- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-56-417/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00833-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- D. K., ir A
- Advokatai
- Aivaras Surblys
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Teisėja Viktorija Teišerskienė Baudž. byla Nr. 1A-56-417/2015 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00833-2011-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.23.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 2.4.6.3.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuOSPRENDis
2015 m. vasario 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2012-02-22 iki 2012-08-24.
D. K. nuspręsta sulaikyti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio D. K. sulaikymo dienos.
Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. D. (A. D.), ir J. S., tačiau jie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, bei jas pardavė ir kitaip platino, t. y. jis iki 2011 m. lapkričio 30 d., turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 12,427 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, jas laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ir 2011 m. lapkričio 30 d., apie 17.00 val., savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 1,78 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – už 50 Lt pardavė L. J.. Tęsdamas nusikalstamą veiką jis 10,33 g kanapių ir jų dalių 2011 m. gruodžio 22 d., apie 20.35 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, Klaipėdoje, už 270 Lt pardavė A. D., 0,317 g kanapių ir jų dalių iki 2012 m. vasario 22 d. bute, adresu (duomenys neskelbtini), perdavė V. N. (V. N.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už padarytą nusikalstamą veiką paskirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje arba skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta šio straipsnio sankcijoje. Apeliacinės instancijos teismui neradus galimybės taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliantas prašo paskirti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, minimalią laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), remiantis toliau dėstomais motyvais ir teisiniais argumentais.
Apeliantas pažymi, jog dėl inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jis savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi. Jis savo kaltės neneigė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme. Taigi jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 1 d. 16 p. išaiškinimą, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, ir kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. D. K. nurodo, kad jis ne tik nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir kritiškai vertino savo elgesį, bet ir padėjo teisėsaugos organams nustatyti objektyvią tiesą šioje byloje, o būtent, kaip matyti iš jam 2012-02-23 pareikšto įtarimo, jis buvo įtariamas tuo, kad iki 2011-12-22 neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip 12,62 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurias 2011-12-22 neteisėtai pardavė V. N.. Apklausiamas kaip įtariamasis jis nurodė, kad šias narkotines medžiagas jis pardavė ne V. N., o A. D., pastarojo paprašytas, ir šis savo ruožtu šias narkotines medžiagas perdavė J. S.. Po šios apklausos 2012-03-14 jam jau buvo pateiktas patikslintas įtarimas, kuriame nurodoma, kad jis minėtas narkotines medžiagas pardavė A. D. ir J. S.. Taigi iš šių faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad jis davė teisingus parodymus dar iki jam pareiškiant įtarimą ir šių parodymų pagrindu buvo nustatyta tiesa byloje. Tokiu būdu jis siekė sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodydamas, jog neturi pagrindo jo prisipažinimą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes neva jis ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nepripažino savo kaltės ir esminių bylos aplinkybių. Tai konstatuodamas pirmosios instancijos teismas pakankamai neįsigilino į šios bylos faktines aplinkybes, kadangi jo neprisipažinimą ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių lėmė tai, jog jam buvo pateiktas įtarimas dėl veikų, kurių jis nepadarė, ir tai aiškiai matyti iš vėlesnių jam pateiktų įtarimų. Iki galutinio įtarimo pateikimo jis buvo įtariamas dar ir tuo, kad jis 2012-02-22 neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tuo būdu platinti, įgijo ne mažiau kaip penkis vienetus stiklinių ampulių su gelsvos spalvos skysčiu, su užrašu ant etikečių „Relanium 10 mg/2ml...