Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-587-397/2015;

Teisėjas Rimantas Grigas Proceso Nr. 1-23-1-00579-2013-4;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajam E. V., gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, (nuosprendžio data patikslinta 2015-04-21 nutartimi), kuriuo E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš E. V. 579,24 Eur (penki šimtai septyniasdešimt devyni eurai 24 euro centai) (2000 Lt) turtinei žalai atlyginti ir 100 (vienas šimtas) Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo V. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. už tai, kad 2013-06-18 apie 8 val. iš V. K. priklausančio metalinio garažo Nr. 6, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 26, Kaune, atvirai - matant pašaliniams asmenims, išnešė nukentėjusiajam V. K. priklausančius daiktus: 6 vnt. skardos lakštų bendros 14,48 € (50 litų) vertės, 12 lengvojo automobilio padangų su metaliniais ratlankiais bendros 139,01 € (480 litų) vertės, lengvojo automobilio „Žiguliai“ galinį tiltą, du pusašius bendros 57,92 € (200 litų) vertės, automobilio Audi 100 dešinį, priekinį sparną, vairalazdę, variklį bendros 86,88 € (300 litų) vertės, kietojo kuro katilą 724,05 € (2500 litų) vertės, kuriuos sudėjo prie automobilio „Ford Transit“ vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ketindamas juos ir patį 1158,48 € (4000 Lt) vertės metalinį garažą pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes į įvykio vietą atvykęs nukentėjusysis V. K. iškvietė policijos pareigūnus, kurie E. V. sulaikė.

Teismas, neatsižvelgė į subjektyviuosius požymius, o taip pat visiškai nevertino liudytojų parodymų, nevertino to, kad jis nuo pat pradžių galvojo, jog šį garažą nusipirko iš R. A., nevertino jo reakcijos, jog, atvažiavus nukentėjusiajam, jis reagavo ramiai, nes paaiškino, jog garažą ką tik nusipirko, visa byloje esančių įrodymų visuma, leidžia konstatuoti, jog jis nesuprato darantis vagystę.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatą neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 str. Šiuo atveju vertinant byloje esančių įrodymų visumą, nustatytina, jog veikdamas suvokė, kad ardo nusipirktą garažą, t. y. turėdamas tariamą teisę į turtą. Klaidingas realumo suvokimas jo kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo (BK178 str.) padarymo, buvimo, nepatvirtina, nes, suklydęs ir pažeidęs V. K. interesus jis pagal baudžiamuosius įstatymus, atsakyti neturėtų, o atsakomybė kiltų pagal ATPK 188 str.

Nuteistojo nuomone, teismas turėjo kritiškai vertinti tiek nukentėjusiojo V. K., tiek jo sutuoktinės parodymus ne tik dėl jų prieštaringumo, neatitikimo nustatytoms įvykio aplinkybėms, tačiau ir dėl jo, kaip nukentėjusiojo procesinės padėties, kadangi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, kad jis gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Šiuo atveju, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas prioritetą teikė būtent nukentėjusiojo V. K. ir jo sutuoktinės parodymams, nors nukentėjusysis nebuvo nuoseklus, jo pirminiai parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu iš esmės skiriasi vėliau duotiems parodymams teisme.

Teismas apkaltinamajame nuosprendyje apie byloje esančius prieštaravimus nepasisakė, abejonės liko neištirtos, o priimdamas nuosprendį ir vertindamas įrodymus, vadovavosi prieštaringais duomenimis, tačiau padarė kategoriškas išvadas dėl jo kaltės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltrinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismui nepašalinus nurodytų esminių prieštaravimų dėl paties įvykio aplinkybių ir jo kaltės, visos abejonės, turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai. Be to, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos nuosprendyje, byloje pateikti įrodymai nėra pakankami daryti išvadą kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. Tokiu būdu, Kauno apylinkės teismas, 2014-04-03 priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus įrodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, grindžiančių jo kaltę, kas lėmė, jog buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris turėtų būti panaikintas.

Nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu ieškiniu, kadangi turtinė žala negali būti padaryta pasikėsinant padaryti turtinį nusikaltimą, jei jis nėra baigtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, jog, kad atsirastų žala, turtas turi būti pagrobtas.

