Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-756-686-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-12-08
Bylos Nr.: A-756-686-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Artūras Drigotas, Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
Pareiškėjas: M. T.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

3.5Proceso dalyvių prašymai

Administracinė byla Nr. A756-686/2010Procesinio sprendimo kategorija 3.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto, Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei M. Š.,atsakovo atstovui V. O.,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Mantui Žemaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. T. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/6-8)-21PR-5 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. T.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. vasario 11 d. išvada. Atsakovas savo sprendimą motyvuoja tuo, kad jau nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga. Atsakovo teigimu, pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos turimą informaciją, pareiškėjas 2008 metais dažnai vyko iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją ir Čečėniją. Kadangi pareiškėjas savo noru lankosi Rusijos Federacijoje, laikytina, kad esminės aplinkybės, t. y. buvimas už savo valstybės ribų ir negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, yra išnykusios. Pareiškėjo nuomone, toks atsakovo sprendimas yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriuo vadovaujantis priimtas skundžiamas atsakovo sprendimas, numatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui papildoma apsauga buvo suteikta Migracijos departamento 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-13PR-163 atsižvelgiant į tai, kad civiliai gyventojai patiria tiek čečėnų kovotojų, tiek federalinių saugumo pajėgų smurtą bei persekiojimą, pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės, ir nebuvo nustatyta priežasčių, leidžiančių manyti, jog pareiškėjas galėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą, atsakovas nesidomėjo pareiškėjo vykimo į Baltarusiją ar Čečėniją priežastimis, papildomai jo neapklausė, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis keliskart buvo nuvykęs į Čečėniją. Pareiškėjas nurodė, kad Čečėnijoje mirė nuo vėžio jo tėvas. Laidotuvėse pareiškėjas nedalyvavo, bet nuvyko minint jo mirties metines. Tuo metu buvo sulaikytas pareiškėjo brolis S. T., todėl pareiškėjas kelis kartus važiavo rūpintis jo išpirka. Čečėnijoje likusios pareiškėjo motinos sveikata šiuo metu yra labai silpna. Būtent dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo sugrįžęs į Čečėniją, o ne dėl to, kad išnyko papildomos apsaugos suteikimo priežastys ir pareiškėjo visiškai pagrįsta baimė grįžti į savo kilmės valstybę. Nenustatęs, kad jau nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir panaikino jam papildomą apsaugą.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą, papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas savo noru reguliariai lankosi Rusijos Federacijoje (apklausos metu pareiškėjo žmona M. P. pasakojo, kad jos vyras M. T. dažnai vyksta į Baltarusiją bei Čečėniją). Todėl konstatuotina, kad esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o būtent negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagristos baimės, yra išnykusi. Be to, Migracijos departamento 2009 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. (15/6-8)-21PR-5 buvo priimtas atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2008 m. gruodžio 8 d. įslaptintą raštą Nr. (08)-19-880S-937S. