Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-809-585/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-16
Bylos Nr.: 2A-809-585/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Vytautas Zelianka, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „NAUJAS FASADAS“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“
Advokatai: Marius Navikas

Kategorijos

121.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos numeris 2A-809-585/2015

Teisminio proceso numeris 2-68-3-34974-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 121.15.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Almos Urbanavičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NAUJAS FASADAS“ direktoriui R. Š. ir jos atstovui advokatui Mariui Navikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NAUJAS FASADAS“ apeliacinius skundus, pareikštus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NAUJAS FASADAS“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NAUJAS FASADAS“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Psyops Constructions“ dėl skolos ir delspinigių, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 14 963,33 Lt nuostolių atlyginimą ir procesines palūkanas. Ieškovė teigė, jog šalys 2013 m. rugpjūčio 7 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka ir sąlygomis atlikti ir perduoti ieškovei gamybinio pastato apdailos darbus. Atsakovė sutarties 3 straipsnio 3 punktu įsipareigojo iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. atlikti 4 ašies sienos fasado įrengimo darbus, iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. – B ašies laiptinės zonos fasado įrengimo darbus. Šalys 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu Nr. 1 susitarė dėl papildomų fasado armavimo ir apdailos darbų (ašyse „A“/“1“...“4“ bei „1“/“G“....“A“), nustatydamos, jog darbų pradžia – 2013 m. rugpjūčio 28 d., pabaiga – 2013 m. rugsėjo 8 d. Pasak ieškovės, atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Statybos darbai buvo atlikti su trūkumais, todėl ieškovė jai 2013 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu paštu pateiktuose atliktų darbų aktuose pažymėjo darbų trūkumus ir grąžino atsakovei aktus. Ieškovė pažymėjo, jog ji laiko, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomas susitarimas Nr. 1 yra negaliojantis, nes šį susitarimą pasirašė ieškovės neįgaliotas asmuo. Šalys 2013 m. rugsėjo 24 d. pasirašė atsakovės atliktų fasado įrengimo darbų defektų nustatymo aktą. Atsakovė, manydama, jog yra pašalinusi darbų trūkumus, 2013 m. spalio 2 d. pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė nesutinka, kad yra pašalinti darbų trūkumai, be to, ji nesutinka su sąskaitoje faktūroje nurodytais įkainiais, nes šie yra paskaičiuoti pagal, ieškovės vertinimu, negaliojantį 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomą susitarimą Nr. 1. Pasak ieškovės, ji 2013 m. spalio 3 d. pranešimu informavo atsakovę, jog nutraukia sutartį dėl atsakovės kaltės. Ieškovė teigė, jog ji patyrė 27 305,81 Lt nuostolius, kuriuos privalo kompensuoti atsakovė. Be to, atsakovė, praleidusi sutarties vykdymo terminą, turi sumokėti ieškovei 21 500 Lt baudą. Ieškovė sutinka sumokėti atsakovei 33 842,48 Lt už jos atliktus darbus. Todėl, įskaičius priešpriešinius šalių reikalavimus, atsakovė turi sumokėti ieškovei 14 963,33 Lt.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimą. Atsakovė teigė, jog ji tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tarp jų – ir reikalavimą laikytis higienos statybos aikštelėje bei tvarkytis, rūšiuoti ir laikyti atliekas pagal ieškovės reikalavimus. Pasak atsakovės, šalys nesusitarė dėl konkrečių atliekų tvarkymo terminų. Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja kompensuoti statybinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nes ji, neįspėjusi atsakovės, ėmėsi iniciatyvos ir pašalino atliekas be atsakovės žinios. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji patyrė prašomas kompensuoti atliekų šalinimo išlaidas. Atsakovė pažymėjo, jog šalys papildomais susitarimais Nr. 1, 2 ir 3 susitarė dėl papildomų darbų ir nustatė galutinius darbų atlikimo terminus (atitinkamai 2013 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. rugsėjo 8 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d.). Pasak atsakovės, ieškovė, nors ir nepripažįsta papildomo susitarimo Nr. 3, patvirtino šį susitarimą, priimdama juo sulygtus darbus, kurie buvo užfiksuoti atliktų darbų priėmimo akte Nr. 9-1. Atsakovė teigė, jog ji neuždelsė atlikti darbų: darbai pagal papildomą susitarimą Nr. 1 buvo baigti 2013 m. rugsėjo 6 d. (2013 m. rugsėjo 13 d. buvo atlikta darbų kokybės apžiūra), darbai pagal papildomą susitarimą Nr. 3 buvo baigti 2013 m. rugsėjo 30 d., priimti – 2013 m. spalio 1 d. Pasak atsakovės, ji 2013 m. rugsėjo 20 d. ištaisė trūkumus, bet atsakovė vengė priimti darbus. Todėl, atsakovės vertinimu, ji neprivalo mokėti ieškovei baudos. Atsakovės manymu, ieškovė nepagrįstai laiko papildomą susitarimą Nr. 1 negaliojančiu. Atsakovė teigė, jog ji, vykdydama užsakytus darbus, dažnai bendravo su A. J., kuris, pasak ieškovės, nėra jos įgaliotas asmuo, todėl atsakovei nekilo abejonių, pasirašant papildomą susitarimą Nr. 1. Be to, ieškovė savo veiksmais – darbų dalies priėmimu – patvirtino, kad ji iš tiesų užsakė papildomuose susitarimuose nurodytus darbus. Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai atsisakė priimti 2013 m. spalio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų aktus Nr. 3-1, 5-1, 6-1, 8-1, 9-1 ir 11-1, nes nenurodė atsisakymo priežasčių. Ieškovės reikalavimas atlyginti darbų trūkumų pašalinimo išlaidas yra nepagrįstas, nes atsakovė, o ne ieškovė pašalino darbų trūkumus. Atsakovės vertinimu, ieškovės vienašalis įskaitymas yra neteisėtas, nes neegzistuoja būtinoji įskaitymo sąlyga, jog turi galioti abu reikalavimai.

Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovės 50 849,21 Lt skolą, 7 347,09 Lt delspinigius ir procesines palūkanas. Atsakovė teigė, jog ji tinkamai įvykdė sutartį. Ieškovė nepagrįstai nepriėmė atsakovės atliktų darbų, jos atsisakymo priimti darbus motyvai yra formalūs. Atsakovė papildomai pažymėjo, jog uždaroji akcinė bendrovė „Merko statyba“, kuri yra užsakovė ir techninės priežiūros vykdytoja, patvirtino, jog priėmė atsakovės atliktus darbus, ir pripažino, kad darbai atlikti tinkamai, laiku ir kokybiškai.

