- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- ATP-399-200/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-01-3-05019-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Angelė Ikasalienė
- Pažeidėjas
- P., P. R.
- Kategorijos
- 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarimo, kuriuo P. R. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d., nubaustas 4000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 7 d., nubaustas 20 Lt bauda; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 4000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
P. R. pagal ATPK 127 str. 3 d. ir 124¹ str. 7 d. teismo nubaustas už tai, kad jis 2012-11-23 apie 10.20 val., būdamas neblaivus (kai nustatytas 2,15 ‰ girtumo laipsnis), S. Žukausko g. 20, Vilniuje, vairavo R. R. priklausantį automobilį „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 p., išvažiuodamas iš kiemo nedavė kelio automobiliui „VOLKSWAGEN TRANSPORTER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su juo susidūrė ir sugadino abu automobilius, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 107 p., taip pat jis nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 16 p.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas P. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutarimu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai rėmėsi subjektyviais ir abejotinais liudytojų parodymais, iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, užfiksuotų apelianto pateiktame vaizdo įraše, dėl ko P. R. buvo nubaustas už administracinius teisės pažeidimus, kurių nepadarė.
Apeliantas pažymi, kad apklausiamas tiek policijos pareigūnų, tiek teisme nurodė aplinkybes, kuriomis atsidūrė savo automobilio keleivio sėdynėje ir kaip automobilis išriedėjo iš stovėjimo aikštelės, be to, nurodė, kad automobilio jis nevairavo, kad užvedus jo automobilį įsijungia žibintai. Savo parodymams pagrįsti apeliantas teismui pateikė vaizdo įrašą, gautą iš šalia buvusios kavinės vaizdo kameros. Apelianto parodymus taip pat netiesiogiai patvirtino liudytoja apklausta M. K.. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas suformuotą teismų praktiką, apelianto ir minėtos liudytojų parodymų bei vaizdo įrašo nevertino, o suteikė aukštesnę galią liudytojų R. Z. ir A. K. parodymams, netikrindamas jų teisingumo.
Apeliantas nurodo, kad nors liudytojų R. Z. ir A. K. parodymai sutampa su jų iš karto po įvykio duotais paaiškinimais, tačiau įvertinus byloje esančių duomenų visumą, kyla abejonių šių liudytojų parodymų teisingumu. O būtent, liudytojas R. Z. parodė, kad matė iš aikštelės važiuojantį apelianto automobilį, matė, kad automobilis nestoja, tačiau šis liudytojas susidūrimo nebandė išvengti – savo automobilio nestabdė, neatliko jokio manevro, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apelianto riedančio ir nestabdomo automobilio minėtas liudytojas nematė. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad matė kažką sėdintį už apelianto automobilio vairo įvykio metu, tačiau negalėjo nurodyti, ar tai buvo apeliantas. Liudytojas net nenurodė, vyras ar moteris sėdėjo už automobilio vairo, o atsižvelgiant į liudytojo teiginius, kad jam iš dešinės jo automobilyje sėdėjo dar du asmenys, kyla pagrįstų abejonių, ar jis iš viso galėjo matyti apelianto automobilį įvykio metu.
Apeliantas pažymi, kad liudytojas A. K. be kita ko parodė, kad įvykio metu buvo šalia, todėl viską gerai matė. Jis parodė, kad po įvykio apeliantas labai sunkiai persiropštė per svirtį (2013-01-11 posėdžio protokolas). Tuo tarpu policijos pareigūnas 2012-11-23 tarnybiniame pranešime nurodė, kad, pasak liudytojo A. K., apeliantas po įvykio peršoko į keleivio vietą. Policijos pareigūno iš A. K. žodžių sužinotos aplinkybės ir liudytojo A. K. nurodytos apelianto persėdimo į keleivio vietą aplinkybės kelia abejonių šio liudytojo parodymų teisingumu.