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamente buvo surinkta ir įvertinta nauja informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje (2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-188). Pagal turimus duomenis, per kelis pastaruosius metus saugumo padėtis Čečėnijoje pasikeitė: ACCORD ataskaitoje apie Čečėniją, kuri buvo parengta dalyvaujant Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – ir JTVPK) ekspertams, rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m., matyti, jog saugumo situacija Čečėnijoje ryškiai pagerėjo. Vis dar nepranešama apie kiekvieną incidentą, tačiau akivaizdu, kad išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – rusų kariai ir čečėnų kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Ginkluotų susidūrimų vis dar pasitaiko, tačiau Žmogaus teisių centro „Memorial“ duomenimis, pavieniai kovotojų išpuoliai daugiausiai nukreipti prieš vyriausybinius pastatus, valstybės valdžios atstovų būstus bei valstybės pareigūnus. ,,Freedom House“ teigimu, kovotojai persimetė į kaimynines respublikas – Ingušiją, Dagestaną, Kabarda-Balkariją. ,,Amnesty International“ praneša, kad skirtingai nei palyginti taikiai Čečėnijai, Ingušijai ir Dagestanui šiandien būdingas plačiai paplitęs smurtas. Atsižvelgiant į paminėtą informaciją, galima teigti, kad Čečėnijos Respublikoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. JTVPK pripažįsta, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas. JTVPK siūlo nagrinėti kiekvieną prieglobsčio prašymą individualiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nuolatinės pareiškėjo kelionės į Rusijos Federaciją patvirtina, kad šiam užsieniečiui nekyla grėsmė jo kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjas ne kartą vyko į valstybę, kurią jis nurodo kaip nesaugią – Rusijos Federaciją (įskaitant ir Čečėnijos Respubliką) – patvirtina įrašai sienos kirtimo įvykių registravimo sistemoje, pareiškėjo žmonos M. P. apklausos protokolas ir Valstybės saugumo departamento turima įslaptinta informacija. Pareiškėjas skunde taip pat pripažįsta, kad ne kartą vyko į Rusijos Federaciją (įskaitant ir Čečėnijos Respubliką). Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui kyla grėsmė Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis buvo nuvykęs į savo kilmės valstybę, neturi įtakos sprendžiant papildomos apsaugos panaikinimo klausimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjui vykstant į Rusijos Federaciją nebuvo neiškilusi grėsmė jo gyvybei ar sveikatai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, jog panaikinus užsieniečiui papildomą ar laikiną apsaugą, panaikinamas ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2006 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-6)-12PR-52 suteikė Rusijos Federacijos piliečiui M. T. papildomą apsaugą ir leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis šiuo metu negali grįžti į savo kilmės šalį, nes dėl ten paplitusios prievartos jo, kaip ir daugumos Čečėnijos gyventojų, gyvybei, saugumui, sveikatai ar laisvei gresia realus pavojus dėl karinio konflikto sąlygotų sistemingų, sunkių žmogaus teisių pažeidimų, kurių aukomis tampa civiliai Čečėnijos gyventojai (Migracijos departamento byla, b. l. 79-80). Laikiną apsaugą Migracijos departamentas pareiškėjui suteikė ir 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (15/6-14)13PR-147 bei 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (15/6-14)13PR-163. Tačiau, gavęs informacijos apie pareiškėjo dažnas keliones į Rusijos Federaciją bei Čečėniją, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pripažino, kad jis dažnai vykdavo į Rusijos Federaciją bei Čečėniją pas savo gimines, ten būdavo iki 2-3 savaičių. Pareiškėjas Lietuvos pareigūnų apie išvykas neinformavo. Be to, jis, norėdamas klaidinti Lietuvos Respublikos pareigūnus, į Rusijos Federaciją vyko iš Lenkijos, Latvijos ir kitų į Šengeno erdvę įeinančių valstybių, t. y. pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta papildoma apsauga. Šias aplinkybes patvirtino Valstybės saugumo departamento atstovas ir jo pateikta medžiaga (2009 m. gegužės 11 d. Nr. 108/-19-424s-239s), taip pat atsakovo pažyma apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje (b. l. 10-24). Pareiškėjo žmona paaiškinime patvirtino, kad jos vyras vykdavo