Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 2 dalį (nepilnamečio M. P. nežymus sveikatos sutrikdymas) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams; pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį (mažametės N. P. nežymus sveikatos sutrikdymas) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; pagal LR BK 258 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu) ir jam paskirta bausmė – 20 (dvidešimt) parų arešto; pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį (A. K. P. turto vagystė) ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 6 dalimi, subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1, 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, paskiriant Ž. P. pareigas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei nėra būtina išvykti dėl darbo, ir 6 (šešis) mėnesius nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo laisvės atėmimo bausmės atidėjimo vykdymą prižiūrinčioje institucijoje dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinių ieškovų I. P., M. P. ir N. P. civilinis ieškinys dėl 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, dalis dėl neturtinės žalos priteisimo I. P. atmesta kaip nepagrįsta. Iš Ž. P. nukentėjusiajam M. P. priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai N. P. – 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Ž. P. dėl kaltinimo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau apeliacinių skundų dėl šios nuosprendžio dalies negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. P. pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 7 d. apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini), sodyboje supykęs ant mažametės dukros N. P., gim. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išėjusi į lauką, atidaręs namo duris pagriebė N. P. už bliuzono iš nugaros ties kaklo sritimi, taip kartu sugriebdamas ir dukros plaukus, įtempė ją į namo vidų, tokiu veiksmu suspausdamas dukros N. P. kaklą, rėkdamas ją paleido, o N. P. nukritus kniūbsčiai ant virtuvės grindų, šalia lauko durų, nusikabinęs nuo ragų suvenyrinį odinį botagą trenkė ne mažiau kaip tris kartus botagu mažametei dukrai per nugarą, kojas ir sėdmenis, po to namo antrame aukšte ranka sudavė dukrai per sėdmenis, tokiu būdu smurtaudamas šeimos nariui savo veiksmais padarė dešinės šlaunies sumušimą, poodinę kraujosruvą dešinėje ausyje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, jis pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 7 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), sodybos namo antrame aukšte prie kambario durų, pykdamas ir rėkdamas ant savo vaikų dėl išsiųstos SMS žinutės, vieną kartą kumščiu trenkė nepilnamečiam sūnui M. P., gim. (duomenys neskelbtini), į galvos sritį prie dešinės akies, tokiu būdu smurtaudamas šeimos nariui savo veiksmais padarė dešinio antakio srities sumušimą su poodine kraujosruva, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, jis pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo ir iki 2014 m. lapkričio 8 d. laikė 1959 metų Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą TOZ 8M Nr. 49543, kuris yra priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kurį laikotarpiu nuo 3 val. iki 4 val. susuktą į audeklą ir užkištą už lovos rado Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK KPS vyr. tyrėja V. M., atlikdama įvykio vietos apžiūrą (duomenys neskelbtini), sodybos name esančiame rakinamame Ž. P. kambaryje.Be to, jis pagal LR BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo Rusijos pramoninės gamybos „MP 661K“ modelio 4,5 mm kalibro graižtvinį pneumatinį automatinį šautuvą „DROZD“ Nr. 0666101419, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro šoviniais-kulkomis, kuris yra priskirtas A kategorijos nešaunamiesiems ginklams, kurį, laikotarpiu nuo 3 val. iki 4 val. rado ant grindų už stalo Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK KPS vyr. tyrėja V. M., atlikdama įvykio vietos apžiūrą (duomenys neskelbtini), sodybos name esančiame rakinamame Ž. P. kambaryje. Be to, jis pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 3 d., apie 10.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), sulaužydamas spynas įsibrovė į I. P. priklausantį pastatą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. K. P. priklausančius tris vienetus plastmasinių 20 litrų talpų su dyzeliniu kuru, bendros 65 eurų vertės, penkias tuščias 20 litrų talpas, bendros 10 eurų vertės, dujų balioną su jame esančiomis dujomis, 31 euro vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. P. bendrą 106 eurų turtinę žalą. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis Ž. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir dėl visų nusikalstamų veikų priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Dėl nuteisimo už nepilnamečio M. P. nežymų sveikatos sutrikdymą ir už mažametės N. P. nežymų sveikatos sutrikdymą apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu duodamas parodymus jis nuosekliai aiškino, jog savo vaikų N. P. ir M. P. 2014 m. lapkričio 7 d. nesužalojo, prieš juos nesmurtavo. Sūnus yra sunkus vaikas, vartojantis narkotines medžiagas, jis stengėsi jį iš to ištraukti, bet sūnus jo pastangas neteisingai suprato, pyko ant jo, darėsi vis priešiškesnis jo atžvilgiu. Jis kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą dėl mamos išgėrinėjimo ir naktinių negrįžimų, tačiau visur kišosi uošvienė, kuri dirba medicinos įstaigoje, ji vežė vaikus į medicinos įstaigą apžiūrai, privertė liudyti prieš tėvą. Dukra atsisakė duoti parodymus prieš jį, o sūnus, kerštaudamas už draudimą vartoti narkotikus, reikalavimus laikytis elementarių elgesio taisyklių, liudijo teisme prieš jį, turėdamas tikslą prisiteisti 3000 eurų neturtinės žalos. Vaikai tarpusavyje dažnai konfliktuoja, susimuša, o sodyboje įvyko konfliktas tarp vaikų, kadangi jie nepasidalino televizoriaus. Tuomet jis sakė nusiraminti, baigti muštis, griežtesniu tonu prašė eiti miegoti. Tonas nebuvo palydėtas veiksmais, nes sūnui 17 m., tokius veiksmus daryti per vėlu, jis iš namų pabėga, jo ieškodavo savaitėmis. Nei sūnaus, nei dukros tą vakarą nemušė. Vaikai neneigė, kad buvo susimušę, M. P. akies paraudimas buvo dėl alergijos. Peštynių metu dukra galėjo suduoti broliui smūgių į veidą. Atkreipia dėmesį, kad vaikai į Žaliakalnio policijos komisariatą buvo pristatyti ir apklausinėjami nakties metu, tačiau nakties metu atlikti procesinius veiksmus draudžiama, išskyrus neatidėliotinus atvejus. Jeigu vaikai būtų apklausti kitą dieną, bylos procesui tai nebūtų pakenkę, policijos pareigūnai žinojo, kad prieš vaikus galimai buvo vartotas fizinis smurtas, kad jie galimai buvo sužaloti, tačiau iš karto jų nenuvežė į medicinos įstaigą, nesuteikė jiems medicininės pagalbos, o kelias valandas juos kankinančiai ir intensyviai tardė. Akivaizdu, kad ir 2014 m. lapkričio 8 d. apklausiama ji nenorėjo duoti parodymų, bet nakties metu intensyviai tardoma nepažįstamų žmonių ji parodymus davė tik dėl to, kad greičiau būtų pabaigtas tardymas ir ji greičiau būtų paleista į namus. Dėl šių procesinių pažeidimų N. P. ir M. P. 2014 m. lapkričio 7 d. ir 2014 m. lapkričio 8 d. apklausos bei jų rezultatai negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais, ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Šie jo argumentai patvirtina, kad jis vaikų nurodytomis aplinkybėmis nemušė, prieš juos nesmurtavo. Teismas įtikinamai nepaneigė jo parodymų, kad vaikai galėjo susižaloti tarpusavio peštynių metu. Specialisto išvada paneigia, kad jis dukrą mušė odiniu botagu, nes botagas nėra kietas bukas daiktas, nuo odinio botago smūgių turėjo likti siauri ilgi randai ar kraujosruvos. Specialisto išvadoje nurodyto sužalojimo – poodinės kraujosruvos dešinėje ausyje - jis nepadarė, nes teismas nenustatė ir nenurodė nei vieno jo veiksmo, kuriuo jis būtų paveikęs dukros ausį. Vos 2-4 milimetrų dydžio kraujosruvos vaikų kūnuose patvirtina, kad tarp jų buvo peštynės, kad tokio pobūdžio sužalojimai būdingi būtent susipešus vaikams. Faktą, kad tarp jų ir anksčiau būdavo peštynių, patvirtino tiek M. P., tiek I. P..Dėl nuteisimo už A. P. turto vagystę apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu jis nuosekliai tvirtino, kad 2015 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) kaime jo nebuvo. Jo parodymus visiškai patvirtino liudytojas M. S., tačiau teismas juos nepagrįstai atmetė ir jais nesivadovavo, o vadovavosi prieštaringais, neinformatyviais ir nepatikimais A. K. P., A. P.. M. P. ir I. P. parodymais. Nuosprendyje nenurodyta, kiek litrų dyzelinio kuro jis pavogė, taip pat nenurodyta, kokios talpos dujų balioną pagrobė, kiek litrų ir kokių jame buvo dujų. Nei ikiteisminio tyrimo subjektai, nei teismas nenustatė, kas, kokiu automobiliu išvežė pavogtus daiktus. 2015 m. kovo 3 d. protokole-pareiškime, surašytame tą pačią įvykio dieną, I. P. nurodė, kad jis buvau atėjęs pėsčiomis ir paėmė 3 vnt. 20 litrų plastmasinių talpų su dyzeliniu kuru, apie jokią transporto priemonę nekalba, tačiau vienas žmogus fiziškai negali nešti 3 talpų 20 litrų kuro. Įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota nei transporto priemonės vėžių, nei jo batų, nei jokių kitų jo pėdsakų, pirštų atspaudų ar biologinių pėdsakų. Tą pačią dieną įvykio vietoje apklausiama bei papildomai 2015 m. kovo 25 d. apklausiama liudytoja I. P. apskritai nieko nenurodė apie jo atvykimo į sodybą aplinkybes, t. y. nenurodė, ar atvažiavo transporto priemone, ar atėjo pėsčias. Liudytojas M. P. apklausiamas teisme parodė, kad jis (Ž. P.) buvo atvažiavęs su raudonu mikroautobusu, bet nenurodė, kas vairavo tą autobusą, nenurodė jo valstybinių numerių ar kitų požymių. Nors jau tą pačią dieną policijai buvo žinoma apie tai, kad daiktų vagystę iš garažo galimai įvykdė jis, policija neatliko nei kratų jam priklausančiose patalpose, nei transporto priemonių apžiūrų, nei jokių kitų procesinių veiksmų, kuriais būtų ieškoma pavogtų daiktų ar jų pėdsakų. Tokie policijos pareigūnų veiksmai įrodo, kad policijos pareigūnai nuo pradžių buvo įsitikinę, jog vagystės iš garažo nebuvo. Mano, kad nukentėjusiojo A. K. P. parodymai, kad iš jo garažo buvo pavogtas dyzelinis kuras ir jo kiekis būtent 65 eurų vertės, nelogiški, nepatikimi, akivaizdžiai išgalvoti, siekiant dirbtinai sumodeliuoti vagytę, sukurti ir jį nuteisti už konfliktus su jo dukra. Dyzelinis kuras yra akcizų mokesčiu apmokestinama prekė, kurią galima gabenti ir sandėliuoti tik turint įsigijimo dokumentus, tačiau kuro įsigijimo dokumentų nukentėjusysis nepateikė, o dyzeliną laikyti galima tik sandariai uždarytoje metalinėje taroje, taigi, akivaizdu, kad kuro jis nepirko ir garaže nelaikė. Įvykio vietos apžiūros metu garaže nebuvo rasta ir užfiksuota jokių dyzelinio kuro pėdsakų (lašų, dėmių, taros