Pasak apelianto, byloje esantis iš kavinės gautas vaizdo įrašas visiškai paneigia liudytojų R. Z. ir A. K. parodymus. O būtent, iš minėto vaizdo įrašo matosi, kad: apeliantas viename iš įvažiavimų į aikštelę išleidžia iš automobilio M. K., kuri nueina į Darbo biržos pusę (įrašo 06 sekundė); apeliantas pervažiuoja į kitą įvažiavimą į aikštelę (įrašo 35 sekundė); važiuojant ir parkuojantis automobiliui matosi šviečiantys apelianto automobilio žibintai (tiek priekinių, tiek galinių šviesų, tiek stabdžių); automobilio žibintai išsijungia išjungus automobilio variklį (įrašo 2 min. 39 s); apeliantas išlipa iš savo automobilio vairuotojo sėdynės ir persėda į keleivio sėdynę (įrašo 3 min. 24 s); įrašo 7 min. 54 s apelianto automobilis pajuda iš vietos ir įvyksta eismo įvykis; apelianto automobilis sustoja nedegant ir neužsidegus nei galiniams, nei stabdžių žibintams, taigi, esant neužvestam automobiliui; liudytojo R. Z. automobilis sustoja daugiau nei 10 metrų nuo apelianto automobilio; netrukus iš savo automobilio apeliantas išlipa pro keleivio dureles; įrašo 8 min. 7 s pasirodo liudytojas A. K., einantis šaligatviu iš dešinės; taigi įvykio metu šis liudytojas, pasak apelianto buvo ne arčiau kaip 20 m atstumu nuo apelianto automobilio, kas paneigia liudytojo teiginius apie jo tariamai aiškiai matytas įvykio aplinkybes jam esant 5-6 m atstumu nuo įvykio, kas kelia abejonių šio liudytojo parodymų patikimumu ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojas apelianto nei peršokančio, nei sunkiai perlipančio į automobilio keleivio pusę nematė. Apeliantas pažymi, kad iš įrašo matosi, kad nuo to momento, kai jis persėdo į keleivio pusę, iš automobilio apeliantas nebuvo išlipęs, po įvykio jis išlipo iš automobilio keleivio pusės, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įvykio metu apeliantas automobilio nevairavo. Pasak apelianto, byloje nėra domenų, kad jis, išlipęs iš savo automobilio pro vairuotojo dureles ir atsisėdęs į keleivio vietą, iki įvykio būtų vėl persėdęs į vairuotojo vietą. Tai, kad iki įvykio ir iš karto po jo per 15 sekundžių apeliantas persėdo į keleivio pusę, yra ne faktai, o teismo prielaida, padaryta remiantis liudytojo, stovėjusio daugiau nei 20 m atstumu nuo apelianto automobilio, subjektyviu aplinkybių atpasakojimu, todėl kilusios abejonės turi būti vertinamos apelianto naudai.
Apeliantas pažymi, kad įvykio metu jo automobilis buvo neužvestas, apeliantas jo nevairavo, o liudytojų R. Z. ir A. K. parodymai kelia pagrįstų abejonių, patvirtina ir prie apeliacinio skundo pridedamas 2013-02-21 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame antstolis, be kita ko, konstatavo, kad: kai apelianto automobilis neužvestas (raktelis nepasuktas ir degimas neįjungtas), automobilio žibintai nedega; užvedimo spynelėje pasukus raktelį ir įjungus degimą, bet neužvedus variklio ir nepasukus šviesų įjungimo svirtelės, įsijungia trumposios automobilio žibintų šviesos ir gabaritai, automobilio priekyje ir gale; pasukus automobilio užvedimo spynelėje raktelį ir užvedus automobilį, tačiau nepasukus šviesų įjungimo svirtelės, įsijungia trumposios automobilio žibintų šviesos ir gabaritai, automobilio priekyje ir gale; kuomet dega automobilio žibintai, iš šonų, apžiūros metu, yra matoma, kad šviesos įjungtos.
Pasak apelianto, Antstolio faktinių aplinkybių protokolas, vertinant jį kartu su vaizdo įrašu, taip pat objektyviai paneigia liudytojų R. Z. ir A. K. parodymus, jog neva apeliantas sėdėjo už savo automobilio vairo įvykio metu, kadangi: iš vaizdo įrašo matyti, kad įvykio metu apelianto automobilio žibintai nedegė, taigi, remiantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, apelianto automobilis įvykio metu nebuvo užvestas; iš vaizdo įrašo matyti, kad įvykio metu apelianto automobilio žibintai nedegė, taigi, remiantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, raktelis spynelėje, priešingai nei nurodo liudytojas R. Z., nebuvo pasuktas; liudytojas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilio šviesos degė iš šono, dėl ko jis negalėjo matyti, ar jos buvo įjungtos – remiantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu su prie jo pridėtomis fotonuotraukomis, darytina pagrįsta išvada, kad šis liudytojas įvykio nematė, kadangi priešingu atveju būtų galėjęs aiškiai matyti ir nurodyti teismui, kad apelianto automobilio žibintai įvykio metu nebuvo įjungti.