į Baltarusiją, Čečėniją bei Rusijos Federaciją, ir ten būdavo iki dviejų savaičių (Migracijos departamento byla, b. l. 145). Visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nėra būtina, nes yra išnykusios aplinkybės, dėl kurių ji buvo suteikta. Pareiškėjo reguliarios kelionės į kilmės valstybę, jo savanoriškas atvykimas į teisėsaugos institucijas, kurios priėmė nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, tik patvirtina aplinkybę, kad jam kilmės valstybėje grėsmė nekyla, jis nėra ir nebus persekiojamas. Byloje esantys įrodymai, atsakovo surinkta informacija apie padėtį Rusijos Federacijoje ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas gali Rusijos Federacijoje susitvarkyti dokumentus, kurie užtikrintų jo teisių ir laisvių apsaugą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gali susirasti darbą ir gauti socialines garantijas, kad judėjimo laisvė Rusijos Federacijoje nėra ribojama. Nesant įrodymų dėl pareiškėjui gresiančio persekiojimo kilmės valstybėje iš Rusijos Federacijos pusės, pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui papildoma apsauga buvo suteikta tris kartus. Savo sprendimus dėl papildomos apsaugos suteikimo Migracijos departamentas grindė surinktais duomenimis apie padėtį Čečėnijoje, darydamas išvadą, kad Čečėnijoje dažni šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, nesiliauja žmonių dingimai, kankinimai, žudymai, savavališki sulaikymai, įkaitų ėmimas. Todėl panaikinti papildomą apsaugą Migracijos departamentas galėtų tik turėdamas informacijos, kad tokių aplinkybių, o būtent šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, nesibaigiančių žmonių dingimų, kankinimų, žudymų, savavališkų sulaikymų, įkaitų ėmimo, Čečėnijoje nepasitaiko ir dėl to pareiškėjui saugu grįžti į savo kilmės valstybę. Tačiau nei Migracijos departamentas, nei teismas, priimdami sprendimus, neatsižvelgė į paties Migracijos departamento surinktą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, pateiktą Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nepaisant tam tikrų pasiekimų Čečėnijos Respublikoje, žmogaus teisių pažeidimai šiame regione kelia nerimą, pasitaiko ginkluotų susidūrimų, šalyje daug užminuotų vietų ir dėl minų žūsta žmonės. Paminėtoje pažymoje taip pat nurodomas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos komiteto pareikštas susirūpinimas dėl saugumo pajėgų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų šiaurės Kaukaze. „Human Rights Watch“ atstovės teigimu, civilių gyventojų padėtis Čečėnijos Respublikoje yra nežmoniška. Centro „Memorial“ duomenimis, 2008 metais žmonių pagrobimų skaičius ne tik nemažėjo, bet netgi išaugo. Todėl darytina išvada, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, neišnyko. Dėl nurodytų priežasčių Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjas visus gyvenimo Lietuvos Respublikoje metus pagrįsdavo tik bendro pobūdžio pavojumi Čečėnijoje, nenurodydamas jokių konkrečiai su juo susijusių priežasčių, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją apie padėtį Čečėnijoje, automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas. Todėl laikytina, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikiama papildoma apsauga, išnyko. Be to, pareiškėjo vykimai į kilmės šalį patvirtina, kad pastarasis nesibaimina grįžti į Čečėniją. Atsakovas taip pat pažymi, kad priimant skundžiamą Migracijos departamento sprendimą buvo svarstomas klausimas būtent dėl papildomos apsaugos panaikinimo, o leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas – tik papildomos apsaugos panaikinimo pasekmė (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 str. 1 d. 12 p.). Papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimas neužkerta pareiškėjui kelio kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2009 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (15/6-8)-21PR-5 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos federacijos piliečiui M. T.“.

