Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų V. B. ir V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Swedbank“ pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, skolininkai – V. B. ir V. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

skolininkai V. B. ir V. B. užtikrindami iki 2022 m. kovo 6 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu, 2007 m. kovo 26 d. įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankui „Hansabankas“ (dab. AB „Swedbank“) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise skolininkams priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 65,61 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini)

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Pagal ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą nustatė CPK XXXVI normos. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).

Pasisakydamas dėl hipotekos teisėjo kompetencijos ribų nagrinėjant hipotekos bylas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas, hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Taigi, tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; kt.). Hipotekos teisėjas, prieš pradėdamas veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, turi atlikti teisinį tyrimą, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Tokio tyrimo rezultatas lemia, ar atitinkamas asmens pareiškimas galės būti patenkintas ar ne.

CPK 558 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nustatyta, kad jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą. Gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti.

Byloje nustatyta, kad skolininkai V. B. ir V. B. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartyje nurodyto raginimo grąžinti skolą kreditoriui per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos neįvykdė. Kreditorius su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į teismą CPK 558 str. 2 d. nustatyta tvarka ir terminais, t. y. praėjus vienam mėnesiui nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutarties įteikimo skolininkams dienos (b. l. 71, 83). Nors apeliantai teigia, kad jie nebuvo informuojami apie priimtas teismo nutartis, bylos duomenys patvirtina, kad tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis, tiek skundžiama nutartis apeliantams buvo įteikta tinkamai (b. l. 71, 94). Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė visas hipotekos procedūrai atlikti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios lėmė kreditoriaus pareiškimo patenkinimą. Pažymėtina, kad skolos išieškojimo išdėstymas bei skolos grąžinimo būdo pakeitimas hipotekos teisėjo kompetencijai nepriklauso.

Teismas atmeta apeliantų argumentą, kad skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodyti įkeisto buto duomenys. Kaip matyti iš byloje esančio hipotekos lakšto, skolininkų prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas 65,61 kv. m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 43). Šie duomenys yra nurodyti ir skundžiamoje nutartyje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde nurodytą kambarį apeliantė V. B. įsigijo 2002 m. balandžio 22 d., tuo tarpu 65,61 kv. m. butą įkeitė 2007 m. kovo 20 d. Taigi 65,61 kv. m. butą be jau nuosavybės teise turėto ketvirto kambario apeliantai įkeitė savo laisva valia. Kita vertus, skolininkų atliekami įkeisto turto pertvarkymai, nepakeičiant hipotekos lakšto duomenų, hipotekos teisėjui, nagrinėjančiam kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, teisinės reikšmės neturi.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nagrinėjamos bylos, kuriose sprendžiami išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai, ir hipotekos teisiniai santykiai yra susiklostę tarp kredito paslaugas teikiančių įstaigų ir fizinių asmenų, būtina, be kita ko, svarstyti, ar tokiu atveju netaikytinos vartotojų teisių užtikrinimui ir gynimui skirtos teisės normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. S. ir I. S., bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu kasacinis teismas pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydamas sutartį, siekia fizinis asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliantai (fiziniai asmenys) sudarė kredito sutartį su pareiškėju AB „Swedbank“ (kredito įstaiga), pagal kurią jiems buvo suteiktas kreditas nekilnojamam turtui statyti (statomas gyvenamojo namo priestatas, adresu (duomenys neskelbtini)) (Kredito sutarties Specialiosios dalies ,,Kredito paskirtis“ nuostatos). Nors byloje nėra duomenų, ar statomas nekilnojamasis turtas yra naudojamas apeliantų asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti ar verslo tikslais, taigi ir konstatuoti, kad sudaryta kredito sutartis yra vartojimo, teismas sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes atsižvelgiant į kreditoriaus pareiškime nurodytus ir byloje nustatytus faktus, sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi nebūtų pagrindas priimti kitokį nei priėmė hipotekos teisėjas sprendimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010 m. gruodžio 13 d. kreditoriaus rašte „Dėl skolos AB „Swedbank“ nurodyta, kad apeliantų įsiskolinimas bankui pagal kredito sutartį buvo 819,38 EUR. Taigi palyginti su bendra kredito suma – 40 023,91 EUR, įsiskolinimo suma buvo pakankamai nedidelė (2 proc. visos kredito sumos). Bendrąja prasme kredito sutarties nutraukimas dėl 2 procentus atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo galėtų būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Pagal šalių pasirašytą 2007 m. kovo 6 d. kredito sutartį paskolos gavėjai privalėjo kiekvieno mėnesio 30 dieną mokėti kreditą (pirminė kredito grąžinimo pradžia nustatyta 2008 m. kovo 30 d.) ir palūkanas. Skolininkų prašymu kreditorius du kartus atidėjo mokėjimų pagal kredito sutartį vykdymą bei kapitalizavo įsiskolinimus pagal kredito sutartį: 2009 m. lapkričio 24 d. susitarimu kredito grąžinimo pradžia atidėta iki 2010 m. gegužės 30 d., iki susitarimo pasirašymo dienos nesumokėtų palūkanų suma padidinta skolininkų negrąžinta kredito suma, o palūkanų pagal kredito sutartį mokėjimas atidėtas iki 2009 m. lapkričio 24 d.; 2010 m. birželio 21 d. susitarimu kredito grąžinimo pradžia atidėta dar kartą iki 2010 m. gruodžio 30 d. Skolininkams nevykdant savo įsipareigojimų, kreditorius 2010 m. lapkričio 17 d. raštu pareikalavo iki 2010 m. gruodžio 8 d. sumokėti susidariusį 599,37 EUR įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus, taip pat įspėjo, kad neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo (b. l. 106). Skolininkams nesumokėjus nurodyto įsiskolinimo, kreditorius 2010 m. gruodžio 13 d. raštu vėl pareikalavo iki 2011 m. sausio 3 d. sumokėti susidariusį 819,38 EUR įsiskolinimą bei įspėjo, kad skolininkams neįvykdžius įsipareigojimų, sutartis bus laikoma nutraukta 2011 m. sausio 4 d. (b. l. 49). Pažymėtina, kad nors apeliantai savo sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti jau 2010 metais, kreditorius su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2012 m. kovo 22 d. Toks ilgą laiko tarpą trunkantis apeliantų sutartinių prievolių pažeidimas davė pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, tokių įrodymų nepateikė ir apeliantai, nes savo teiginio, kad galėtų skolą mokėti dalimis, jokiais duomenimis nepagrindė.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Pastaroji nuostata, be kita ko, reiškia asmens pareigą įvertinti savo galimybes grąžinti paskolą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.