su dyzeliniu kuru ar jo likučiais). A. K. P. teigia, kad kurą įsigijo prieš pusę metų iki vagystės, tačiau tiek jis, tiek A. P. bei I. P. tvirtina, kad jų garažas iki 2015 m. kovo 3 d. buvo keletą kartų apvogtas, jie kreipėsi į policiją, taigi, neaišku, kada ir kas apvogė garažą. Mano, kad tai M. P. 2015 m. kovo 3 d. su savo pažįstamais, iš kurių perka narkotikus, galėjo automobiliu atvykti į sodybą, pavogti dyzelinį kurą ir dujų balioną, už gautus pinigus nusipirkti narkotikų, o siekdamas nuslėpti vagystę sugalvojo legendą, kad kurą pavogė jis. Atkreipia dėmesį, kad M. P. melavo teisme, kad apie vagystę iš garažo policijai pranešė jis – bylos dokumentais nustatyta, kad apie vagystę pranešė I. P., o M. P. pranešimas policijoje nebuvo gautas. Šios bylos kontekste pažymi, kad nenustatydamas transporto priemonės, kuria buvo išgabentas toks didelis kiekis daiktų, teismas neištyrė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Teismas visas neaiškias situacijas dėl pavogto kuro kiekio, kitų daiktų ir jų kainos, išvežimo aplinkybių, paieškos, tolesnio jų likimo vertino jo nenaudai.Dėl nuteisimo už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ir nešaunamuoju ginklu apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu dėl šių veikų jis neprisipažino, jokių ginklų neturėjo. Teigia, kad sodyboje rasti ginklai priklauso A. K. P., jis dirba S. Raštikio kariuomenės mokykloje, greičiausiai tie ginklai yra iš ten. Jis tų ginklų nėra matęs, tik girdėjęs iš I. P., kad uošvis A. K. P. turi šautuvą. Atkreipia dėmesį, kad A. K. P. teisme pakeitė parodymus ir prisipažino, kad šaudė iš ginklo jam nežinant savo sodybos kieme. Tai neginčytinai įrodo, kad ne jis, o A. K. P. neteisėtai disponavo minėtu ginklu – jis žinojo, kur ginklas laikomas, galėjo nekliudomai, be kitų asmenų pagalbos ar sutikimo bet kada jį paimi ir naudoti. I. P. parodė, kad jis pirtelėje gyveno apie trejus metus, o liudytojas A. K. P. parodė, kad ginklai atsirado seniai, dar 2005-2006 metais, kai pirtelės dar nebuvo. Teismas šių prieštaravimų nepašalino. Be to, I. P. nenurodė, kad ginklus į pirtelę padėjo būtent jis.Skunde taip pat nurodoma, kad ginklai buvo rasti ir paimti iš sodybos pirties kambario, esančio antrame aukšte, jam nedalyvaujant ir nieko apie tai nežinant. Jei tai jo gyvenamoji patalpa, tai norint į ją patekti turėjo būti gauta teismo sankcija ar priimtas atitinkamas prokuroro arba tyrėjo nutarimas kratai ar poėmiui daryti. Tačiau į patalpą tyrėją įleido I. P., buvo atliktas veiksmas – įvykio vietos apžiūra, kurios metu šautuvai buvo paimti. Nežiūrint į tai, kad šio procesinio veiksmo eiga bei rezultatai įforminti pažeidžiant imperatyvias LR BPK normas – apžiūros protokole įrašyti ir protokolą pasirašė N. P. ir M. P., kurie nedalyvavo darant veiksmą ir nematė jo rezultatų, o į protokolą neįrašyti asmenys, kurie faktiškai dalyvavo darant apžiūrą. Neteisėtai atliktas procesinis veiksmas, šio veiksmo fiksavimo suklastotas protokolas negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais įrodymais, o tokio veiksmo rezultatais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, skundžiamą nuosprendį grindė neteisėtais ir neleistinais būdais gautais įrodymais. Taigi, šių įrodymų analizė nesuteikia pakankamo pagrindo padaryti kategorišką išvadą, kad ginklai priklausė jam ir būtent jis jais disponavo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sodybos patalpa, kurioje buvo rasti ginklai, naudojosi ir joje lankydavosi visi sodybos gyventojai, taigi, ginklas galėjo priklausyti bet kuriam iš jų. Nuo pat sulaikymo momento jis nuosekliai tvirtino, kad ginklai yra ne jo, taigi tyrėjai privalėjo jo versiją dėl ginklų priklausymo paneigti arba patvirtinti procesiniais veiksmais – ieškoti ant ginklų pirštų atspaudų, mikrodalelių, kitų žmogaus biologinių pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti asmenis, kontaktavusius su ginklais. A. K. P. parodymai dėl ginklų atsiradimo sodyboje prieštaringi, nenuoseklūs – vienu atveju jis teigia, kad ginklus jis (nuteistasis) gavo iš kažkokio draugo, kitu atveju teigia, kad ginklus parsivežė iš Maskvos. Apeliantas taip pat nurodo, jog kadangi jis yra nuteistas už nešaunamojo ginklo įgijimą, teismas privalėjo tiksliai nustatyti jo nusikalstamos veikos pradžios ir pabaigos laiką ir patikrinti, ar nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Teismas nuosprendyje to nepadarė, tik perrašė prokuroro kaltinamojo akto nustatomąją dalį, konstatuodamas, kad ginklas įgytas nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje. Be to, iš byloje esančių įrodymų – liudytojo A. K. P. parodymų matyti, kad jis pneumatinį šautuvą įsigijo ir į sodybą atgabeno 2005-2006 metais. Jokių kitų duomenų apie vėlesnį nešaunamojo ginklo įgijimo laiką byloje nėra. Tai reiškia, kad jo padarytas baudžiamasis nusižengimas buvo baigtas vėliausiai 2006 m. gruodžio 31 d., o 2009 m. gruodžio 31 d. suėjo trejų metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo Ž. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino Ž. P. kaltu padarius LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados dėl šių veikų visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai. Tačiau nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 253 straipsnio 1 dalyje, keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (LR BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas), o dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 258 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 329 straipsnio 1 punktas).Pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 3 dalyje (nukentėjusiosios N. P. nežymus sveikatos sutrikdymas)