Papildomos apsaugos suteikimo materialinius ir procesinius aspektus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas; Užsieniečių teisinės padėties įstatymas; UTPĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Bylos nagrinėjimo metu iškilo klausimas dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies, numatančios papildomos apsaugos suteikimo pagrindus, taip pat Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto, numatančio vieną iš papildomos apsaugos panaikinimo pagrindų, bei Aprašo 91.1 punkto aiškinimo ir taikymo.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 91.1 punktu, šiuo pagrindu papildoma apsauga gali būti panaikinama, jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą.

Sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus, būtina vadovautis netiesioginio Europos Sąjungos direktyvų veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 1990 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. prejudicinis sprendimas byloje Inter-Environnement Wallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. prejudicinis sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01), 60 p.; ir kt.). Būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus yra ne kartą pažymėjęs ir Vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje taip pat privalu remtis aktualių Europos Sąjungos direktyvų turinį atskleidžiančia Teisingumo Teismo praktika.

V.

Migracijos departamentas skundžiamą 2009 m. vasario 18 d. sprendimą grindė aplinkybe, jog pareiškėjas savu noru lankosi kilmės valstybėje. Pasak atsakovo, remiantis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, jog užsieniečiui papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga, tai sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą ir laikiną leidimą gyventi.

Išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad kiekviena su papildomos apsaugos skyrimu ar panaikinimu susijusi situacija turi būti nagrinėjama individualiai, t. y. visapusiškai įvertinant konkretaus asmens situaciją. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų Nr. 2004/83/EB (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) 4 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, jog prašymo suteikti tarptautinę apsaugą nagrinėjimas turi remtis individualiais pagrindais (angl. is to be carried out on individual basis), be kita ko, prieglobsčio prašytojo asmeninės situacijos ir aplinkybių įvertinimu (Kvalifikavimo direktyvos 4 str. 3 d. c p.). Kvalifikavimo direktyvos 19 straipsnio 4 dalyje taip pat pažymima, kad nepažeidžiant trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pareigos pagal 4 straipsnio 1 dalį atskleisti visus susijusius faktus ir pateikti visą jo arba jos turimą susijusią informaciją, papildomos apsaugos statusą suteikusi valstybė narė turi individualiai nurodyti, kad atitinkamas asmuo nustojo būti arba nėra papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu pagal šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad aukščiau aptarta individualaus vertinimo ir pagrindimo pareiga neturi būti tapatinama ir painiojama su būtinybe, kad suteikiant papildomą apsaugą pareiškėjo atžvilgiu egzistuotų atitinkama individuali grėsmė. Pareiga individualiai vertinti kiekvieną situaciją reiškia procedūrinį reikalavimą, susijusį su prašymų dėl papildomos apsaugos suteikimo, taip pat jos panaikinimo pagrindų nagrinėjimo procesu. Tuo tarpu būtinybė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuotų atitinkama individuali grėsmė, pagal savo esmę ir pobūdį reiškia materialinį teisinį reikalavimą (sąlygą), kuris turi būti įvykdytas, skiriant papildomą apsaugą. Atitinkamos individualios grėsmės išnykimas, atitinkantis teisės aktais apibrėžiamus kriterijus, taip pat gali būti pagrindu panaikinti papildomą apsaugą, t. y. turėti materialinę teisinę, o ne procedūrinę reikšmę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog papildoma apsauga pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje (arba šių abiejų grėsmių pagrindu) (žr. LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. Sprendime Elgafaji byloje (C-465/07) išaiškino Kvalifikavimo direktyvos 15 straipsnio c punkto, skaitomo kartu su šios direktyvos 2 straipsnio e punktu, nuostatas. Kvalifikavimo direktyvos 15 straipsnyje apibrėžiami smurto veiksmai, kuriems esant skiriama papildoma apsauga. Pagal Kvalifikavimo direktyvos 15 straipsnio c punktą, smurto veiksmus sudaro rimta ir asmeninė (individuali; angl. individual) grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl atsitiktinio (chaotiško; angl. indiscriminate) smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, ESTT pažymėjo, kad Kvalifikavimo direktyvos 15 straipsnio c punkte vartojama sąvoka „asmeninė (individuali) grėsmė“ (angl. individual threat) turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius asmenis, neatsižvelgiant į jų tapatybę, jei papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba, prireikus, į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą direktyvos 15 straipsnio c punkte. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Teismas taip pat pažymėjo, kad sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę (individualią, angl. individual) grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių. Kita vertus, Kvalifikavimo direktyvos dvidešimt šeštoji konstatuojamoji dalis nustato, kad pavojai, kurie bendrai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia individualios grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip smurto veiksmai.

Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę iš esmės yra perkeltos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo normomis, konkrečiai (ir ypač) jo 87 straipsniu (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Taigi aiškinant Įstatymo 87 straipsnį galima ir turi būti vadovaujamasi prieš tai paminėta Teisingumo Teismo praktika. Iš to seka, jog, kaip minėta, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, susijusios su jo asmenine situacija ir aplinkybėmis, ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (arba šių abiejų grėsmių pagrindu).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią, prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, būtina įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš kitų pagrindų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu apsauga buvo suteikta prieš tai (2010 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1365/2010; 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010; 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-697/2010; 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; ir kt.). Iš tiesų priešingas šių teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti asmenų, kuriems buvo suteikta papildoma apsauga, teises (taip pat žr., mutatis mutandis, 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje A. S. Abdulla, K. Hasan, A. Adem, H. M. Rashi, D. Jamal prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08).

