dalį paramos, Agentūra nepasibaigus šiam terminui ir neinformavusi jo, nuskaitė grąžintinas lėšas iš kitų jam priklausančių išmokų. Visus šiuos veiksmus pareiškėjas vertina kaip Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvymo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų pažeidimą, kuris sukėlė jam nepagarbos, neteisybės ir apmaudo jausmą.

Jau buvo konstatuota, kad Agentūra 2015-03-27 tinkamai nemotyvavusi pritaikytos poveikio priemonės, apsunkino pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Įsakymo Nr. 3D-80 9 punktas nustato, kad Agentūra, atlikusi pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, padarytą įgyvendinant investicines EŽŪFKP, EŽF ar EJRŽF priemones, už kurį siūlomos sankcijos suma nesiekia 100 000 Lt (28 962,00 Eur), arba pažeidimą, padarytą įgyvendinant kompensacines EŽŪFKP, EŽF, EJRZF ar EZŪGF priemones, priima sprendimą dėl sankcijų ir per 20 darbo dienų nuo šio sprendimo priėmimo apie jį informuoja pareiškėją arba paramos gavėją. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apie 2015-03-27 priimtą Agentūros sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2015-10-17, gavęs 2015-10-14 reikalavimą Nr. BRK-8823(3.144) dėl baudos sumokėjimo, t. y. praėjus 6 mėnesiams ir 17 dienų po sprendimo priėmimo. Šį administracinės procedūros pažeidimą pripažino ir ŽŪM.

Kaip neatitinkantys gero viešojo administravimo teismo vertinami ir Agentūros veiksmai, susiję su grąžintinų lėšų įskaitymu, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas, kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, 2015-11-02 raštu Nr. BRK-9325, t. y. jau po tokių veiksmų atlikimo (lėšos nuskaitytos 2015-10-21 ir 2015-10-23). Kaip tuo tarpu Agentūros 2015-10-14 raštu pareiškėjas buvo informuotas apie terminą, per kurį pats savanoriškai gali grąžinti paramos dalį.

LVAT 2010-12-08 sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (ESTT 2002-12-12 sprendimas D. F. Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.). Kaip matyti, šiuo atveju pareiškėjas nebuvo informuotas laiku apie Agentūros veiksmus, kurie jam sukėlė neigiamas pasekmes, negalėjo teikti paaiškinimų, išreikšti pozicijos dėl grąžintinų lėšų nuskaitymo būdo, todėl darytina išvada, kad teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta. Lėšų išskaitymas iš kitų pareiškėjo išmokų jam buvo netikėtas, dėl ko jis galėjo patirti ir papildomų nepatogumų planuodamas savo ūkio išlaidas. Tokius Agentūros veiksmus teismas laiko neteisėtais, nesuderinamais su geru administravimu ir daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas galėjo patirti nepagarbos, nusivylimo vykdomosios institucijos veiksmais jausmą, kurio negalima vertinti, kaip trumpalaikio ir nežymaus. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas šiuo atveju patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, teismas daro išvadą, kad teisinga suma pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 500 eurų, kurie jam priteistini iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros.

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovų 1028 Eurus bylinėjimosi išlaidų (I t., b. l. 13).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, kai sprendimas priimtas jo naudai, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (2 d.). Pagal to paties straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra numatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos). Nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojančios Rekomendacijų redakcijos 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, jog nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Taigi, iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už skundo padavimą A. G. 2015-12-09 sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 11).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 1000 Eur išlaidų už skundo teismui parengimą. Nustatyta, kad remiantis teisinių paslaugų 2015-10-22 sutartimi skundą parengė ir teisme pareiškėją atstovavo advokatas Viktoras Onačko (I t., b. l. 12). Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai (I t., b. l. 14, 15) patvirtina, kad pareiškėjas už teisines paslaugas atsiskaitė, sumokėdamas 1000 Eur. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtų išlaidų už teisines paslaugas datą –2015 metų IV ketvirtis, aktualus 2015 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 713,9 Eur.

Nustatant priteisiamo užmokesčio dydį už skundo teismui surašymą, taikytinas Rekomendacijų 8.2 punktas, pagal kurį už skundo surašymą maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 x 713,90 = 1784,75 Eur. Nagrinėjamu atveju prašomas priteisti išlaidų už nurodytą paslaugą dydis neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodytos maksimalios sumos, ir atsižvelgiant į skundo su priedais apimtį, ginčo sudėtingumą, laikytinas teisingu ir pagrįstu. Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. trys ketvirtadaliai pareikštų reikalavimų, pareiškėjui priteistina teisme patirtų išlaidų suma mažintina proporcingai patenkintų reikalavimų skaičiui, t. y. iki 770 Eur, kuri priteistina pareiškėjui solidariai iš atsakovų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 5 punktais, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-135.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. BRK-8823(3.144).

Priteisti A. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti A. G. naudai solidariai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 770 (septynis šimtus septyniasdešimt) eurų bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.