- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- ATP-236-337/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00410-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Evaldas Vanagas
- Pažeidėjas
- E. Z.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. Z. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismo 2012-03-23 nutarimu E. Z. nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d. trijų tūkstančių litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, pagal ATPK 127 str. 1 d. - vieno šimto litų bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir E. Z. paskirta galutinė administracinė nuobauda – trijų tūkstančių litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
E. Z. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2012-03-23 nutarimą, prašo šį nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neišaiškinus bylos aplinkybių.
E. Z. nurodo, kad teismas motyvuojamojoje nutarimo dalyje konstatavo, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 132 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., tačiau nutarimo rezoliucinėje dalyje pripažino, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 1 d., kas reiškia, kad motyvuojamojoje nutarimo dalyje konstatuotos aplinkybės neatitinka nutarimo rezoliucinės dalies, dėl ko nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pagal ATPK 127 str. 1 d. dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas sukėlė ATPK 127 str. 1 d. numatytas pasekmes - nežymų asmens sveikatos sutrikdymą. Šioje byloje nėra duomenų, kad eismo įvykio metu nukentėjusiajam A. J. buvo kaip nors sutrikdyta sveikata, todėl jam negali kilti atsakomybė už ATPK 127 str. 1 d. numatytą pažeidimą.
Nurodo, kad teismas nesivadovavo bendruoju teisės principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, yra aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai, taip pat ATPK 248 str., 256 str. bei 257 str. nuostatomis. Teismas pažeidė įstatyme nustatytą pareigą visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.
Apeliantas nurodo, kad bylos įrodymai neginčijamai ir neabejotinai nepatvirtina išvados, kad jis padarė jam inkriminuojamą pažeidimą, t. y. padarė KET taisyklių pažeidimą, nulėmusį nukentėjusiojo automobilio apgadinimą. Jis nurodė, kad 2010-10-01 kontaktas tarp jo valdomo automobilio ir nukentėjusiojo automobilio galimai įvyko abiem automobiliams lėtai judant atbuline eiga. Apžiūrėjus automobilius buvo matyti, kad jo automobiliui jokia žala nebuvo padaryta, tuo tarpu ant nukentėjusiojo automobilio matėsi nubrėžtas purvas, galbūt galėjo būti įbrėžti dažai ant galinio bamperio kairiojo kampo. Priešingai nei nurodoma nutarime, jis nepripažino, kad nukentėjusiojo automobilio apgadinimai - tai automobilių galimo kontakto pasekmė. Jis po galimo automobilių kontakto matė ant nukentėjusiojo automobilio nubrėžtą purvą, kas nelaikytina automobilio apgadinimu, ir darė prielaidą, jog gal ir galėjo būti nežymiai įbrėžti nukentėjusiojo automobilio galinio bamperio kairės pusės dažai. Pažymi, jog automobilių galimo kontakto metu objektyviai, techniškai negalėjo būti apgadintas nukentėjusiojo automobilio kairės pusės galinis žibintas automobiliams kontaktuojant galiniais bamperiais, tačiau teismas šių prieštaravimų bylos nagrinėjimo metu nepašalino. Nurodo, kad jo paaiškinimus iš esmės patvirtino liudytojas E. S., nurodęs matęs automobilių kontaktą jiems abiems judant atbuline eiga, patvirtino, jog jo automobilis nebuvo apgadintas, taip pat nenurodė jokio žibinto stiklo įskilimo. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, vertintini kritiškai, jie prieštarauja jo ir E. S. parodymams, o liudytojas A. B., kuris yra policijos pareigūnas, paties eismo įvykio nematė, atvykęs į įvykio vietą užfiksavo paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.