Vis dėlto šiuo aspektu būtina pažymėti, kad institucija tam tikrais atvejais gali neturėti duomenų, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo suteikta papildoma apsauga, egzistuoja kitos aplinkybės, dėl kurių ji gali būti suteikta. Todėl ši institucija ne visada turi objektyvią galimybę vien tik pagal jai prieinamus ir turimus duomenis bei informaciją spręsti dėl papildomos apsaugos suteikimo kitu pagrindu nei išnykęs, taip pat dėl kitų aplinkybių nei papildoma apsauga buvo suteikta anksčiau. Vadinasi, našta nurodyti ir pateikti faktus bei įrodymus, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą kitu pagrindu ar dėl kitų aplinkybių, kurie nėra žinomi ir, net ėmusis protingų priemonių, negali būti kompetentingos institucijos sužinomi, tenka ir pačiam pareiškėjui. Atitinkamas pareigas turi ir asmuo, kurio klausimas yra svarstomas.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas privalo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi asmuo, kurio klausimas dėl prieglobsčio yra svarstomas, privalo bendradarbiauti su kompetentinga institucija ir atskleisti visus teisinę reikšmę galinčius turėti duomenis. Nepaisant to, realus tokios pareigos įgyvendinimas gali būti užtikrintas, tik jei pati kompetentinga institucija imasi aktyvių priemonių išklausyti suinteresuotą asmenį, išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes prieš priimdama atitinkamą sprendimą, taip pat ir sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Kompetentinga institucija turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teises ir vykdyti nustatytas pareigas. Matyt, be kita ko, ir dėl šių priežasčių tiek 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Procedūrų direktyva) 12 straipsnyje, tiek Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 82 straipsnyje numatyta prieglobsčio prašytojo apklausa.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad Įstatymo 87 straipsnyje esanti formuluotė „visiškai pagrįsta baimė“ turi ir objektyvų, ir subjektyvų elementą. „Visiškai pagrįsta baimė“ kaip teisinė kategorija reiškia, kad ši sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga „visiškai pagrįsta baimė“ apima tiek subjektyvius, tiek objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010).

Minėtų aplinkybių visuma, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja, kad prieš priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo, turėtų būti imamasi protingų priemonių informuoti ir išklausyti asmenį, kuriam paskirtos papildomos apsaugos panaikinimo klausimas yra svarstomas. Tik taip įmanoma sudaryti reikiamas sąlygas visapusiškam ir išsamiam teisiškai reikšmingų aplinkybių, taip pat ir asmens „visiškai pagrįstos baimės“ subjektyviojo elemento egzistavimo ar išnykimo, išsiaiškinimui ir nustatymui. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo normos daugeliu atvejų netektų savo prasmės ir jų tikslai nebūtų pasiekti, jei sprendimą, priimtą asmenį apklausus, vėliau jau būtų galima bet kada pakeisti asmens neišklausius. Tokiu atveju iš tiesų kiltų reali grėsmė, kad sprendimas dėl papildomos apsaugos panaikinimo bus priimtas išsamiai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir dėl to taps nepagrįstu, sudarys prielaidas tarptautinės apsaugos reikalaujančio asmens teisių pažeidimui.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo, kurio atžvilgiu buvo numatoma priimti neigiamas pasekmes jam sukeliantį sprendimą (panaikinti papildomą apsaugą ir laikiną leidimą gyventi), teisė būti informuotam ir išklausytam kyla ir iš Procedūrų direktyvos nuostatų.

