Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-417-190/2012

Teisėja Danguolė Šuminaitė Teisminio proceso kategorija: 1-44-3-00006-2010-1

2012 m. liepos 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Daivos D. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. D. Č. pripažinta kalta pagal BK 155 str. 1 dalį ir nuteista 2 MGL dydžio – 260 litų bauda.

D. D. Č. pagal BK 154 str. 1 dalį išteisinta, nepadarius nusikalstamos veikos.

V. Č. pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 1 dalį ir nuteistas 8 MGL dydžio – 1040 litų bauda.

V. Č. pagal BK 154 str. 1 dalį išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos.

Priteista iš V. Č. ir Daivos D. Č. solidariai N. G. 700 (septyni šimtai) litų neturtinei žalai atlyginti. V. G. ieškinys netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. Č. ir V. Č. nuteisti už tai, kad viešai žodyčiu įžeidė žmogų:

2010 m. spalio 8 d. Širvintų m., Slyvų g. 3 namo kieme netoli tvoros tarp 17 ir 18 val. D. D. Č. ir V. Č. degino šiukšles. Kaimynei N. G. pareiškus, kad dūmai skverbiasi į kiemą ir kambarius ir paprašius laužą užgesinti, pastarieji nekreipė dėmesio ir šiukšles degino toliau. Sugrįžęs į namus V. G. pareikalavo, kad V. Č. užgesintų laužą. Kilus konfliktui dėl laužo, V. Č. išvadino necenzūriniais žodžiais N. G. „kurva“, „suka“, jos vyrą V. G. „vagimi“, prisidėdama prie vyro, D. D. Č. N. G. pavadino „ryža kale“. Toliau įžeidinėdamas V. Č. šaukė, kad G. yra „klajūnai, keliauja iš vieno kaimo į kitą, prisidirba vaikų ir jų neaugina, nuo jų smirda visa gatvė“. Tuo metu pas G. buvo svečiuose J. M., kuri matė ir girdėjo konfliktą, taip pat ir policijos pareigūnas J. Z.. 2010 m. lapkričio 4 d. dėl šių įvykių nagrinėjant administracinę bylą teisme, teismo posėdyje duodamas paaiškinimus V. Č. toliau užgauliai žemino G., pavadindamas juos „ligoniais, kurių ligos progresuoja, kad jų kiemas, tai prochodnoj dvor, kas tik nori, tas po jį vaikšto“.

Apie teismo posėdyje, nagrinėjant administracinę bylą, reiškiamus nukentėjusiųjų žeminimus patvirtina 2010-11-04 posėdžio garso įrašas, administracinės bylos teismo posėdžio protokolas.

Be to, pavadinimas asmens ligoniu, kurio ligos progresuoja, ir apibūdinimas namų valdos kiemo „prochodnoj dvor“, padaryti teismo posėdyje aiškinant konfliktinę situacijos esmę ir priežastį, šiuo konkrečiu atveju negali būti įvertinti kaip elementai, sudarantys įžeidimo sudėtį.

Ketvirta. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, t.y. po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2011-09-22 nutartimi pagal jų (D.D. Č. ir V. Č.) apeliacinį skundą panaikino pirmosios instancijos teismo 2011-01-04 nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui, pablogino mūsų procesinę padėtį, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso principinę nuostatą, jog negalima pabloginti kaltinamojo procesinės padėties nesant privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo.

2011-01-07 nuosprendžiu N. G. buvo priteista neturtinei žalai atlyginti iš V. Č. - 300 Lt, iš D. D. Č. - 200 Lt. Kaip minėta šis nuosprendis buvo panaikintas.

2012-02-01 nuosprendžiu iš V. Č. ir D. D. Č. solidariai priteista 700 Lt N. G. neturtinei žalai atlyginti. Tai reiškia, kad priteistoji nukentėjusiajai pinigų suma yra didesnė, negu buvo priteista pirmesniuoju nuosprendžiu.

Be to, solidarus žalos atlyginimas galimas tik tuomet, kai nusikalstamą veiką tyčia bendrai padaro ne mažiau nei du asmenys, bendrininkaudami viena iš formų, numatytų BK 25 str. 1 d. Tačiau apeliantai atkreipia dėmesį į tai, jog jie nenuteisti už bendrą dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, todėl nuosprendyje nurodytas solidaraus neturtinės žalos priteisimo iš jų būdas yra įstatymu nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos teismui N. G. pateiktame atsikirtime į nuteistųjų D.D. Č. ir V. Č. skundą teigiama, jog skunde pateikti argumentįai nepagrįsti, todėl atmestini, o Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas.