“, kurių sudėtyje, kaip įtariama, yra psichotropinių medžiagų, kurias neteisėtai parsigabenęs jis laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), kol 2012-02-22, apie 14.30 val., minėtos ampulės su minėta medžiaga buvo rastos ir paimtos kratos metu. Šis įtarimas jam buvo panaikintas, kadangi į bylą jis pateikė duomenis, jog šias psichotropines medžiagas (vaistus) jis įsigijo teisėtai pagal gydytojo jam išrašytą receptą.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi iš išdėstytų aplinkybių aiškiai matyti, kad pirminiai įtarimai jam buvo pareikšti visiškai be pagrindo, tai lėmė jo neprisipažinimą dėl veikų, kurių jis nepadarė. Ir, kaip minėta, tik po jo apklausų metu duotų parodymų buvo suformuluotas galutinis įtarimas dėl veikos, dėl kurios jis savo kaltę pripažino visiškai. Tokiu būdu teismo padaryta išvada, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik kai byloje buvo surinka kitų duomenų, patvirtinančių nusikaltimo padarymą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Be to, apelianto D. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, be pagrindo neatsižvelgė ir neanalizavo tos aplinkybės, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, susijusios su kanapių vartojimu (disponavimu), lėmė tai, jog jis serga epilepsija ir jam buvo paskirti psichotropiniai vaistai nuo šios ligos. Vartojant (rūkant) kanapes, ligos simptomai sumažėdavo ir jis jausdavosi geriau, todėl tai jį ir skatino vartoti šią narkotinę medžiagą bei ją įsigyti. A. D., žinodamas, kad jis vartoja kanapes, kreipėsi į jį su prašymu nupirkti kanapių ir jam, tai jis ir padarė, dėl to dabar labai gailisi.
Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Apeliantas D. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jam skirtinos bausmės dydį, išskirtinai akcentavo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei kaltės formą, tačiau nepakankamai atsižvelgė į jo asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir šios veikos padarymo pasekmes. Teismas nuosprendyje be jokio pagrindo nurodė, kad jo padarytas nusikaltimas, susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, atspindi globalinį tokios veikos sukeltų padarinių pobūdį, nes, D. K. nuomone, jo padaryta nusikalstama veika jokių padarinių, o juo labiau – globalinių, tikrai nesukėlė. Be to, D. K. prašo atsižvelgti į tai, jog jis anksčiau nebuvo teistas, dirba, taigi turi legalų pragyvenimo šaltinį, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Nepaisant to, kad jis serga sunkia nepagydoma liga – epilepsija, turi neįgalumą (jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis), tačiau, nepaisant to, jis dirba visu etatu, per daugiau nei trejus metus laiko, praėjusio po nusikaltimo padarymo, jokių naujų teisės pažeidimų nepadarė, tai rodo, kad jis labai kritiškai įvertino savo poelgį ir padarė atitinkamas išvadas. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
Apelianto nuomone, visos anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o jis, D. K., nėra tiek pavojingas, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam tik laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties. Be to, apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis daugiau nei 6 mėnesius buvo suimtas, t. y. buvo kardomajame kalinime bei prašo atsižvelgti į tai, kad narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys, kuriomis jis disponavo, nepriskiriamos prie pavojingų narkotinių medžiagų, o jų kiekis artimas Rekomendacijose nustatytai šių medžiagų nedidelio kiekio ribai.
Išdėstyti motyvai ir teisiniai argumentai, nuteistojo D. K. nuomone, leidžia daryti išvadą, kad vertinant visas nurodytas aplinkybes, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, todėl turi būti sušvelninta, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytą nusikalstamą veiką paskiriant švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, arba paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta šio straipsnio sankcijoje, o jeigu apeliacinės instancijos teismas neras galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliantas prašo teismo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki minimalios ribos, tai yra dvejų metų laisvės atėmimo, nes, jo nuomone, tam tikrai yra visi pagrindai ir sąlygos.
Nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas A. Surblys prašo nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo D. K. apeliacinio skundo, ginčo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nėra, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta jam bausme už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ir taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, o apeliacinės instancijos teismui neradus galimybės taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliantas prašo paskirti jam minimalią BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas paskyrė D. K. artimą vidurkiui (BK 260 straipsni 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra penkeri metai) – ketverių metų ir šešių mėnesių – laisvės atėmimo bausmę. Savo sprendimą skirti D. K. artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad D. K. padarė vieną tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, šis nusikaltimas nukreiptas į žmonių sveikatos žalojimą, kelia didelį pavojų ir gyvybei, smukdo visuomenės moralę, daro žalą įvairiems visuomeniniams santykiams, dėl to nukenčia tam tikros socialinės vertybės. Visa tai, teismo vertinimu, atspindi globalinį tokios veikos sukeltų padarinių pobūdį. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad dalį lėšų pragyvenimui D. K. užsidirbo būtent iš narkotinių medžiagų platinimo. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors kaltinamasis neteistas, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, serga epilepsija, turi neįgalumą, jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nesumažina kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos rūšinio pavojingumo, o liga ir turimas neįgalumas nesutrukdė kaltinamajam padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nuteistajam D. K. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka jo asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui.
BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas nuo dvejų iki aštuonerių metų.
Baudžiamasis įstatymas įtvirtina galimybę skirti kaltininkui straipsnio sankcijoje nenumatytą švelnesnę bausmės rūšį, remiantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad yra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, leidžiančios D. K. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
D. K. padarė baigtą nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis (BK 260 straipsnio 1 dalis), ji priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikaltimas padarytas nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 12,427 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, jas laikė savo gyvenamojoje vietoje ir 2011-11-30 ne mažiau kaip 1,78 g šios narkotinės medžiagos už 50 Lt pardavė L. J.; 2011-12-22 10,33 g kanapių ir jų dalių už 270 Lt jis pardavė A. D.; iki 2011-02-22 0,317 g kanapių ir jų dalių perdavė V. N.. Kaip matyti iš D. K. parodymų, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, paaiškino, kad kanapes rūko pats ir prieš kelias dienas iki pardavimo „Eglės“ turguje iš nepažįstamo asmens jis buvo pirkęs sau apie 20 g kanapių. Dalį įsigytų kanapių (apie 2 g) 2011-11-30 jis pardavė už 50 Lt draugui L. J., o 2011-12-22 10,33 g kanapių jis pardavė A. D. už 270 Lt, t. y. už tą pačią kainą, už kurią buvo įsigijęs, pastarųjų prašymu, nes jie žinojo, kad jis rūko kanapes. Taip pat parodė, kad po to, kai susitiko su A. D., nuėjo pas V. N., parūkė kanapių, liko likutis, tai pasiūlė ir jam, t. y. davė 0,3 g kanapių, už tai pinigų neėmė, šis ir parūkė. Kaip matyti iš D. K. parodymų ir jo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis ir jų dalimis, nes pats jas vartoja, tai, kaip nurodoma D. K. apeliaciniame skunde, lėmė tai, jog jis serga epilepsija ir jam buvo paskirti psichotropiniai vaistai nuo šios ligos, o vartojant (rūkant) kanapes, ligos simptomai sumažėdavo ir jis jausdavosi geriau, todėl tai jį ir skatino vartoti šią narkotinę medžiagą bei ją įsigyti. Kadangi A. D. ir L. J. žinojo, kad jis vartoja kanapes, kreipėsi į jį su prašymu nupirkti kanapių ir jiems, tai jis ir padarė, parduodamas kanapes už tą pačią kainą, už kurią buvo įsigijęs, dėl to dabar labai gailisi. Šie duomenys, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, neleidžia daryti išvados, kad D. K. narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis ir jų dalimis – neteisėtai disponavo, siekdamas pasipelnyti, ir kad dalį lėšų pragyvenimui užsidirbdavo būtent iš narkotinių medžiagų platinimo, nes duomenų, kad jis turėjo kokio nors pelno iš nusikalstamos veikos, nėra. Darytina išvada, kad D. K. neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis priežastis buvo tai, kad jis pats jas vartoja, kaip pats nurodė, tokiu būdu siekdamas palengvinti jam nustatytos ligos – epilepsijos – simptomus.
Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad D. K. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių D. K. nepripažino savo kaltės dėl narkotinių medžiagų platinimo, nepripažino esminių bylos aplinkybių, vėliau atsisakė duoti parodymus, todėl jo išsakyto prisipažinimo padarius nusikaltimą nėra pagrindo laikyti nuoširdžiu, kaip to reikalauja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, kad D. K. padėjo išaiškinti šią veiką ar su ja susijusius asmenis, nes jis prisipažino padaręs šią veiką ir davė parodymus, kai byloje buvo surinka kitų duomenų, patvirtinančių jos padarymą.
Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas be pagrindo nepripažino D. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, D. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, tai yra pripažino esmines pripažintas įrodytomis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė tik dėl jam pareikštų įtarimų, kurie vėliau buvo panaikinti. Todėl negalima sutikti su teismo išvada, jog D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik kai byloje buvo surinka kitų duomenų, patvirtinančių nusikaltimo padarymą, nes, kaip minėta, D. K. ikiteisminio tyrimo metu pareikštų įtarimų apimtis keitėsi ir, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jis ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę tik dėl įtarimų, kurie vėliau buvo panaikinti, o byla perduota teismui dėl veikos, dėl kurios jis savo kaltę pripažino visiškai. Šie duomenys rodo, kad D. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios elgėsi sąžiningai, nesistengė sumenkinti ar išvengti atsakomybės ir savanoriškai, išsamiai nurodė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nesistengė sumažinti savo veikos apimties. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas D. K. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pažymėtina, kad D. K. buvo teisiamas pirmą kartą, po jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, serga epilepsija, turi neįgalumą (jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis). Anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. pripažino kaltę ir nuosekliai nurodė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl nėra pagrindo nesutikti su apelianto skundo motyvu, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu padėjo išsiaiškinti nusikaltimą ir nustatyti aplinkybes, kurioms esant šis nusikaltimas buvo padarytas. Kaip minėta, D. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo 14,427 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, turėdamas tikslą jas parduoti ir kitaip platinti, dalį įsigytų kanapių (apie 2 g) jis pardavė draugui L. J. už 50 Lt; 10,33 g kanapių pardavė A. D. už 270 Lt; 0,317 g kanapių davė V. N., už tai pinigų neėmė. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, nedideliu kanapių ir jų dalių kiekiu reikia laikyti ne daugiau kaip 5 g šios medžiagos, o didelis kiekis yra laikomas daugiau kaip 500 g šios narkotinės medžiagos. D. K. įgytas 12,427 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – kiekis yra artimas šios medžiagos nedideliam kiekiui. Nėra pagrindo netikėti nuteistojo D. K. parodymais, kad įsigydamas šias medžiagas jis neturėjo tikslo jas platinti, įsigijo savo reikmėms, nes pats vartojo, kaip pats nurodė, norėdamas palengvinti jam diagnozuotos ligos – epilepsijos simptomus, o L. J. ir A. D. pardavė tada, kai šie paprašė. Šis motyvas teismo nepaneigtas. Nustatyta, kad apeliantas turi nuolatinį darbą, anksčiau neteistas, apibūdinamas teigiamai.
Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visuma duomenų, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumas, kaltininko asmenybė leidžia daryti išvadą, jog įstatymo sankcijoje numatyta ir kaltininkui paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka kaltininko asmenybės.
Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. K. už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, įvertinus nustatytas aplinkybes, kad D. K. anksčiau neteistas, po nusikaltimo padarymo praėjus daugiau nei trejiems metams naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, nors yra neįgalus (jam nustatytas 50 proc. darbingumas), tačiau dirba ir gauna nuolatines pajamas, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi dėl visų savo nusikalstamų veiksmų, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, už padarytą nusikaltimą apeliantui, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė negu BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali šios rūšies bausmė. Kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam D. K. už padarytą nusikaltimą paskyrus šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į D. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime būtą laiką nuo 2012-02-22 iki 2012-08-24, pripažintina, kad jis bausmę yra atlikęs.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažinti D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
D. K. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, D. K. į paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikinajame sulaikyme ir suėmime būtą laiką nuo 2012-02-22 iki 2012-08-24 ir nustatyti, kad bausmę jis yra atlikęs.
Panaikinti D. K. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.