Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-10-27 · Administracinė byla Nr. I1-10476-780/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-10-27
Bylos Nr.
I1-10476-780/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01369-2025-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ramūnas Šarka
Pareiškėjas
K. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-10476-780/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01369-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 27 d.Kaunas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka,sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,dalyvaujant pareiškėjui K. R.,atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovei E. M.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. R. patikslintu skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 42 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2025 m. sausio 9 d., apie 12.20 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime, buvo nuvestas atlikti greitojo tyrimo testą, kuris parodė metadono pėdsakus. Nors pareiškėjas sutiko su testo rezultatais, tačiau paaiškino, kad vartojo gydytojo paskirtus psichiką veikiančius vaistus ((duomenys neskelbtini)), galinčius lemti tokius rodmenis. Nepaisant to, jam buvo skirta drausminė nuobauda – 20 parų drausmės izoliatoriuje, dėl ko jis neteko galimybės rūkyti, lankytis pasimatymuose, apsipirkti parduotuvėje. Lietuvos kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi jo skundą dėl šios nuobaudos panaikinimo, skundą atmetė, nuobaudos nepanaikino. Pasak pareiškėjo, jei būtų įvertinta vaistų sudėtis ir jų šalutinis poveikis, nuobauda nebūtų buvusi skirta. Be to, atlikus 20 parų drausmės izoliatoriuje nuobaudą, jis buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę, kurioje laikomas iki šiol.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2025 m. sausio 17 d., apie 19.50 val. jis pakartotinai buvo tikrintas greituoju testu, psichiką veikiančių medžiagų nerasta, tačiau vis tiek buvo nubaustas drausmine nuobauda, dėl kurios mėnesį neteko teisės įsigyti maisto produktų parduotuvėje. Lietuvos kalėjimų tarnyba jo skundą dėl šios nuobaudos taip pat atmetė.

Be to, 2025 m. sausio 21 d., apie 17.45 val. pareiškėjas dar kartą buvo nuvestas atlikti greitąjį testą, tačiau atsisakė tai daryti, nes, jo vertinimu, per trumpą laikotarpį jam nepagrįstai buvo pritaikytos kelios nuobaudos, neatsižvelgiant į jo vartojamų vaistų įtaką tyrimų rezultatams.

Jo nuomone, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija veikė aplaidžiai, nesidomėjo jo sveikatos būkle ir paskirtais vaistais bei jų poveikiu, dėl ko jis neteisėtai buvo uždarytas į izoliatorių bei perkeltas į drausmės grupę, o Lietuvos kalėjimų tarnyba nepagrįstai pritarė tokiems administracijos veiksmams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis skunde nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui visos nuobaudos buvo skirtos laikantis teisės aktų reikalavimų, įvertinus nustatytas aplinkybes ir nuteistojo būklę.

2025 m. sausio 9 d., apie 12.20 val. pareiškėjas buvo pastebėtas valgykloje pietų metu einant svyruojantis į šalis, atrodė vangus ir mieguistas, o akys paraudusios. Greitoji tyrimo priemonė (testas) parodė metadoną, su rezultatais pareiškėjas sutiko, pasiaiškinime nurodė, kad metadoną gali parodyti po 21 dienos vartojimo, dabar yra nevartojęs. Pareiškėjui Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2025 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. NSN-22-82 buvo paskirta nuobauda – izoliavimas 20 parų.

2025 m. sausio 17 d., apie 19.50 val. pareiškėjas buvo pastebėtas galimai apsvaigęs – sunkiai orientavosi aplinkoje, nerišliai kalbėjo, buvo vangus, mieguistas, nekoordinuoti judesiai. Patikrinus apsvaigimą greitosios tyrimo priemonės (testo) pagalba, nebuvo nustatytos psichiką veikiančios medžiagos, tačiau įvertinus bendrąją būklę – odos pabalimas, svyravimas, negalėjimas eiti tiesia linija pėda po pėdos, nekoordinuoti judesiai, pirštu nepataikymas į nosies galą, nerišli kalba, vangumas, mieguistumas – konstatuota, jog nuteistasis vartojo psichiką veikiančias medžiagas. Su bendrosios būklės įvertinimu pareiškėjas susipažino, bet nesutiko, o pasiaiškinime nurodė, jog pareigūnui pasirodė, kad jis svirduliuoja, tačiau jam paskirti vaistai, kuriuos vartoja pagal gydytojo paskirtą dozavimą. Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo pažeidimo pareiškėjui Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2025 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. NSN-22-138 buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes).