Ieškovė neatsiliepė į atsakovės priešieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė ieškinį ir patenkino priešieškinio dalį – priteisė atsakovei iš ieškovės 36 992,93 Lt skolą, 5 268,66 Lt delspinigius, šešių procentų dydžio procesines palūkanas ir 1 267,95 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2013 m. rugpjūčio 7 d. sudarė statybos rangos sutartį, kuria susitarė dėl statybos darbų atlikimo sąlygų objekte adresu: (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 1, kurį pasirašė projekto vadovas A. J. ir R. Š.; 2013 m. rugpjūčio 28 d. sudarytas papildomas susitarimas Nr. 2, kurį pasirašė L. J. ir R. Š.; ieškovė 2013 m. rugsėjo 3 d. koregavo šį papildomą susitarimą, pakeisdama jo numeraciją ir darbų užbaigimo terminą; 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 3, kurį pasirašė tik atsakovė.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad papildomas susitarimas Nr. 1 yra negaliojantis. Teismas pažymėjo, jog ieškovė įstatymų nustatyta tvarka neginčija šio susitarimo. Be to, pasak pirmosios instancijos teismo, bylos įrodymai patvirtina, jog šalys vykdė papildomą susitarimą Nr. 1. Teismas nustatė, kad atsakovė atliko šiuo susitarimu sulygtus darbus ir pateikė ieškovei darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1. Ieškovė atsisakė priimtus šiuos aktus, motyvuodama tuo, jog nesuderinti darbų kiekiai, įkainiai neatitinka sutartų įkainių, nepriduota darbų kokybė ir neištaisyti defektai. Taigi, ieškovei pagal papildomą susitarimą Nr. 1 pateikti darbų priėmimo aktai buvo nepriimti ne dėl to, jog šalys nebuvo aptarusios juose nurodytų darbų, o dėl visai kitų priežasčių. Be to, ieškovė, nors ir iš dalies bei su pastabomis, 2013 m. spalio 3 d. priėmė pagal papildomą susitarimą Nr. 1 atliktus darbus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tik atsakovė pasirašė papildomą susitarimą Nr. 3. Sutarties 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog bet kokie sutarties pakeitimai ar papildymai daromi raštu ir tinkamai pasirašomi įgaliotų atstovų. Todėl, pasak pirmosios instancijos teismo, papildomas susitarimas Nr. 3 nelaikytinas sutarties papildymu. Be to, teismo teigimu, papildomo susitarimo Nr. 3 sąlygų analizė nėra svarbi įvertinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog šalys sutartimi sulygo, kad darbai turi būti baigti iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė praleido šį terminą. Papildomame susitarime Nr. 1 nustatyta, jog darbai turi būti baigti iki 2013 m. rugsėjo 6 d. Taigi, pasak pirmosios instancijos teismo, šalys papildomu susitarimu Nr. 1 susitarė dėl kito darbų užbaigimo termino. Pagal šį papildomą susitarimą ir lokalines sąmatas atliktų darbų aktai Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1 elektroniniu paštu 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo pateikti ieškovei. Vadinasi, atsakovė nepraleido šiame papildomame susitarime nustatyto termino. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, jog papildomu susitarimu Nr. 2 sulygti darbai turėjo būti baigti iki 2013 m. rugsėjo 8 d. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kada jai buvo perduotas atliktų darbų aktas, todėl, teismo vertinimu, ji neįrodė aplinkybės, kad buvo praleistas darbų atlikimo terminas (pagal papildomą susitarimą Nr. 2). Teismas konstatavo, jog darbai buvo atlikti sutarties nustatytu laiku, atsižvelgiant į pačių šalių papildomais susitarimais pratęstus darbų atlikimo terminus.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, ieškovei kyla pareiga įrodyti, kad darbai yra atlikti nekokybiškai bei su trūkumais. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog 2013 m. spalio 3 d. atliktų darbų priėmimo aktai Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1 buvo (iš dalies) priimti su pastabomis, o darbų priėmimo aktai Nr. 7-1 ir 8-1 apskritai nebuvo priimti. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovė nepateikė įrodymų, bylojančių apie veiksmų, šalinant atsakovės atliktų darbų defektus, atlikimą, todėl, teismo vertinimu, ji neįrodė aplinkybės, kad darbai buvo perduoti su trūkumais, lėmusiais nuostolių atsiradimą. Nesant aktuose pastabų dėl priimtų darbų kokybės, nėra pagrindo abejoti perduotų darbų tinkamumu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovei neįrodžius aplinkybių, kad atsakovė pavėluotai perdavė darbus ir laiku nepašalino nustatytų trūkumų, nėra pagrindo skirti atsakovei baudą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog atsakovė vienašališkai pasirašė atliktų darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1, 6-1, 7-1 ir 8-1. Pasak teismo, atliktų darbų priėmimo aktuose Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1 nurodytos darbų atlikimo kainos viršija šalių suderintas darbų atlikimo kainas, užfiksuotas lokalinėse sąmatose Nr. 3, 5 ir 6. Sutarties 1 bei 3 straipsniuose nustatyta, kad sutarties kainoje, kuri yra mokama už faktiškai atliktus darbus pagal sutartimi sutartus vienetinius įkainius, yra nurodytos maksimalios darbų atlikimo kainos. Todėl, pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovei, viršijusiai sulygtas darbų atlikimo kainas, kilo pareiga įrodyti, jog darbų priėmimo aktuose Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1 nurodytos darbų kainos yra pagrįstos. Atsakovė neįrodė netinkamo darbų priėmimo pagal darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1, todėl, teismo vertinimu, ji nepagrįstai 2013 m. spalio 31 d. vienašališkai pasirašė darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1. Kita vertus, atsakovė pagrįstai vienašališkai pasirašė atliktų darbų priėmimo aktus Nr. 7-1 ir 8-1. Atsakovė tinkamai ir laiku perdavė darbus pagal šiuos aktus ir sudarė ieškovei sąlygas priimti darbus. Ieškovė atsisakė priimti darbus, kas sudarė atsakovei pagrindą vienašališkai pasirašyti atliktų darbų priėmimo aktus. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog darbai, numatyti darbų priėmimo akte Nr. 7-1, buvo suderinti papildomu susitarimu Nr. 2, įkainiai patvirtinti lokaline sąmata Nr. 7. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai atsisakė priimti šiuos darbus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog darbai pagal atliktų darbų priėmimo aktus Nr. 7-1 ir 8-1 yra perduoti ieškovei, todėl jai kyla pareiga atsiskaityti už atsakovės atliktus darbus.

Pasak teismo, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji patyrė prašomus kompensuoti nuostolius. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovė priėmė darbus, kurių kaina – 33 842,48 Lt (pagal darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1, 6-1, 9-1 ir 11-1). Be to, ieškovė privalo atsiskaityti su atsakove ir už tuos jos atliktus darbus, kurie užfiksuoti vienašališkai pasirašytuose darbų priėmimo aktuose Nr. 7-1 ir 8-1. Šių darbų kaina – 3 150,45 Lt, vadinasi, ieškovė turi sumokėti atsakovei 36 992,93 Lt. Be to, teismas konstatavo, jog ieškovė privalo sumokėti atsakovei 5 268,66 Lt delspinigius.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo, nedalyvaujant ieškovei, išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Pasak ieškovės, ji, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, dėl objektyvios priežasties (dalyvavimo teisiamajame posėdyje) negalėjo dalyvauti parengiamajame teismo posėdyje. Nepaisant šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atmesti ieškovės prašymą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo ir kartu nutaręs, jog byla parengta nagrinėti teisme, turėjo skirti kitą teismo posėdį ir pranešti bylos šalims apie teismo posėdžio laiką bei vietą;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo priteisimo. Ieškovė šiame kontekste, be kita ko, pažymėjo, jog teismas nesuteikė ieškovei galimybės pateikti papildomus įrodymus, kuriais ji grindžia savo reikalavimus. Pasak ieškovės, aplinkybę, jog ji, o ne atsakovė ištaisė darbų defektus, patvirtina į bylos medžiagą pateiktas statybos darbų žurnalas, kurio teismas nevertino. Šis statybos darbų žurnalas taip pat patvirtina, jog atsakovė faktiškai neatliko statybos darbų, kurie yra užfiksuoti jos vienašališkai pasirašytame darbų priėmimo akte Nr. 7-1; ieškovė, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė pasirašyti atliktų darbų aktą Nr. 8-1, nes šalys nebuvo susitariusios dėl darbų, užfiksuotų šiame akte, atlikimo;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kad atsakovė pavėluotai perdavė darbus ir laiku nepašalino nustatytų trūkumų, ir sprendė, jog nėra pagrindo skirti atsakovei baudą. Ieškovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad papildomu susitarimu buvo nustatytas terminas atlikti papildomus darbus, o ne pratęstas sutartimi nustatytas darbų atlikimo terminas. Pasak ieškovės, jos 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2013 m. gegužės 19 d. pranešimai, adresuoti atsakovei, byloja, kad atsakovė vėlavo atlikti darbus;ieškovė, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, pateikė įrodymą, bylojantį, kad ji informavo atsakovę, jog 27 305,81 Lt nuostolius ir 21 500 Lt baudą įskaito į ieškovės atsakovei mokėtiną sumą. Be to, ieškovė šiame kontekste pažymėjo, kad atsakovė nepareiškė reikalavimo pripažinti įskaitymą neteisėtu, todėl, ieškovės vertinimu, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas;sutartyje nėra nuostatos, jog delspinigiai yra mokami iki visiško prievolės įvykdymo, todėl jie turėtų būti skaičiuojami iki bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2013 m. spalio 31 d. Ieškovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė 2013 m. spalio 31 d. išrašė ieškovei sąskaitą, vadinasi, ieškovė iki 2013 m. lapkričio 30 d. turėjo apmokėti šią sąskaitą (sutarties 3 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo teisme momentu nebuvo pasibaigęs atsiskaitymo su atsakove terminas, todėl atsakovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

Atsakovė, atsiliepdama į ieškovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašė atmesti skundą.