Ž. P. pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas šeimos nariui (savo dukrai) mažametei nukentėjusiajai N. P., gim. 2002 m., savo veiksmais padarė dešinės šlaunies sumušimą, poodinę kraujosruvą dešinėje ausyje, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.LR BK 140 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Nors nuteistasis Ž. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindamas, jog jis prieš savo mažametę dukrą nesmurtavo, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją. Tokie įrodymai yra nukentėjusiųjų N. P., M. P. ir I. P. parodymai, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.Specialisto išvadoje Nr. 2903/14(02) konstatuojama, kad N. P. padaryta dešinės šlaunies sumušimas, poodinė kraujosruva dešinėje ausyje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2014 m. lapkričio 7 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 90).Nukentėjusioji N. P. nagrinėjant bylą teisme atsisakė duoti parodymus, kadangi kaltinamasis Ž. P. yra jos tėvas (LR BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, jog 2014 m. lapkričio 7 d. apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini), tėvas (kaltinamasis) pagriebė ją už plaukų ir tempdamas įvilko ją į kambarį, rankomis sudavė keturis kartus per sėdmenis, po to nuo sienos nukabino suvenyrinį odinį botagą ir tris ar keturis kartus sudavė jai į koją, pilvą, nugarą bei sėdmenis (t. 2, b. l. 22). Liudytoja N. P. savo parašu patvirtino, kad savo parodymus perskaitė ir jie yra surašyti teisingai. Nors teisiamajame posėdyje N. P. atsisakė duoti parodymus, tačiau teisėtai buvo paskelbti jos ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2014 m. lapkričio 8 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. duoti parodymai, kuriais remiantis leidžiama tikrinti kitų bylos įrodymų patikimumą. Liudytojo apklausos protokolo turinys patvirtina, kad pagal LR BPK 82 straipsnio 2 dalį liudytojai buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Be to, antrą kartą ji apklausta praėjus daugiau nei pusei metų po pirmosios apklausos, tačiau ir tada ji sutiko duoti parodymus. Ta aplinkybė, kad teisiamajame posėdyje liudytoja duoti parodymus atsisakė, nereiškia, kad nėra leidžiama vadovautis LR BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kas ir buvo padaryta 2016 m. kovo 1 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 58–63). Nagrinėjamoje byloje, net ir atmetus liudytojos N. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kitų įrodymų visuma leido teismui daryti neginčijamą išvadą apie Ž. P. nusikalstamus veiksmus, todėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas liudytojos N. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais nelaikytinas LR BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimu (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2008, 2K-7-198/2008).Nukentėjusysis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad įsitempęs sesę (N. P.) į kambarį tėvas (Ž. P.) ją pargriovė ant žemės ir, paėmęs nuo ragų suvenyrinį botagą, pradėjo ją mušti. Jis sesę pasivedė ir visur plakė, visą jos kūną, nugarą, sėdmenis, kojas. Nurodė, kad jis tuo metu taip pat buvo kambaryje, stovėjo apie 2 metrų atstumu nuo tėvo ir sesers. Nukentėjusioji I. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad apie 19 val. ar 21.20 val. ji gavo žinutę: „mama, mus tėtis muša, daužo, maldauju atvažiuok pasiimti“. Atvažiavus dukra (N. P.) buvo šoke, išsigandusi, kūkčiojo, šaukė, kad tėtis daužė ją botagu.Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje nurodyto sužalojimo – poodinės kraujosruvos dešinėje ausyje – jis nepadarė, nes teismas nenustatė ir nenurodė nei vieno jo veiksmo, kuriuo jis būtų paveikęs dukros ausį. Mano, kad vos 2-4 milimetrų dydžio kraujosruvos vaikų kūnuose patvirtina, kad tarp jų buvo peštynės, kad tokio pobūdžio sužalojimai būdingi būtent susipešus vaikams. Tačiau aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nustačius nuteistojo smurtavimo faktą panaudojant odinį botagą, kuriuo buvo suduota ne mažiau kaip tris kartus, toks sužalojimas neabejotinai galėjo būti padarytas net ir konkrečiai į šią vietą nesitaikant. Apelianto nuomone, specialisto išvada paneigia, kad jis dukrą mušė odiniu botagu, nes botagas nėra kietas bukas daiktas, nuo odinio botago smūgių turėjo likti siauri ilgi randai ar kraujosruvos. Tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, būtent toks sužalojimas nukentėjusiajai N. P. ir buvo nustatytas – tyrimo metu nustatyta, kad ant dešinės šlaunies paviršiaus yra pailga sumušimo žymė, taigi šis apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.Apeliantas taip pat teigia, kad nakties metu intensyviai tardoma nepažįstamų žmonių N. P. parodymus davė tik dėl to, kad greičiau būtų pabaigtas tardymas ir ji greičiau būtų paleista į namus, taigi dėl šių procesinių pažeidimų N. P. ir M. P. 2014 m. lapkričio 7 d. ir 2014 m. lapkričio 8 d. apklausos bei jų rezultatai negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais, ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Aukštesnysis teismas pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusieji buvo apklausti iškart po galimai padarytos nusikalstamos veikos, siekiant kaip įmanoma tiksliau nustatyti įvykio aplinkybes, niekaip nepaneigia tokios apklausos teisėtumo. Kaip matyti iš liudytojų apklausos protokolų, N. P. apklausa vyko 30 minučių, o M. P. – 20 minučių. Tokia apklausos trukmė, net ir nepilnamečiams asmenims nakties metu, nelaikytina aiškiai per didelė, dėl ko jie galėtų būti patyrę, kaip nurodo apeliantas, kankinantį ir intensyvų tardymą, ir dėl šios priežasties duotų neteisingus, tikrovės neatitinkančius parodymus. Pažymėtina ir tai, kad pakartotinai apklausiant mažametę nukentėjusiąją N. P. dalyvavo ir Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistas M. K. bei paskirtas vaiko atstovas Vaikų teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė R. D., o jokių pažeidimų nei šios, nei kitų nepilnamečių apklausų metu nustatyta nebuvo, taigi šis apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, o N. P. sužalojimus visiškai patvirtina ir specialisto išvada. Nors santykiai tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo iš tiesų yra įtempti, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios I. P. įvykių metu vyko skyrybų procesas, tačiau visų byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Ž. P. smurtavo prieš savo mažametę dukrą N. P. ir savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veika pagal LR BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiojo M. P. nežymus sveikatos sutrikdymas)

Ž. P. pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad vieną kartą kumščiu trenkė nepilnamečiam sūnui M. P., gim. 1997 m., į galvos sritį prie dešinės akies, tokiu būdu smurtaudamas šeimos nariui savo veiksmais padarė dešinio antakio srities sumušimą su poodine kraujosruva, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Nors nuteistasis Ž. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindamas, jog jis prieš savo sūnų nesmurtavo, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją. Tokie įrodymai yra nukentėjusiųjų N. P., M. P. ir I. P. parodymai, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.Specialisto išvadoje Nr. G2904/14(02) konstatuojama, kad M. P. padarytas dešinio antakio srities sumušimas su poodine kraujosruva, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį ir galėjo būti padarytas 2014 m. lapkričio 7 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 99).Nukentėjusysis M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad po to, kai tėvas panaudojo smurtą N. P. atžvilgiu, priėjo prie jo ir vieną kartą trenkė jam kumščiu į akį.Nukentėjusioji N. P. nagrinėjant bylą teisme atsisakė duoti parodymus, kadangi kaltinamasis Ž. P. yra jos tėvas (LR BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji paaiškino, jog kuomet tėvas ją mušė, brolis (M. P.) vis sakė, kad leistų jam paaiškinti, kaip viskas buvo, tėvas įtūžęs atsisuko į brolį ir kumščiu trenkė jam į dešinę veido sritį. Dėl galimumo grįsti teismo sprendimą vadovaujantis šiais nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pasisakyta ankstesnėje nutarties dalyje.Nukentėjusioji I. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad apie 19 val. ar 21.20 val. ji gavo žinutę: „mama, mus tėtis muša, daužo, maldauju atvažiuok pasiimti“. Atvažiavusi ji matė ant lovos sėdintį M. P., kurio akis buvo sumušta.Liudytoja V. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėja. Jai budint buvo gautas pranešimas apie smurtą, atvyko moteris su dviem vaikais, kuriuos sakė parsivežusi iš Kauno rajono, kur tėvas prieš juos smurtavo. Apžiūrėdama vaikus ji matė M. P. veide sužalojimą – paraudimą.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto išvada, jog nukentėjusysis M. P. parodymus prieš jį davė tik norėdamas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog šie asmenys siekia melagingai apkalbėti Ž. P. nebūto nusikaltimo padarymu, o nukentėjusiojo M. P. sužalojimus visiškai patvirtina ir specialisto išvada. Visų byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Ž. P. smurtavo prieš savo sūnų M. P. ir savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veika pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu) ir LR BK 258 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu)

Ž. P. pagal LR BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo Rusijos pramoninės gamybos „MP 661K“ modelio 4,5 mm kalibro graižtvinį pneumatinį automatinį šautuvą „DROZD“ Nr. 0666101419, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro šoviniais-kulkomis, kuris yra priskirtas A kategorijos nešaunamiesiems ginklams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteisimo dėl nešaunamojo ginklo įgijimo sąlyga yra šios veikos padarymo fakto nustatymas ir pagrindimas apkaltinamajame teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais. LR BPK 302 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų ir pripažindamas Ž. P. kaltu dėl neteisėto nešaunamojo ginklo įgijimo nesirėmė minėto įstatymo reikalavimais. Nuosprendyje teigiama, kad Ž. P. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo Rusijos pramoninės gamybos „MP 661K“ modelio 4,5 mm kalibro graižtvinį pneumatinį automatinį šautuvą „DROZD“ Nr. 0666101419, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nėra jokio neteisėto nešaunamojo ginklo įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įgijimas šiuo atveju teismo buvo tiesiog preziumuojamas remiantis nešaunamojo ginklo radimo faktu. Nuteistasis Ž. P. nedavė tokių parodymų, kurie patvirtintų, kad jis įgijo nešaunamąjį ginklą. Priešingai, nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė, kad minėtas nešaunamasis priklauso jam. Taip pat byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą neteisėtą ginklo įgijimo faktą. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad teismo išvadų dalis nepatvirtinta įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, kaltinimas yra nekonkretus ir nepagrįstas jokia bylos medžiaga, todėl nuosprendžio dalis, kuria Ž. P. pagal LR BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už neteisėtą nešaunamojo ginklo įgijimą, naikintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 329 straipsnio 1 punktas).Ž. P. pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo ir iki 2014 m. lapkričio 8 d. laikė 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą, kuris yra priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams. Tačiau dėl dalies LR BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o tai sudaro pagrindą, vadovaujantis LR BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendį pakeisti.LR BK 253 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Minėti veikos požymiai (gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo) suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame straipsnyje nurodytų veikų.Byloje nekyla ginčo, kad 2014 m. lapkričio 8 d. (duomenys neskelbtini), sodybos name rastas 1959 m. Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinis šautuvas yra C kategorijos šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti žiedinio įskėlimo šoviniais, ginklas šaudyti tinkamas – tai patvirtina ir 2014 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. 20-4-ISI-1655 (t. 2, b. l. 111, 112), o tokiam ginklui yra reikalingas leidimas. Apeliaciniame skunde ginčijamos faktinės ginklo laikymo aplinkybės – apeliantas nurodo, kad jis jokių ginklų neturėjo ir teigia, kad sodyboje rasti ginklai priklauso A. K. P., kuris dirba S. Raštikio kariuomenės mokykloje, o tie ginklai greičiausiai yra iš ten. Jis tų ginklų nėra matęs, tik girdėjęs iš I. P., kad uošvis A. K. P. turi šautuvą. Tačiau šios nuteistojo nurodomos aplinkybės yra paneigtos kitais byloje surinktais įrodymais, tarp jų ir nukentėjusiųjų M. P., A. K. P., liudytojos A. P. parodymais, kita bylos medžiaga.Nukentėjusysis A. K. P. teismo posėdyje paaiškino, kad jam buvo žinoma apie Ž. P. turėtus ginklus „Melkašką“ – smulkaus kalibro ginklą, ir gerą automatinį orinį, kurį parsivežė iš Maskvos. Šiuos ginklus jam parodė anūkas M. P. dar prieš incidentą, galimai vasarą. Jis anūkui pasakė nelįsti, padėti ginklus, nes jie buvo tėvo. Taip pat nurodė, kad Ž. P. mažo kalibro šautuvą įsigijo 2005 – 2006 metais, sakė, kad juos gavo iš kažkokio draugo, esančio iš Prienų rajono ar iš Jurbarko. Iš pradžių Ž. P. jį laikė klojime, anksčiau šaudydavo į taikinius. Jis suprato, kad tai buvo Ž. P. ginklai, nes jis juos parsivežė ir apie tai pasigyrė. Nukentėjusysis M. P. teismo posėdyje paaiškino, kad jam buvo žinoma, jog Ž. P. turėjo ginklų, jis pats juos matė, kai vieną dieną užėjo į tėvo kambarį ir ten už lovos pamatė kažką suvyniotą, o išvyniojęs pamatė senovinį ginklą. Liudytoja A. P. teismo posėdyje paaiškino, kad jai nėra žinoma, iš kur ginklai atsirado, tačiau žentas (Ž. P.) juos vaikams parodė ir pasakė neliesti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai visiškai paneigia apelianto keliamą versiją, kad (duomenys neskelbtini), sodybos name rastas 1959 m. Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinis šautuvas priklausė ne jam. Teismui nekyla jokių abejonių, kad būtent Ž. P. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), naudojosi kambariu, kuriame buvo rastas minėtas šaunamasis ginklas, todėl tai tik patvirtina teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymus. Tačiau analogiškai, kaip ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 258 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas nesilaikė LR BPK 302 straipsnio 1 dalies 1, 2 punkto reikalavimų ir konstatuodamas, kad Ž. P. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo 1959 metų Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą TOZ 8M Nr. 49543, kuris yra priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nėra jokio neteisėto šaunamojo ginklo įgijimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Įgijimas šiuo atveju teismo buvo tiesiog preziumuojamas remiantis šaunamojo ginklo radimo faktu. Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog Ž. P. inkriminuotas neteisėtas šaunamojo ginklo įgijimo faktas šioje byloje nėra įrodytas, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, daro neabejotiną išvadą, kad ne kas kitas, o būtent Ž. P. neturėdamas leidimo iki 2014 m. lapkričio 8 d. laikė 1959 metų Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą TOZ 8M Nr. 49543, kuris yra priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kurį laikotarpiu nuo 3 val. iki 4 val. susuktą į audeklą ir užkištą už lovos rado Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio PK KPS vyr. tyrėja V. M., atlikdama įvykio vietos apžiūrą (duomenys neskelbtini), sodybos name esančiame rakinamame Ž. P. kambaryje, ir nors aplinkybė dėl šaunamojo ginklo įgijimo iš nuosprendžio šalintina, šioje byloje egzistuoja kitas alternatyvus nusikalstamos veikos požymis – neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, todėl nuteistojo Ž. P. veika pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 straipsnio 2 dalyje (vagystė įsibrovus į patalpą)