Nuteistojo teigimu, V. K. neįrodė ir nepagrindė, jog esą tariama vagystė sukėlė daugybę nepatogumų, nenurodė kuo pasireiškė jo tariamai patirti išgyvenimai, todėl ieškinys tiek dėl neturinės žalos ir tiek dėl turtinės žalos turėtų būti visiškai atmestas.

Kauno apygardos teisme gauti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. K. atsikirtimai į nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuose prašoma nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde ginčija kaltę padarius BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. V. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo neginčijamai įrodyta.

Pripažindamas E. V. kaltu apylinkės teismas rėmėsi nukentėjusiojo V. K., liudytojų V. K. A. S., iš dalies R. A., A. J., V. C., D. J., V. K. ir paties nuteistojo parodymais, rašytine bylos medžiaga. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų, E. V. padaryta nusikalstama veika pilnai įrodyta ištirtų duomenų visuma.

Nuteistasis E. V., bylos nagrinėjimo eigoje, duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus, nors kaltės nepripažino, jo parodymai keitėsi, lengvinant savo teisinę padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose, kurie buvo patikrinti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, E. V. buvo nurodęs, kad R. A. jam pasakė, kad būtent tą garažą Nr. 6, jis parduoda, kaip savo. Aiškiai parodė garažą, kurį parduoda. Tai buvo 6-tasis garažas. Jis buvo apleistas, jo durys atidarytos, stogas įkritęs. Kitą dieną 2013-06-18 apie 8.00 valandą, su savo automobiliu, V. K. ir A. J. atvyko prie garažo, vadinamo 6-uoju. Niekam pinigų nemokėjo. Prie garažo susitiko su R. A.. Jam pasakė, kad jis parašytų raštelį, kad jis parduoda tą garažą ir tada sumokės 300 litų. R. A. nuėjo rašyti raštelio. Niekas garažo durų neardė, nepjovė. Garažas buvo atidarytas. Jo viduje buvo daug įvairių, metalinių daiktų. Jie trise daiktus pradėjo nešti į lauką. Į lauką išnešė automobilio ratų, skardų, bandė išnešti metalinį pečių, tačiau jo dėl svorio neišnešė. Nei vieno daikto į savo automobilį nepakrovė. Automobilio kėbule buvusi skarda yra jo. Prie garažo atėjo vyras, kuris pasakė, kad jis yra garažo ir turto savininkas. Jis iškvietė policiją, kuri jį (E. V.) sulaikė, buvo priėjęs ir R. A.. Jis pilnai sutiko, kad garažo Nr. 6 iš R. A. nepirko ir pats nelaukęs jo leidimo pradėjo nešti metalinius daiktus iš garažo. Pačio garažo nepradėjo ardyti. Durys buvo atidarytos, spynų nepjovė, daiktų nepagrobė, kai jį išvežė policija, visi daiktai liko prie garažo. Pilnai suprato, kad R. A. nėra tikrasis garažų savininkas. Jis norėjo garažus ir turtą parduoti kaip savo.