Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Z. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Js. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 str. 1 d., 132 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

pagal LR BK 132 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskiros bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė Js. P. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo Js. P. išieškota 179,83 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Js. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 26 d. naktį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ne mažiau kaip du kartus ranka suduodamas P. P. į kaktos ir pasmakrės dešinę pusę bei ne mažiau kaip vieną kartą į nugarą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje (prie antakio išorinio galo) ir pasmakrės dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame didžiajame pusrutulyje, galvos smegenų pamato kairiosios smilkininės ir pakaušinės skilčių žievės sumušimo židinius bei smulkias kraujosruvas smegenų audinyje dešiniojo šoninio skilvelio priekiniame rage, antrines kraujosruvas smegenų kamiene – tilte, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Js. P. tyčia sutrikdė P. P. sveikatą, kuri dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų suspaudimo 2007 m. gruodžio 26 d. paryčiais mirė, t. y. tokiais savo veiksmais Js. P. dėl neatsargumo atėmė P. P. gyvybę.

Toliau skunde nurodoma, kad netgi darant prielaidą, jog Js. P. išties nusikalto, jam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neteisinga. Akcentuoja pastarąjį esant senyvo amžiaus, nusikaltus pirmą kartą, administracine tvarka nebuvus baustą. Aptaręs teisingumo principo esmę bei pagrindines su šiuo principu susijusias nuostatas, išdėstytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose, prašo paskirti nuteistajam Js. P. švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusysis Z. R. ir nuteistojo Js. P. gynėja prašė patenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo Z. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės yra pateikti du prašymai, t. y. išteisinti nuteistąjį Js. P. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų arba sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę tuo atveju, jei prašymas dėl išteisinimo būtų pripažintas nepagrįstu.

Kolegija pirmiausia dėsto argumentus dėl pirmojo skunde išreikšto reikalavimo, t. y. kaip nepagrįstą atmeta prašymą išteisinti nuteistąjį Js. P. dėl nusikaltimų, numatytų LR BK 135 str. 1 d., 132 str. 1 d. Priešingai, nei skunde teigia nukentėjusysis, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai Js. P. pripažino kaltu padarius LR BK 135 str. 1 d., 132 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmiausia apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas kritiškai įvertino tuos nuteistojo Js. P. parodymus, kurių metu pastarasis neigė mušęs sutuoktinę, bei pabrėžia teismą neįvertinus L. J. teisme duotų parodymų. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas išsamiai aptarė nuteistojo parodymus ir motyvavo savo sprendimą, kuriuo pripažino, jog Js. P. parodymai yra gauti įstatymo nustatyta tvarka bei laikytini įrodymais sprendžiant jo kaltės klausimą. Iš byloje užfiksuotų Js. P. parodymų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis pastarasis pripažino susiginčijęs su sutuoktine P. P. , kuriai susijaudinęs sudavė ranka du kartus į veidą „< ... > labai susijaudinau ir, priėjęs prie sėdinčios prie krosnies ant kėdės-fotelio žmonos, ir du kartus kairia ranka sudaviau sėdinčiai žmonai į veido dešinę pusę. Pirmą smūgį sudaviau į pasmakrę, o antrą