2025 m. sausio 21 d., apie 17.45 val. pareiškėjas buvo pastebėtas išeinantis iš Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 3-io būrio 7-os gyvenamosios patalpos, atrodė galimai apsvaigęs (svirduliavo, paraudusios akys, buvo vangus), todėl buvo pristatytas apsvaigimui nustatyti. Patikrinus dėl apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyta specialiąja priemone testo rezultatas buvo neigiamas. Pažeidimo padarymo metu pareiškėjas buvo paskirtas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2-am būriui ir lankytis 3-io būrio 7-oje gyvenamojoje patalpoje leidimo neturėjo, todėl pareiškėjui Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2025 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. NSN-22-168 buvo paskirta nuobauda – maksimalios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį įsigyti asmeninių daiktų, sumažinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma – iki vieno mėnesio.

Atsakovė pažymėjo, kad visi pareiškėjo skundai dėl šių sprendimų buvo išnagrinėti Lietuvos kalėjimų tarnybos, kuri konstatavo, jog nuobaudos buvo teisėtos ir pagrįstos, o pareigūnai veikė pagal įstatymus. Atsakovė akcentavo, kad gydytojų paskirti medikamentai ((duomenys neskelbtini)) negali sukelti tokių akivaizdžių apsvaigimo požymių, kokie buvo nustatyti, be to, medicininiuose dokumentuose šalutinis poveikis pareiškėjui dėl šių vaistų vartojimo anksčiau nebuvo fiksuotas. Atsakovės teigimu, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2025 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. NĮ-22-343 pareiškėjas pagrįstai perkeltas į drausmės grupę, kadangi egzistavo BVK 36 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, o šio sprendimo pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo kreipęsis į psichologus dėl tariamai patirtų emocinių ar dvasinių išgyvenimų, todėl jo deklaratyvūs teiginiai apie kančias nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjas yra nuteistasis, kurio teisinis statusas suponuoja neišvengiamus laisvės apribojimus. Pagal teismų praktiką įkalinimo įstaigose galimi platesni ribojimai nei laisvėje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad drausminės nuobaudos ar perkėlimas į drausmės grupę būtų pakenkę pareiškėjo sveikatai, sąmoningai siekta jį pažeminti ar sudarytos ypatingos garbę menkinančios sąlygos. Atsakovė pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą žalą nepakanka, nes būtini objektyvūs įrodymai, patvirtinantys intensyvų ir teisiškai reikšmingą neigiamą poveikį. Kadangi byloje nenustatytas neteisėtų institucijos veiksmų ir realios neturtinės žalos atsiradimo faktas, visos civilinės atsakomybės sąlygos nekonstatuotos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, jog pareiškėjui paskirtas medikamentinis gydymas negalėjo lemti akivaizdžių apsvaigimo požymių, kurie buvo nustatyti vizualiai. Medikų duomenimis, šalutiniai reiškiniai iki tol nebuvo pasireiškę, pareiškėjas jais nesiskundė, o galimas pašalinis poveikis pasireiškia tik nesilaikant gydytojo nurodyto gydymo režimo arba vartojant vaistus kartu su kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjo fizinė būklė leido pagrįstai manyti, jog jis buvo apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Be to, pareiškėjui pagrįstai paskirtos drausminės nuobaudos ir už kitus vidaus tvarkos pažeidimus, įskaitant buvimą ne savo būrio patalpose be leidimo, o perkėlimas į drausmės grupę atliktas vadovaujantis BVK nustatytais kriterijais, kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą baustas už psichotropinių medžiagų vartojimą. Sprendimų dėl nuobaudų ar perkėlimo pareiškėjas neskundė, todėl jie laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su neteisėtais Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijos veiksmais, pasireiškusiais drausminių nuobaudų skyrimu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