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. V. parodė, kad jis iškabino skelbimus, jog superka garažus. Jam paskambino R. A. ir pasakė, kad parduoda garažą. Susitiko su juo kitą dieną. R. A. sakė, kad rusai paliko tuos garažus, juose renkasi bomžai. Sutarė kainą. Kadangi pats E. V. pjaustyti nemoka, tai paprašė V. K. ir R. A., kad šie jam padėtų. Pirmą dieną pjaustė, laužė garažą. Jis pasakė vyrams, kad jie dirbtų, o pats išvyko į metalo laužo supirktuvę. Grįžęs pasakė, kad iki 17 val. baigtų darbus. Prieš darbo galą atėjo R. A. ir paklausė, ar jis nori 5, 6 garažų. E. V. pasakė, kad šiandien apie tai nekalbės. Po to vakare paskambino, pasakė, kad rytoj 7.30 val. susitiktų prie garažų. Matėsi, kad tie garažai visiškai supuvę. Atvažiavo ryte. Pasakė R. A., kad parašytų lapelį, jog jam parduoda tą garažą, tokį lapelį rašė ir dėl pirmojo garažo. V. K. pasakė, kad tame garaže yra daug šiukšlių, kurios gali užsidegti. Jis viduryje garažo gulintį variklį pasuko, kad būtų galima praeiti, išnešė šiukšles. Po kiek laiko atėjo garažo savininkas ir paklausė, ką jie daro. E. V. atsakė, kad pirko garažą ir jį pjaustys. Pakvietė R. A.. Pastarasis pradėjo aiškintis su savininku. Po to į pokalbį įsiterpė ir E. V.. Nukentėjęs pasiūlė pirkti iš jo garažą už 2000 Lt. E. V. atsakė, kad per brangu. Po kiek laiko atvyko policija. Jo draugus išvežė į policiją. Buvo išėmęs dujų balioną. Skardos buvo jo - jas pirko „Senukuose“. Draugus ir R. A. policija nuvežė į nuovadą. R. A. pasiūlė pirkti 5 ir 6 garažus. 5 – tame garaže buvo malkos išlindusios, 6 - o vartai buvo pradaryti, bet jis į jį nelindo. Jam R. A. sakė, kad jų pirmininkas minėjęs, kad tie garažai yra niekieno, kad rusai juos paliko. Sakė, kad savivaldybėje sakė, jog dar paslaugą padarytų, jei nukeltų tuos garažus, nes ten bombžai renkasi. R. A. sakė, kad jis buvo nuėjęs pas pirmininką, kuris davė leidimą pasiimti garažus. R. A. parašė leidimą, kad parduoda 7-ą garažą. Jis nuėjo namo rašyti raštą, kad parduoda 6-ą garažą. R. A. įtikinėjo, kad čia yra jų garažai. Garažų dokumentų jis nematė. Garažus norėjo priduoti į metalo laužo supirktuvę. Norėjo pigiai nupirkti ir brangiau parduoti. Raštelyje buvo parašyta, kad „aš, R. A., parduodu V. 7-ą garažą“. Namuose turi tą raštelį. R. A. ėjo jam rašyti raštelio dėl 6-garažo. Jie neardė to garažo. Tik pradėjo padangas išnešinėti. Nelaužė to garažo, nes neturėjo popieriaus. Laukė, kada R. A. atneš raštelį. R. A. meluoja. Jam pirmą kartą toks garažas pasitaikė. Metalą supirkdavo kaimuose. Jie neardė to garažo, tik stovėjo prie garažo. Variklį tik pasuko. Garažas buvo pradarytas. V. K. sakė, kad ten užsidegs. Teigė nematęs nukentėjusiojo ir jo žmonos, kai ardė garažą Nr. 7. Tikrai pagalvojo, kad tie garažai - niekieno, rusai išvažiavo. Kur tvarkingi garažai, tai jie nudažyti buvo. Dėl garažų R. A. nuėjo pas pirmininką, į seniūniją. Už tai, kad visa tai išsiaiškino, jis gavo 300 Lt., jei jis nebūtų nuėjęs, tai būtų reikėję jam eiti. R. A. jį apgavo - jis pardavė ne savo garažą jam. Kai jis ardė garažą, jis nesuprato, kad tas garažas - ne R. A., tai suprato tik policijoje.