Apeliantas nurodo, kad siekiant nustatyti, ar eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti nukentėjusiojo automobilio apgadinimai galėjo būti automobilių kontakto pasekmė, buvo būtina atlikti abiejų automobilių apžiūrą, fotografuojant abu automobilius, fiksuojant automobilių apgadinimų aukščius, sugretinant abu automobilius ir taip nustatant, ar atitinkami apgadinimai realiai galėjo atsirasti po apžiūrimų automobilių atitinkamo kontakto. Nurodo, kad nutarime nurodomas apžiūros aktas, kuriame nufotografuotas tik nukentėjusiojo automobilis, nelaikytinas transporto priemonių apžiūros aktu ir patikimu įrodymu, neginčijamai patvirtinančiu, kad nukentėjusiojo nurodyti automobilio apgadinimai — automobilių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ galimo kontakto pasekmė. Nurodo, kad nebuvo tirta, ar nukentėjusiojo automobilio apgadinimai apskritai buvo galimi susidūrus nurodytiems automobiliams. Mano, kad neįvertinus automobilių pažeidimų atsiradimo mechanizmo, taip pat automobilių formos ypatumų, neįmanoma padaryti objektyvią išvadą dėl eismo įvykio tikėtinumo.
Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada nukentėjusysis pranešė policijos įstaigai apie įvykį ir kada policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą. Nesant tokių duomenų, nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks laiko tarpas praėjo nuo įvykio momento iki policijos pareigūnų atvykimo į vietą momento, ir ar nukentėjusysis per tokį laiko tarpą negalėjo pats pajudėti (pasišalinti) iš įvykio vietos. Juolab, kad iš liudytojo E. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis iš įvykio vietos buvo pasišalinęs, kas leidžia manyti, kad nukentėjusiojo nurodyti automobilio apgadinimai apskritai galėjo atsirasti dėl kitų veiksnių.
Dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo apeliantas nurodo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės dėl ATPK 127 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo, jis negali būti laikomas kaltu padaręs ATPK 130 str. 1 d. nurodytą pažeidimą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos, t. y. suprato, kad sukėlė eismo įvykį ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės iš įvykio vietos pasišalino. Nurodo, kad tiek jis, tiek nukentėjusysis po galimo automobilių kontakto išlipo iš savo automobilių ir atidžiai apžiūrėjo abu automobilius. Jis, manydamas, kad jis nepažeidė KET reikalavimų, t. y. nelaikydamas savęs kaltu dėl nežymaus automobilių kontakto, būdamas tikras, jog nei vienam automobiliui nepadaryta kokia nors žala, ir aiškiai supratęs, kad nei vienas iš vairuotojų neturint vienas kitam jokių pretenzijų, iš įvykio vietos išvažiavo. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir E. S.. Pats nukentėjusysis savo pirminiuose paaiškinimuose taip patvirtino, jog jis, apeliantas manė nepadaręs nukentėjusiojo automobiliui kokios nors žalos. Esant tokiai situacijai, dėl visų nurodytų priežasčių išimtinai tik jis negali būti laikomas pažeidęs KET 232 p. nustatytas pareigas. Be to, nurodo, kad jis tyčia iš eismo įvykio vietos nepasišalino, t. y. nesuprato sukėlęs eismo įvykį ar kad galimas automobilių kontaktas įvyko dėl jo kaltės. Jis manė, jog dėl automobilių kontakto, jeigu toks buvo, buvo kaltas ne jis, bet nukentėjusysis, be to, žala automobiliams nepadaryta. Nesant jo veiksmuose būtino ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento - tyčios, nutarimo dalis, kuria teismas pripažino jį kaltu dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo padarymo negali būti laikoma pagrįsta.