BVK (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 18 d.) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmę atliekantys nuteistieji, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių nustatytas teises, laisves ir pareigas, išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės ir laisvės yra apribotos Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų, tarptautinių sutarčių, teismo nuosprendžių ar nutarčių. Pagal BVK 3 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdomos vadovaujantis jų vykdymo metu galiojančiais teisės aktais. Remiantis BVK 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtintas bausmių vykdymo teisėtumo principas, bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnyje numatytu atveju – neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis.

Taigi, nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus gali nustatyti tik įstatymai; nuteistojo elgesiui taikytini tik įstatymuose įtvirtinti draudimai ir pareigos. Atitinkamai, bausmės vykdymo institucijos bei jų pareigūnai gali veikti tik teisės aktų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinė garantija, kad šios institucijos veikia griežtai įstatymų nustatyta tvarka.

BVK trečiajame skirsnyje reglamentuojamos specialiosios laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisės, pareigos ir jiems taikomi draudimai. Pagal BVK 50 straipsnio 1 dalį, nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose nustatytus reikalavimus, laikytis teisingumo ministro patvirtintos laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos bei vykdyti laisvės atėmimo vietų pareigūnų teisėtus nurodymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyti draudimai nuteistiesiems.

BVK 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad nuteistiesiems draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas, taip pat toksines priemones, o medikamentus vartoti galima tik turint gydytojo leidimą.

Remiantis BVK 50 straipsnio 3 dalimi, nuteistieji, nevykdantys nustatytų pareigų ar nesilaikantys draudimų, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Minėtos nuostatos imperatyviai įtvirtina bendrąją nuteistųjų pareigą – laikytis įstatymų reikalavimų, nustatytų elgesio taisyklių bei bausmės vykdymo institucijų ar pareigūnų teisėtų nurodymų, t. y. laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos.

Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis, kurios nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus.

Nuobaudų rūšis numato BVK 79 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad nuteistieji, nevykdantys šio kodekso 50 straipsnyje nustatytų pareigų ir (ar) nesilaikantys jiems nustatytų draudimų, gali būti drausminami jiems skiriant šias drausmines nuobaudas – maksimalios pinigų sumos, už kurią nuteistieji gali per mėnesį įsigyti asmeninių daiktų, sumažinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma – iki trijų mėnesių; draudimas vieną mėnesį įsigyti asmeninių daiktų (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į fondą. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistiesiems, nevykdantiems šio kodekso 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos pareigos arba nesilaikantiems šio kodekso 50 straipsnio 2 dalies 1, 3, 7 ir 8 punktuose nustatytų draudimų, taip pat nuteistiesiems, kuriems iki šio pažeidimo padarymo tris kartus per vienus metus buvo skirtos administracinė ir (ar) drausminė nuobaudos, gali būti skiriama drausminė nuobauda – jų izoliavimas iki trisdešimt parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki penkių parų.

Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja BVK 80 straipsnis, kurio 2 dalis numato, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtų drausminių nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo padarymo. Skiriamos drausminės nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Kalėjimuose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-281 „Dėl kalėjimuose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2025 m. liepos 9 d.) (toliau – Aprašas) reglamentuoja kalėjimuose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo ir rezultatų įforminimo tvarką.

Pagal Aprašo 5 punktą asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų patikrinimą sudaro – neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų požymių ieškojimas ir bendras asmens būklės įvertinimas (yra blaivus /neblaivus, apsvaigęs / neapsvaigęs) (5.1 papunktis); tiriamosios medžiagos paėmimas ir ištyrimas specialiąja tyrimo priemone (šlapimo mėginiui į sterilų indelį imama ne mažiau kaip 30 ml šlapimo) (esant įtarimui, kad asmuo yra apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, arba prevenciškai) (5.3 papunktis); tiriamosios medžiagos išsiuntimas į Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratoriją tyrimo išvadai gauti (5.4 papunktis).