Atsakovės atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

ieškovė nepagrįstai teigia, jog jai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, buvo užkirstas kelias teikti įrodymus. Be to, priešingai negu teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 m. vasario 3 d. turėjo įvykti parengiamasis teismo posėdis. Ieškovė neatvyko į šį posėdį, todėl teismas atidėjo parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovė nedalyvavo ir antrajame parengiamajame teismo posėdyje, apie kurio laiką ir vietą ji buvo tinkamai informuota, todėl, atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio;ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji šalino atsakovės atliktų darbų trūkumus. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, jog užsakovė uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad pati atsakovė pašalino savo darbų trūkumus;pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia ieškovė, pagrįstai konstatavo, jog atsakovė pagrįstai vienašališkai pasirašė atliktų darbų aktus Nr. 7-1 ir 8-1. Pasak atsakovės, pirma, užsakovė uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) patvirtino, jog atsakovė laiku ir tinkamai atliko darbus, užfiksuotus atliktų darbų akte Nr. 7-1. Antra, elektroninio laiško ir atliktų darbų akto Nr. 8-1 nuorašai byloja, kad buvo užsakyti ir atlikti pastolių įrengimo darbai; atsakovė laikėsi nustatytų darbų atlikimo terminų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo skirti atsakovei baudą. Pasak atsakovės, šalys papildomais susitarimais keitė darbų atlikimo terminus. Ta aplinkybė, jog ieškovė atsisakė priimti atsakovės atliktus darbus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė vėlavo atlikti darbus.

Atsiliepimas

Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta priešieškinio dalis, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – papildomai priteisti atsakovei iš ieškovės 13 856,28 Lt skolą ir 2 078,43 Lt delspinigius.

Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nevertino tikrosios šalių valios, sudarant papildomą susitarimą Nr. 1. Iš vienos pusės, teismas tinkamai nustatė, jog darbų kainos, užfiksuotos atliktų darbų aktuose Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1, viršija darbų kainas, nurodytas lokalinėse sąmatose Nr. 3, 5 ir 6. Iš kitos pusės, neatsižvelgė į papildomo susitarimo Nr. 1 2 punktą, kuriuo šalys susitarė, jog ieškovė atsiskaitys su atsakove už faktiškai atliktus darbus pagal sutartimi sutartus vienetinius įkainius. Pasak atsakovės, lokalinėse sąmatose Nr. 3, 5 ir 6 buvo fiksuojamas tik preliminarus darbų kiekis. Šalys, sudarydamos papildomą susitarimą Nr. 1, suvokė, kad gali kisti darbų apimtis, todėl susitarė, jog bus atsiskaitoma už faktiškai atliktus darbus;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę, prašydama patikrinti faktiškai atliktus darbus, ir ieškovė atsisakė tą padaryti. Pasak atsakovės, bylos įrodymai patvirtina, jog ieškovė net tris kartus buvo kviesta priimti atliktus darbus. Pirminės ieškovės pretenzijos dėl netinkamos atliktų darbų kokybės buvo pagrįstos, bet, atsakovei ištaisius darbų trūkumus, ieškovė nepagrįstai vengė priimti atsakovės atliktus darbus. Atsakovė šiame kontekste, be kita ko, pažymėjo, kad užsakovė patvirtino, jog darbai, užfiksuoti atliktų darbų aktuose Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1, buvo atlikti tinkamai. Atsakovės vertinimu, ji, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vienašališkai pasirašė atliktų darbų priėmimo aktus Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino papildomo susitarimo Nr. 3. Pasak atsakovės, ieškovė pripažino papildomą susitarimą Nr. 3 ir patvirtino šį susitarimą, priimdama jame numatytus darbus. Atsakovė savo reikalavimą grindė ne tik papildomais susitarimais Nr. 1 ir 2, bet ir papildomu susitarimu Nr. 3. Atsakovė, veikdama pagal šį susitarimą, atliko darbus, kurių kaina – 1 868,59 Lt. Ieškovė, priėmusi šiuos darbus, neatsiskaitė su atsakove.

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašė atmesti skundą.

Ieškovės atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pasak ieškovės, šalys sutartimi sulygo dėl konkrečios, maksimalios ir galutinės sutarties kainos. Atsakovė neįrodė, jog egzistavo objektyvus pagrindas nukrypti nuo sulygtų darbų kainų, todėl, ieškovės vertinimu, ji, kaip sprendė ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė priimti atliktų darbų aktus Nr. 3-1, 5-1 ir 6-1; pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė, pagrįstai konstatavo, jog papildomas susitarimas Nr. 3 nelaikytinas sutarties papildymu. Ieškovei nekyla pareiga apmokėti pagal papildomą susitarimą Nr. 3 išrašytus atliktų darbų priėmimo aktus Nr. 9-1 ir 11-1, nes ji nebuvo išreiškusi valios dėl darbų, užfiksuotų šiuose aktuose, atlikimo.

Ieškovė nedalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija protokoline nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Atsiliepimas

Atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme palaikė savo apeliaciniame skunde ir atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą suformuluotus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas šalių apeliaciniais skundais.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Ieškovė teigia, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be to, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva privalo patikrinti, yra ar ne absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Be kitų atvejų, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nesant nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi skyrė parengiamąjį teismo posėdį, nustatydamas, jog jis vyks 2014 m. vasario 3 d. Bylos įrodymai patvirtina, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie parengiamojo teismo posėdžio datą ir laiką (t. 1, b. l. 107). Ieškovė neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį, nepateikė prašymo dėl posėdžio atidėjimo ir nemotyvavo savo neatvykimo. Pirmosios instancijos teismas atidėjo parengiamąjį teismo posėdį, nustatydamas, jog kitas parengiamasis posėdis vyks 2014 m. kovo 12 d. Ieškovė vėlgi buvo tinkamai informuota apie parengiamojo teismo posėdžio datą ir laiką (t. 2, b. l. 127). Ieškovė 2014 m. vasario 27 d. pareiškė prašymą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo. Prašymo motyvas tas, jog, pasak ieškovės, ji tą pačią dieną turėjo dalyvauti baudžiamosios bylos teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas parengiamajame teismo posėdyje protokoline nutartimi atmetė ieškovės prašymą ir nutarė nagrinėti bylą iš esmės.

Ieškovė, kaip nustatyta, nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo pradėtas bylos nagrinėjimas iš esmės. teismo posėdį. Kita vertus, aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo teismo posėdyje, savaime nėra pakankama konstatuoti, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Be šios aplinkybės, turi būti nustatyta, jog ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Ieškovė buvo tinkamai informuota apie parengiamojo teismo posėdžio datą, laiką ir vietą. Ieškovė neneigia šios aplinkybės, bet ji įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo parengiamojo posėdžio metu nutarti pradėti nagrinėti bylą iš esmės. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti parengiamąjį teismo posėdį arba, nutaręs, kad nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo ir yra pasirengta nagrinėti bylą teisme, priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.