Anot nukentėjusiosios, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog V. Č. už V. G. įžeidimą yra nuteistas esmingai pažeidžiant BPK normas ir tuo teismas buvo šališkas. Pažymi, jog teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr.2K-243/2009, 2K-198/2009, 2K-50/2009).

N. G. teigimu, nepagrįstas apeliantų teiginys, jog nuosprendžio išvados apie D.D. Č. kaltumą pagrįstos išimtinai suinteresuotų asmenų, nes jos (N. G.) skundas ir liudininkų J. M. bei J. Z. parodymai, o taip pat ankstesniame teismo posėdyje duoti V. G. parodymai, be to, administracinio teismo protokolas 2010-11 -04 patvirtina: traukiama administracinėn atsakomybėn D.D. Č. į teisėjo klausimą „ar sutinkate su protokolu?“ atsakė „Su protokolu sutinku“. Todėl atmestinas teiginys, kad buvo pažeisti BPK 412 str. 2 d. ir BPK 256 str. 1 d. reikalavimai.

Šiuo nuosprendžiu V. G. atžvilgiu ieškinys netenkintas, o jai, N. G., priteista tik 700 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Daivos D. Č. ir V. Č. apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad V. Č. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už V. G. įžeidimą.

Iš byloje esančio 2011-12-13 įgaliojimo matyti, jog V. G. įgaliojo N. G. atstovauti jį ir ginti jo interesus byloje pagal skundą privataus kaltinimo tvarka ir atlikti kitus veiksmus (b.l. 126) ir pirmosios instancijos teismas pripažino, jog N. G. atstovavo V. G. pagal įgaliojimą. Tačiau kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 55 str. 2 d. yra nurodyti įgaliotajam asmeniui keliami reikalavimai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog N. G. keliamus reikalavimus atitinka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido N. G. atstovauti V. G.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 55 str. 3 d., nebuvo priimta nutartis dėl atstovo dalyvavimo procese. Teisiamajame posėdyje N. G. teigė, jog jos vyras yra I-os grupės invalidas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančio dokumento byloje nėra, o iš bylos medžiagos matyti, jog anksčiau jis atvykdavo į teismo posėdžius.

2012-01-19 nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje N. G. nurodė, jog ji atstovaus pagal įgaliojimą V. G., nes jos vyras serga. Tačiau byloje nėra ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta nustatytos formos (forma Nr. 094-1a) pažyma, patvirtinantį nukentėjusiojo negalėjimą dalyvauti posėdyje (LR BPK 37 str. 1 d. 5 p.). Teikdama atsikirtimą Vilniaus apygardos teismui N. G. pridėjo tinkamos formos pažymą, kurioje nurodyta, jog V. Č. negalėjo atvykti į Širvintų rajono apylinkės teismą dėl ligos nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2011 m. spalio 21 d., tačiau pažymėtina, jog teisiamasis posėdis vyko 2012-01-19, t.y. praėjus trims mėnesiams, kitų pažymų ar dokumentų, patvirtinančių svarbią V. G. neatvykimo į teiamąjį posėdį N. G. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Lietuvos Respublikos BPK 416 str. 2 d. yra įtvirtinta nuostata, jog, jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties, laikoma, kad jis kaltinimo atsisako.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, bylos procesas V. Č. atžvilgiu dėl V. G. įžeidimo turėjo būti nutrauktas (Lietuvos Respublikos BPK 416 str. 2 ir 3 d.).

