Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-587-212/2011 pagal ieškovo bankrututavusios viešosios įstaigos „Lauviluka“ ieškinį atsakovui V. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas, būdamas vienintelis ieškovo steigėjas, dalininkas ir direktorius, veikė teisingai, sąžiningai ir protingai, nepažeisdamas įstaigos įstatų ir interesų.Ieškovas teigia, kad įstaigos ilgalaikis turtas yra nurašytas nepagrįstai, tačiau nepateikė šį teiginį pagrindžiančių ir nenuginčijamų įrodymų, o remiasi tik prielaidomis. Ilgalaikis turtas yra nurašytas aktais, kuriuose nurodytos tokio veiksmo priežastys. Teismas neatsižvelgė į tai, jog įstaigoje nuo 2010 m. sausio mėnesio be direktoriaus dirbo tik vairuotojas, kuris nėra materialiai atsakingas už įstaigos ilgalaikį turtą.Ieškovas neįrodė neteisėtų buvusio įstaigos direktoriaus veiksmų.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog jis, nurašydamas įmonės turtą, veikė teisėtai, sąžiningai ir protingai, nepažeisdamas įstaigos įstatų bei interesų. Jokių duomenų apie nurašyto turto sugedimą, sugadinimą ar pan. nei ieškovo administratoriui, nei teismui apeliantas nepateikė. Todėl darytina išvada, kad ilgalaikio turto nurašymas buvo tik priedanga jo nuslėpimui nuo ieškovo kreditorių.Ne ieškovas, o apeliantas privalėjo įrodyti, kad turtą jis nurašė pagrįstai, tačiau to nepadarė: jokių turto nurašymo pagrįstumo argumentų nėra ir apeliaciniame skunde. Todėl teismas ieškovo ieškinį tenkino pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas, būdamas VšĮ „Lauviluka“ administracijos vadovas - direktorius, pagrįstai nurašė 7 491,71 Lt vertės ilgalaikį įstaigos turtą ir ar šiais veiksmais ieškovui nebuvo padaryta žala.

Pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

Viešoji įstaiga – tai pagal Viešųjų įstaigų įstatymą ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 str.). Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, viešoji įstaiga savo veikloje vadovaujasi įstatais, kurie yra steigimo dokumentas. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą ? viešosios įstaigos vadovą. Viešosios įstaigos vadovas veikia viešosios įstaigos vardu ir organizuoja jos veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 9 str. 4 d.).

Pažymėtina, kad įstaigos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai negu eiliniam įstaigos darbuotojui. Įstatyme yra nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. Vadinasi, įstaigos vadovą ir pačią įstaigą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, t. y. vadovas privalo veikti išimtinai įstaigos interesais, būti sąžiningas, rūpestingas, protingas, apdairus, kvalifikuotas, veikti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įstaigos vadovas tinkamai vykdė įstatyme nustatytas savo pareigas, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant visas faktines bylos aplinkybes ir vadovo elgesį.

Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo visiškai atlyginti padarytą žalą juridiniam asmeniui, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įstaigos vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų įstaigos vadovas.

Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies nuostatą, ūkio subjekto veikla, keičiant turto ir (arba) nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą yra ūkinė operacija. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Taigi, juridiniam asmeniui, kaip ūkio subjektui, priklausančių prekių nurašymas keičia jos turto dydį, todėl tai yra ūkinė operacija, kuri turi būti pagrįsta apskaitos dokumentais.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla (5-6 b. l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (50-52 b. l.). Taip pat nustatyta ir nenuginčyta aplinkybė, kad pagal 2010 m. lapkričio 19 d. balansą (7-8 b. l.) 2010 m. sausio 1 d. VšĮ „Lauviluka“ turėjo 8 286 Lt vertės įrangos, prietaisų, įrankių ir įrengimų, tačiau bankroto bylos iškėlimo ieškovui įsiteisėjimo dieną (2010 m. spalio 31 d.) šio turto nebeturėjo. Byloje nustatyta, kad 2010 m. balandžio 5 d. ir 2010 m. birželio 18 d., atsakovui V. Š. vykdant VšĮ „Lauviluka“ direktoriaus pareigas, buvo nurašytas šis turtas: 440,78 Lt vertės turkiška palapinė, 352,53 Lt vertės telefonas Nokia 5700, 149,07 Lt vertės delninis kompiuteris ASUS, 110,31 Lt vertės fotoaparatas KODAK, 445,64 Lt vertės dvi kušetės, 1 699,84 Lt vertės suvirinimo pusautomatis ESABMIG, 849,72 Lt vertės suvirinimo lygintuvas OrigoArc 200A, 2 040 Lt vertės motogeneratorius MPM 190A, 147,20 Lt vertės kampinė šlifavimo mašinėlė AG12-125X, 163,92 Lt vertės skydelis Speedglas Utility 3/11, 494,08 Lt vertės smūginis gręžtuvas PLH32QEX/KSA, 175,47 Lt vertės rivilė, 423,15 Lt vertės kasos aparatas (9-16 b.l.). Iš viso 2010 m. balandžio 5 d. ir 2010 m. birželio 18 d. buvo nurašyta turto, kurio likutinė vertė - 7 491,71 Lt (9-16 b. l.). Nurašydamas minėtą turtą, atsakovas ilgalaikio turto nurašymo aktuose nurodė, kad išvardintos pagrindinės priemonės neremontuotinos, negali būti realizuotos arba perduotos kitoms organizacijoms ir turi būti nurašytos (9-16 b. l.). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nurašytos prekės buvo iš tiesų netinkamos naudoti ir realizuoti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad nurašymo aktais nurašytas ilgalaikis turtas buvo nurašytas pagrįstai, todėl iš jo ieškovui priteisė 7 491, 71 Lt žalos atlyginimo. Ginčydamas šio sprendimo teisėtumą, atsakovas teigia, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo nurašytas nepagrįstai, o savo argumentus grindžia vien tik prielaidomis. Anot jo, ilgalaikio turto nurašymo pagrįstumą įrodo tai, kad šis veiksmas buvo atliktas, nepažeidžiant įstaigos interesų ir jos įstatų reikalavimų. Be to, ilgalaikis turtas buvo nurašytas, surašant nurašymo aktus ir juose nurodant nurašymo priežastis, todėl nėra pagrindo abejoti jo veiksmų neteisėtumu.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, nurašydamas ieškovui priklausantį turtą, buvo vienintelis įstaigos steigėjas ir direktorius. Apeliantas teigia, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio įstaigoje be jo dirbo tik vairuotojas, kuris nebuvo materialiai atsakingas už įstaigos ilgalaikį turtą, todėl jis pats vienasmeniškai nurašė turtą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia fakto, jog atsakovas, vykdydamas įstaigos vadovo funkcijas, privalėjo veikti apdairiai, atsakingai, sąžiningai, kvalifikuotai ir protingai. Iš nurašymo aktų matyti, kad nurašytas turtas turėjo nemažą likutinę vertę, be to, dalis nurašyto turto, t. y. suvirinimo pusautomatis ESABMIG, suvirinimo lygintuvas OrigoArc 200A, motogeneratorius MPM 190A, kampinė šlifavimo mašinėlė AG12-125X, skydelis Speedglas Utility 3/11, smūginis gręžtuvas PLH32QEX/KSA, buvo įkeista AB Ūkio bankui (b. l. 17). Atsakovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog: nurašyta suvirinimo įranga buvo sugedusi; turkiška palapinė buvo nusidėvėjusi, sulūžusi, sugedusi ir suplyšusi; telefonas „Nokia“ buvo sugedęs, nukritęs ant žemės ir sulūžęs; delninis kompiuteris „Asus“ buvo sugedęs, buvo nebetinkamas naudoti; fotoaparatas „Kodak“ buvo sulūžęs, nes buvo nukritęs ant žemės; kušetė buvo sulūžusi, sugedusi; įkeistas bankui turtas buvo sugedęs, sudegęs, todėl jie buvo nurašyti (63 