Civilinio proceso kodekso 229 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog bylai nagrinėti teisme pasirengiama per vieną parengiamąjį teismo posėdį, tačiau išimtiniais atvejais arba matydamas, kad byloje gali būti sudaryta taikos sutartis, teismas turi teisę posėdyje paskirti antrojo parengiamojo posėdžio datą; parengiamųjų teismo posėdžių negali būti daugiau kaip du. Kaip jau buvo nustatyta, ieškovė, nors ir buvo tinkamai informuota, neatvyko į pirmąjį parengiamąjį teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas skyrė antrąjį parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovė pareiškė prašymą dėl šio parengiamojo posėdžio atidėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės nurodytas motyvas nebuvo pakankamas atidėti parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovės prie prašymo pridėti įrodymai patvirtina, kad ji 2014 m. vasario 24 d. sužinojo, jog 2014 m. kovo 12 d. vyks baudžiamosios bylos teisiamasis posėdis. Taigi, ieškovė, žinodama, jog pati negalės vesti šios civilinės bylos (Civilinio proceso kodekso 55 straipsnis), turėjo pakankamą laiko tarpą pasirūpinti, kad jos vardu šią bylą vestų atstovas pagal pavedimą. Ieškovė pagrįstai teigia, jog šios bylos atvejis nepatenka tarp tų atvejų, kai bylą nagrinėjant teisme privalo dalyvauti advokatas. Kita vertus, ieškovė, kuri nemotyvavo savo nedalyvavimo pirmajame parengiamajame teismo posėdyje, galėjo numanyti, jog pirmosios instancijos teismas, kuris yra saistomas procesiniu imperatyvu (Civilinio proceso kodekso 229 straipsnis), netenkins ieškovės prašymo ir neskirs trečiojo parengiamojo teismo posėdžio. Todėl ieškovė turėjo pasirūpinti jos interesų šios bylos procese atstovavimu. Ieškovė, neatlikusi šių aktyvių veiksmų, veikė savo rizika ir jai pačiai tenka prisiimti tokio veikimo pasekmes.

Civilinio proceso kodekso 232 straipsnyje nustatyta, jog teismas, manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Ši procesinė taisyklė turi išimtį. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas Civilinio proceso kodekso 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Taigi, teismas savo nuožiūra sprendžia, galima išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio ar ne. Ieškovė pagrįstai teigia, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio (nepriimdamas nutarties) ir priimti teismo sprendimą tik tokiu atveju, kai parengiamajame teismo posėdyje dalyvauja visi dalyvaujantys byloje asmenys arba jų atstovai; priešingu atveju teismas turi priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2005). Kita vertus, svarbu pažymėti, jog tuomet, kai buvo suformuluota ši teisės aiškinimo taisyklė, galiojo kitoks teisinis reguliavimas, vadinasi, teisės aiškinimo taisyklė, kuria remiasi ieškovė, nebėra aktuali. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), be kita ko, buvo nustatyta, jog tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Taigi, galiojant ankstesnei proceso įstatymo ir kartu analizuojamos normos redakcijai, galimybė išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio priklausė nuo abiejų bylos šalių valios. Akivaizdu, jog tokia šalių valia galėjo būti išreikšta, tik joms abiem dalyvaujant parengiamajame teismo posėdyje. Įstatymų leidėjui pakeitus teisinį reguliavimą, aptariamos procesinės galimybės įgyvendinimas nebepriklauso nuo šalių valios. Teismas gali nuspręsti išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, net ir nedalyvaujant bylos šalims (vienai bylos šaliai). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad ieškovė nedalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, turėjo teisę pradėti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Ieškovė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesudarė jai galimybės gintis nuo pareikštų reikalavimų. Pirma, pati ieškovė savo neveikimu prisidėjo prie to, kad byla buvo išnagrinėta, jos neišklausius teismo posėdyje. Antra, pirmosios instancijos teismas nustatė ir vėliau pratęsė ieškovei terminą atsiliepti į atsakovės priešieškinį. Vadinasi, ieškovei buvo sudaryta galimybė gintis nuo atsakovės materialinių subjektinių reikalavimų. Ieškovei, nepasinaudojusiai šia galimybe, tenka prisiimti atitinkamas pasekmes.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog ieškovei buvo pranešta apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą, vadinasi, priešingai negu teigia ieškovė, neegzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Teisėjų kolegijos vertinimu, neegzistuoja ir kiti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie yra numatyti Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė teikia apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pasak ieškovės, teismas nesudarė galimybės pateikti papildomus įrodymus, kuriais ji grindžia savo reikalavimus, todėl šie įrodymai yra teikiami apeliacinės instancijos teismui.

Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimtus naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Susipažinus su ieškovės teikiamais įrodymais, galima konstatuoti, jog šie įrodymai galėjo būti, bet nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo priimti ieškovės teikiamus įrodymus.

Dėl bylos esmės

Šalys 2013 m. rugpjūčio 7 d. sudarė statybos rangos sutartį (t. 1, b. l. 6-13, t. 2, b. l. 10-17), pagal kurią atsakovė, be kita ko, įsipareigojo iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. atlikti 4 ašies sienos fasado įrengimo darbus (armavimas, dekoratyvinio tinko tinkavimas, dažymas) ir iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. atlikti B ašies laiptinės zonos fasado įrengimo darbus (vatos klijavimas, armavimas, dekoratyvinio tinko tinkavimas, dažymas), o ieškovė, be kita ko, įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir sumokėti už juos sutarties kainą.

Ieškovė, kurios vardu veikė jos projektų vadovas, ir atsakovė 2013 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė papildomą susitarimą (t. 1, b. l. 33, t. 2, b. l. 18). Papildomo susitarimo 4.2 punkte nustatyta, jog šis susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo momento ir galioja iki visiško šalių atsiskaitymo. Nėra pateikti faktiniai duomenys, pagal kuriuos būtų galima spręsti, turėjo ar ne projektų vadovas teisę ieškovės vardu pasirašyti papildomą susitarimą. Net ir pasitvirtinus aplinkybei, jog projektų vadovas neturėjo teisės veikti ieškovės vardu, nebūtų pagrindo konstatuoti, jog papildomas susitarimas negalioja ir nesukelia šalims teisinių pasekmių. Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Atsakovė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paaiškino, jog ji dažnai bendravo su ieškovės projektų vadovu, todėl jai nekilo abejonių, kad projektų vadovas turi teisę ieškovės vardu pasirašyti papildomą susitarimą. Susipažinus su bylos įrodymais, galima teigti, jog ieškovės projektų vadovas iš tikrųjų dalyvavo ne tik pasirašant papildomą susitarimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, galima konstatuoti, jog atsakovė turėjo rimtą pagrindą manyti, kad papildomą susitarimą sudaro su asmeniu, turinčiu teisę veikti ieškovės vardu. Taigi, tarp ieškovės ir jos projektų vadovo susiformavo tariamo atstovavimo teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 2.133 straipsnio 9 dalis), vadinasi, papildomas susitarimas yra privalomas ieškovei. Be to, svarbi yra ir ta aplinkybė, jog ieškovė vykdė sandorį – priėmė atsakovės atliktų darbų dalį, šiuo veikimu patvirtindama papildomą susitarimą ir prisiimdama jo keliamas pasekmes (Civilinio kodekso 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2.133 straipsnio 6 dalis, 2.136 straipsnio 1 dalis). Šalys 2013 m. rugpjūčio 28 d. sudarė dar vieną papildomą susitarimą (t. 1, b. l. 14, t. 2, b. l. 19), kuriuo sulygo, jog atsakovė atliks papildomus fasado armavimo ir apdailos darbus. Teisėjų kolegijai, susipažinusiai su 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarimais, kilo abejonės, šalys šiais susitarimais pakeitė atitinkamas rangos sutarties sąlygas ar sulygo dėl papildomų statybos darbų atlikimo ir atitinkamų sąlygų, susijusių su šių darbų atlikimu. Kiti bylos rašytiniai įrodymai nebuvo pakankami pašalinti šias abejones. Todėl, siekiant pašalinti kilusias abejones, buvo nutarta suteikti šalims galimybę žodžiu paaiškinti, kokie yra tikrieji jų ketinimai, susiję su 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarimų sudarymu. Ieškovė nepasinaudojo suteikta galimybe. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog šalys 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarimais sulygo dėl papildomų statybos darbų atlikimo. Šie paaiškinimai iš esmės atitinka ieškovės poziciją. Todėl, iš esmės sutampant abiejų bylos pusių pozicijoms, darytina išvada, jog šalys 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. susitarimais sulygo dėl papildomų statybos darbų atlikimo ir atitinkamų sąlygų, susijusių su šių papildomų darbų atlikimu (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalis).

2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomo susitarimo 1 punkte, reglamentuojančiame sutarties objektą, nustatyta <...> fasado armavimas ir apdaila ašyse „G“/„4“...„1“, „A“/„1“...„4“ bei „1“/„G“...„A“ ir sujungime tarp korpusų; 3 punkte nustatyta, jog darbų pradžia – 2013 m. rugpjūčio 23 d., darbų pabaiga – 2013 m. rugsėjo 6 d. Lokalinėse sąmatose (t. 1, b. l. 34-36, t. 2, b. l. 37-39) detalizuoti statybos darbai, dėl kurių atlikimo buvo sudarytas 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomas susitarimas, ir kitos šio susitarimo vykdymo sąlygos.

Atsakovė 2013 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomą susitarimą atliktų darbų aktus (t. 1, b. l. 30-32, 40-42). Šią aplinkybę patvirtina ne tik atsakovės pateiktas elektroninis laiškas (t. 1, b. l. 29, t. 2, b. l. 40), bet ir ieškovės 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. pranešimai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 19, 27). Šalys, sudarydamos sutartį, nesusitarė, jog atliktų darbų aktai turi būti teikiami tik konkrečiu būdu ir / ar priemonėmis. Nesant tokios sutartinės išlygos, konstatuotina, jog atsakovė tinkamai pateikė atliktų darbų aktus. Kaip jau buvo nustatyta, šalys 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomu susitarimu sulygo, jog darbai turi būti atlikti iki 2013 m. rugsėjo 6 d. Atsakovė šią dieną išsiuntė ieškovei atliktų darbų aktus, vadinasi, ji, priešingai negu teigia ieškovė, nepraleido darbų atlikimo termino (Civilinio kodekso 1.122 straipsnis).

Kaip jau buvo nustatyta, šalys 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu sulygo, jog atsakovė atliks papildomus fasado armavimo ir apdailos darbus. Šio susitarimo 3.2 punkte nustatyta, kad darbų pabaiga – 2013 m. rugsėjo 8 d.

Žemesnės instancijos teismas

Statybos rangos sutarties 5 straipsnio 5 punkte, be kita ko, nustatyta, jog atliktų darbų aktas pateikiamas už einamąjį kalendorinį mėnesį to paties mėnesio trisdešimtą dieną, o, baigiant darbus, darbų užbaigimo dieną. Pirminiame pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą susitarimą atliktų darbų akte (t. 1, b. l. 53, t. 2, b. l. 25) užfiksuota, jog darbai perduoti 2013 m. rugsėjo 30 d. Šį įrašą atliko atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be papildomo įrodinėjimo yra akivaizdi ta aplinkybė, jog analizuojamu atliktų darbų aktu turėjo būti perduotas ne tarpinis, o galutinis darbų rezultatas. Todėl, remiantis sutarties 5 straipsnio 5 punktu, šis aktas turėjo būti pateiktas tą dieną, kai buvo baigti papildomu susitarimu sulygti darbai. Tokiomis aplinkybėmis galima pritarti ieškovei, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė praleido 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu sulygtų darbų atlikimo (ir jų perdavimo) terminą. Šalys susitarė, jog termino atlikti darbus pažeidimas yra pagrindas netesybų forma taikyti civilinę atsakomybę (sutarties 11 straipsnio 2 punktas). Atsakovė teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pripažino, jog ji (nežymiai) praleido terminą atlikti darbus. Kita vertus, atsakovė teigė, jog ieškovė laiku neperdavė medžiagų, kuriomis turėjo būti atliekami 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu sulygti darbai, be to, neįrengė pastolių. Bet atsakovė neįrodė šių aplinkybių dėl medžiagų ir pastolių neperdavimo. Be to, atsakovės civilinė atsakomybė kyla be kaltės, vadinasi, pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės egzistuotų tik tada, jeigu ji įrodytų, kad termino atlikti darbus praleidimą nulėmė nenugalimos jėgos aplinkybė (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 4 dalis). Atsakovė nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybėmis, vadinasi, ji yra atsakinga už papildomo susitarimo pažeidimą, pasireiškusį termino atlikti darbus praleidimu. Civilinės atsakomybės taikymo netesybų forma klausimas analizuojamas ir sprendžiamas žemiau.

Ieškovė atsisakė pasirašyti pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą susitarimą atliktų darbų aktą. Atsakovė, reaguodama į tokį ieškovės veiksmą, vienašališkai pasirašė šį atliktų darbų aktą (t. 1, b. l. 97, t. 2, b. l. 35). Ieškovės atsisakymo pasirašyti aktą motyvas yra tas, jog faktiškai nebuvo atliekami analizuojamame akte užfiksuoti darbai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė, vienašališkai pasirašydama pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą susitarimą atliktų darbų aktą, veikė teisėtai. Ieškovės atsisakymo pasirašyti aktą motyvas yra nepagrįstas. Atsakovės vienašališkai pasirašytame atliktų darbų akte yra užsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovo įrašas, bylojantis, kad atsakovė atliko aptariamame akte užfiksuotus darbus. Ieškovė ginčijo ne faktiškai atliktų darbų kiekį, o patį darbų atlikimo faktą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, užsakovės atstovo įrašas yra pakankamas konstatuoti, jog atsakovė, priešingai negu teigia ieškovė, atliko 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu sulygtus darbus. Kaip jau buvo nustatyta, atsakovė praleido terminą atlikti darbus. Kita vertus, ieškovė nesirėmė termino praleidimo aplinkybe, atsisakydama priimti atliktų darbų aktą. Todėl ši aplinkybė nėra aktuali, sprendžiant vienašalio perdavimo akto teisėtumo klausimą. Teisėtai pasirašytas vienašalis perdavimo aktas sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir dvišalis perdavimo-priėmimo aktas. Atsakovė perdavė ieškovei pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą susitarimą atliktus darbus, todėl ieškovei kyla pareiga vykdyti priešpriešinę pareigą – sumokėti šių darbų kainą.

Kaip jau buvo nustatyta, lokalinėse sąmatose (t. 1, b. l. 34-36, t. 2, b. l. 37-39) detalizuoti 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomu susitarimu sulygti darbai, jų kiekiai ir kainos. Lokalinėse sąmatose (3, 5 ir 6) užfiksuota, jog darbų kainos – 16 207,95 Lt, 3 696,56 Lt ir 22 748,05 Lt. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė ieškovei tris pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomą susitarimą atliktų darbų aktus (3-1, 5-1 ir 6-1) (t. 1, b. l. 30-32, 40-42), kuriuose užfiksuotos tokios darbų kainos: 16 415,94 Lt, 3 696,56 Lt ir 23 089,23 Lt. Ieškovė 2013 m. rugsėjo 16 d. atsisakė priimti šiuos aktus, motyvuodama tais argumentais, jog, pirma, nesuderinti darbų kiekiai, antra, neatitinka darbų įkainiai, trečia, nepriduota darbų kokybė ir neištaisyti defektai. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 30 d. pateikė modifikuotus atliktų darbų aktus (3-1, 5-1 ir 6-1), kuriuose užfiksuotos didesnės negu pirminiuose aktuose darbų kainos – 18 293,66 Lt, 4 708,84 Lt ir 22 827,67 Lt. Ieškovė 2013 m. spalio 3 d. priėmė darbų, užfiksuotų atsakovės pateiktuose atliktų darbų aktuose, dalis, kurių kainos – 15 613,13 Lt, 2 460,37 Lt ir 13 900,39 Lt (t. 1, b. l. 50-52, t. 2, b. l. 22-24) Atsakovė 2013 m. spalio 31 d. vienašališkai pasirašė modifikuotus atliktų darbų aktus (t. 2, b. l. 32-34).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog modifikuotuose atliktų darbų aktuose užfiksuoti darbų kiekiai ir jų kainos neatitinka lokalinėse sąmatose užfiksuotų kiekių ir kainų. Atsakovė pripažįsta šią aplinkybę, bet ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių susitarimą dėl darbų kiekio ir jų kainos.