Procedūrų direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai valstybės narės taiko arba įveda procedūrą, pagal kurią prieglobsčio prašymai nagrinėjami kaip Ženevos konvencija grindžiami prašymai ir kaip kitokios tarptautinės apsaugos, suteikiamos Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnyje apibrėžtais atvejais, prašymai, procedūros metu jos taiko šią direktyvą. Tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašymas – užsieniečio bet kokia forma išreikštas prašymas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pagal Tvarkos aprašo 65 punktą, surinkę šio aprašo 63-64 punktuose nurodytą informaciją, Migracijos departamento valstybės tarnautojai atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytą pabėgėlio sąvoką, įtvirtintą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje, arba šio įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Šių nuostatų, taip pat kitų Tvarkos aprašo normų analizė suponuoja išvadą, kad Lietuvoje taikoma tokia procedūra, kurioje prieglobsčio prašymas nagrinėjamas kaip prašymas, grindžiamas Ženevos konvencija, ir kaip prašymas, grindžiamas Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsniu (dėl papildomos apsaugos suteikimo). Todėl vadovaujantis Procedūrų direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi, pastarosios direktyvos nuostatos Lietuvos Respublikoje yra aktualios ir taikytinos ne tik procedūrose, susijusiose su pabėgėlio statusu, bet ir procedūrose, susijusiose su papildoma apsauga.

Procedūrų direktyvos dvidešimt šeštoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad pabėgėlio statuso panaikinimo atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmenys, kurie naudojasi pabėgėlio statusu, būtų tinkamai informuoti apie galimą jų statuso persvarstymą ir jiems būtų suteikta galimybė pateikti savo nuomonę prieš institucijoms priimant pagrįstą sprendimą panaikinti jų statusą. Vis dėlto šių garantijų turėtų būti leista netaikyti, jei pabėgėlio statuso panaikinimo priežastys nėra susijusios su sąlygų, kuriomis buvo grindžiamas pripažinimas, pasikeitimu. Procedūrų direktyvos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad jeigu kompetentinga institucija svarsto, ar panaikinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statusą pagal Direktyvos 2004/83/EB 14 straipsnį, atitinkamas asmuo naudojasi šiomis garantijomis: a) jis turi būti informuotas raštu, kad kompetentinga institucija persvarsto jo laikymą tinkamu pabėgėlio statusui, ir kokios yra to persvarstymo priežastys; ir b) jam turi būti suteikta galimybė asmeninio pokalbio metu pagal 10 straipsnio 1 dalies b punktą ir 12, 13 bei 14 straipsnius arba raštu pateiktame pareiškime nurodyti priežastis, kodėl jam neturėtų būti panaikintas pabėgėlio statusas. Procedūrų direktyvos 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nukrypdamos nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, valstybės narės gali nuspręsti, kad pabėgėlio statusas nustoja teisiškai galioti jį panaikinus pagal Direktyvos 2004/83/EB 11 straipsnio 1 dalies a, b, c ir d punktus arba jeigu pabėgėlis nedviprasmiškai atsisakė savo pripažinimo pabėgėliu. Vadovaujantis prieš tai paminėtais argumentais, darytina išvada, kad šios Procedūrų direktyvos 38 straipsnio nuostatos yra aktualios svarstant ne tik pabėgėlio, bet ir papildomos apsaugos panaikinimo klausimą. Todėl teismas turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji kiek įmanoma labiau atitiktų paminėtas direktyvos normas.

Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, nors minėtos Procedūrų direktyvos nuostatos nėra pakankamai aiškiai perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau atsakovo pareigos, numatytos Procedūrų direktyvos 38 straipsnio 1 dalyje (informuoti ir suteikti galimybę pasisakyti), Lietuvos teisėje gali būti kildinamos iš gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinamas konstitucinis imperatyvas – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. Sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.).

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Asmuo gali atsisakyti šios teisės. Be to, gali būti tokių situacijų, kai, pavyzdžiui, dėl paties suinteresuoto asmens pareigų pažeidimo ar nenoro bendradarbiauti, institucija objektyviai neturi galimybių informuoti asmenį apie pradėtą procesą, apklausti jį ar kitais būdais suteikti jam galimybę pareikšti savo nuomonę. Kitais atvejais apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų. Vis dėlto šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių, kurios pateisintų pareiškėjo neinformavimą ir neišklausymą prieš priimant skundžiamą sprendimą, nenurodyta ir nenustatyta.

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. birželio 13 d. sprendimu papildoma apsauga pareiškėjui buvo suteikta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. iš esmės dėl bendros padėties (paplitusios prievartos, teisėsaugos (teisėtvarkos) problemų) Čečėnijoje (prieglobsčio bylos 75-80 l.). Vėliau ji kasmet vėl buvo suteikiama nurodant, kad priežastys, dėl kurių papildoma apsauga buvo suteikta, neišnyko (žr. 2007 m. gegužės 29 d. išvada (prieglobsčio bylos 107-108 l.), 2007 m. gegužės 30 d. sprendimas (prieglobsčio bylos 108 l.), 2008 m. birželio 26 d. išvada (prieglobsčio bylos 132-133 l.), 2008 m. birželio 26 d. sprendimas (prieglobsčio bylos 134 l.). Tačiau 2009 m. vasario 18 d. išvadoje (prieglobsčio bylos 146-147 l.) ir skundžiamame 2009 m. vasario 18 d. sprendime (prieglobsčio bylos 148 l.) jau daroma išvada, kad nebėra aplinkybių, dėl kurių ši apsauga pareiškėjui buvo suteikta.

Išplėstinė teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriame buvo padaryta paminėta išvada, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, be to, jį priimant buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kurios šiuo atveju turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Individualus pareiškėjo situacijos tyrimas ir vertinimas, kurio reikalauja teisės aktai, buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą.

Visų pirma, kaip jau minėta, papildoma apsauga pareiškėjui buvo suteikta ir tęsiama dėl iš esmės bendros padėties (paplitusios prievartos, teisėsaugos (teisėtvarkos) problemų) Čečėnijoje. Tačiau nei skundžiamame sprendime, nei su juo susijusioje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. vasario 18 d. išvadoje bendra padėtis Čečėnijoje, jos pasikeitimas iš esmės nėra analizuojami. Papildomos apsaugos ir laikino leidimo gyventi panaikinimas iš esmės grįstas tik tuo, kad pareiškėjas dažnai vyko į Baltarusiją, Čečėniją ir Rusijos Federaciją. Argumentai dėl pasikeitusios padėties Čečėnijoje pateikti tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Ir nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pastaruoju metu pažymima, kad dėl pasikeitusios padėties Čečėnijos Respublikoje, bendrais pagrindais, nevertinant su konkrečiu pareiškėju susijusių individualių aplinkybių, nebėra pagrindo pratęsti papildomą apsaugą; kad Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio; kad Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta – kartu akcentuojama, jog kiekvieno pareiškėjo prašymas privalo būti vertinamas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1220/2010). Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, galimos tokios situacijos, kai tam tikros individualios grėsmės ir prievartos (aklos ar orientuotos į tam tikrą grupę asmenų) paplitimas (nors ir mažesniu nei anksčiau mastu), vertinant šias aplinkybes kaip visumą, gali sudaryti pakankamą pagrindą skirti (pratęsti) asmeniui suteiktą papildomą apsaugą.