b. l.). Tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų matyti, jog buvo kreiptasi pas specialistus dėl minėto turto gedimo taisymo, taip pat kad įstaigoje buvo kilęs gaisras, kurio metu sudegė bankui įkeistas turtas. Kaip nurodyta ieškinyje, tokių duomenų atsakovas neperdavė ir bankroto administratoriui (2-3 b. l.). Be to, nustatyta, kad atsakovas nesurašė nurašyto turto sunaikinimo ar atidavimo į metalo laužą, antrinių žaliavų ar elektroninių mašinų surinkimo vietas aktų, nepateikė jokių duomenų apie nurašymo turto pardavimą ar perdavimą į antrinių žaliavų ar kenksmingų atliekų surinkimo vietas, kas tik patvirtina atsakovo, kaip buvusio vadovo, nesąžiningumą valdant įstaigos turtą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog esant nemažai nurašomo turto likutinei vertei, ne atsakovas, o nepriklausoma ir nešališka komisija privalėjo nustatyti, ar turtas nepataisomai sugadintas. Aplinkybė, jog tuo metu įstaigoje dirbo tik vairuotojas ir atsakovas, nesuteikia atsakovui neribotos kompetencijos veikti savo nuožiūra juridinio asmens vardu, šiuo atveju jis privalo įstaigos turtą valdyti sąžiningai, rūpestingai, atsižvelgdamas į įstaigos interesus, vadovaudamasis įstatais ir Lietuvos Respublikos įstatymais. Turtas turėjo būti nurašomas, vadovaujantis tam tikros srities specialistų išvadomis, o ne paties įstaigos vadovo vienašališku subjektyviu sprendimu, tuo labiau, kad kyla abejonių, ar atsakovas, turėdamas šaltkalvio-suvirintojo specialybę, buvo kompetentingas įvertinti nurašomo turto, o ypač telefono, delninio kompiuterio, fotoaparato, gedimus. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog buvo kreiptasi pas specialistus dėl turto gedimų nustatymo ir jų taisymo, taigi, nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog nurašomas turtas buvo nepataisomas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal įstatyminį reglamentavimą, asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti; jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės (CK 4.214 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog bankui įkeistas ir nurašytas turtas buvo taip sugadintas, jog jo neįmanoma būtų buvę realizuoti, taip pat neįrodė, jog šis turtas sudegė, nes duomenų apie įstaigoje kilusį gaisrą byloje taip pat nėra (CPK 178 str.). Pagrįstas yra ieškovo teiginys, jog bankui įkeistą turtą, nors ir sugedusį, atsakovas privalėjo išsaugoti, nes, kaip jau minėta, ši pareiga kyla iš įstatymo, tačiau atsakovas jos neįvykdė, todėl veikė neteisėtai, tokiu būdu pažeisdamas ne tik įstaigos (ieškovo), bet ir trečiojo asmens (kreditoriaus) interesus.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga - kaltė - yra preziumuojama (CK 6.248 str.). Siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, atsakovas turėjo įrodyti, kad 7 491,71 Lt žala įstaigai atsirado ne dėl jo kaltės, tačiau šios kaltės prezumpcijos, kaip jau nustatyta, jis nepaneigė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neorganizavo darbo tokiu būdu, kad nekiltų abejonių dėl jo veiksmų, šiuo atveju ilgalaikio turto nurašymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog ieškovas neįrodė, kad turtas buvo nurašytas neteisėtai. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus (nurašymo aktus), iš kurių matyti, jog buvo nurašytas dar nemažą likutinę vertę turintis įstaigos turtas, tuo tarpu atsakovas neįrodė, jog nurašyti šį turtą buvo pagrindas, t. y. kad jis buvo netinkamas naudoti ir jo negalima buvo realizuoti. Taigi atsakovas, nesiimdamas tinkamų ir pakankamų priemonių įstaigos turtui išsaugoti, nerūpestingai atlikdamas savo pareigas, t. y. nurašydamas įstaigos turtą, nesant duomenų apie jo netinkamumą realizuoti ir naudoti, veikė neteisėtai, o ieškovo patirta žala ir yra paties atsakovo nepagrįstai nurašyto turto likutinė vertė, nes tokios vertės turto ieškovas neteko dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra tenkintinas, kadangi atsakovas, būdamas įstaigos (juridinio asmens) administracijos vadovas - direktorius, įstaigai padarė žalą, o juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti (CK 2.87 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.