- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-12
- Bylos Nr.
- A-469-387-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- K.G., J.L.
- Atsakovas
- Jonavos rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
dalyvaujant pareiškėjui K.G.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J.L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005-05-25 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėju J.L. ir K.G. skundus atsakovui Jonavos rajono policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J.L. ir K.G. prašė teismą priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą taikant darbo užmokesčio indeksavimą 2002-2004 metais (J.L. 4963,84 Lt, o K.G. 4644,02 Lt). Pareiškėjai paaiškino, kad jiems dirbant Jonavos rajono policijos komisariate, buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, neteisėtai taikant darbo užmokesčio indeksavimą. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundais nesutiko ir prašė jų netenkinti, paaiškindamas, jog darbo užmokesčio indeksavimas taikytas pagal galiojančias teisės normas, kadangi Jonavos rajono policijos komisariate lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo komisariatui patvirtintus asignavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pripažinus įstatymą ar jo dalį prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks įstatymas ar jo dalis netaikomi tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimai atgal negalioja, nėra pagrindo pripažinti, kad nemokant pareiškėjams darbo užmokesčio dalies, buvo taikomas įstatymas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 25 d. sprendimu skundus atmetė. Teismas nurodė, jog tuo metu galiojusioje 2002 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr.IX-856 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtino valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, kuriose numatė valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo koeficientą, jeigu valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršija atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Kadangi Jonavos rajono policijos komisariate nuo 2002 m. liepos mėnesio darbo užmokestis viršijo patvirtintus asignavimus, apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovautasi minėtu Vyriausybės nutarimu ir taikyti indeksavimo koeficientai. Teismo konstatavimu, atsakovas, apskaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatuota, kad teisės aktai, kuriais remiantis buvo taikomas indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijai ir kad asmenims, atlikusiems pavestą darbą, turi būti sumokėtas visas pagal įstatymus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo atsakovas privalėjo vadovautis tuo metu galiojančiais įstatymais ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jo darbuotojai, neišmokėdami viso darbo užmokesčio, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimu (paskelbtas 2004 m. gruodžio 18 d. „Valstybės žiniose"), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktų nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Teismas akcentavo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnį Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo "Valstybės žiniose" dieną, o pagal 72 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, jog atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, jog teisės norma, kuria buvo grindžiamas darbo užmokesčio mažinimas, prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta dar prieš pareiškėjams kreipiantis į teismą. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipta tik į ateitį. Iš atsakovo įsakymo (b.l. 21) matyti, kad atsakovas nuo 2004 m. gruodžio 18 d. darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento netaikė. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjų skundai atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J.L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliantas teigia apie tai, kad jam 2002-2004 metais buvo išmokamas ne visas darbo užmokestis, o jį apskaičiuojant buvo vadovaujamasi neteisėtais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686 bei 2003-01-17 nutarimu Nr. 53, sužinojęs tik susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimu, nes su Jonavos rajono policijos komisariato viršininko atitinkamais įsakymais dėl indeksavimo koeficiento taikymo pasirašytinai nebuvęs supažindintas. Apeliantas paaiškina, kad atsiskaitymo lapeliuose jokios nuorodos apie indeksavimo koeficiento taikymą nebuvo. Apie atlyginimo sumažinimą pagal Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį apeliantas nurodo nebuvęs įspėtas. Atsakovas jo raštiško sutikimo dėl atlyginimo sumažinimo neprašė, buhalterinėje pažymoje nurodytos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies (4963,84 Lt) teisme neginčijo. Be to, teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė teismui jokių konkrečių įrodymų, jog Jonavos rajono policijos komisariatui tam tikru laikotarpiu trūko lėšų pilnam pareigūnų darbo užmokesčio išmokėjimui. Apelianto teigimu, teismas byloje į jos paminėtas aplinkybes neatsižvelgė, nepagrįstai nesivadovavo bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), Darbo kodekso 298 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Apeliantas pažymi, jog Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį palyginti su ta, kurią nustato įstatymai, negalioja.
Atsiliepimas
Jonavos rajono policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo teigimu, reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui (pagal Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsnius, Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 bei 2005 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 220 valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams įgaliotas atstovauti Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos). Atsakovo manymu, pareiškėja praleido 1 mėnesio kreipimosi į teismą terminą įsakymams, kuriais vadovaujantis jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, nuginčyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pažymėta, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju Jonavos rajono policijos komisariato viršininko įsakymai, kuriais vadovaujantis pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, jau įvykdyti, o paskutinio sprendimo įvykdymo dieną nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas pažymi, jog išimtinė teisė spręsti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu. Jonavos rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas pareiškėjai viso darbo užmokesčio, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju nėra valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas remiasi Konstitucijos aiškinimo moksline doktrina (E.Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma. Teisės problemos, 2003/3, p.8), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalga (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr.7). Atsakovo nuomone, nustatant indeksavimą, raštu pranešti darbuotojams apie tai nereikia, nes tokiu būdu pareigūnui alga, kvalifikaciniai priedai, atlyginimas už stažą ar laipsnį nemažinami. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio Nr. IX-856 redakcija) 1 straipsniu, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, nenumačiusiais reikalavimo gauti valstybės tarnautojo sutikimą darbo užmokesčio indeksavimo koeficientui taikyti, ir pažymi, jog įsakymai dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficientų taikymo Darbo kodekso 120 bei 203 straipsniams taip pat neprieštarauja, kadangi šiuo atveju nėra darbo sutarties sąlygų pakeitimo, naujų darbo apmokėjimo sąlygų įvedimo. Atsakovas nurodo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas bei Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės detaliai reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą, viršijus biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjo J.L. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagrindinės įstatymų aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas dėl policijos pareigūnams neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2005m. gruodžio 21 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A1-638/2005. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija taiko šias taisykles.
Pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio, jo reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2005m. kovo 10d. reikalaudamas priteisti darbo užmokestį už 2002m. liepos – 2004m. gruodžio mėnesius; t.y. nepraleido įstatymu nustatyto trejų metų termino skundo padavimui.
Pareiškėjas kelia reikalavimus dėl 2002 -2004 metais jam nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios Jonavos rajono policijos komisariate pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio 1 straipsnio 3 dalis 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Jonavos rajono policijos komisariato viršininkas priėmė įsakymus, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. prieš Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas).
Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, dėl to ginčo sprendimui neturi įtakos atsakovo argumentai, susiję su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjams Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjai šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems 2003 metais ir 2004 m. sausio–liepos mėnesiais nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėjams priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjai yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J.L. apeliacinį skundą patenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2005m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš atsakovo Jonavos rajono policijos komisariato 4963,84Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt tris litus, 84cnt) neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjui J.L.