Aprašo 7 punkte aiškiai įvardinti požymiai, leidžiantys įtarti, jog asmuo galėjo vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas. Šie požymiai apima iš burnos sklindantį alkoholio kvapą (Aprašo 7.1 punktas), neadekvačią elgseną (Aprašo 7.2 punktas), nerišlią kalbą (Aprašo 7.3 punktas), nekoordinuotus judesius (Aprašo 7.4 punktas), pakitusius vyzdžius (Aprašo 7.5 punktas), taip pat kitus požymius (Aprašo 7.6 punktas).

Pagal Aprašą, tikrintojas, patikrinęs asmens blaivumą ar neapsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų alkoholio kiekio matuokliu ar specialiąja tyrimo priemone ir nustatęs, kad šis blaivus ir neapsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (remiantis specialiosios techninės priemonės rodmenimis), tačiau yra akivaizdūs Aprašo 7 punkte išvardyti požymiai, – įvertinęs bendrą asmens būklę ir pagal išorinius asmens požymius nustatęs, kad šis yra blaivus/neblaivus, apsvaigęs/neapsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, šį faktą užregistruoja Žurnale ir užpildo Nustatymo akto pirmąjį ir antrąjį puslapius (Aprašo 11.3 punktas).

Minėtas teisinis reguliavimas reiškia, jog apsvaigimo nustatymas nebūtinai yra besąlygiškai susietas tik su techninių priemonių ir testų parodymais, kadangi tvirtinant Aprašą, buvo aiškiai įtvirtinta, kad vizualūs požymiai gali būti pakankamas pagrindas konstatuoti neblaivumą ar apsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tokiu būdu, pareigūnų atliktas bendros būklės vertinimas ir akivaizdžių požymių konstatavimas laikytinas teisėtu ir atitinkančiu nustatytą teisinį reglamentavimą, net jeigu specialiąja tyrimo priemone psichiką veikiančių medžiagų pėdsakai nefiksuojami. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nepagrįstai ignoruoti akivaizdžius apsvaigimo požymius ir visą tikrinamo asmens fizinę būklę, kuri atspindi organizmo pokyčius ir reakciją į psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, o tai neužtikrintų įstaigos vidaus tvarkos bei saugumo.

Apsvaigimo požymių konstatavimas pagal Aprašo nuostatas nėra savavališkas ar subjektyvus pareigūnų vertinimas, bet teisės aktuose įtvirtintas procedūrinis veiksmas, grindžiamas objektyviai nustatytais kriterijais, ir atliekamas siekiant užtikrinti įstaigos vidaus tvarką, drausmę bei visų joje laikomų asmenų ir darbuotojų saugumą. Pažymėtina, kad Apraše įtvirtinti požymiai (nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, akių paraudimas, mieguistumas ir kt.) yra standartizuoti ir taikomi vienodai visose laisvės atėmimo vietose, todėl jų fiksavimas negali būti laikomas vien tik pareigūno asmeninės nuomonės išraiška. Priešingai, tai yra formalizuotas procesas, turintis teisinę reikšmę ir atliekamas vadovaujantis iš anksto nustatytais vertinimo kriterijais bei įforminimo reikalavimais.

Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad Aprašo 11 punkte nustatyta pareiga visus apsvaigimo ar neblaivumo požymius tinkamai dokumentuoti, surašant atitinkamus aktus ir įrašus žurnale, taip užtikrinant procedūros skaidrumą ir galimybę vėliau patikrinti jos teisėtumą. Tokia procedūrinė garantija eliminuoja atsitiktinumą ar subjektyvų vertinimą ir leidžia vertinti, ar pareigūnai veikė pagal nustatytą tvarką. Todėl vien ta aplinkybė, kad testas neparodė psichiką veikiančių medžiagų pėdsakų, savaime neeliminuoja galimybės konstatuoti apsvaigimą, jeigu yra nustatyta objektyvių išorinių požymių visuma, leidžianti pagrįstai daryti tokią išvadą.