Ž. P. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad sulaužydamas spynas įsibrovė į I. P. priklausantį pastatą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. K. P. priklausančius tris vienetus plastmasinių 20 litrų talpų su dyzeliniu kuru, penkias tuščias 20 litrų talpas, dujų balioną su jame esančiomis dujomis, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. P. bendrą 106 eurų turtinę žalą.LR BK 178 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą.Apeliantas ginčija savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir nurodo, kad jo 2015 m. kovo 3 d. (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo, tai patvirtino liudytojas M. S., tačiau teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus ir jais nesivadovavo, o vadovavosi prieštaringais, neinformatyviais ir nepatikimais A. K. P., A. P.. M. P. ir I. P. parodymais.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, liudytojo M. S. parodymai šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai buvo vertinti kaip nepatikimi, kadangi jo parodymai iš esmės prieštarauja nuosekliems nukentėjusiųjų M. P., A. K. P. ir liudytojos I. P. parodymams apie pagrindines nusikalstamos veikos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai abejones sukėlė ir ypatingai tiksliai prieš daugiau nei metus buvusio įvykio aplinkybes atsimenančio liudytojo M. S. parodymai, negana to, kaltinamasis šį liudytoją nurodė tik baigiant baudžiamąją bylą nagrinėti teisme. Pažymėtina, kad Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu apie šį liudytoją, galintį neva patvirtinti jo alibi, net neužsiminė, todėl jo atsiradimas po daugiau nei vienerių metų nuo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kelia teismui pagrįstų abejonių jo patikimumu, todėl jo parodymais, duotais teisme, nesivadovaujama.Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje nenurodyta, kiek litrų dyzelinio kuro jis pavogė, taip pat nenurodyta, kokios talpos dujų balioną pagrobė, kiek litrų ir kokių jame buvo dujų. Nagrinėjamoje byloje teismui nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių pagrobtų daiktų vertę, pavogti daiktai nesurasti, jų nėra galimybės apžiūrėti bei identifikuoti, tačiau šių duomenų nebuvimas savaime nereiškia, kad nukentėjusysis padarytą žalą įvertino neteisingai. Pagrobto turto vertė gali būti įrodoma ne tik rašytiniais, bet ir visais kitais LR BPK 20 straipsnyje apibrėžtais įrodymais, taip pat ir nukentėjusiųjų parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo pateiktu daiktų įvertinimu, kadangi 106 Eur žala už tris vienetus plastmasinių 20 litrų talpų su dyzeliniu kuru, penkias tuščias 20 litrų talpas, dujų balioną su jame esančiomis dujomis nėra akivaizdžiai per didelė ar nereali. Nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys byloje dėl šios žalos nėra pareikštas, o pagrobto turto vertė įsibrovus į patalpą veikos kvalifikacijai neturi – vagystė įsibrovus į patalpą, nepriklausomai nuo pagrobto turto vertės, visuomet kvalifikuojama pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis ginčija ne civilinio ieškinio dydį, o savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo subjektai, nei teismas nenustatė, kas, kokiu automobiliu išvežė pavogtus daiktus, įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota nei transporto priemonės vėžių, nei jo batų, nei jokių kitų jo pėdsakų, pirštų atspaudų ar biologinių pėdsakų, o nukentėjusysis M. P. nors ir nurodė, kad jis (Ž. P.) buvo atvažiavęs raudonu mikroautobusu, bet nenurodė, kas vairavo tą autobusą, nenurodė jo valstybinių numerių ar kitų požymių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių šį faktą, nagrinėjamoje byloje visiškai pakanka. Vien tai, kad nukentėjusysis M. P. negalėjo nurodyti tikslių transporto priemonės, kuria atvažiavo Ž. P., duomenų, nesukelia jokių abejonių jo parodymų patikimumu dėl paties fakto. Nukentėjusysis M. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad atvažiavo raudonas autobusiukas, kuriame buvo Ž. P., jis išlipęs iš autobusiuko nuėjo tiesiai prie garažų, laužė spyną ir viską nešė į transporto priemonę. Nors visko, ką jis tiksliai nešė, nematė, kadangi vaizdą jam užstojo kitas garažas, tačiau matė nešamus plastmasinius kanistrus. A. K. P. patvirtino, kad 2015 m. kovo 3 d. jis sužinojo apie vagystę gavęs į telefoną signalą, kad buvo įsilaužta, o atvykęs į sodybą pasigedęs dujų baliono, kurį buvo neseniai prisipildęs, ir trijų kuro talpų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie nukentėjusiųjų parodymai yra visiškai pakankami, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog Ž. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors A. K. P., A. P. ir I. P. nurodė, kad jų garažas iki 2015 m. kovo 3 d. buvo keletą kartų apvogtas, jie kreipėsi į policiją, tačiau tai nekelia abejonių dėl 2015 m. kovo 3 d. dingusių daiktų, kadangi po ankstesnių vagysčių A. K. P. turėjo žinoti, kokie daiktai buvo pavogti, kokie liko ir kokie atsirado garaže po šių vagysčių. Taigi nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. K. P. parodymais, kad iki 2015 m. kovo 3 d. įvykusios vagystės garaže buvo jo nurodyti daiktai, kurių po vagystės nebebuvo. Apelianto versija, kad ne jis, o M. P. 2015 m. kovo 3 d. su savo pažįstamais, iš kurių perka narkotikus, galėjo automobiliu atvykti į sodybą, pavogti dyzelinį kurą ir dujų balioną, už gautus pinigus nusipirkti narkotikų, yra jokiais kitais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida.Apeliacinio skundo argumentas, kad A. K. P. kuro nepirko ir garaže nelaikė, kadangi dyzelinis kuras yra akcizų mokesčiu apmokestinama prekė, kurią galima gabenti ir sandėliuoti tik turint įsigijimo dokumentus, tačiau kuro įsigijimo dokumentų nukentėjusysis nepateikė, o dyzeliną laikyti galima tik sandariai uždarytoje metalinėje taroje, taip pat nepagrįstas. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir nustačius, jog nurodytas 60 litrų dyzelinio kuro kiekis, kurį Ž. P. pagrobė iš I. P. priklausančios sodybos, viršija 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. VA-117 patvirtintose taisyklėse „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ numatytą fiziniams asmenims leistiną be įsigijimo dokumentų laikyti dyzelinio kuro kiekį, tačiau įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo, kad, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 178 straipsnį, būtų aiškinamasi pagrobto (ar grobiamo) turto kilmė, įsigijimo būdas, laikymo teisėtumas ir pan. Net ir nustačius, kad nukentėjusysis dyzelinį kurą laikė pažeisdamas įstatymuose nustatytas taisykles, tai jokios reikšmės Ž. P. padarytai nusikalstamai veikai, numatytai LR BK 178 straipsnio 2 dalyje, neturėtų. Be kita ko, taip pat pažymėtina, kad skirtingai, nei nurodo apeliantas, galimas dyzelinio kuro laikymo taisyklių pažeidimas niekaip nesuponuoja išvados, kad dyzelinio kuro nukentėjusysis nelaikė.Abejonių dėl to, kad vagystė buvo padaryta įsibrovus į patalpą, nėra, kadangi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jo priklausiniai byloje esančių valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. vasario 6 d. išrašų duomenimis, nuosavybės teise priklauso I. P.. Ji ir A. P. patvirtino, kad jį I. P. palikimu paveldėjo iš savo senelės, todėl sodyba jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kad bendras sutuoktinių turtas santuokos nutraukimo atveju dar nepadalintas. Visi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad 2015 m. kovo 3 d. sodyboje Ž. P. jau nebegyveno, ten gyveno sodybos savininkės tėvai, ir iš bylos duomenų matyti, kad tarp Ž. P. ir I. P. bei jos šeimos santykiai įtempti, Ž. P. taip pat nurodė į sodybą važiavęs tik apie tai pranešęs, o savo daiktus važiavo atsiimti su antstoliais, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad 2015 m. kovo 3 d. Ž. P. į sodybą pateko be I. P. sutikimo, tai yra į ją įsibraudamas, todėl jo veika pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad net ir pašalinus iš kaltinimo pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį neįrodytą aplinkybę, jog Ž. P. neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą, bausmės skyrimo klausimas iš naujo nesprendžiamas. Nuteistojo veikos pavojingumas nepasikeitė, o pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas Ž. P. bausmę už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto baudžiamojo nusižengimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi LR BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Aukštesniojo teismo vertinimu, Ž. P. už LR BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtas laisvės atėmimas, kurio dydis (šeši mėnesiai) yra gerokai mažesnis, nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų), yra teisinga ir tinkama bausmės tikslams pasiekti.Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu. Nors teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje to ir nenurodė, tačiau akivaizdu, kad bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą su kitomis bausmėmis buvo subendrinta apėmimo būdu (LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), kadangi Ž. P. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra nusikaltimai, o LR BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika – baudžiamasis nusižengimas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad net ir išteisinus Ž. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 258 straipsnio 2 dalyje, galutinė subendrinta bausmė, paskirta Ž. P., nekeičiama, kadangi ji nuosprendžiu buvo apimta griežtesnėmis bausmėmis, paskirtomis už kitus Ž. P. padarytus nusikaltimus. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes dėl LR BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų ištyrė išsamiai, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas Ž. P. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant LR BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas dėl dalies LR BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o dėl LR BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nuteistojo Ž. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti:

Ž. P. dėl kaltinamo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad Ž. P. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, neturėdamas leidimo įgijo 1959 metų Rusijos pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro graižtvinį šautuvą TOZ 8M Nr. 49543, kuris yra priskirtas C kategorijos šaunamiesiems ginklams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.