2013 m. rugpjūčio 23 d. papildomo susitarimo 2 punkte nustatyta, jog ieškovė moka atsakovei už faktiškai atliktus darbus pagal sutartus vienetinius įkainius, detalizuotus lokalinėse sąmatose; sutarties kaina gali kisti priklausomai nuo atliktų faktinių darbų kiekių. Analogiška nuostata yra nustatyta ir statybos rangos sutarties 3 straipsnio 1 punkte. Ieškovė pasitelkė atsakovę atlikti konkrečius statybos darbus, kurių pobūdis ir kiekiai apibrėžti ir detalizuoti lokalinėse sąmatose. Sprendžiant pagal sutarties 3 straipsnio 1 punktą ir papildomo susitarimo 2 punktą, bylos šalys numatė, jog, vykdant papildomą susitarimą, gali kisti lokalinėse sąmatose numatyti darbų kiekiai, ir dėl to susitarė, kad bus mokama už faktiškai atliktus darbus. Galimybės atlikti papildomus darbus numatymas ir sutartinis šios galimybės aptarimas nereiškia, jog atsakovė turi (turėjo) teisę vienašališkai spręsti klausimą dėl papildomų darbų atlikimo ir, taip nusprendusi, gauti papildomai atliktų darbų kainą. Priešingai, Civilinio kodekso 6.653 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog tais atvejais, kai būtina atlikti papildomus darbus arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui; jeigu užsakovas nesutinka padidinti darbų kainos, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties; jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą. Neatmestina, jog atsakovė faktiškai atliko didesnį darbų kiekį, negu sulygo šalys. Bet atsakovė neįrodė, jog ji įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 6.653 straipsnio 4 dalis) pranešė ieškovei, kad egzistuoja būtinybė / poreikis atlikti papildomą darbų kiekį, ir ši sutiko didinti darbų kainą. Tokio nepranešimo pasekmė yra ta, jog atsakovė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti, kad ieškovė sumokėtų jai už galimai atliktus papildomus darbus. Be to, atsakovė nepateikė kitų, išskyrus savo žymas, atliktas darbų aktuose, įrodymų, patvirtinančių, kad ji atliko darbų kiekį, viršijantį sąmatose užfiksuotus kiekius. Taigi, ieškovė (bent jau) tiek, kiek modifikuotuose atliktų darbų aktuose užfiksuoti darbų kiekiai ir kainos viršija lokalinėse sąmatose užfiksuotus kiekius ir kainas, pagrįstai atsisakė priimti šiuos atliktų darbų aktus.

Ieškovė teigia, kad atsakovė faktiškai atliko mažesnį, negu šalys sulygo, darbų kiekį, bet ji, kuriai tenka procesinė pareiga tą pagrįsti, neįrodė šios faktinės aplinkybės. Be to, pasak ieškovės, atsakovė nepašalino nustatytų darbų defektų. Atliktų darbų priėmimo aktuose (3-1 ir 6-1) (t. 1, b. l. 50, 52), kuriuose yra užfiksuoti darbų dalies priėmimo faktai, yra ieškovės įrašai, jog darbai atlikti su defektais, kuriuos pašalino pati ieškovė. Atsakovė pripažino, jog, teikiant pirminius atliktų darbų aktus, egzistavo tam tikri darbų trūkumai, bet ji teigia, kad pašalino nustatytus trūkumus. Ieškovė, kuri pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti nuostolių, patirtų, jai pašalinus atsakovės atliktų darbų trūkumus, kompensaciją, neįrodė, jog ji šalino trūkumus ir patyrė prašomus kompensuoti nuostolius. Atsakovė, savo ruožtu, pakankamai pagrindė, kad ji pašalino darbų trūkumus. Atsakovės vienašališkai pasirašytuose atliktų darbų aktuose yra užsakovės atstovo įrašai, patvirtinantys, kad atsakovė pašalino darbų trūkumus. Šiais įrašais nėra galimybės nustatyti, kada atsakovė pašalino darbų defektus. Kita vertus, ieškovė neįrodinėjo, todėl ir neįrodė, kad darbų trūkumai buvo pašalinti vėliau, negu ji atsisakė priimti darbų dalį. Tokiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog nustatytieji darbų trūkumai buvo pašalinti, iki ieškovė atsisakė priimti atsakovės atliktų darbų dalį.

Atsižvelgiant į nustatytas ir nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė atliko tokį darbų kiekį, koks yra užfiksuotas lokalinėse sąmatose, detalizuojančiose 2013 m. rugpjūčio 23 d. susitarimą. Vadinasi, atsakovės vienašaliai perdavimo aktai tiek, kiek juose užfiksuoti darbų kiekiai, atitinkantys lokalinėse sąmatose numatytus darbų kiekius, yra teisėti. Atsakovei perdavus šiuos darbus, ieškovei kyla pareiga sumokėti šių darbų kainas, nustatytas lokalinėse sąmatose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė turi atsiskaityti su ieškove tik už tuos darbus, kuriuos ji pati sutiko priimti.

Kitas šalių ginčo klausimas – atsakovės vienašalio perdavimo akto (8-1) teisėtumo klausimas. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji nepagrįstai atsisakė pasirašyti atliktų darbų aktą (8-1). Atsakovė 2013 m. rugsėjo 6 d. pateikė ieškovei atliktų darbų aktą (8-1) (t. 1, b. l. 39), kuriame užfiksuoti fasadinių pastolių įrengimo darbai. Ieškovė atsisakė priimti šį darbų aktą, motyvuodama tuo argumentu, jog šalys nebuvo susitarusios dėl tokių darbų atlikimo. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 30 d. dar kartą pateikė aptariamą atliktų darbų aktą. Ieškovė vėlgi tuo pačiu motyvu atsisakė priimti aktą. Atsakovė, reaguodama į ieškovės atsisakymą, vienašališkai pasirašė šį aktą (t. 2, b. l. 36).

Civilinio kodekso 6.647 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog rangovas savo medžiagomis, priemonėmis ir jėgomis privalo atlikti sutartimi sulygtus darbus, jeigu ko kita nenustato sutartis. Lokalinėse sąmatose, kurios yra neatskiriamos 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomų susitarimų dalys, nurodyta, jog ieškovė rengia pastolius ir pateikė medžiagas. Vadinasi, šalys pasinaudojo teisės normos dispozityvumu ir susitarė kitaip, negu yra nustatyta įstatyme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė įrodė, kad ji įrengė pastolius, kurių įrengimo darbai yra užfiksuoti atliktų darbų akte (8-1). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog ieškovė delsė įrengti pastolius, todėl ji (atsakovė) pati ėmėsi šių darbų ir įrengė pastolius. Atsakovės 2013 m. rugsėjo 6 d. elektroniniame laiške, kuriuo, be kita ko, buvo išsiųsti pirminiai atliktų darbų aktai (3-1, 5-1 ir 6-1), nurodyta „Taip pat pridedu papildomų darbų (t. y. pastolių įrengimo) sąmatą“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris vidutiniškai rūpestingas, atidus ir apdairus asmuo (ypač juridinis asmuo), gavęs dokumentą, kuriuo reikalaujama sumokėti už, jo įsitikinimu, nesulygtus ir neatliktus darbus, aktyviai reaguotų į tokį kito asmens kreipimąsi ir neigtų darbų atlikimo faktą bei pareigą apmokėti tokius darbus. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji sureagavo į atsakovės 2013 m. rugsėjo 6 d. elektroninio laiško dalį, bylojančią apie pastolių įrengimo darbų atlikimą. Toks ieškovės tylėjimas kvalifikuotinas jos pačios nenaudai. Tokiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog labiau tikėtina negu netikėtina, kad atsakovė įrengė pastolius. Ieškovė delsė vykdyti savo pareigą įrengti konstrukcijas – pastolius, kurios buvo atsakovei būtinos, siekiant atlikti papildomais susitarimais sulygtus darbus. Atsakovė, kurią saistė gana trumpi darbų atlikimo terminai, pati įrengė reikiamas konstrukcijas. Todėl ieškovė privalo atsiskaityti su atsakove už šių konstrukcijų įrengimo darbus (Civilinio kodekso 6.61 straipsnio 1 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia ieškovė, pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turėjo priimti pastolių įrengimo darbus ir sumokėti atsakovei šių darbų atlikimo kainą. Ieškovei to nepadarius, atsakovė teisėtai pasirašė vienašalį perdavimo aktą.

Žemesnės instancijos teismas

Kitas ginčo klausimas – 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomo susitarimo galiojimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šį susitarimą, nesilaikant formos ir tvarkos, pasirašė tik atsakovė, konstatavo, kad jis nėra šalių sudarytos sutarties dalimi. Atsakovė pagrįstai teigia, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Statybos rangos sutarties 16 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog bet kokie sutarties pakeitimai ar papildymai bus daromi raštu ir tinkamai pasirašomi šalių įgaliotų atstovų. Toks šalių susitarimas atitinka Civilinio kodekso 6.183 straipsnio 1 dalyje numatytą sutarties pakeitimo išlygą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog tik atsakovė pasirašė 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomą susitarimą (t. 2, b. l. 20). Toks papildomo susitarimo įforminimas neatitinka sutarties nustatytos tvarkos. Kita vertus, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, papildomo susitarimo įforminimo tvarkos nesilaikymas savaime nelemia tokio susitarimo negaliojimo. Sutarties papildymo įforminimo tvarkos nesilaikymo pasekmės yra analogiškos paprastos rašytinės formos sudarant sandorius nesilaikymo pasekmėms, tai yra atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais įrodyti šį faktą, o įstatymuose nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 6.183 straipsnyje nėra nustatyta, jog sutarties pakeitimo išlygos nesilaikymas lemia sutarties pakeitimo ar papildymo negaliojimą. Vadinasi, tokios išlygos nesilaikymo pasekmė – teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sutarties pakeitimo ar papildymo faktą, praradimas.

Ieškovė priėmė pagal 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomą susitarimą atliktų darbų aktus (t. 2, b. l. 27-28, 41-42) ir sutiko gera valia sumokėti atsakovei darbų, užfiksuotų šiuose aktuose, kainas (t. 1, b. l. 48, t. 2, b. l. 21), kurias įskaitė į jos nurodomus nuostolius. Taigi, šalys įvykdė 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomą susitarimą, kas neabejotinai patvirtina buvus jų, nors ir tinkamai neįformintą, valią sudaryti tokį susitarimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės priešieškinis yra grindžiamas tik 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomais susitarimais. Atsakovė reikalauja, kad ieškovė sumokėtų ne tik tų darbų, kurie buvo atlikti pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomus susitarimus, kainas, bet ir tų darbų, kurie buvo atlikti pagal 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomą susitarimą, kainas. Šis jos materialinis subjektinis reikalavimas yra pagrįstas.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė turėjo sumokėti atsakovei 47 671,60 Lt už jos pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomus susitarimus atliktus darbus.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ji, atsakovei netinkamai vykdžius statybos rangos sutartį, tiksliau – jos 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomus susitarimus, patyrė 27 305,81 Lt tiesioginius nuostolius. Be to, atsakovei laiku neperdavus darbų, susidarė 21 500 Lt bauda. Pasak ieškovės, ji į savuosius reikalavimus įskaitė priimtų darbų dalies kainą (33 842,48 Lt). Atlikus įskaitymą, liko nepadengta nuostolių dalis, pinigine išraiška sudaranti 14 963,33 Lt.

Ieškovė pateikė faktinių nuostolių aktą / sąmatą (t. 1, b. l. 59), kuriame detalizavo, jos teigimu, patirtus tiesioginius nuostolius. Šiame procesiniame sprendime jau buvo konstatuota, jog ieškovė neįrodė, kad ji šalino atsakovės atliktų darbų defektus ir patyrė nuostolius, susijusius su defektų šalinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad ji patyrė ir kitus jos nurodomus nuostolius. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji pati atliko ar pasitelkė trečiuosius asmenis atlikti darbus, kurių, anot jos, neatliko ar netinkamai atliko atsakovė, ir taip patyrė nurodomus nuostolius. Neįrodžius žalos (nuostolių) patyrimo fakto, negali būti taikoma civilinė atsakomybė (nuostolių atlyginimo pavidalu).

Be to, ieškovė, jeigu ir būtų įrodžiusi, kad pašalino (pati ar pasitelkusi trečiuosius asmenis) atsakovės atliktų darbų trūkumus, neturėtų teisės gauti tokių nuostolių kompensacijos. Užsakovas, jeigu darbai atlikti, nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą arba normalią paskirtį, turi teisę reikalauti atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu jo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje (Civilinio kodekso 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sutartyje ir papildomuose susitarimuose nėra numatyta ieškovės teisė šalinti trūkumus. Vadinasi, ieškovė galėtų (galėjo) pasinaudoti teise atsakovės sąskaita pati pašalinti atliktų darbų trūkumus, tik atsisakiusi sutarties (Civilinio kodekso 6.658 straipsnio 3 dalis).

Ieškovė 2013 m. spalio 3 d. raštu (t. 1, b. l. 57-58), be kita ko, pranešė atsakovei, jog 2013 m. spalio 8 d. dėl esminių sutarties pažeidimų vienašališkai nutraukia sutartį. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė sutarties nutraukimo klausimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, šalindamas šį proceso pirmosios instancijos teisme ir skundžiamo sprendimo trūkumą, pasisako vienašališko sutarties nutraukimo klausimu.

Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio penktojoje dalyje nustatyta, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą; apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų.

Sutartyje nėra nustatytas terminas, kuriuo šalis turi pranešti kitai šaliai apie ketinimą Civilinio kodekso 6.217 straipsnio nustatytais pagrindais (dėl esminio sutarties pažeidimo) vienašališkai nutraukti sutartį. Vadinasi, apie tokį ketinimą turi būti pranešta įstatymo nustatytu 30 (trisdešimties) dienų terminu. Sutarties 12 straipsnio 6 punkte nustatytas 5 (penkių) dienų pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas. Kita vertus, šis sutarties punktas reglamentuoja specialųjį sutarties nutraukimo pagrindą, kuriuo ieškovė nesirėmė. Taigi, ieškovė, 2013 m. spalio 3 d. raštu pranešdama atsakovei apie savo ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį, negalėjo jos šiame rašte nurodomą dieną (2013 m. spalio 8 d.) nutraukti sutartį. Ieškovė, negana to, kad privalėjo prieš trisdešimt dienų pranešti atsakovei apie savo ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį, turėjo nustatyti atsakovei papildomą terminą pašalinti jos nurodomus sutarties (papildomų susitarimų) pažeidimus – atliktų darbų kokybės trūkumus (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 3 dalis). Ieškovės 2013 m. rugsėjo 16 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. raštai, adresuoti atsakovei (t. 1, b. l. 26, 27, 45), patvirtina, jog ji reikalavo, kad atsakovė pašalintų darbų defektus, bet įstatymo nustatytu būdu (Civilinio kodekso 1.117 straipsnio 1 ir 2 dalys) nenurodė konkretaus papildomo termino, kuriuo atsakovė turėtų pašalinti darbų defektus. Nustatytomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog sutartis negalėjo būti laikoma, todėl ir nebuvo nutraukta, kai atsakovė pašalino atliktų darbų defektus ir vienašališkai pasirašė atliktų darbų aktus.

Kaip jau buvo konstatuota, ieškovė, jeigu ir būtų įrodžiusi, kad pašalino (pati ar pasitelkusi trečiuosius asmenis) atsakovės atliktų darbų trūkumus, neturėtų teisės gauti tokių nuostolių kompensacijos. Tokios išvados pagrindas yra tas, jog ieškovė nebuvo atsisakiusi sutarties, o sutartyje nėra numatyta jos teisė šalinti trūkumus.