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad 2011-03-31 Utenos apskrities Policijos komisariato Kelių policijos skyriaus nutarime dėl administracinės bylos nagrinėjimo termino pratęsimo, nei vienas iš nutarime nurodytų motyvų nelaikytinas objektyviai sutrukdžiusiu įstatyme nustatyti terminu išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą ir pakankamu administracinės nuobaudos skyrimo terminui pratęsti. Nurodo, kad jis, kviečiamas atvykdavo į Zarasų r. PK, pateikė reikiamus paaiškinimus. Pažymi, kad liudytojas E. S. buvo apklaustas tik 2010-12-06, o nukentėjusysis — tik 2011-01-14. Nuo 2011-02-03 iki 2011-03-15 neatliktas nei vienas su bylos tyrimu susijęs procesinis veiksmas. Nurodo, kad 2011-03-16 Zarasų r. PK grąžino Utenos apskrities VPK bylos medžiagą papildymui, tolimesniam tyrimui ir procesiniam sprendimui priimti nurodant, kad nėra pakankamų įrodymų apie padarytą pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., tačiau nepaisant nustatytų trūkumų, Utenos apskrities VPK nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su medžiagos tyrimu, papildomų įrodymų rinkimu. Mano, kad Utenos apskrities VPK priimamas nutarimą dėl administracinės bylos nagrinėjimo termino pratęsimo pažeidė ATPK 35 str. nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą ATPK 35 str. aiškinimą. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėtą nepateisinamai ilgai, o administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pratęstas piktnaudžiaujant teise, t. y. nesant priežasčių, kurios būtų objektyviai kliudžiusios policijos pareigūnams laiku išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, nutarime nurodant nepagrįstus, tariamai egzistavusius termino pratęsimo motyvus.
Apibendrindamas nurodo, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai nepatvirtina išvados, kad jis padarė jam inkriminuojamus pažeidimus, be to, nepagrįstai pratęsus administracinės nuobaudos skyrimo terminą, darytina išvada, jog administracinė nuobauda jam paskirta pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, apylinkės teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu bei in dubio pro reo principais, dėl skundžiamas nutarimas yra naikintinas ir administracinė byla Apelianto atžvilgiu nutrauktina.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).
Įvertinęs byloje surinkus įrodymus teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas E. Z. pagrįstai nubaudė už ATPK 127 str. 2 d ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
ATPK 130 str. 1 d. yra įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, o taip pat, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-28 nutartis byloje N63-2972/2010 ).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. Z. vairuojamas automobilis kliudė A. J. automobilį, stovėjusį automobilių aikštelėje, ir jį apgadino (b. l. 6). Nors šį faktą iš esmės administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigia nurodydamas, kad automobilių kontaktas galėjo įvykti abiem automobiliam lėtai judant atbuline eiga ir kad A. J. automobiliui žala nebuvo padaryta, nes automobilis nebuvo apgadintas, tačiau teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo sukeltas įvykis, kuris atitinka KET 3 punkte pateikiamą eismo įvykio apibrėžimą, jog eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Bylos įrodymai patvirtina, kad buvo apgadinta A. J. transporto priemonė. Iš byloje esančios 2010-10-01 eismo įvykio schemos matyti, kad joje aprašyti automobilio „(duomenys neskelbtini)“ išorinio sugadinimo požymiai, t. y. nubraukti ir įbrėžti dažai ant galinio bamperio ir įskilęs kairės pusės galinio žibinto stiklas ( b. l. 6.). Iš įvykio dieną surašyto A. J. paaiškinimo matyti, kad jis paaiškino, jog automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas važiavo atbuline eiga ir kliudė jo automobilį, įvykio metu buvo nubrozdinti jo automobilio dažai ir įskilo automobilio žibinto stikliukas ( b. l. 7). Analogiškai A. J. paaiškino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Tai, kad A. J. automobilis buvo apgadintas patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. B., kuris iš karto po įvykio nubraižė ir supildė eismo įvykio vietos schemą ( b. l. 110). Teismas įvertinęs šiuos duomenis neturi pagrindo netikėti A. J. nuosekliu paaiškinimu apie įvykio kilimo aplinkybes bei jo nurodomus padarytus apgadinimus, juos patvirtina kiti įrodymai byloje.
