Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-09 · Administracinė byla Nr. I-3097-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-02-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-09
Bylos Nr.
I-3097-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00847-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3097-561/2015(Proceso Nr. 3-61-3-00847-2014-9)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės išmokos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014-01-24 sprendimą Nr. 12-01-160; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad iki 2010-06-30 dirbo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Klaipėdos karo prievolės centro viršininku. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2013-07-01 priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Ministerija 2014-01-24 sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir pabrėžė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo, Karo tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-11-20 nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karos tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ teisės aktų nuostatomis. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo nutarime minėtų teisės aktų nuostatų tyrimas nebuvo atliekamas. Pareiškėjas su priimtu Ministerijos sprendimu nesutiko ir tvirtino, kad įstatymai turi būti taikomi vienodai.

Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-11-20 nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karos tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2006-09-15 Nr. 893, valst. žinios, 2006-09-19, Nr. 99-3847); ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-11-20 nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karos tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2009-10-28 Nr. 1416, valst. žinios, 2009-11-05, Nr. 132-5750; ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-11-20 nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karos tarnybos karių ir karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ (2010-12-29 Nr. 1833, valst. žinios 2010-12-31, Nr. 157-7992) tiek, kiek nutarimų galiojimas buvo taikomas profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžių nustatymui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė – Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė taikyti senaties terminą.

Nurodė, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ) nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo, karių aprūpinimo, priėmimo ir atleidimo iš tarnybos tvarką bei sąlygas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir šia tvarka pasinaudoti jau negali, todėl vertino, kad byla turi būti nutraukiama. Atkreipė dėmesį, kad ministras 2010-06-29 įsakymu Nr. P-763 su pareiškėju nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir jį išleido į atsargą 2010-06-29 bei su juo atsiskaitė jo išleidimo į atsargą dieną. Šio įsakymo pareiškėjas neskundė.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti jam iš atsakovės Ministerijos nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už visą tarnybos laikotarpį ir išeitinės kompensacijos dalį, tačiau pareiškėjas, formuluodamas šį prašymą, praleido 1 mėnesio senaties terminą, nustatytą KASOKTĮ 48 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 dalyje. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai gaudavo tarnybinį atlyginimą ir 2010 m. birželio mėnesį, kai su juo buvo visiškai atsiskaityta (sumokėtos visos kompensacijos) ir nutraukti profesinės karo tarnybos santykiai, o į teismą jis kreipėsi tik 2014 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skundui teismui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Atkreipė dėmesį, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas ženkliai (daugiau nei 3 metais). Tokiu atveju, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 6 punktu, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas nutraukia bylą. Mano, kad pareiškėjas praleido bendrą ieškinio senaties terminą nustatytą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 dalyje ir 301 straipsnyje.

Dėl skundžiamo sprendimo nurodė, kad šis sprendimas yra nenagrinėtinas teismų, nes šis raštas yra tik įrodymas, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atlyginimo nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas teismui. Nepagrįstu laiko ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2013-12-12 prašymu kreipėsi į atsakovę, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos skirtumą (b. l. 17).

Atsakovė, atsakydama į pareiškėjo 2013-12-12 prašymą, 2014-01-24 raštu Nr. 12-01-160 informavo pareiškėją, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010-06-29 pareiškėjui sumažintas tarnybinis atlyginimas buvo mokamas pagal galiojančius teisės aktus, kurių prieštaravimas ar neprieštaravimas, pareiškėjo minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, nebuvo tikrinamas (b. l. 16).

Byloje ginčas kilęs dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos bei atsakovės rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2010-06-29 įsakymu Nr. P-763 nutraukė su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010-06-29 bei nurodė visiškai su pareiškėju atsiskaityti (b. l. 43).

Karių tarnybos apmokėjimo tvarka nustatyta KASOKTĮ 60 straipsnyje, antrojoje šio straipsnio dalyje įtvirtinant nuostatą, kad civilių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos profesinės karo tarnybos kariams nėra taikomos.

Atsakovės nuomone, pareiškėjo keliamas ginčas patenka į karo tarnybos ginčų kategoriją ir pagal KASOKTĮ 48 str. 1 ir 2 dalis (nuo 2010-05-31 galiojanti įstatymo redakcija) bei Kariuomenės drausmės statuto nuostatas, nustatančias, kad įsakymai, kuriais pareiškėjui buvo skiriamas tarnybinis atlyginimas, turėjo būti skundžiami pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai.

Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 1 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos atleistas asmuo laiko savo atleidimą neteisėtu, Kariuomenės drausmės statuto nustatytomis sąlygomis ir tvarka jis gali atleidimą apskųsti aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki Krašto apsaugos ministro imtinai. Krašto apsaugos ministro sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas administraciniam teismui per 1 mėnesį nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. Pagal KASOKTĮ 57 straipsnį, karo tarnybos ginčai – tai ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kt. Taigi, iš nurodyto teisinio reguliavimo negalima daryti išvados, kad KASOKTĮ nustato asmenų skundų, susijusių su netinkamu apmokėjimu už tarnybą pateikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nutraukus tarnybinius santykius su pareiškėju ir kilus ginčui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos dalies grąžinimo (o ne dėl atleidimo iš tarnybos pagrindų ar pan. nuginčijimo), pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nesutinka su atsakovės argumentu dėl administracinės bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Taip pat teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 33 str. 1 dalyje ir KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatytą 1 mėnesio terminą krašto apsaugos ministro 2010-06-29 įsakymui Nr. P-763 apskųsti.

Pagal ABTĮ 33 str. 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatyta, kad skundas turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai karys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčija administracinio akto, kuriuo buvo nutraukti tarnybos teisiniai santykiai su atsakove (Krašto apsaugos ministro 2010-06-29 įsakymo Nr. P-763), todėl nurodyta teisės norma (ABTĮ 33 str. 1 dalis) šiuo atveju netaikytina.

ABTĮ 33 str. 1 dalies prasme specialųjį terminą, per kurį asmuo gali apginti savo galimai pažeistas teises, siekdamas susigrąžinti su darbo santykiais susijusias nepriemokas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 7 str. 2 dalis, nustatanti, kad reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu, pareiškėjas, reikalaudamas priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, skundą teismui išsiuntė tik 2014-02-05 (teisme gautas 2014-02-10), t. y. praleido ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teismų praktiką, senaties termino dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pradžia laikytina pirmoji netinkamo dydžio darbo užmokesčio išmokėjimo diena.

Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010-06-29 įsakymas Nr. P-763 (b. l. 43) patvirtina, kad su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta iki 2010-06-29, todėl, nesutikdamas su išmokų dydžiu, pareiškėjas reikalavimą dėl susidariusios nepriemokos turėjo teisę reikšti tik iki 2013 m. birželio mėnesio.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat faktą, kad reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos nepriemokos teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014-02-05, t. y. praleidęs įstatyme nustatytą trejų metų senaties terminą, ir į tai, kad teismui pateiktame atsiliepime į skundą atsakovė prašo taikyti senaties terminą, o pareiškėjas neprašo jo atnaujinti, taip pat teismui savo iniciatyva nenustačius objektyvių pagrindų, sudarančių prielaidas spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjo reikalavimai dėl nuo 2009 m. iki jo išleidimo į atsargą laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir išeitinės kompensacijos skirtumo priteisimo atmetami (ABTĮ 88 str. 1 punktas). CK 1.131 str. 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo panaikinti Ministerijos 2014-01-24 raštą Nr. 12-01-160.

Kaip minėta, įstatymas nenustato privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą procedūros bylose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo administracinio proceso tvarka. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad ginčijamas sprendimas tik patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės egzistavimą, tačiau tai nėra administracinis aktas, pakeičiantis ar panaikinantis kokias nors pareiškėjo teises ar pareigas, todėl negali būti administracinės bylos dalyku. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 1 dalimi, administracinė byla dėl Ministerijos 2014-01-24 rašto Nr. 12-01-160 panaikinimo nutrauktina, konstatavus, kad ginčas nepriskirtinas administraciniams teismams.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei įvertinus bylos teisinį rezultatą, spręstina, kad pareiškėjo pareikštas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-11-20 nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatų atitikties Konstitucijai netenka prasmės, todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šio prašymo tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 101 str. 1 dalimi, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjo R. L. skundo reikalavimą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, susidariusį darbo užmokesčio ir išeitinės kompensacijos skirtumą, atmesti.

Bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014-01-24 sprendimo Nr. 12-01-160 panaikinimo nutraukti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas