- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- A-822-2403-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- A. V.
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. V. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. V. 496,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme (b. l. 2-4) nurodė, kad viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga – viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas.
Šiaulių mieste iki 2006 m. gruodžio 31 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą ir buvo mokamas po paslaugos suteikimo, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nemaža dalis šių atliekų turėtojų, piktnaudžiaudami šia sistema, nesudarė sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėjo už jų tvarkymą, o šias atliekas dėjo į kolektyvinio naudojimo konteinerius arba išmesdavo jas draudžiamose vietose. Nuo 2007 m. sausio 1 d. Šiaulių mieste pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų sistema, kurioje minėtas mokestis nebepriklauso nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, todėl atliekų turėtojui nebenaudinga slėpti savo atliekų, t. y. teršti aplinką, kuri priklauso visiems. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir rinkliava), kuri yra įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuota, kad visi gyventojai ir veikiantys juridiniai asmenys turi komunalinių atliekų, kurias jie deda į vieną ar kitą konteinerį, todėl apmokestinant juos rinkliava šios aplinkybės nebenustatinėjamos, tačiau siekiama užtikrinti, kad rinkliavą mokėtų jie visi. Rinkliava turi būti mokama ne vėliau kaip iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o rinkliavos lėšomis tvarkomos komunalinės atliekos, kur ir kiek jų bebūtų. Rinkliavos dydis apskaičiuojamas, remiantis savivaldybės nustatytu rinkliavos dydžiu vienam gyventojui, dauginamu iš rinkliavos mokėtojui nuosavybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teise priklausančio būsto gyventojų skaičiaus.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 straipsnio l dalies 8 punktas – kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą; 3 straipsnis – kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o rinkliavos mokėjimo visuotinumo principo reikalavimas jiems nustatytas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi „teršėjas moka“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto plano 79 p. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, o įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tai, kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-78-355/2010).
Nurodė, kad remdamasi tuo, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punkte nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punkte – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344) (toliau – ir Nuostatai). Šie sprendimai yra viešai paskelbti www.siauliai.lt ir, kaip nustatyta Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010, taryba priėmė šiuos sprendimus „įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje“ bei, kad rinkliava „vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu; rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad pagal Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 1 ir 10 punktus rinkliavos lėšos iš pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, kaip rinkliavos administratoriaus, sąskaitos pervedamos į savivaldybės biudžetą. Pagal Nuostatų 11 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 4, 18, 19, 20 dalis, 4 straipsnio 6 dalį, 5 straipsnio 1 ir 4 punktus, pareiškėjos veiksmai, vykdant šias funkcijas, yra „laikytini viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto veiksmais viešojo administravimo srityje“ (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-322-621/2010).
Paaiškino, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama Nuostatų 4.1 ir 9.1 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 30 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą Administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1. straipsnį rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė, kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.). Atsakovas A. V. yra skolingas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 496,00 Lt. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Atsiliepimas
Atsakovas A. V. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 13-14) nurodė, kad rinkliava už atliekų surinkimą ir tvarkymą yra rinkliava už paslaugą, o ne prievolė mokėti nesinaudojant paslauga. Paaiškino, jog jis neturi jokių atliekų, kurių negalėtų sutvarkyti pats. Biologiškai skaidžias atliekas – nupjautą ir nuravėtą žolę, daržovių ir augalų stiebus, vaismedžių ir vaiskrūmių šakas smulkina elektriniu smulkintuvu ir kompostuoja. A. V. yra sveikos mitybos šalininkai, nesilanko prekybos centruose ir neturi pakuočių, maisto produktus perka iš ūkininkų, dalį užsiaugina pats. Antrines žaliavas (plastmasę, popierių, stiklą) tvarkingai surenka ir pristato firmai „Virginijus ir Co“, nemokamai surenkančiai antrines žaliavas. A. V. pareiškėjo konteineriais nesinaudoja ir jo neturi.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino – priteisė iš atsakovo A. V. viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 496,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 Šiaulių miesto savivaldybės taryba nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punktas – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (nauja redakcija patvirtinta 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, kuri buvo pakeista 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344).
Teismas nurodė, kad atsakovas A. V. pagal Nuostatų 4.1 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pažymos (b. l. 5) matyti, kad atsakovo įsiskolinimas už vietinės rinkliavos – komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra 496,00 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 59 str.).
Teismas pažymėjo, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Kaip matyti iš Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateikiamo sąrašo, vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010).
Teismas nurodė, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 12, 21 d., 5, 25, 28 ir 30 str.). Pateiktas atliekų įstatymo nuostatų aiškinimas suponuoja, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010).
Teismas akcentavo, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir aptarta paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Aiškindamas vietinės rinkliavos ir valstybės rinkliavos santykį, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas. Todėl, aiškinant ją (vietinės rinkliavos sampratą) sisteminiu teisės aiškinimo būdu, darytina išvada, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę (apibrėžtą Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d.), o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1333-08).
Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagal Nuostatų 4.1 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtojas, todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teisės aktai prievolės mokėti vietinę rinkliavą šiuo atveju nesieja su tokiomis aplinkybėmis, kaip galimybės pasinaudoti teise perduoti atliekas sudarymas ar perduodamų tvarkyti atliekų kiekis, nesinaudojimas konkrečiu, asmeniui skirtu konteineriu, todėl atsakovo argumentai nėra reikšmingi. Taip pat atsakovo pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui atitinkamos sutarties nebuvimas įtakos neturi. Šiuo atveju negali būti reikšmingos ir atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jis konteineriu nesinaudoja ir atliekų neturi. Nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Šiaulių miesto savivaldybės aktai nenumato, kad tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą.
Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui (CK 6.38 str.).
III.
Atsakovas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas (b.l. 34-37) grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnį atliekų turėtojas turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Nagrinėjamu atveju apeliantas atliekas tvarko pats.
2. Pagal Rinkliavą įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 3 straipsnio nuostatas rinkliava nėra visuotinis privalomas mokėjimas.
3. Aiškindamas vietinės rinkliavos ir valstybės rinkliavos santykį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietines rinkliavos samprata, skirtingai nuo valstybės rinkliavos, nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas todėl, aiškinant ją, vietinės rinkliavos samprata, sisteminiu teisės aiškinimo būdu, darytina išvada, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veik1a, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavą įstatymo 11 straipsnio l dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę, apibrėžtą Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio l dalyje, o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/08).
Tačiau, jeigu leidimo išdavimo nepavadinsi paslauga, tai atliekų surinkimas ir tvarkymas teisiniuose aktuose yra įvardijama kaip atliekų tvarkymo paslauga (Valstybinio strateginio atlieką tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvei Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 32, 53, 79 ir 96 str.).
4. Pareiškėjo sąskaitos pateikimas dėl rinkliavos mokėjimo traktuotinas tik kaip pareiškėjo pasiūlymas apmokėjus sąskaitą įgyti teisę naudotis atliekų tvarkymo sistema.