Nukentėjusiojo V. K. parodymais nustatyta, kad 2013-06-17 jam paskambino pažįstamas A. S. ir pasakė, kad kažkas ardo jo garažą, neša iš jo daiktus. Atvykęs pamatė, kad 7-as garažas jau visai buvo išardytas. Ten buvo keturi asmenys - vienas iš jų - kaltinamasis. Paties V. K. garažas Nr. 6 buvo uždarytas. Kitą dieną jam vėl ryte paskambino A. S. ir pasakė, kad pjauna jo garažą. Atvykęs prie garažo V. K. pamatė, kad daiktai jau sukrauti prie kaltinamojo automobilio „Ford transit“, o šio draugai iš garažo neša daiktus. V. K. paklausė, ką jie čia veikia. Kaltinamasis paaiškino, kad jis pirko tą garažą ir išveža daiktus. V. K. kaltinamajam pasakė, kad tai jo garažas. Šis atsakė, kad paskambins garažo savininkui. Paskambinus atėjo R. A. ir pasakė, kad gavo leidimą iš garažų pirmininko Stasio. R. A. pasakė, kad tuo garažu niekas nesinaudoja, gavo iš Stasio leidimą, kuris dabar jau miręs. V. K. nuomone, Stasys tikrai negalėjo tokio leidimo duoti. Kai atvyko policija, kurią žmona iškvietė, jie nustojo ardyti garažą. Kaltinamasis siūlė atsiskaityti už garažą. Pareigūnai neleido atsiskaityti, o nuvežė juos į policijos komisariatą. Iš jo garažo buvo pavogta 6 vnt. skardos lakštų, 12 automobilio padangų, galinis tiltas, du pusašiai, sparnas ir kiti kaltinime išvardinti daiktai. Kieto kuro katilas dar liko garaže. Variklis liko tarp garažo ir automobilio. Metalo lakštai buvo atskiri. Jo nuomone, į garažą buvo patekta, nulaužus ar išpjovus spyną. Jam pats E. V. pasakė, kad jie ardo garažą ir nori išvežti. Tie garažai priklausė rusų kariniams daliniams. Bandė įteisinti tuos garažus, bet viskas liko „ore“, nes tuo užsiiminėjo Stasys, kuris dabar jau miręs. Stasys turėjo 3 garažus. V. K. nežino, kodėl neįregistravo tų garažų. Turi dokumentą, kad tą garažą įsigijo iš buvusio karininko. Tas dokumentas rusų kalba yra byloje. Birželio 17 d. jo garažas buvo tvarkingas. Jo stogas buvo surūdijęs, bet skylių jame nebuvo. Į garažą buvo galima patekti tik per duris. Daiktai buvo sudėti prie mašinos. Dalį daiktų jis atgavo, o dalį daiktų kažkas išnešiojo, kol jis buvo policijoje. 2000 Lt turtinė žala – tai garažo vartų kaina. Nebuvo įmanoma jų įdėti. Neturtinė žala susideda iš patirtų nepatogumų. Patyrė moralinę nuoskaudą, stresą. Iš pradžių jam E. V. pasakė, kad ardo garažą. Paklausė, kokiu pagrindu. Jis pasakė, kad įsigijo tą garažą iš žmogaus ir nori išvežti. Jis pasakė, kad paskambins tam žmogui. Paskambino. Atėjo R. A.. Jis paaiškino, kad Stasys leido išardyti tą garažą. Paskui atvyko pareigūnai. E. V. sakė, kad nupirktų iš jo tą garažą. Jis sutiko, bet pareigūnai visus išvežė į komisariatą. Pats kaltinamasis siūlė važiuoti iki 6-o forto ir jis sumokės pinigus. Kaltinamasis sakė, kad gavo žodinį leidimą iš Stasio dėl garažų. Prie jo asmenys nešė daiktus iš garažo. Nustojo, kai atvyko policija. Jie buvo įsitikinę, kad ardo savo garažą. E. V. ištraukė popieriuką iš kišenės ir pasakė, kad nupirko tą garažą. Ten buvo parašyta, kad pirko 7-ą garažą. Jis pasakė, kad tai 6-as garažas. Stasys tada buvo ligoninėje. Tas 7- as garažas nebuvo Stasio nuosavybė. Paskutinį kartą garažu naudojosi gegužės mėnesį. Jis įsigijo garažą 1987 m., nebandė jo įsiteisinti. Išneštus daiktus įvertino su nusidėvėjimu, t. y. kiek būtų gavęs už juos pinigų, jei būtų pardavęs turguje ar metalo supirktuvėje. Nežino, kodėl jam policija negrąžino metalinių lakštų, juos pirko 1995 m. Kieto kuro katilą, įsigijo 2000 m. Šio katilo neištraukė iš garažo. Atvykus policijai, visi daiktai buvo sukrauti šalia E. V. mašinos. Pasiūlė sumą, už kurią kaltinamasis gali įsigyti garažą. Tuo metu katilas jam buvo grąžintas. Kitos vagystės metu jis buvo pavogtas.