Iš bylos duomenų matyti, kad E. Z., žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį, kurio metu padarė žalą kito automobilio savininkui, į tai nereagavo taip, kaip nustatyta KET ir pažeisdamas KET nuostatas iš įvykio vietos pasišalino. Įvertinus bylos įrodymus teismui nekyla abejonių, kad E. Z. tyčia pasišalino iš įvykio vietos. Iš paties E. Z. paaiškinimo matyti, kad jis nurodė, jog po automobilių kontakto jis išlipo iš automobilio ir apžiūrėjo abu automobilius, kadangi jo automobiliui žala nebuvo padaryta ir jis kito automobilio vairuotojui pretenzijų neturėjo (b. l. 12 ). Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. Z. pripažino, kad įvykio metu galėjo būti nubrėžti „(duomenys neskelbtini)“ automobilio dažai, tačiau situacijoje jis jautėsi teisus, kadangi jo automobilis buvo pastatytas tvarkingai, priešingai nei A. J., ir jis pabaręs A. J., kuris jam nieko nepasakė, nematydamas nuostolių ir prasmės aiškintis, išvažiavo ( b. l. 97). A. J. paaiškino, kad stovėjo automobilių aikštelėje, E. Z. sėdęs į savo automobilį pajudėjo atbuline eiga ir kliudė jo automobilį, abu išlipo iš automobilių, tuomet E. Z. pradėjo priekaištauti, jam kad jis neteisingai pastatęs automobilį ir jį kaltinti, sakė, jog žalos nėra ir niekas neapgadinta, atėjęs E. Z. draugas taip pat kaltino jį. Paaiškino, kad su E. Z. jokio bendravimo nebuvo, nors jam bandė sakyti, kad žala yra padaryta. E. Z. pastatęs kiek toliau savo automobilį ėjo link jo ir jis pamanė, kad vyks pokalbis, tačiau E. Z. grįžo į automobilį ir išvažiavo, tada jis iškvietė policiją (b. l. 102).
KET XXX skirsnis nustato eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui. KET 232 punkte yra numatyta, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Iš aptartų aplinkybių yra akivaizdu, kad jokio susitarimo tarp vairuotojų dėl eismo įvykio nebuvo, eismo įvykio deklaracija taip pat nebuvo pildoma. Nesitardamas su kito automobilio vairuotoju ir nepildydamas įvykio deklaracijos bei nepranešdamas apie į įvykį policijai E. Z. iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Kadangi bylos įrodymais nustatyta, kad E. Z. manevruodamas atbuline eiga apgadino kitą transporto priemonę bei tai suprato, todėl konstatuotina, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia. Apeliantas, žinodamas, kokios yra vairuotojo pareigos po eismo įvykio, jų nevykdė. Todėl teismas konstatuoja, kad E. Z. veikoje yra visi ATPK 130 str. 1 d. nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. Z. kaltės, padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus, yra teisingos, jos pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Įvertinęs byloje esantį 2011-03-31 Utenos apskrities policijos komisariato Kelių policijos skyriaus nutarimą, kuriuo pratęstas bylos nagrinėjimo terminas vieneriems metams, teismas konstatuoja, kad nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo konstatuoti, kad E. Z. nubaustas nepagrįstai byloje pratęsus administracinės nuobaudos skyrimo terminą, nėra.
Iš skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies matyti, kad E. Z. nubaustas pagal ATPK 127 str. 1 d. Tačiau teismas įvertinęs skundžiamo nutarimo motyvuojamąją dalį, nustatytas aplinkybes, E. Z. paskirtą nuobaudą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino E. Z. padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, o skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta ATPK 127 straipsnio dalis (1 d.) yra rašymo klaida, kuri ištaisytina nekeičiant ir nenaikinant Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti ar naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. Z. apeliacinio skundo netenkinti.
Ištaisyti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą nurodant, kad E. Z. yra pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., o ne administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 1 d.
Ši nutartis neskundžiama.