Kolegija taip pat sprendžia, jog Širvintų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepagrįstai nuteisė V. Č. ir D.D. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. dėl N. G. įžeidimo, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos taip pat įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d. – įžeidimo, padarymą atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Taigi, objektyviai įžeidimas yra viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei D.D. Č. ir V. Č. apeliaciniu skundu, sprendžia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistieji, kilus konfliktui dėl laužo, girdint J. M. ir J. Z., išvadino G. necenzūriniais žodžiais, o taip pat nagrinėjant adminstracinę bylą teisme toliau užgauliai juos žemino.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja J. M. liudijo palankiai G. ir yra jų draugė. Ji teigė mačiusi konfliktą, nes stovėjusi ant G. verandos laiptų bei girdėjusi V. Č. ir D.D. Č. tariamus užgaulius žodžius. Taip pat parodė, jog įžeidinėjimus girdėjo ir į vietą atvykęs policijos pareigūnas. Tačiau pažymėtina, kad policijos pareigūnas J. Z. nepatvirtino šios liudytojos nurodytos aplinkybės ir teigė neprisimenantis, ar buvo vartojami necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai (b.l. 29-34, 145-149). Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, t.y. teisėjui L. Zinkevičiui, J. Z. parodė, kad atvykęs į įvykio vietą matė tik 4 asmenis – nukentėjusiuosius ir kaltinamuosius, t.y. nematė J. M. (b.l. 29-34). Pagrįstą abejonę dėl to, ar liudytoja J. M. matė konfliktą bei girdėjo jo metu D. D. Č. ir V. Č. pasakytus įžeidimus kelia tai, kad ji ir liudytojas policijos pareigūnas J. Z. davė visiškai skirtingus parodymus dėl Č. deginamo laužo.J. M. teigė, jog Č. degino kažkokias šiukšles, o liepsna buvo didelė, „didesniame aukštyje negu aš”, o J. Z. parodė, kad buvo deginami lapai ir pažymėjo, kad liepsnos tikrai nebuvo, tik dūmai (b.l. 145-149).

Apeliacinė instancija sprendžia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Č. 2010 m. lapkričio 4 d. nagrinėjant administracinę bylą teisme, teismo posėdyje užgauliai žemino G., pavadindamas juos „ligoniais, kurių ligos progresuoja, kad jų kiemas, tai prochodnoj dvor, kas tik nori, tas po jį vaikšto“. Administracinės bylos teismo posėdžių garso įrašai tvirtina, jog V. Č. nepavadino G. „ligoniais, kurių ligos progresuoja”. Nuteistasis į teisėjo klausimą „manote, kad jus šmeižia kaimynai?” atsakė, jog „čia, matot, yra tokia ligos forma – mato, girdi, tą ką nori matyti ir girdėti“, toliau šneka apie tokio pobūdžio ligas apskritai ir nurodo, kad „tokios ligos progresuoja“, todėl nėra pagrindo teigti, jog V. Č. pavadino Č. ligoniais, kurių ligos progresuoja. V. Č. ištarta frazė „kad jų kiemas prochodnoj dvor, kas tik nori, tas po jį vaikšto“ negali būti pripažinta įžeidžiančio pobūdžio, nes, kaip ir apibūdino pats nuteistasis, prochodnoj dvor, išvertus iš rusų kalbos reiškia kiemą, po kurį vaikšto ne tik savininkai, bet ir kiti asmenys.

Apibendrinant išdėstytą, kolegijos manymu, nesant patikimų liudytojų parodymų ar kitokių įrodymų, t.y. esant esminiams prieštaravimams tarp liudytojų parodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien nukentėjusiųjų ir jų pažįstamos liudytojos J. M. parodymais ir atmetė kaltinamųjų parodymus, todėl, nenustatęs, jog yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. Č. ir D.D. Č. atžvilgiu.

Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo didesnę įrodomąją reikšmę teikti nukentėjusiosios N. G. ir jos draugės liudytojos J. M. teismo posėdžio metu duotiems parodymams, nei nuteistųjų V. Č. ir D.D. Č. parodymams.

Kolegija pažymi, kad pripažinti V. Č. ir D.D. Č. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d., vadovaujantis vien nukentėjusiosios N. G. ir jos draugės liudytojos J. M. parodymais nėra pagrindo, juolab, kad jų nepatvirtino liudytojas policijos pareigūnas J. Z., kuris nėra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl, esant bet kokioms abejonėms dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindžiant įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, esant prieštaravimams tarp liudytojų, kuriais grindžiama V. Č. ir D.D. Č. kaltė, parodymų bei atsižvelgiant į tai, kad tarp G. ir Č. susiklostę blogi tarpusavio santykiai, kolegijai yra pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiosios V. G. ir liudytojos J. M. parodymų tikrumu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad bylos faktiniais duomenimis neįrodyta, jog V. Č. ir D.D. Č. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., todėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p. pagrindu ir jų atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Kolegija, padariusi išvadą, kad V. Č. ir D.D. Č. nepagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., išnagrinėjus pagrindinius nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus ir iš esmės su jais sutikus, sutinkamai su teismine praktika, pripažįsta netikslinga aptarinėti kitus V. Č. ir D.D. Č. apeliacinio skundo motyvus.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Daivos D. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Daivą D. Č. ir V. Č. išteisinti iš nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų N. G. ir V. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.