į dešinę akį, prie antakio. Žmona nieko nepasakė, atsistojo ir ruošėsi eiti, ir aš tada dar vieną kartą taip pat kaire ranka jai sudaviau į nugarą“, „kad ji mirė nuo mano suduotų tų trijų smūgių įtariau, bet nebuvau įsitikinęs“ (t. 1, b. l. 145-147). Praėjus keletui savaičių jis buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur pradžioje bandė teigti nesmurtavęs prieš sutuoktinę, tačiau vėliau detaliai išdėstė su įvykiu susijusias aplinkybes, t. y. patvirtino sudavęs P. P. tris smūgius (į smakrą, kaktą, prie antakio bei nugarą), teigė nenorėjęs suduoti į galvą, „bet taip išėjo“, taip pat pridūrė, jog „galva yra svarbus daiktas, taip išėjo. Aš jai suduodavau taip. Išėjo netikėtai ir neapgalvotai“ (t. 1, b. l. 178-182). Akivaizdu, kad iškart detalių įvykio aplinkybių nuteistasis policijos pareigūnams nenurodė, kadangi, suvokęs įvykdytų veiksmų pavojingumą, išsigando, ką patvirtina ir jo parodymuose užfiksuoti teiginiai: „policijai nesakiau, nes galvojau, kad praeis, netikėjau, kad aš ją užmušiau“, „kad ji mirė nuo mano suduotų tų trijų smūgių įtariau, bet nebuvau įsitikinęs“ (t. 1, b. l. 145-147, 178-182). Pirmos apklausos metu nurodęs tik sutuoktinės suradimo aplinkybes, kitąkart apklausiamas jis jau pripažino smurtavęs prieš pastarąją, o apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis pradžioje vėl bandė neigti sudavęs P. P. , tačiau vėliau patvirtino aplinkybes, parodytas 2008-01-17 įtariamojo apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. aiškiai ir neabejotinai pripažino sudavęs nukentėjusiajai tris smūgius, detaliai įvardino šių smūgių vietas bei akcentavo, jog šie parodymai yra teisingi: „taip, sudaviau smūgius, dar sykį pripažįstu, kad apklausos pabaigoje pradėjau sakyti teisybę ir pasakiau viską teisingai“ t. 1, b. l. 178-182). Tuo tarpu teisme nuteistasis vėl ėmė neigti savo kaltę, tvirtino save apkalbėjęs bei nurodė, jog esą kriminalistai privertė jį duoti tokius parodymus („aš buvau priverstas prisipažinti, nors aš taip nepadariau“, „kriminalistai liepė sakyti, kad aš ją užmušiau“) (t. 2, b. l. 59-60). Aiškindamas šią versiją, nuteistasis vėlgi nebuvo nuoseklus, negalėjo deramai paaiškinti, kokiu būdu bei argumentais tai buvo padaryta. Js. P. pripažino, jog smurtas prieš jį nebuvo naudotas („manęs nemušė policijoje“), tik tvirtino esą kriminalistai jam liepė taip sakyti, t. y. prisiimti kaltę. Pradėtas detaliau klausinėti, nuteistasis pareiškė „nieko nekalbėsiu, aš jų nepažįstu nei vieno, nežinau, kas man liepė taip sakyti“ (t. 2, b. l. 59-60). Kolegija, sutinka su teismo sprendimu, vadovautis Js. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2008-01-17 įtariamojo apklausos bei 2008-01-31 įtariamojo apklausos). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pastarojo parodymai yra gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini įrodymais sprendžiant jo kaltės klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek 2008-01-17, tiek ir 2008-01-31 apklausose, taip pat ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje nuteistojo (tuo metu įtariamojo) teisėms ir teisėtiems interesams atstovavo gynėja A. Morkvėnienė, abu kartus nuteistasis savo parašu patvirtino, jog apklausų protokolai yra surašyti teisingai. Maža to, nuteistajam pareiškus esą prieš jį buvo naudojamas spaudimas teismas apklausė Js. P. apklausas atlikusią tyrėją Z. Žitkuvienę, kuri parodė nuteistąjį apklaususi du kartus – pirmą kartą kaip liudytoją, o antrą kartą kaip įtariamąjį. Tyrėja patvirtino, jog įtariamojo apklausoje dalyvavo gynėja ir paneigė buvus policijos pareigūnus, pabrėžė, jog Js. P. parodymus davė tik dalyvaujant gynėjai (įtariamojo