Liudytojo R. A. parodymais nustatyta, kad susitiko su metalo supirkėju pagal skelbimą, nusprendė parduoti tam vyrui 7 garažą, sutarė susitikti prie jo namų galimai 2013-06-16. Sutartu laiku ir sutartoje vietoje susitiko su tuo vyru. Jis buvo vienas. Abu nuėjo prie tų garažų masyvo ir jis pats asmeniškai parodė tam vyrui septintą garažą. Tuo metu tas garažas buvo aplūžęs, tačiau turėjo visas sienas, nerakinamas duris. Garažo viduje buvo įvairios šiukšlės. Manė, kad ir tos šiukšlės, kaip ir pats garažas, yra bešeimininkės. Apie tai, kad garažas yra bešeimininkis pasakė tam vyrui. Jis sutiko tą garažą iš jo nupirkti. Sutarė, kad jis iš jo tą garažą nupirks už 300 litų. Sutarė su juo susitikti dar kitą dieną, t.y. galimai 2013-06-17. Vėl su tuo vyru susitiko prie to garažo. Jis atvyko dar su dviem iki tol jam nepažįstamais vyrais. Tada tas vyras, kuris, kaip dabar jau žinoma yra E. V., padavė jam sutartus 300 litų ir paprašė jo parašyti raštelį, patvirtinantį, kad jis parduoda jam septintą garažą. Jokio asmenybę patvirtinančio dokumento vienas kitam nepateikė. Raštelį surašė jis pats, savo ranka, pats tame raštelyje pasirašė. Vėliau, tą pačią dieną bevaikščiodamas netoliese, matė, kaip trise ardė tą 7 garažą ir metalą iš jo dėjo į baltos spalvos automobilį „Ford Transit“. Garažą ardė maždaug iki 15.00 val. Per tą laiką, kol jie ardė septintąjį garažą, jis buvo priėjęs prie E. V. ir su juo aptarė, kad jeigu jam pavyks išsiaiškinti, kam priklauso ir kiti ten esantys garažai, jis juos taip pat nupirks. Nors konkrečiai nesutarė, tačiau E. V. pasakė, kad didžiausia tikimybė, kad greičiausiai suras šeštojo garažo savininką. Nepasakė E. V., kad jis gali dabar ardyti 6 garažą, kaip bešeimininkį turtą ar, kad gali laikyti, kad tas garažas jau yra parduotas jo savininko sutikimu. E. V. ir dviem minėtiems vyrams išvažiavus su beveik iki pamatų išardytu septintuoju garažu, jis toliau tebevaikščiojo tų garažų masyve, nes gyvena netoliese, todėl yra matęs, kad po darbo ten dažnai ateina žmonės, tikėjosi tokiu būdu išsiaiškinti savininkus garažų, kurie gretimi septintam garažui. Dar tą pačią dieną vakarėjant, galimai apie 18.30 val. ar 19.00 val., prie ketvirtojo garažo atėjo jam iš matymo pažįstamas vyras, jam žinomas kaip V. C.. Matė, kad jis priėjo prie ketvirtojo garažo, kaip prie savo, yra jį matęs naudojantis tuo garažu ir anksčiau, todėl buvo įsitikinęs, kad būtent jis yra ketvirtojo garažo savininkas. Jis iš karto pasiūlė jam parduoti savo garažą už 150 litų. Jis sutiko, bet pasakė, kad jam reikia garaže esančių malkų. Jis pasiūlė jam garaže esančias malkas atvežti prie jo namų ir pastarasis sutiko. Dokumento, patvirtinančio jo nuosavybės teises į garažą neparašė, jis jam jokio dokumento nepateikė, tačiau jis asmeniškai paprašė V. C. pasirašyti raštelį, kad jis jam tą garažą parduoda. Prieš rašant raštelį, padavė jam 150 Lt. Raštelį jo prašymu surašė trečiojo garažo savininkas, kurio nei vardo nei pavardės nežino. Perskaitęs tame raštelyje pasirašė pats V. C.. Savo asmens duomenis jis pasakė pats, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nepateikė. 2013-06-18 08.00 val. jam į mobilaus ryšio, kurio abonento Nr. 8602 05581 paskambino E. V. ir nieko jam neaiškindamas paprašė ateiti prie jau minėto garažų masyvo. Kadangi gyvena netoliese, todėl maždaug po penkių nuėjo ten. Kai atėjo, ten buvo E. V., tie patys du jau anksčiau jam matyti vyrai, padėję jam nuardyti septintąjį garažą bei jam iš matymo pažįstamas vyras, kurio jokių duomenų nežinojo, tačiau manė, kad jis yra šeštojo garažo savininkas bei jam iš matymo pažįstama moteris, kurios duomenų nežino, manė, kad toji moteris yra to šeštojo garažo savininko dukra. Jam atėjus prie masyvo šeštasis garažas buvo aplūžęs, tačiau neišardytas. Atėjęs suprato, kad E. V., nelaukdamas jo skambučio apie kitų garažų savininkus, pats, be jo žinios nusprendė išardyti ir šeštąjį garažą. Sužinojo, kad E. V. kartu su ten buvusiais minėtais vyrais, su kuriais ardė septintąjį garažą, išnešė ten buvusius daiktus. Netrukus atvyko policijos pareigūnai aplinkybėms išsiaiškinti pristatė jį bei du su E. V. buvusius vyrus į Kauno miesto Panemunės komisariatą, Į tą patį policijos komisariatą netrukus atvyko ir E. V.. Patvirtino, kad šeštojo garažo nebuvo nupirkęs, todėl nei Edvardui, nei kam nors kitam neleido jo ardyti, nešti ten esančius daiktus. Kas yra šeštojo garažo savininkas jam nebuvo žinoma iki tol, tačiau numanė, kad tai yra būtent tas vyras, kurį 2013-06-18 ryte atėjęs prie garažų masyvo rado kartu su E. V. ir dviem minėtais vyrais. Apie tai, kad jis iš V. C. nusipirko ketvirtąjį garažą E. V. taip pat nežinojo, nes jam to nepasakė. Nežino, kodėl E. V. su dar dviem vyrais nusprendė išardyti šeštąjį garažą ir išnešti ten buvusiu daiktus. 2013-06-18 ryte jam atėjus prie garažų masyvo, E. V. buvo atvykęs su tuo pačiu baltos spalvos automobiliu „Ford transit“.