5. Pagal Nuostatų 4 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys komunalinių atliekų, kurių atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti. Atliekų turėtojas dar nėra vietinės rinkliavos mokėtojas, jei tų atliekų neatsikrato, nenori atsikratyti, ar neprivalo atsikratyti. Atliekų pavertimas trąšomis kompostuojant, medžio atliekų pavertimas kuru, o antrinių žaliavų pardavimas ar dovanojimas, ta veikla užsiimančioms įmonėms, neturėtų būti traktuojamas kaip atliekų atsikratymas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 42-45) nurodė, kad:
1. Atliekų tvarkymo įstatymo 5 ir 6 straipsniai nustato, kad įmonės, kurios atliekas naudoja ir (arba) jas šalina turi gauti leidimus aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (Žin., 1999, Nr. 63-2065) pavirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 13 punktas nustato, kad „atliekų turėtojai buityje, įmonėse, sodo bendrijose, ūkiuose ir kitur susidariusias komunalines atliekas privalo rūšiuoti jų susidarymo vietoje savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka ir naudotis savivaldybės organizuojamomis komunaliniu atlieku tvarkymo sistemomis“.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 9 d. nutartimi išnagrinėtoje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A18-1025/2007, „Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 Dėl valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo 18 punkte numatyta, kad savivaldybės institucijos – pagrindinė grandis, organizuojanti komunalinių atliekų, susidarančių atitinkamoje teritorijoje, tvarkymą. Jos atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų reglamentavimą, sukūrimą (plėtojimą) ir administravimą savo teritorijose, o esantys savivaldybių teritorijose gyventojai ir ūkio subjektai (įmonės, įstaigos ir organizacijos) privalo naudotis šia sistema (jeigu jų gamtos išteklių naudojimo leidimuose nenustatyta kitaip). Visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytųjų atliekų tvarkymo reikalavimų“. Šiuo metu tokie patys reikalavimai yra nustatyti naujos redakcijos (Žin., 2007, Nr. 122-5003) patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 90 ir 92 punktuose. Kolegija taip pat konstatavo, kad byloje Nr. A18-1025/2007 esančios Kėdainių rajono atliekų tvarkymo taisyklėse (kurios yra analogiškos Šiaulių miesto taisyklėms) galimybė atsisakyti visų ar dalies savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų nebuvo numatyta. Tokios galimybės nėra ir prie šio atsiliepimo pridedamose Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtintose Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėse, kurios yra viešai paskelbtos http://www.siauliai.lt ir kurių 34 p. nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 35 p. bei 36 p. - naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais ir Šiaulių miesto savivaldybės atliekų tvarkymo sistema.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, konstatavo, kad negali būti reikšmingos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis atliekų Šiaulių miete nešalina, nes „nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Šiaulių miesto savivaldybės aktai nenumato, kad tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą“.
4. Rinkliavų įstatymo 3 straipsnio norma apibrėžia tik privalančių mokėti asmenų rūšis. Išsamiau jų kategorijos nustatomos kitais teisės aktais. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti.
Pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, pakeistų 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T—211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344, 4.1 punktą rinkliavos mokėtojai yra „gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo butų, individualių namų), esančių Šiaulių mieste, savininkai, taigi atsakovas yra rinkliavos mokėtojas.
5. Aplinka priklauso visiems, todėl aplinkos teršimo atliekomis draudimas yra teisiškai reguliuojamas, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53, 54 straipsniuose.
6. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nustatyta tvarka visas savo komunalines atliekas sutvarko pats, t. y. neįvykdė savo pareigos įrodyti savo teiginius, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-l035/2011 nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba priėmė šiuos sprendimus „įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje“ bei, kad rinkliava „vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybes komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, taigi vietinė rinkliava ir jos dydis nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu; rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovas nėra sumokėjęs Šiaulių miesto savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą.
Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556–1333/2008).
Kaip matyti iš Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateikiamo sąrašo, vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Įstatymų leidėjas vietinės rinkliavos dydžio nesieja su vietos savivaldos patiriamomis ekonominėmis sąnaudomis, nenustato, kam turi būti panaudojama vietinė rinkliava. Tai savo ruožtu leidžia teigti, jog vietinė rinkliava nėra siekiama atlyginti vietos savivaldos institucijų patirtas išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).
Atsakovo argumentai, kuriais jis siekia paneigti savo pareigą mokėti minėtą rinkliavą, atmestini. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnio 2 dalis). Ji yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti reikšmingos ir atsakovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas atliekų Šiaulių mieste nešalina. Iš esmės tokios praktikos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011.
Nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Šiaulių miesto savivaldybės aktai nenumato, kad tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.