apklausos metu bei atliekant parodymų patikrinimą vietoje), taip pat pažymėjo tai, kad Js. P. įtarimus pareiškė atsižvelgusi į bylos aplinkybes, o svarbiausia į eksperto išvadą (t. 2, b. l. 79-80). Tad nuteistasis Js. P. parodymus davė įstatymų nustatyta tvarka, jo teisėms apklausų metu atstovavo gynėja, jis pats patvirtino apie surašytų parodymų teisingumą, beje, ikiteisminio tyrimo teisėjai nuteistasis pripažino, jog niekas nevertė jo duoti tiesos neatitinkančių parodymų („niekas nieko manęs nemokė“) (t. 1, b. l. 178-182). Taigi pripažįstant Js. P. kaltu pagrįstai remtasi jo parodymais, visiškai atitinkančiais specialisto išvadą bei teisme apklausto medicinos eksperto parodymus. Kaip žinia, Js. P. pripažino sudavęs nukentėjusiajai P. P. tris smūgius – iš kairės rankos į smakrą (aukščiau smakro, į dešinę pusę), nugarą bei kaktą prie antakio (dešinę pusę). Specialisto išvada Nr. M 1252/07 (03) (t. 1, b. k. 17-23) nustatė, jog P. P. galvos sužalojimai padaryti dviem smūgiais (trauminiais poveikiais) – į kaktos dešinę pusę ir į pasmakrės dešinę pusę. Būtent šie trauminiai poveikiai ir tapo nukentėjusiosios mirties priežastimi, t. y. sukėlė galvos smegenų traumą su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis bei išsivysčius antrinėms kraujosruvoms smegenų kamiene ir galvos smegenų pabrinkimui. Pažymėtina, jog specialisto išvada kategoriškai nurodė, jog P. P. padarytų sužalojimų anaiptol negalima paaiškinti tuo, kad „L. J. pastūmė P. P. , kuri parvirto“ (t. 1, b. l. 19, 5-asis išvados punktas). Tad nors apeliantas skunde ir bando įtikinti esą nuteistasis nesudavė smūgių nukentėjusiajai, akivaizdu, kad tokie jo teiginiai yra nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje neanalizavo L. J. parodymų neturi reikšmės sprendžiant Js. P. kaltės klausimą. Iš byloje liudytojais apklaustų asmenų bei paties L. J. parodymų matyti, kad jis pastūmė į muštynes, kilusias tarp jo bei A. G. ir S. Š. , įsikišusią P. P. , kuri, kaip patvirtino įvykį matę liudytojai (J. P. ) nugriuvo ant žemės (per už jos nugaros stovėjusį suoliuką nugriuvo ant grindų) ir vėliau minėjo susitrenkusi šoną, sakė, kad „šyla šonas“, tačiau medikų pagalbos atsisakė (t. 1, b. l. 37-38). Įvykio liudytojai patvirtino, kad L. J. nesudavė P. P. tiesioginio smūgio, o tik ją pastūmė, dėl ko pastaroji nugriuvo. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiajai trauminius poveikius (į kaktos dešinę pusę ir į pasmakrės dešinę pusę), kurie ir sukėlė P. P. mirtį, padarė L. J. , ką patvirtina ir byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Antai J. P. parodė, kad po nugriuvimo motina nesiskundė, kad jai skaudėtų galva ar kita kūno vieta, išskyrus šoną, bei pažymėjo, kad prie krosnies, kur nugriuvo motina, nors ir yra betonuota aikštelė, tačiau ji yra toliau, o ten, kur nugriuvo nukentėjusioji, nieko iš daiktų nebuvo, ji nugriuvo tiesiai ant medinių grindų (t. 1, b. l. 41). Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad tarp L. J. veiksmų ir nukentėjusiosios mirties nenustatytas priežastinis ryšys, ikiteisminis tyrimas L. J. buvo nutrauktas, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 1, b. l. 135-136). Kaip minėta, apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog teismas nuosprendyje neaptarė L. J. parodymų bei pabrėžia, jog pastarasis teisme nurodė apie ikiteisminiame tyrime darytą poveikį. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisme L. J. buvo apklaustas kaip liudytojas, kur jis, kaip ir anksčiau, pripažino pastūmęs P. P. bei nurodė neva ikiteisminio tyrimo metu „kriminalistas, kurio nepažinojo, pasakė, kad prisiimčiau kaltę“ (t. 2, b. l. 90-93). Ir nors L. J. teisme nurodė neva buvo įtikinamas prisiimti kaltę, tačiau iš jo parodymų matyti, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme jis iš esmės neneigė savo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją P. P. : ikiteisminiame tyrime parodė galėjęs netyčia suduoti neleidusiai tęsti muštynes nukentėjusiajai, o teisme nurodė pastūmęs nukentėjusiąją „aš susistumdžiau su giminaičiais ir į vidurį įsikišo mama J. P. , tai aš ją pastūmiau ir ji atsisėdo ant žemės“ (t. 2, b. l. 90-92). Tad iš esmės L. J. teisme nepateikė naujo savo veiksmų įvertinimo, o, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu buvo neblaivus, suprantama, kad pastarasis nesugebėjo detaliai įvardinti įvykio aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, suprantama, kad teismas nuosprendyje atskirai neaptarė šio liudytojo parodymų, kadangi, kaip jau minėta, pastarojo veiksmai neturėjo įtakos nukentėjusiosios mirčiai, o jo parodymai dėl neva daryto poveikio nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, t. y. viso ikiteisminio tyrimo metu jis nė karto nenurodė tokių aplinkybių, o jo ikiteisminiam tyrimui duoti parodymai neleidžia teigti jį save apkalbėjus (tą paneigia tiek liudytojais apklaustų asmenų, tiek ir jo paties teisme duoti parodymai).

Toliau apeliantas skunde išsako tokius argumentus, jog nė vienas iš nukentėjusiosios artimųjų nepasidomėjo pastarosios būkle, kas rodo akivaizdų abejingumą, taip pat pabrėžia nuo mažens augęs su nuteistuoju, gerai pažinojęs, todėl mano, jog šis negalėjo sužaloti nukentėjusiosios P. P. . Akivaizdu, jog tokie apelianto teiginiai nėra reikšmingi sprendžiant nuteistojo Js. P. kaltės klausimą, o jo pozicija esą nuteistasis negalėjo sužaloti P. P. yra tik subjektyvi apelianto nuomonė. Pats apeliantas įvykio metu nedalyvavo, nematė tą vakarą susiklosčiusių aplinkybių ir tik pateikia nuomonę, kuri nėra pagrįsta objektyviais duomenimis („aš manau, kad L. J. nužudė mano mamą. Aš nemačiau, tik taip manau < ... > manau, kad negalėjo tėvas sumušti mamos“) (t. 2, b. l. 62).

Toliau apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų padarymo laiku, t. y. pabrėžia, jog pastarasis buvo kaltinamas 2007-12-26, nuo 00 val. 00 min. iki 02 val. 00 min., padaręs nusikalstamas veikas, tuo tarpu teismas apkaltinamajame nuosprendyje nenurodo tikslaus laiko („naktį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas“, t. 2, b. l. 97), tačiau remiasi teismo medicinos eksperto D. Vitkaus parodymais, jog „nukentėjusiosios kūno sužalojimai padaryti kaltinamajame akte nurodytu laiku“. Apeliantas taip pat skunde aptaria liudytojų parodymus, kurie, jo manymu, paneigia nuteistąjį nuo 00 val. 00 min. iki 02 val. galėjus atlikti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją P. P. . Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Js. P. LR BK 135 str. 1 d., 132 str. 1 d. numatytus nusikaltimus įvykdė 2007 m. gruodžio 26 d., tiksliu ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nenustatytu laiku. Tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Specialisto išvada nustatė, jog visi nukentėjusiajai P. P. nustatyti sužalojimai buvo padaryti paskutinę parą prieš mirtį, galėjo būti padaryti maždaug aplinkybėse nurodytu laiku, tačiau neatitinka nurodomų aplinkybių, nes rastų sužalojimų negalima paaiškinti tuo, kad „L. J. pastūmė P. P. , kuri parvirto“ (t. 1, b. l. 19, 5-asis išvados punktas). Teismas neturėjo pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog sužalojimai buvo padaryti konkrečiai dviejų valandų laikotarpyje, t. y. nuo 00 val. iki 02 val. nakties. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad nė vienas negalėjo nurodyti konkretaus laiko, kada P. P. grįžo namo, kiek laiko gėrė su S. Š. , kada nuėjo miegoti. Visi įvykio liudytojai buvo daugiau ar mažiau apsvaigę nuo alkoholio, todėl akivaizdu, kad jie negalėjo tiksliai orientuotis laike, ką patvirtina ir jų pačių parodymai. Antai S. Š. parodė „kada baigėme gerti aš buvau stipriai girtas ir į savo namus, kurie yra maždaug už 5 km. nuo Jovitos, nebūčiau parėjęs, todėl su sugyventine nutarėme eiti miegoti pas jos motiną, t. y. P. P. . Anot liudytojo, parėję pas nukentėjusiąją jie dviese virtuvėje toliau gėrė degtinę, kurią atsinešė, o po to jis, „būdamas visiškai girtas“ nuėjo miegoti į tą patį kambarį, kur miegojo Js. P. , ką darė P. P. nežino, o, sugyventinei jį pažadinus, matė tebemiegantį Js. P. (t. 1, b. l. 76-77). Nukentėjusioji D. P. taip pat parodė apie 24 val. kartu su mama ir S. Š. išėjusi namo, neneigė tą vakarą vartojusi alkoholinius gėrimus (t. 1, b. l. 49-51). Net ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, pripažinęs, jog sudavė P. P. smūgius, negalėjo nurodyti laiko, kada tarp jų kilo konfliktas: „po to, kiek valandų buvo, nežinau, buvo tamsu, aš nubudau ir įėjau į virtuvę...“ (t. 1, b. l. 145-147). Tad atsižvelgiant į tai, kad įvykio naktį dėl vartoto alkoholio daugelis asmenų buvo neblaivūs, negalėjo tiksliai nurodyti reikšmingų aplinkybių konkretaus laiko, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Js. P. nusikalstamus smurtinius veiksmus atliko 2007 m. gruodžio 26 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nenustatytu laiku. Tuo tarpu nuosprendžio teiginys „nukentėjusiosios kūno sužalojimai yra padaryti kaltinamajame akte nurodytu laiku“, kaip teisingai pažymi apeliantas, yra neteisingas ir nepagrįstas. Nors teismas nurodė esą tokią išvadą teisme patvirtino ekspertas D. Vitkus, tačiau iš jo parodymų akivaizdu, kad pastarais tokio teiginio neminėjo (t. 2, b. l. 78-79), o specialisto išvadoje nurodoma „visi rasti sužalojimai švieži – padaryti paskutinę parą prieš mirtį, galėjo būti padaryti maždaug aplinkybėse nurodytu laiku“, t. y. pateikdamas išvadą teismo ekspertas nebuvo kategoriškas ir nenurodė konkretaus laiko tarpo, t. y. nuo 00 val. 00 min. iki 02 val. 00 min., o tik pažymėjo, kad „maždaug“ tokiu laiku, dėl ko teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė „tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas“ (t. 2, b. l. 97).

Kolegija nemato pagrindo tenkinti ir kitą apelianto prašymą, t. y. skirti nuteistajam švelnesnę bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas Js. P. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, jog padaryti du nusikaltimai, kurių vienas priskiriamas tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 5 d.) ir kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikaltimo padarymą) ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui), įvertino nuteistojo asmenybę (senyvo amžiaus, nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas) ir už LR BK 135 str. 1 d., 132 str. 1 d. numatytus nusikaltimus skyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu lygias straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Ir nors apeliantas, kaip minėta, prašo paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, tačiau nepateikia objektyvių argumentų, pagrindžiančių tokią jo poziciją. Kaip matyti, teismas, skirdamas bausmę, įvertino apelianto išvardintas aplinkybes dėl nuteistojo amžiaus, teistumo nebuvimo, todėl nėra pagrindo į jas atsižvelgti dar kartą. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam Js. P. tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo Z. R. apeliacinį skundą atmesti.