Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Erinijos Kazlauskienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. J. ir atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-09-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. J. ieškinį atsakovams M. S. ir A. M. dėl paskolos sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais bei atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei K. J., atsakovei M. S. dėl paskolos sutarties ir hipotekos lakšto išregistravimo, trečiasis asmuo notarė V. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinius skundus, atsiliepimo į juos argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2009-03-16 Klaipėdos miesto 9-ojo notaro biuro notarė patvirtino tarp ieškovės K. J. ir atsakovės M. S. sudarytą paskolos sutartį. Šia sutartimi M. S. paskolino K. J. 28 962,00 Eur (100 000 Lt), juos ieškovė įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip po vieno mėnesio, t. y. iki 2009‑04‑16 įskaitytinai. Pagal paskolos sutarties 1 punktą, K. J. įsipareigojo mokėti 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė nurodė, kad šios prievolės įvykdymas užtikrintas 2009-03-16 sutartinės hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įkeistas ieškovei K. J. priklausantis nekilnojamasis turtas – butas. 2013-07-09 išduotas Klaipėdos miesto 9-ojo notaro biuro notarės vykdomasis įrašas dėl 28 962 Eur (100 000 Lt) skolinio įsipareigojimo, 3 127,90 Eur (10 800 Lt) delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš K. J. sutartinės hipotekos kreditorės M. S. naudai.

Dėl paskolos sutarties vertinimo

Nagrinėjamoje byloje vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovė K. J. prašė 2009‑03‑16 paskolos sutartį pripažinti negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį, ir nustatyti, kad paskolos gavėjo teisės ir pareigos pagal šią sutartį tenka atsakovui A. M.. Priešieškiniu atsakovas A. M. prašė pagal 2009-03-16 paskolos sutartį pakeisti K. J. į paskolos gavėją A. M.. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti minėtus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su ginčijamos sutarties sudarymu ir netinkamai taikė CK 1.87 straipsnį.CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015; 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012; kt.).Nagrinėjamu atveju ieškovė teigė, kad paskolos sandoris neatitiko šalių tikrųjų ketinimų dėl paskolos subjekto – tikrojo paskolos gavėjo. Ieškovės ir priešieškinį pareiškusio atsakovo A. M. teigimu, paskolos sandorio šalimi – paskolos gavėju buvo ne ieškovė K. J., o atsakovas A. M.. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), turi įrodyti tai teigiantis asmuo (CPK 12, 178 straipsniai).Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatytu reglamentavimu, esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju ginčijama 2009-03-16 paskolos sutartis patvirtinta notarės. Iš šios paskolos sutarties turinio matyti, kad ieškovė K. J. patvirtino, jog paskolos sumą gavo. Apeliantė teigia, kad paskola buvo reikalinga A. M., paskolintas lėšas gavo ir panaudojo būtent šis atsakovas. Apeliantė akcentuoja, kad atsakovas A. M. aktyviai dalyvavo ieškant paskolą galinčio suteikti asmens, derantis dėl paskolos sutarties sąlygų ir dalyvaujant pas notarą sudarant sutartį.Šalys byloje nurodė aplinkybes, kad paskolai gauti tarpininkavo UAB „Cenzas“. Iš byloje esančio 2009-03-16 kasos pajamų orderio duomenų nustatyta, kad K. J. sumokėjo bendrovei „Cenzas“ 100 Lt už tarpininkavimo paslaugas.Nors apeliantė K. J. teigia, kad paskolintas lėšas gavo ir panaudojo A. M., tačiau ieškinyje ieškovė nurodė aplinkybes, kad buvo išdavusi šiam atsakovui įgaliojimą, suteikusį jam teisę ieškovės vardu tvarkyti su jos turtu susijusius klausimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į ieškinyje ieškovės nurodytas aplinkybes, jog paskolos sutarties sudarymo metu ji manė ir tikėjosi, jog pasiskolintos piniginės lėšos bus panaudotos jos interesų naudai, t. y. kad atsakovas A. M., veikdamas jos vardu, investuos pinigines lėšas į verslą, kurio savininkė ir valdytoja ateityje turėjo būti ieškovė. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme 2017‑04-20 teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad nebedalyvauti jėgainių statybos versle su broliu ji nusprendė po vieno ar dviejų mėnesių po paskolos suteikimo, ieškovė nurodė, kad ji negalės ir atsisakė. Iš nurodytų duomenų apie buvusius ketinimus dėl paskolos sudarymo matyti, kad nors ieškovė nurodo, jog paskolos suma perduota atsakovui, tačiau paskolos sudarymo metu ieškovė iš esmės turėjo suinteresuotumą pasiskolinti lėšas ir jas investuoti. Tolesnius šalių veiksmus po paskolos sutarties sudarymo vertinant minėtų duomenų kontekste, nėra pagrindo pripažinti, kad notarinės formos paskolos sandoryje užfiksuota šalių valia neatitiko jį sudarant siekiamų tikslų ir tikrųjų šalių ketinimų bei kad sudarant sandorį buvo siekiama pridengti kitokią sandorio šalį (paskolos gavėją), nei nurodyta paskolos sutartyje.Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2017‑04-20 teismo posėdyje ieškovė nurodė ir tokias aplinkybes, kad atsakovė M. S. dėl pinigų sumokėjimo skambindavo ieškovei, buvo atėjusi pas ieškovę į namus, kai ši buvo grįžusi atostogoms iš užsienio, ir reikalavo pinigų. Taigi, nors apeliantė nurodo, kad paskolos suma buvo perduota atsakovui A. M. ir jis faktiškai vykdė paskolos gavėjo prievolę, tačiau iš nurodytų duomenų taip pat matyti, jog ir po ginčo paskolos sutarties sudarymo paskolos davėja dėl paskolos sutarties vykdymo kreipdavosi į paskolos sutartyje nurodytą paskolos gavėją ­– ieškovę.Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos duomenų apie paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo abejoti, jog šalių sandorio sudarymo metu aiškiai išreikšta valia sudaryti paskolos sutartį, kuria paskola suteikta ieškovei K. J., o ne atsakovui A. M., atitiko tikruosius šalių ketinimus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia, kaip apsimestinę, 2009-03-16 paskolos sutartį ir nustatyti, kad paskolos gavėjo teisės ir pareigos pagal šią sutartį tenka atsakovui A. M., o taip pat atsakovo priešieškinio reikalavimą pagal 2009-03-16 paskolos sutartį pakeisti paskolos gavėją K. J. į A. M..

Dėl hipotekos sandorio vertinimo

Ieškiniu ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu tarp K. J. ir M. S. 2009-03-16 sudarytą sutartinės hipotekos lakštą (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis ginčijamas sandoris sudarytas tą pačią dieną kaip ir ginčijama paskolos sutartis. Apeliaciniame skunde ieškovė K. J. nurodo, kad imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių hipoteką, nesilaikymas, lemia tai, kad 2009-03-16 sutartinės hipotekos lakštas yra niekinis ir jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teigdama, kad sandoris neatitinka imperatyvių teisės normų, ieškovė akcentuoja CK 4.170 straipsnio 2 dalies reglamentavimą. CK 4.170 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatoma, kad įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti hipotekos objektu esančio nekilnojamojo daikto savininkas. Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl aplinkybių, kad ieškovė K. J. yra hipotekos objektu esančio nekilnojamojo turto savininkė. Apeliantė priešingų duomenų nepateikė.Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo 2009-03-16 paskolos sutarties dalį dėl paskolos gavėjo pripažinti apsimestine. Iš ieškovės pirmosios instancijos teisme duotų parodymų nustatyta, kad ieškovei buvo žinoma, jog sudarydama hipotekos sandorį ji įkeis savo turtą prievolės įvykdymui pagal paskolos sutartį užtikrini. Bylos duomenys sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovė siekė sudaryti būtent tokį sandorį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sistemiškai vertinant ginčo šalių valią dėl paskolos sutarties grąžinimo užtikrinimo nekilnojamojo turto įkeitimu, nėra pagrindo abejoti, kad šis sandoris atitiko jį sudarant išreikštą valią ir neturi valios trūkumų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas dėl šio sandorio vertinimo, dėl to konstatuotina, kad šis ieškovės ieškinio reikalavimas atmestas pagrįstai.

Dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia

Apeliaciniuose skunduose atsakovas A. M. ir ieškovė K. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti, jog prievolė pagal 2009-03-16 paskolos sutartį yra pasibaigusi.Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas dėl ginčo šalis siejančių santykių teisinio kvalifikavimo kiekvienu atveju sprendžia pagal šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į anksčiau padarytas išvadas pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog paskolos gavėjas pagal 2009-03-16 paskolos sutartį yra ne ieškovė K. J., o kitas asmuo. Pažymėtina, kad asmeniui teigiančiam, jog paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent jam.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-155-122/2014, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovės K. J. ieškinys atsakovei M. S. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, ieškovės ieškinys, kuriuo prašyta pripažinti, jog ji prievolę pagal 2009‑03‑16 paskolos sutartį atsakovei M. S. iš dalies įvykdė – grąžino atsakovei 91 800 Lt (t. y. 26 587,12 Eur) buvo atmestas teismo 2014-07-07 sprendimu. Šis teismo sprendimas Klaipėdos apygardos teismo 2014‑12‑10 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A‑1652-513/2014, paliktas nepakeistas.Nagrinėjamoje byloje apeliantas A. M. teigia, kad A. M. ir / ar jo sūnus T. M. nuolat kelerius metus po paskolos sutarties sudarymo veždavo pinigines lėšas M. S., tuo grąžindami paskolos dalį. Apeliantas A. M. nurodė, kad nors byloje ir nepateikta tiesioginių prievolės atsakovei įvykdymą patvirtinančių įrodymų, tačiau buvo pateikti kiti duomenys, ginčo šalių bei liudytojų paaiškinimai, apelianto teigimu, sukėlę realia abejonę dėl atsakovės M. S. pozicijos, kad skola jai nebuvo grąžinta.Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑430/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad prievolę turintis asmuo turi būti suinteresuotas tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, jo 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009‑12‑18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑594/2009). Byloje nėra paskolos davėjos išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio, jog prievolė jai tinkamai įvykdyta.Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės, jos sugyventinio bei sūnaus melagingų parodymų. Apeliantas, teigdamas, kad nurodytų asmenų duoti parodymai skiriasi nuo kitoje civilinėje byloje teiktų parodymų, konkrečiai nenurodė, kokie būtent parodymai yra priešingi ankstesniems liudijimas ar neatitinka tikrovės.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad neišreikalavus apelianto nurodomų duomenų (telefonų numerių skambučių išklotinių, gautų ir siųstų SMS žinučių, išrašų iš atsakovės M. S. banko sąskaitų, jos turto ir pajamų deklaracijų) byloje apribotos atsakovo įrodinėjimo galimybės. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo 2017-04-28 nutartimi tenkintas atsakovo prašymas ir atsakovui A. M. buvo išduotas liudijimas apie teisę gauti prašomus įrodymus iš ryšių bendrovės dėl dviejų telefono numerių išeinančių ir įeinančių skambučių išklotinių ir gautų bei siųstų SMS žinučių už nurodytą laikotarpį. Taigi atsakovui buvo sudaryta galimybė į bylą teikti įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad CPK 180 straipsnyje įtvirtina, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi į bylą teikiami įrodymai turi turėti ryšį su byla. Apeliantas nenurodė aplinkybių, kad pinigų perdavimas atsakovei įformintas rašytiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta pagrindo pripažinti, kad apelianto nurodomi įrodymai dėl atsakovės M. S. banko sąskaitos išrašų ar pajamų ir turto deklaracijų susiję su byla, kaip tai numato CPK 180 straipsnis.Apeliantui A. M. artimų liudytojų parodymai nepripažintini pakankamais objektyviai daryti išvadą dėl pinigų perdavimo atsakovei (paskolos davėjai) fakto. Šiuo aspektu taip pat įvertintini bylos duomenys, kad apeliantas A. M. turi teisinį išsilavinimą, taigi turėjo ir galėjo įvertinti riziką dėl galimų neigiamų padarinių, neprašant paskolos davėjos patvirtinti skolos sumokėjimą, kurį apeliantas teigia buvus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantų nurodomi byloje esantys netiesioginiai įrodymai nepakankami pripažinti, kad atsakovo A. M. nurodomos piniginės lėšos buvo perduotos atsakovei (paskolos davėjai) ir kad prievolė pagal 2009-03-16 paskolos sutartį yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė ar kiti asmenys už paskolos gavėją pagal paskolos sutartį paskolintus pinigus grąžino atsakovei. Konstatavus, kad neįrodytos aplinkybės, jog prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigusi, pripažintina, jog skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai.

Dėl bylos baigties

Apibendrindama teisėjų daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmetė. Ieškovės ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Konstatavus, kad pateikti apeliaciniai skundai nepagrįsti, jie atmestini, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančios įstatymo nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės K. J. ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovė M. S. pateikė prašymą priteisti iš apeliantų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius turėtas 1 000 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmesti ir vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, atsakovės M. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės K. J. ir atsakovo A. M. lygiomis dalimis po 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017-09-29 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei M. S. iš ieškovės K. J. ir iš atsakovo A. M. po 500 Eur iš kiekvieno apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.