Pasak apelianto, esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto atžvilgiu priimtas nutarimas yra pagrįstas dviejų liudytojų subjektyviais parodymais, kuriuos paneigia apelianto ir liudytojos M. K. parodymai bei objektyvūs bylos duomenys (vaizdo įrašas ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) – konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių faktus, kad apeliantas įvykio metu sėdėjo savo automobilyje keleivio sėdynėje, automobilis nebuvo užvestas ir apeliantas įvykio metu jo nevairavo. Kadangi įvykio metu apeliantas nevairavo, pagal ATPK 124¹ str. 7 d. jis nubaustas taip pat nepagrįstai. Apeliantas pažymi, kad neįrodyta, jog jis padarė administracinius teisės pažeidimus, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, todėl jo atžvilgiu priimtas nutarimas naikintinas ir byla nutrauktina.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
P. R. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 3 d. ir 124¹ str. 7 d. už tai, kad būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis 2,15 promilių neblaivumo laipsnis, vairavo automobilį, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, sukėlė eismo įvykį. Dėl P. R. neblaivumo įvykio metu ginčo nėra, tačiau apeliantas ginčija automobilio vairavimo faktą, nurodo, kad transporto priemonės nevairavo, sėdėjo keleivio vietoje, o automobilis nebuvo užvestas ir savaime pariedėjo bei atsitrenkė į kitą automobilį. Pasak apelianto, kadangi jis įvykio metu automobilio nevairavo, dėl to neprivalėjo pateikti nurodytų dokumentų.
ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. normos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog P. R. 2012-11-23 apie 10.20 val., būdamas neblaivus (kai nustatytas 2,15 ‰ girtumo laipsnis), S. Žukausko g. 20, Vilniuje, vairavo R. R. priklausantį automobilį „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 p., išvažiuodamas iš kiemo nedavė kelio automobiliui „VOLKSWAGEN TRANSPORTER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su juo susidūrė ir sugadino abu automobilius, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 107 p., taip pat jis nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 16 p., šiais veiksmais padarydamas ATPK 127 str. 3 d. ir 124¹ str. 7 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus, o jo keliama versija, kad jis automobilio įvykio metu nevairavo, vertinama kritiškai kaip pažeidėjo gynybinė pozicija.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde P. R. nurodo, kad jis įvykio laiku ir vietoje transporto priemonės neblaivus nevairavo, sėdėjo keleivio vietoje, o automobilis nebuvo užvestas ir savaime pariedėjo bei atsitrenkė į kitą automobilį. Šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. Tai, kad P. R. įvykio metu vairavo automobilį „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sukėlė eismo įvykį, patvirtino įvykį tiesiogiai matę R. Z. ir A. K.. Paaiškinime policijai R. Z. nurodė, jog 2012-11-23, apie 10.35 val. vairavo raudonai baltos spalvos, krovininį automobilį VOLKSWAGEN TRANSPORTER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „D“ (duomenys pakeisti). R. Z. važiavo S. Žukausko gatve link Verkių gatvės, pagrindiniu keliu, kelias dviejų juostų, jo greitis buvo 40 km/h, kai iš šalutinio kelio išvažiavo lengvasis automobilis „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jo nepraleido ir įvyko susidūrimas. R. Z. nurodė, kad vairavusio lengvojo automobilio vairuotojo neįsidėmėjo, bet matė, kad kažkas sėdėjo už vairo. Po susidūrimo vairuotojas išlipo pro keleivio pusę, bet pro šalį ėjęs liudininkas matė, kaip vairuotojas persėdo į keleivio pusę (b. l. 11). Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. Z. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, parodė, kad išvažiuojant iš aikštelės 2012-11-23 apie 11.30 val. su automobiliu „VOLKSWAGEN TRANSPORTER“ pamatė, kad iš aikštelės, šalutinės gatvės važiavo automobilis, kuris nesustojo. Tada įvyko eismo įvykis. Pasak R. Z., iš automobilio pro keleivio dureles išlipo P. R. ir bandė aiškinti, kad nevažiavo. R. Z. nurodė, kad automobilio Peugeot degimo lemputė degė, o raktelis buvo spynelėje. R. Z. paaiškino, kad matė, jog kažkas vairavo, išlipo vienas asmuo, t. y. P. R.. Pasak R. Z., P. R. bandė sakyti, kad ne jis vairavo, paskui bandė susitarti, sakė, kad vairuotojas išėjo į darbo biržą. R. Z. parodė, kad automobilį matė 2 metrų atstumu iš šono. Pasak R. Z., jo automobilyje buvo žmonių, kurie matė, kad kažkas sėdėjo už vairo. Liudytojas buvo įvykio vietoje, jis priėjo iš karto (b. l. 37). Paaiškinime policijai A. K. nurodė, jog 2012-11-23 apie 10.20 val. ėjo pėsčiomis šaligatviu prie S. Žukausko g. 20, namo ir pamatė, kaip susidūrė du automobiliai „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLKSWAGEN TRANSPORTER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilio „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas iš kart po susidūrimo peršoko į keleivio vietą, vėliau A. K. jį parodė policijai. (b. l. 13). Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, parodė, kad jis ėjo S. Žukausko gatve, prie darbo biržos, matė priekyje automobilį ir P. R., kuris važiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį su šviesiu automobiliu, o autobusiukas važiavo pagrindine gatve. Pasak A. K., jis matė, kaip asmuo ropštėsi per vairasvirtę į keleivio pusę. A. K. pasakė P. R., kad viską susitvarkys su draudimu, bet nuo jo sklido alkoholio kvapas, dar P. R. melavo, kad vairuotojas nubėgo į darbo biržą, asmuo buvo su šlepetėmis, alaus baras buvo šalia. Pasak A. K., jis matė, kaip P. R. vairavo, vėliau buvo kontaktas ir P. R. labai sunkiai persiropštė per svirtį. A. K. paaiškino, kad ėjo darbo biržos puse šaligatviu, įvykis įvyko toje pačioje pusėje, autobusiukas važiavo link jo. Tarp jo, A. K. ir įvykio buvo 5-6 metrai, kai išlipo jam liko apie 2 metrai eiti. A. K. pamatė automobilį jau važiuojantį, šviesos degė iš šono ir negalėjo matyti, ar jos buvo įjungtos, matė važiavimo apie 3-4 metrus (b. l. 38). Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad šių liudytojų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.
Apeliantas nurodo, kad liudytojas R. Z. parodė, jog matė iš aikštelės važiuojantį apelianto automobilį, matė, kad automobilis nestoja, tačiau šis liudytojas susidūrimo nebandė išvengti – savo automobilio nestabdė, neatliko jokio manevro, kas, pasak apelianto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apelianto riedančio ir nestabdomo automobilio minėtas liudytojas nematė. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes tai, kad R. Z. neatliko jokio manevro, dar nereiškia, kad jis nematė apelianto automobilio, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, kad kitas automobilis laiku sustos, o taip pat eismo įvykis įvyko staiga, todėl R. Z. galėjo nespėti išvengti automobilių susidūrimo. Pasak apelianto, šis liudytojas taip pat nurodė, kad matė kažką sėdintį už apelianto automobilio vairo įvykio metu, tačiau negalėjo nurodyti, ar tai buvo apeliantas, liudytojas net nenurodė, vyras ar moteris sėdėjo už automobilio vairo, o atsižvelgiant į liudytojo teiginius, kad jam iš dešinės jo automobilyje sėdėjo dar du asmenys, kyla pagrįstų abejonių, ar jis iš viso galėjo matyti apelianto automobilį įvykio metu. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas, nes R. Z. nuosekliai tiek tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė, jog prie automobilio „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo sėdėjo žmogus. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame automobilyje daugiau žmonių nebuvo, R. Z. matė būtent P. R..
Apeliantas pažymi, kad liudytojas A. K. be kita ko parodė, kad įvykio metu buvo šalia, todėl viską gerai matė. Jis parodė, kad po įvykio apeliantas labai sunkiai persiropštė per svirtį (2013-01-11 posėdžio protokolas), tuo tarpu policijos pareigūnas 2012-11-23 tarnybiniame pranešime nurodė, kad, pasak liudytojo A. K., apeliantas po įvykio peršoko į keleivio vietą. Pasak apelianto, policijos pareigūno iš A. K. žodžių sužinotos aplinkybės ir liudytojo A. K. nurodytos apelianto persėdimo į keleivio vietą aplinkybės kelia abejonių šio liudytojo parodymų teisingumu. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad A. K. skirtingai paaiškino, kaip P. R. iš vairuotojo pusės perlipo į keleivio pusę, tačiau tai neturi reikšmės, kadangi liudytojas aiškiai ir nuosekliai patvirtino patį perlipimo faktą, apklausiamas teisme, tai detalizavo. Pasak apelianto, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad A. K. buvo ne arčiau kaip 20 m atstumu nuo apelianto automobilio, kas paneigia liudytojo teiginius apie jo tariamai aiškiai matytas įvykio aplinkybes jam esant 5-6 m atstumu nuo įvykio, kas kelia abejonių šio liudytojo parodymų patikimumu ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytojas apelianto nei peršokančio, nei sunkiai perlipančio į automobilio keleivio pusę nematė. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad A. K. įvykį matė nedideliu atstumu, kas neleidžia abejoti jo nurodomomis aplinkybėmis.
Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto P. R. parodymus, matyti, kad jis tiek surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 3), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme (b. l. 35-36) neigė neblaivus vairavęs transporto priemonę, parodė, jog jo draugė ruošėsi važiuoti, jis pasakė draugei, kad gali ją pavežti. Pasak P. R., jis važiuojant pasijautė blogai, draugę paleido prie darbo biržos ir pavažiavo toliau prie kavinės. P. R. iš pradžių sustojo taip, kad užtvėrė kelią, po to apsisuko ir pastatė automobilį priekiu į gatvę. Anot P. R., jis jautėsi negerai ir turėjo butelį alkoholio, pradėjo jį gerti, nes žinojo, kad draugė parvairuos automobilį. P. R. atsipalaidavo ir pajuto smūgį, išlipęs nuėjo ir įjungė automobilio bėgį, kad automobilis neriedėtų. Po 10-15 min. prisistatė pareigūnai. P. R. paaiškino, kad nevairavo, o vairuotoja yra jo draugė, nuėjo su pareigūnais ieškoti draugės. Pasak P. R., darbo biržoje draugės nerado, nes ji turbūt buvo pokalbyje. Grįžo prie automobilio ir tada pareigūnai parašė, kad jis, P. R. vairavo išgėręs. P. R. paaiškino, kad automobilyje sėdėjo vienas gal 4-5 min., nugėrė alkoholio kokių 250 ar 300 gramų. Pasak P. R., jis išlipo pro keleivio dureles. Tokia P. R. pozicija vertintina kritiškai kaip pasirinkta gynybinė pozicija, nes ją paneigia anksčiau aptarti ir įvertinti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad liudytojos M. K. parodymai nėra informatyvūs, kadangi ji eismo įvykio nematė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad P. R. teismui pateikė vaizdo įrašą su 2012-11-23 užfiksuotomis įvykio aplinkybėmis (b. l. 20), tačiau šis vaizdo įrašas nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių. Apeliantas teisingai nurodo, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad: apeliantas viename iš įvažiavimų į aikštelę išleidžia iš automobilio M. K., kuri nueina į Darbo biržos pusę (įrašo 06 sekundė); apeliantas pervažiuoja į kitą įvažiavimą į aikštelę (įrašo 35 sekundė); automobilio žibintai išsijungia (įrašo 2 min. 39 s); apeliantas išlipa iš savo automobilio vairuotojo sėdynės ir persėda į keleivio sėdynę (įrašo 3 min. 24 s); įrašo 7 min. 54 s apelianto automobilis pajuda iš vietos ir įvyksta eismo įvykis; apelianto automobilis sustoja nedegant ir neužsidegus nei galiniams, nei stabdžių žibintams; liudytojo R. Z. automobilis sustoja daugiau nei 10 metrų nuo apelianto automobilio; netrukus iš savo automobilio apeliantas išlipa pro keleivio dureles; įrašo 8 min. 7 s pasirodo liudytojas A. K., einantis šaligatviu iš dešinės. Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad iš įrašo matosi, kad nuo to momento, kai jis persėdo į keleivio pusę, iš automobilio apeliantas nebuvo išlipęs, po įvykio jis išlipo iš automobilio keleivio pusės, tačiau tai neginčijamai nepatvirtina, kad įvykio metu P. R. automobilio nevairavo, kadangi iš vaizdo įrašo nematyti automobilio „PEUGEOT 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), salono ir P. R. sėdėjimo vietos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiesiogiai įvykį mačiusių ir nuosekliai įvykio aplinkybes nurodžiusių nešališkų liudytojų parodymais.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 60 p. numatyta, kad transporto priemonės vairavimas – asmens, esančio transporto priemonėje ar ant jos, veiksmai, kuriais valdoma judanti transporto priemonė. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad įvykio metu ir vietoje P. R. valdoma transporto priemonė judėjo, todėl, priešingai nei nurodo apeliantas, neturi reikšmės, ar ji buvo užvesta, ar savaime riedėjo, svarbiausia, kad ji judėjo valdoma P. R..
Byloje taip pat įrodyta, kad P. R. nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 16 p. ir padarydamas ATPK 124¹ str. 7 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Kad nepateikė minėtų dokumentų apeliaciniame skunde neginčija ir pats apeliantas, tačiau nurodo, kad automobilio nevairavo, todėl neprivalėjo pateikti šių dokumentų. Tokia apelianto pozicija vertinama kritiškai, kadangi įrodyta, kad jis vairavo automobilį, todėl, vadovaujantis KET 16 p., turėjo pateikti minėtus dokumentus.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad P. R. pažeidimai yra visiškai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir P. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.