Antra, atsakovas negali remtis ta aplinkybe, jog pareiškėjas dažnai vyko į Baltarusiją, nes tai nėra pareiškėjo kilmės valstybė. Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia laikiną leidimą gyventi gavusiems asmenims užsiimti verslo reikalais kitose valstybėse, o Įstatymo 24 straipsnis numato, jog leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Trečia, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, grįžimas į savo kilmės valstybę pats savaime dar nereiškia, kad papildoma apsauga ir laikinas leidimas gyventi gali būti panaikinami automatiškai, visiškai nevertinant kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad Pabėgėlio statuso nustatymo ir procedūrų kriterijų vadovo 125 punkte (toliau – ir Procedūrų vadovas; UN High Commissioner for Refugees, Handbook on Procedures and Criteria for Determining Refugee Status under the 1951 Convention and the 1967 Protocol relating to the Status of Refugees, January 1992, prieiga per internetą: http://www.unhcr.org/refworld/docid/3ae6b3314.html) nurodoma, kad jei pabėgėlis apsilanko buvusioje savo šalyje, tokio asmens pabėgėlio statuso pasibaigimas turi būti vertinamas individualiai. Pažymima, kad senų ar sergančių tėvų aplankymas yra kas kita nei nuolatiniai vizitai atostogauti ar užmegzti verslo santykius. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, šių taisyklių turi būti laikomasi ir aptariamu atveju. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, nustatęs pareiškėjo grįžimo į savo kilmės valstybę faktą, nesistengė išsiaiškinti su tuo susijusių aplinkybių (tikslaus grįžimo laikotarpio ir trukmės, grįžimo tikslų, su kokiu asmens dokumentu buvo vykstama ir t. t.). Pareiškėjas, prieš priimant sprendimą, nebuvo informuotas ir apklaustas, jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti (būti išklausytam) dėl šių vizitų. Pareiškėjo žmonos apklausos protokolo ištraukos šiuo atveju negali atstoti paties pareiškėjo išklausymo. Juolab kad pareiškėjo žmona negalėjo išsamiai paaiškinti atitinkamų vyro vizitų aplinkybių.

Ketvirta, bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas nurodė, kad vizito Čečėnijoje metu (2007 m.) jis buvo sulaikytas, jam buvo pagrasinta sufabrikuoti baudžiamąją bylą. Su tuo pareiškėjas iš esmės sieja jam kylančią pakankamai individualią grėsmę. Ši aplinkybė priimant sprendimą taip pat neįvertinta, nors Aprašo 66.5 punkte nurodoma, kad atlikdamas tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai, arba kils grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Penkta, atsakovas visiškai nevertino informacijos, kuri buvo užfiksuota pirminiame prieglobsčio prašytojo apklausos protokole, jog pareiškėjo brolis buvo Ičkerijos generalinio prokuroro apsaugininkas, teistas už ginklo laikymą, dėl to pareiškėjo namuose dažnai būdavo atliekamos kratos.

Šešta, iš bylos medžiagos nėra matyti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas vertino, kaip jis gali paveikti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Pareiškėjas turi keturis nepilnamečius vaikus, taip pat sutuoktinę, todėl pareiškėjo statuso pasikeitimas gali turėti atitinkamą reikšmę visai šeimai. Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisaras (toliau – ir JTVPK) ne kartą yra pažymėjęs, jog vaikai priskiriami itin pažeidžiamų asmenų kategorijai, todėl priimant sprendimus dėl tarptautinės jų apsaugos, dera vadovautis geriausių vaiko interesų principu, kurį įtvirtina Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kiti tarptautiniai teisės aktai, ir šeimos vienybės principu, kurį numato Jungtinių Tautų 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso Baigiamojo akto rekomendacijos. Be to, JTVPK vykdomojo komiteto Išvados dėl pavojuje atsidūrusių vaikų (g) (viii) pastraipoje (UN High Commissioner for Refugees, Conclusion on Children at Risk, 5 October 2007, No. 107 (LVIII) - 2007, prieiga per internetą: http://www.unhcr.org/refworld/docid/471897232.html) rekomenduojama valstybėms vykdyti tokias prieglobsčio nagrinėjimo procedūras, kurių metu būtų tinkamai identifikuotos vaikams priskirtinos grėsmės ir persekiojimo formos kilmės valstybėje.

Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama prieš tai išdėstytus argumentus ir aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimas yra naikintini. Kadangi panaikinus atsakovo 2009 m. vasario 18 d. sprendimą pareiškėjo padėtis tampa teisiškai neapibrėžta, be to, jis prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išspręsti klausimą dėl papildomos apsaugos ir laikino leidimo gyventi, atsakovas įpareigotinas tai atlikti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n usprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/6‑8)‑21PR-5 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui M. T.“ bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išspręsti klausimą dėl papildomos apsaugos ir laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjui M. T..

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Artūras Drigotas Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Vaida Urmonaitė-Maculevičienė