Liudytojo A. S. parodymais nustatyta, kad birželio 17 d. vaikščiojo su draugu ir pamatė, kad pjausto garažą. Pagalvojo, kad nukentėjusio garažą. Paskambino jam. Jis atvyko, pasakė, kad garažas ne jo. Kitą dieną pamatė, kad pjausto kitą garažą. Paskambino nukentėjusiam. Garažą ardė nepažįstami žmonės.

Liudytojos V. K. parodymais nustatyta, kad birželio 13 d. ryte vyrui paskambino kaimynas ir pasakė, kad kėsinasi į vyro garažą ir nori jį nukelti. Nuvyko su vyru iš sodo prie garažo. Grupė asmenų kėlė kitą garažą, ne jų. Vyras pasakė jiems, kad nebandytų kelti jų garažo. Kitą rytą vėl paskambino tas pats kaimynas ir pasakė vyrui, kad dabar jau tikrai jo garažą krečia. Nuvykus, pasakė, kad nusipirko tą garažą iš R. A., iškvietė R. A.. Atėjo R. A., pasakė, kad pardavė garažą. Vyras dar bandė kažką aiškintis. Ji iškvietė policiją. Atvyko du ekipažai. Mašinoje buvo pakrautos plokštės, buvo padėtas suvirinimo aparatas, metalai buvo išrūšiuoti. Kai atvyko pirmą kartą, tai tas garažas dar nebuvo paliktas. Liko pareigūnai dirbti, o jie išvyko į Panemunės PK. Birželio 17-18 buvo kaimyno skambučiai. Birželio 17 d. buvo užrakintos garažo durys. Iš priekio matė garažą- jis stovėjo, jo durys buvo uždarytos, kabojo spyna. Buvo kaltinamasis tada, kai vyras pasakė, kad šito garažo nekibintų. Vyras garsiai pasakė, kad šito garažo nekibinat. Kaltinamasis, jos nuomone, turėjo tai girdėti. Tie asmenys prastai su jais bendravo, jautėsi ten šeimininkais.

Aukštesnysis teismas pilnai sutinka su nukentėjusiojo V. K. parodymų vertinimu, kurie nekito viso proceso metu ir kurie nuosekliai patvirtina, kad, paskambinus jo pažįstamam asmeniui liudytojui A. S., jis buvo nuvykęs prie garažo ir tuomet, kai buvo pjaustomas garažas Nr. 7, ir tuomet, kai buvo pasikėsinta pavogti jo garažą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad jam rūpėjo jo turtas ir jis juo rūpinosi, nepaisant to, kad liudytojai teigė, jog garažas buvo apleistas. Jis matė kaltinamąjį E. V. pjaustant garažą, įspėjo jį, kad neliestų jam priklausančio garažo. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja V. K.. Bylos duomenimis, nei kaltinamasis E. V., nei nukentėjusysis V. K. anksčiau pažįstami nebuvo, jų nesiejo jokie santykiai, todėl apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino kaip teisingus ir patikimus.