Kaip jau buvo nustatyta, atsakovė praleido 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomu susitarimu sulygtų darbų atlikimo (ir jų perdavimo) terminą. Sutarties 11 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog atsakovė, jai laiku neatlikus sulygtų darbų, laiku nepašalinus nustatytų trūkumų, moka 200 Lt baudą už kiekvieną uždelstą dieną, vėluodama daugiau kaip dešimt dienų, – 500 Lt baudą. Be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog darbai pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą susitarimą turėjo būti atlikti (ir perduoti) 2013 m. rugsėjo 8 d., o buvo atlikti (ir perduoti) 2013 m. rugsėjo 30 d. Vadinasi, terminas atlikti (ir perduoti) darbus praleistas 21 (dvidešimt viena) diena. Tokiomis aplinkybėmis būtų pagrindas konstatuoti, jog ieškovė turi (turėjo) materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų jai 10 500 Lt netesybas. Teisėjų kolegijos vertinimu, be papildomo įrodinėjimo yra akivaizdus tas faktas, jog tokios netesybos yra aiškiai per didelės (neprotingai didelės). Todėl egzistuoja pagrindas spręsti klausimą dėl šių netesybų mažinimo (Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje egzistuoja nepateisinama netesybų ir darbų, kurie atlikti, praleidus terminą, kainos disproporcija. Netesybos yra daugiau kaip keturis kartus didesnės negu uždelstų atlikti darbų kaina. Be to, jos sudaro bemaž vieną penktąją visos atsakovės pagal papildomus susitarimus atliktų darbų kainos dalį. Atsakovės pavėluotai atliktų darbų kiekis, vertinant jį visų pagal papildomus susitarimus atliktų darbų kontekste, yra visai nedidelis. Terminas atlikti darbus yra praleistas gana žymiai. Kita vertus, jis nėra praleistas tiek daug, jog būtų pagrindas pripažinti, kad 10 500 Lt netesybos yra sutarties pažeidimui, pasireiškusiam termino praleidimu, adekvati pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismine tvarka patvirtinus, jog ieškovė, atsakovei 21 (dvidešimt viena) diena praleidus terminą atlikti nedidelės apimties ir mažaverčius darbus, turi teisę reikalauti sumokėti 10 500 Lt netesybas, būtų sudarytos ieškovei sąlygos nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, mažina netesybas iki 2 422,67 Lt, tai yra iki darbų, kuriuos atlikti praleistas terminas, kainos, konstatuodamas, jog tokio dydžio netesybos yra protingos ir proporcingos pažeidimui, pasireiškusiam termino praleidimu.

Ieškovė 2013 m. spalio 3 d. priėmė atsakovės atliktų darbų dalį, taip pripažindama savo pareigą ir kartu įsipareigodama sumokėti atsakovei 33 842,48 Lt už jos atliktus darbus (t. 1, b. l. 48, t. 2, b. l. 21). Taigi, ieškovė 2013 m. spalio 3 d., iš vienos pusės, turėjo materialinę subjektinę teisę reikalauti sumokėti 2 422,67 Lt netesybas, iš kitos pusės, ji turėjo pareigą, o atsakovė – teisę reikalauti, sumokėti 33 842,48 Lt už atliktus darbus. Šie šalių reikalavimai yra (buvo) priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai. Be to, jie yra (buvo) apibrėžti, galiojantys ir vykdytini (atsakovės reikalavimas sumokėti 33 842,48 Lt už atliktus darbus tapo galiojančiu ir vykdytinu, ieškovei pripažinus šį reikalavimą ir taip įsipareigojus jį nedelsiant vykdyti). Ieškovė, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, pranešė atsakovei apie įskaitymą. Šis pranešimas yra užfiksuotas 2013 m. spalio 3 d. rašte, kuriuo ieškovė pranešė ir apie numatomą sutarties nutraukimą. Nustatytomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog ieškovė teisėtai atliko savojo materialinio subjektinio sumokėti netesybas įskaitymą, taip padengdama atsakovės materialinio subjektinio reikalavimo sumokėti atliktų darbų kainą dalį. Kaip jau buvo nustatyta, ieškovė turėjo sumokėti atsakovei 47 671,60 Lt už jos pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. rugpjūčio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 12 d. papildomus susitarimus atliktus darbus. Atsakovė, ieškovei teisėtai įskaičius jai priklausančias netesybas, turi teisę reikalauti, kad ieškovė sumokėtų jai 45 248,93 Lt (13 105 Eur) už atliktus darbus.

Šalys, siekdamos užtikrinti tinkamą ieškovės prievolės atsiskaityti už atsakovės atliktus darbus vykdymą, susitarė, jog ieškovė, laiku nesumokėjusi atsakovei sutarties kainos ar jos dalies, moka 0,02 procento delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, vėluodama daugiau kaip dešimt dienų, – 0,2 procento delspinigius (sutarties 11 straipsnio 3 punktas).

Atsakovė šios bylos procese reikalauja priteisti delspinigius už ieškovės pagal atliktų darbų aktus (3-1, 5-1, 6-1, 7-1 ir 8-1) nesumokėtas darbų kainas. Atsakovės prašomi priteisti delspinigiai yra apskaičiuoti iki 2014 m. sausio 15 d. Nėra pagrindo sutikti su ieškove, jog delspinigiai turėjo būti skaičiuojami iki 2013 m. spalio 30 d., kai pagal ieškovės ieškinį buvo iškelta civilinė byla. Byla pagal atsakovės ieškinį, kuris, sujungus bylas, tapo priešieškiniu, pradėta 2014 m. sausio 22 d. Vadinasi, atsakovė turi teisę reikalauti, kad jai būtų priteisti delspinigiai, apskaičiuoti iki 2014 m. sausio 15 d. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė delspinigių skaičiavimo pradžios momentą. Ieškovė pagrįstai atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė 2013 m. spalio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Todėl, remiantis sutarties 3 straipsnio 2 punktu, numatančiu, jog darbų kaina turi būti sumokėta per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo pateiktos sąskaitos faktūros pasirašymo dienos, konstatuotina, kad 2013 m. spalio 31 d. sąskaita faktūra turėjo būti apmokėta iki 2013 m. lapkričio 30 d. Vadinasi, delspinigių skaičiavimo pradžios momentas – 2013 m. gruodžio 1 d. (imtinai). Kaip jau buvo konstatuota, ieškovė 2013 m. spalio 3 d. įskaitymo forma sumokėjo atsakovei 2 422,67 Lt už jos atliktus darbus. Terminas atsiskaityti už darbus, kurių kaina padengta ieškovės įskaitymu, nėra praleistas. Tokiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog ieškovė turi sumokėti atsakovei 4 162,90 Lt (1 205,66 Eur) delspinigius (45 248,93 Lt x 0,2 procento x 46 dienos).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą ir priteisia atsakovei iš ieškovės 45 248,93 Lt (13 105 Eur) skolą, 4 162,90 Lt (1 205,66 Eur) delspinigius ir procesines šešių procentų palūkanas, skaičiuotinas ne nuo bylos, pradėtos pagal ieškovės ieškinį, o nuo bylos, pradėtos pagal atsakovės ieškinį, iškėlimo dienos, tai yra nuo 2014 m. sausio 22 d. (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinių skundų argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ar ne, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų šalių argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jų apeliaciniuose skunduose.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovės ieškinys, net ir pripažinus, kad ji teisėtai įskaitė netesybas, vis vien laikytinas atmestu. Patenkinta atsakovės priešieškinio dalis sudaro 85 procentus. Ieškovė, atmetus jos ieškinį, neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 746 Lt žyminio mokesčio išlaidas. Atsižvelgiant į patenkintą priešieškinio dalį, atsakovei iš ieškovės priteistinas 1 484,10 Lt (429,83 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teisme susidarė 31,71 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Ieškovės apeliacinis skundas yra atmestas. Patenkinta atsakovės skundo dalis sudaro 45 procentus. Ieškovė, atmetus jos skundą, neįgijo teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 479 Lt žyminio mokesčio išlaidas ir 2 000 Lt išlaidas už advokato pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintą atsakovės apeliacinio skundo dalį, priteisia jai iš ieškovės 1 115,55 Lt (323,09 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

atmesti ieškinį ir iš dalies patenkinti priešieškinį:

priteisti uždarajai akcinei bendrovei „NAUJAS FASADAS“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“ 45 248,93 Lt (13 105 Eur) skolą, 4 162,90 Lt (1 205,66 Eur) delspinigius, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 49 411,83 Lt (14 310,66 Eur) sumą nuo 2014 m. sausio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 484,10 Lt (429,83 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“ į valstybės biudžetą 9,18 Eur (31,71 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „NAUJAS FASADAS“ iš uždarosios akcinės bendrovės „Psyops Constructions“ 1 115,55 Lt (323,09 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Romualda JanovičienėAlma UrbanavičienėVytautas Zelianka