Taip pat pažymėtina, kad Aprašo nuostatos sistemiškai dera su BVK 50 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kadangi nustatant šį draudimą, kartu buvo įtvirtinta pareiga bausmės vykdymo institucijų administracijai imtis veiksmų ne tik tais atvejais, kai draudžiamų medžiagų vartojimo faktas patvirtinamas laboratoriniais tyrimais, bet ir tada, kai asmens elgesio ar fizinės būklės požymiai objektyviai leidžia pagrįstai įtarti tokį vartojimą. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad nuteistųjų apsvaigimo ar neblaivumo nustatymas pagal išorinius požymius, esant akivaizdiems elgesio nukrypimams, neprieštarauja teisėtumo principui, jei vertinimas atliktas laikantis nustatytos tvarkos ir tinkamai įformintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-984-821/2022).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo 2025 m. vasario 18 d. medicininėje pažymoje Nr. 68125 nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d. yra gydomas vaistais (duomenys neskelbtini). Šis medikamentinis gydymas buvo tęstinis ir truko iki 2025 m. sausio 29 d. Tos pačios pažymos duomenimis, per visą gydymo laikotarpį pareiškėjui nebuvo nustatyta jokių nepageidaujamų ar šalutinių reakcijų į minėtus vaistus – nei objektyviai stebėtų medicininių simptomų, nei subjektyvių pareiškėjo nusiskundimų dėl jų poveikio. Pažymėtina, kad minėtoje pažymoje aiškiai nurodyta, jog apsvaigimo požymiai (mieguistumas, koordinacijos sutrikimas, vangumas, nerišli kalba ar panašūs simptomai) galimi tik nesilaikant gydytojo paskirto gydymo režimo (pvz., viršijant nustatytas dozes, praleidžiant vartojimo laikus ar vartojant nereguliariai), arba tuo atveju, kai šie vaistai vartojami kartu su kitomis psichotropinėmis ar draudžiamomis medžiagomis.

Toks medicininis vertinimas paneigia pareiškėjo argumentus, kad jo elgesio ir fizinės būklės pakitimai galėjo būti nulemti vien tik dėl teisėtai paskirtų vaistų vartojimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo apsvaigimo požymiai, kuriuos nustatė pareigūnai (vangumas, nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba, orientacijos sutrikimas ir pan.), objektyviai neatitinka įprastų pažymoje nurodytų medikamentų poveikio ribų.

Svarbu pažymėti, kad gydymas šiais vaistais buvo tęsiamas ilgiau nei penkis mėnesius, per kuriuos jokių panašių epizodų nebuvo užfiksuota, todėl tokios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjo tuo metu nustatyta bendroji būklė negalėjo būti nulemta tik teisėto gydymo, o atsirado dėl papildomų, neteisėtų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, nukrypstant nuo paskirto gydymo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad įstaigos pareigūnų išvados dėl pareiškėjo apsvaigimo buvo grindžiamos ne subjektyvia nuomone, o objektyviai pastebėtais elgesio ir fizinės būklės požymiais, kurie akivaizdžiai peržengė normalaus gydymo poveikio ribas. Medicininiai duomenys patvirtina, jog pareiškėjo būklė neatitiko įprastos medikamentinio gydymo dinamikos ir pagrįstai sukėlė įtarimą dėl draudžiamų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo.

Be to, pareiškėjo itin akcentuojamame vaisto (duomenys neskelbtini) informaciniame lape nurodoma, kad šapimo tyrimai gali rodyti tik metadono buvimą šlapime, nors jis nebuvo vartotas, bet nenurodoma, kad šalutinis poveikis pasireiškia pačiu apsvaigimu, kuris pareiškėjui buvo nustatytas iš objektyvių požymių visumos. Todėl akivaizdu, kad šalutinis poveikis - metadono buvimas šlapime, nors jis nebuvo vartotas - ir apsvaigimo būsena, kuri neįmanoma nepavartojus psichiką veikiančių medžiagų, yra skirtingi dalykai. Jeigu pareiškėjas nebūtų vartojęs jam nepaskirtų psichiką veikiančių medžiagų, jo pirmojo testo rezultatas, kuomet buvo rasti metadono pėdsakai, galėtų būti paaiškinamas šalutiniu vaisto (duomenys neskelbtini) poveikiu tik tokiu atveju, jeigu jis nebūtų apsvaigęs ir nebūtų nustatyti Aprašo 7 punkte nurodytų objektyvių apsvaigimo požymių visuma. Tačiau būtent šių požymių visuma ir leido patvirtinti testo rezultatus pirmojo tikrinimo metu, todėl rasti metadono pėdsakai pareiškėjo šlapime negali būti paaiškinami vien tik dėl jam paskirto vaisto (duomenys neskelbtini) vartojimo, nes jo šlapime ne tik buvo metadono pėdsakų, bet jis ir faktiškai buvo apsvaigęs. Tuo tarpu antrojo tikrinimo metu, nors testo rezultatas ir buvo neigiamas, tačiau apsvaigimas pagrįstai ir teisėtai buvo konstatuotas pagal Aprašo 11.3 punkte nustatytą tvarką, remiantis objektyvių požymių, pagal kuriuos galima įtarti, kad asmuo vartojo psichiką veikiančių medžiagų, visumą. Pažymėtina, kad abiejų patikrinimų metu nustatyta Aprašo 7 punkte nurodytų apsvaigimo požymių visuma, įvertinus ir 2025 m. vasario 18 d. medicininėje pažymoje Nr. 68125 nurodytus duomenis apie pareiškėjo gydymo eigą, akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjo apsvaigimą abiem atvejais lėmė ne vien tik vaisto (duomenys neskelbtini) vartojimas pagal paskirtą dozę, todėl tai, kad antruoju atveju greitojo testo rezultatas buvo neigiamas nepaneigia apsvaigimo fakto, kuris nustatytas iš Aprašo 7 punkte nurodytų apsvaigimo požymių visumos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kuriais bandoma pateisinti apsvaigimo būseną teisėtai paskirtų vaistų poveikiu, yra nepagrįsti ir prieštarauja medicininiams duomenims bei faktinėms bylos aplinkybėms. Atitinkamai, pareigūnų veiksmai, kuriais konstatuotas apsvaigimo faktas ir taikytos drausminės nuobaudos, laikytini teisėtais ir pagrįstais.

Dėl trečios nuobaudos skyrimo pažymėtina, kad ji nebuvo skirta už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, o pareiškėjas dėl šio pažeidimo esmės skunde iš esmės nepasisakė, nepagrįstai šią nuobaudą traktuodamas taip pat, kaip ir dvi pirmąsias.

Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 (toliau – Taisyklės), 39.2 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji privalo nesilankyti patalpose ir teritorijose, kuriose negyvena ir (arba) neužsiima darbine (individualia) veikla, išskyrus atvejus, kai laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas tai leidžia. Pažymėtina, kad leidimą lankytis patalpose ir teritorijose, kuriose nuteistasis negyvena ir (arba) neužsiima darbine (individualia) veikla, suteikia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad be situacijų, kuomet pareiškėjui buvo konstatuotas apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, jis taip pat pažeidė įstaigos vidaus tvarkos taisykles, savavališkai lankydamasis ne savo būriui priskirtose patalpose be administracijos leidimo. Tokie veiksmai pagal Taisyklių 39.2 punktą bei BVK nuostatas laikytini drausmės pažeidimu, už kurį gali būti taikoma drausminė atsakomybė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, jog įkalinimo įstaigos pareigūnai, nustatę šį pažeidimą, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. surašė pažeidimo aplinkybes patvirtinančius dokumentus, be to pareiškėjui suteikė galimybę pateikti paaiškinimus, o drausminė nuobauda buvo paskirta tik po šių procedūrų atlikimo. Taigi, jokių neteisėtų veiksmų pareigūnai neatliko.

Pažymėtina, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos priimtas sprendimas atitiko drausminių nuobaudų skyrimo reglamentavimą, nėra jokių duomenų, kad šių procedūrų metu būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar, kad jam nebūtų suteikta galimybė apsiginti ar būtų ignoruoti jo argumentai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad įkalinimo įstaiga veikė teisėtai, todėl tokie veiksmai taikant pareiškėjui drausminę atsakomybę savaime negali būti vertinami kaip neteisėti ar sukeliantys pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Tuo tarpu pačių nuobaudų panaikinimas nėra šios bylos dalykas, nes pareiškėjas neskundė jų BVK nustatyta tvarka teismui, o prašo tik priteisti neturtinę žalą dėl nuobaudų paskyrimo.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę atsižvelgiant į jo ankstesnius drausmės pažeidimus ir pakartotinį draudžiamų medžiagų vartojimą. Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis įstaigos vidaus tvarką reglamentuojančiais teisės aktais, įvertinus pareiškėjo elgesio pobūdį, pažeidimų pasikartojimą bei pavojingumo laipsnį. Pažymėtina, kad sprendimas dėl perkėlimo į drausmės grupę taip pat nebuvo apskųstas pareiškėjo BVK nustatyta tvarka, todėl jis laikytinas įsiteisėjusiu ir galiojančiu teisės aktu, kurio teisėtumo teismas šioje byloje nenagrinėja ir negali nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog perkeliamas į drausmės grupę pareiškėjas nebuvo diskriminuotas ar vertinamas neteisėtai, kadangi tokia priemonė taikyta laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, atsižvelgus į jo elgesio pasikartojimą ir įstaigos drausmės užtikrinimo būtinybę.

Teismo vertinimu, kalėjimo administracijos paskirtos drausminės nuobaudos pareiškėjui buvo paskirtos ir į drausmės grupę jis buvo perkeltas vadovaujantis visais aktualiais teisės aktais ir nustatytomis procedūromis. Kiekvienu atveju prieš priimant sprendimą buvo surinkti bei įvertinti duomenys apie faktines aplinkybes, pareiškėjo elgesį ir būklę, gauti medicininiai įrašai, o paties pareiškėjo paaiškinimai buvo užfiksuoti ir įtraukti į drausminių nuobaudų nagrinėjimo medžiagą. Nuobaudos buvo skirtos tik tuomet, kai buvo objektyviai nustatyti pažeidimai, atitinkantys drausminių nuobaudų taikymo pagrindus, todėl jos negali būti laikomos savavališkomis ar neproporcingomis. Be to, Lietuvos kalėjimų tarnyba, gavusi ir išnagrinėjusi pareiškėjo skundus dėl paskirtų nuobaudų, atliko jų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą, kurių metu konstatavo, jog sprendimai priimti laikantis nustatytos tvarkos, nepažeidžiant nei materialiųjų, nei procedūrinių reikalavimų. Šie vertinimai nebuvo apskųsti teismui, todėl laikytini įsiteisėjusiais.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuobaudų skyrimo ir skundų nagrinėjimo metu kalinimo įstaigos darbuotojai veikė teisėtai, laikydamiesi savo kompetencijos ribų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtų veiksmų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Kadangi šioje byloje ginčas nėra dėl pačių drausminių nuobaudų panaikinimo, o tik dėl galimos žalos atlyginimo, vien tai, kad minėti sprendimai nebuvo panaikinti nepaneigia pareiškėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo už skundžiamus veiksmus. Tačiau pareiškėjo teiginiai, jog šie veiksmai lėmė jam neturtinės žalos atsiradimą, teismo vertinimu, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, kad įkalinimo įstaigos pareigūnai būtų veikę neteisėtai, piktnaudžiavę įgaliojimais ar nesilaikę nustatytų procedūrų. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad visi sprendimai buvo priimti tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti savo teisėmis, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėtų atsirasti valstybės pareiga atlyginti neturtinę žalą, nėra.

Byloje nustačius, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmė buvo vykdoma laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, nes nesant neteisėtų veiksmų negalima ir valstybės atsakomybė už bausmės atlikimo metu patiriamus suvaržymus.

Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Ramūnas Šarka