Priešingai vertintini E. V. parodymai, kurie buvo nenuoseklūs, todėl juos teismas pagrįstai įvertino kritiškai. Kaip matyti iš aukščiau paminėtų nuteistojo paaiškinimų, nuteistasis aplinkybes dėl savo padarytų veiksmų neneigė, tačiau vėliau kaltę ėmė neigti ir tai teismas pagrįstai vertino, kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. už tai, kad tyčia, neišsiaiškinęs kam konkrečiai priklauso garažas Nr. 6, nebendravęs su garažo savininku (naudotoju), savavališkai pradėjo ardyti nukentėjusiojo V. K. naudojamą garažą, matė, kad jame yra sudėti įvairūs daiktai ir šiuos daiktus išnešė iš garažo, planuodamas juos pakrauti į savo automobilį ir išsivežti, t. y. panaudoti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai kritiškai vertintino ir liudytojo R. A. teisme duotus parodymus, kurie taip pat buvo įvertinti kaip nenuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai buvo prieštaringi ne tik dėl aplinkybių, susijusių su tariamo bendrijos pirmininko leidimo davimu, bet ir dėl ardomų garažų skaičiaus, o dėl garažo Nr. 6 įsigijimo teisminio nagrinėjimo metu teigė nesakęs E. V., kad nusipirko garažą Nr. 6. Pažymėtina ir tai, kad nėra aišku kokį garažą įsigijo R. A., nes liudytojas V. C. parodė, kad tik ketino parduoti garažą, tačiau jo nepardavė, su juo nebuvo atsiskaityta. Liudytojų A. J. ir V. K. parodymai taip pat pagrįstai vertinti kritiškai, nes šie asmenys kartu su E. V. kėsinosi į svetimą turtą, nors ir nežinojo pastarosios aplinkybės.

Aukščiau aptartais duomenimis atmestini nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis klaidingai suvokė ir vertino realybę dėl garažo įsigijimo, kadangi, kaip buvo minėta, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. V. buvo aiškiai nurodęs, jog pilnai sutiko, kad garažo Nr. 6 iš R. A. nepirko ir pats nelaukęs jo leidimo pradėjo nešti metalinius daiktus iš garažo ir jais (daiktais ir garažu) siekė disponuoti kaip savo. Pilnai suprato, kad R. A. nėra tikrasis garažų savininkas.

Nuteistajam savo skunde nenurodžius jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad jokių abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką nekyla. Todėl apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pripažino R. V. kaltu padarius BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Pripažinęs R. V. kaltu ir skirdamas bausmę, teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir paskyrė teisingą bausmę, kuri nelaikytina per griežta.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas civilinio ieškinio klausimas. R. V. nuomone, turtinė žala negali būti padaryta pasikėsinant padaryti nusikalstamą veiką, o patirtoji neturtinė žala neįrodyta.

Aukštesniojo teismo nuomone, civilinio ieškinio klausimas byloje išspręstas teisingai. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiajam turtinė žala kilo dėl vartų, sulaužytos spynos, dingusių automobilio detalių, skardos lakštų ir kitų daiktų, kurių dalis dingo tuo metu, kai policijoje buvo aiškinamasi dėl įvykio aplinkybių ir garažas, ir daiktai buvo likę nesutvarkyti. Turtas, kuris buvo išneštas iš garažo, t. y. dėl nuteistojo E. V. veiksmų, tapo nesaugomu ir kiekvienam prieinamu, E. V. jo išneštų iš garažo daiktų saugumu nepasirūpino, todėl dėl jų dingimo atsakomybė tenka jam.

Dėl neturtinės žalos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir nukentėjusiajam priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala yra reali, atitinkanti jo patirtus išgyvenimus. Civilinis ieškinys priteistas vadovaujantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijais, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos.

Įvertinus išdėstytą, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Byloje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam E. V., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas netenkintinas, kadangi BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. kaltinimo ir gynybos pusių dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Dėl šių aplinkybių Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti.