- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-23
- Bylos Nr.
- 2A-1917-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41726-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždaros akcinės bendrovės „Teisinė sfera“
- Atsakovas
- uždarai akcinei bendrovei „Spaudos garantas“
- Kategorijos
- 2.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Teisinė sfera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo už akių, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Teisinė sfera“ ieškinį atsakovui uždarai akcinei bendrovei „Spaudos garantas“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės: 377,78 Eur skolos; 59,16 Eur palūkanas; 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu už akių, atsakovui nepateikus teismui atsiliepimo per teismo nustatytą terminą, ieškinį atmetė ir nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „GP projects“ pardavė atsakovei prekių pagal 2013 m. balandžio 11, 19, 29 ir gegužės 13 d. PVM sąskaitas - faktūras. Atsakovė netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl liko skolinga pradinei kreditorei. Pradinė kreditorė ir ieškovė 2015 m. lapkričio 17 d. pasirašė reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartį Nr. TS41/2015, pagal kurią UAB „GP projects“ perleido reikalavimą į atsakovės skolą ieškovei. Ieškovė nurodo, kad atsakovė skolinga jai 436,94 Eur: 377,78 Eur skolos, 59,16 Eur palūkanų.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodo, kad ji registruotu paštu išsiuntė atsakovei 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimą dėl reikalavimo teisės perleidimo, prie kurios pridėjo PVM sąskaitų - faktūrų ir reikalavimo perleidimo sutarties kopijas. Iš Lietuvos pašto internetinio tinklapio www.post.lt duomenų matyti, kad registruota siunta (unikalus registracijos Nr. RN187359035LT) 2015 m. gruodžio 31 d. grąžinta siuntėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma, apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta viešu paskelbimu CK 1.65 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 6.109 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, jog pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013). CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-7-168/2010). Taigi sprendžiant, ar skolininkas yra tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, svarbu nustatyti du esminius aspektus: 1) ar pranešime nurodyta informacija apie pradinio kreditoriaus turimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui; 2) momentą, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.
Analizuojamu atveju reikalavimo perleidimo sutarties II dalies „Šalių teisės ir pareigos“ 2 punktu ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo cesijos sutarties pasirašymo dienos raštu informuoti skolininką apie reikalavimo teisės perleidimą. Ieškovė pridėjo prie ieškinio atsakovei adresuotą 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimo apie reikalavimo perleidimą kopiją, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė gavo nurodytą pranešimą, reikalavimo perleidimo sutarties kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Be to, patikrinus registruotos siuntos įteikimo duomenis Lietuvos pašto internetiniame tinklapyje www.post.lt, nustatyta, kad ieškovės siųsta registruota siunta (unikalus registracijos Nr. RN187359035LT) 2015 m. gruodžio 31 d. grąžinta siuntėjai.
Pažymėtina, kad teisės aktuose ir teismų praktikoje nenustatyta pareigos teismui informuoti skolininką apie reikalavimo teisės perleidimą. Cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą, kai procesiniai dokumentai atsakovui įteikiami asmeniškai arba per atstovą. Šioje byloje ieškinys atsakovei įteiktas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (procesinius dokumentus siunčiant du kartus juridinio asmens buveinės registracijos adresu). Nurodytas įteikimo būdas yra procesinių dokumentų įteikimo fikcija, nes adresatas iš tikrųjų realiai negauna dokumentų ir nesusipažįsta su jų turiniu. Tokiu būdu, kaip ir viešu paskelbimu CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, įteiktas ieškinys negali būti prilygintas įteikimui į rankas ar viešam paskelbimui apie reikalavimo teisės perleidimą CK 6.109 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta tvarka ir būti laikomas tinkamu pranešimu apie cesijos faktą materialiosios teisės prasme (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-111-781/2015). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytose kasacinio teismo bylose buvo kitokios faktinės aplinkybės. Aptariamose bylose procesiniai dokumentai adresatui įteikti asmeniškai ir skolininkai realiai susipažino su ieškinio turiniu bei sužinojo apie cesijos faktą. Nagrinėjamos bylos atveju faktinės aplinkybės skiriasi nuo kasacinio teismo nagrinėtų bylų. Šiuo atveju atsakovė realiai apie cesijos faktą nieko nežino. Darė išvadą, kad atsakovei tinkamai pranešta apie nagrinėjamą bylą, bet ne apie reikalavimo teisės perleidimą. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybės, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog tinkamai įvykdytas CK 6.109 straipsnio 1 dalies reikalavimas pranešti atsakovei apie reikalavimo teisės perleidimo faktą. Dėl to ieškovė įgyto reikalavimo pagal cesijos sutartį negali panaudoti prieš atsakovę. Kiti ieškinyje nurodyti argumentai išvestiniai iš pirmiau šiame sprendime aptartųjų, jie neturi įtakos šalių ginčui išspręsti, todėl teismas papildomai dėl jų nepasisakė. Dėl visų šiame sprendime išdėstytų priežasčių teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio jame išdėstytais argumentais, todėl jis atmestinas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas ieškovas UAB „Teisinė sfera“ prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį patenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo pateikimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1)Pirmos instancijos teismas kaip pagrindą atmesti ieškinį nurodė aplinkybę jog neva skolininkas nebuvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, t.y. pirmos instancijos teismo nuomone, pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą išsiuntimas (neįsiteikus), o taip pat ieškinio kartu su reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įteikimas skolininkui LR CPK 123 str. 4 d. nustatyta tvarka nėra laikytinas tinkamu pranešimu apie cesijos faktą.
Pateikiant ieškinį pirmos instancijos teisme buvo nurodyta, kad remiantis LR CK 6.101 str. 1 d., kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Remiantis šiuo LR CK straipsniu bei 2015 m. lapkričio 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. TS41/2015, BUAB „GP projects“ (Pradinis kreditorius) perleido UAB „Teisinė sfera“ (Naujasis kreditorius), reikalavimo teisę į UAB „Spaudos garantas“ skolą. Pabrėžė, kad ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis neprieštarauja jokiems įstatymams ar sutartims, o taip pat tai, jog reikalavimas kylantis iš Sutarties nėra susijęs su kreditoriaus asmeniu. Pažymėjo, kad atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas raštu, pranešimą išsiunčiant registruotu paštu (įmonės registracijos adresu nurodytu Juridinių asmenų registre), kaip tai numatyta LR CK 6.109 str. 1 d., tačiau pranešimas grįžo neįteiktas. LR teismuose yra nusistovėjusi teisminė praktika dėl juridinio asmens adreso, pareigos pranešti apie jo pasikeitimą bei su tuo susijusių pasekmių, pvz. 2014 m. kovo 25 d. Kauno apygardos teismo nutartis c. b. nr. 2S-849-343/2014. Pažymėjo, kad juridinis asmuo turi pareigą tinkamai vykdyti CK 2.49 straipsnio reikalavimus ir informuoti subjektus, kurie su juo susiję darbo, privatiniais ir kitais teisiniais santykiais, taip pat viešąjį registrą apie savo buveinės adreso pakeitimus, o neįvykdęs šios pareigos prisiima su tuo susijusią riziką. Todėl nors raginimai (pranešimai) UAB „Girotransa“ siųsti šios bendrovės buveinės adresu nurodytu Juridinių asmenų registre nebuvo įteikti, tačiau laikytina, kad pareiškėjas įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą pranešti įmonei apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (2013-12-05 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis c. b. Nr. 2-2712/2013). Apelianto nuomone ir šiuo atveju neturėjo būti taikomos kažkokios išimtys procesinių dokumentų įteikimui.
2) Pirmos instancijos teismui pateiktame ieškinyje buvo nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka (kaip ieškinys), laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą, nes tai nevaržo skolininko teisių labiau nei tais atvejais, kai skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu iki ieškinio pareiškimo (2010-04-16 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą prieštaraujantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai vieningai praktikai.
3) LR CPK 123 str. 4 d. numatyta, kad „Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai Šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo“. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, susidarė kuriozinė situacija, kadangi pirmos instancijos teismas daro išvadą, jog šiame LR CPK straipsnyje nustatyta tvarka šaliai įteikus procesinius dokumentus, darytina išvada, kad „atsakovei tinkamai pranešta apie nagrinėjamą bylą, bet ne apie reikalavimo teisės perleidimą“. Sprendžiant iš šio pirmos instancijos teismo išaiškinimo darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas laiko tinkamai įteiktu tik ieškinį (kadangi laiko jog „<...> atsakovei tinkamai pranešta apie nagrinėjamą bylą“), bet ne jo priedus (reikalavimo perleidimo sutartį). Apeliantui kyla klausimas, kaip įmanomas toks teisinis vertinimas kai ieškinys yra atskiriamas nuo jo priedų (lydinčių dokumentų) ir jie vertinami atskirai, t. y. dalis dokumentų laikoma įteiktas, o kita dalis ne? Toks teismo sprendimas yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas, kadangi tokiu būdu galėtų būti kvestionuojamas bet kokių dokumentų, pateikiamų kartu su ieškiniu, tinkamas gavimas (įteikimas).
LR CPK 122 str. 2 d. numatyta, kad „Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis“. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas nėra nurodęs kito procesinių dokumentų įteikimo adreso arba apie tokį nurodymą nei ieškovui, nei pirmos instancijos teismui nebuvo žinoma. Todėl laikytina, kad atsakovui procesiniai dokumentai, įskaitant ir priedus yra tinkamai įteikti ir atsakovas yra tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmos instancijos teismo sprendimas už akių naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).
CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
Kaip yra išaiškinęs Kasacinis teismas, skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma, apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta viešu skelbimu šio kodekso 1.65 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 6.109 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamo ginčo atveju apelianto įgytas reikalavimas kildinamas iš 2015 m. lapkričio 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. TS41/20145, kuria BUAB „GP projects“ (pradinis kreditorius) perleido UAB „Teisinė sfera“ (naujasis kreditorius) reikalavimo teisę į UAB „Spaudos garantas“ skolą, kur atsakovui UAB „Spaudos garantas“ atsakomybė kilo dėl prievolės atsiskaityti už nupirktas iš BUAB „GP projects“ pagal PVM sąskaitas – faktūras prekes. Byloje nėra įrodymų, kad pradinis kreditorius ar ieškovas būtų tinkamai iki ieškinio atsakovui pateikimo teisme dienos, pranešę apie reikalavimo perleidimą atsakovui. Nors pagal Sutarties II dalies 2 punktą, ieškovas įsipareigojo ne vėliau kaip per penkias dienas nuo cesijos sutarties pasirašymo dienos raštu informuoti skolininką apie reikalavimo teisės perleidimą, tačiau toks pranešimas išsiųstas registruotu skolininko buveinės adresu, nebuvo įteiktas ir grąžintas siuntėjui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio ir jo priedų gavimo momento.
Šiuo atveju, 2015 m. lapkričio 17 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. TS41/20145, kuria BUAB „GP projects“ (pradinis kreditorius) perleido UAB „Teisinė sfera“ (naujasis kreditorius) reikalavimo teisę į UAB „Spaudos garantas“ skolą, kaip ieškinio priedas buvo išsiųstas atsakovui jo buveinės adresu du kartus, bei pagal CPK 123 str. 4 d. laikytas įteiktas atsakovui praėjus 10 dienų nuo išsiuntimo. Kadangi pagal CPK 122 str. 2 d. procesiniai dokumentai įteikiami juridiniam asmeniui juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, bei juridinis asmuo turi pareigą pranešti registro tvarkytojui apie savo buveinės adreso pasikeitimą, todėl teismui išsiuntus ieškinį ir jo priedus (taip pat ir cesijos sutartį) atsakovui juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu ir šiam konstatavus, kad procesiniai dokumentai atsakovui yra įteikti tinkamai, laikytina, kad skolininkui pranešta apie reikalavimo perleidimą įteikus ieškinio pareiškimą ir kartu pateikus cesijos sutartį, ir reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio ir jo priedų gavimo momento (šiuo atveju dešimt dienų nuo išsiuntimo). Taigi, pirmos instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus pareigą pranešti skolininkui apie cesijos sutartį ir jos įteikimo tvarką.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas, priėmęs sprendimą už akių, ieškinį netenkino dėl to, kad padarė neteisingą išvadą, jog atsakovas (skolininkas) nebuvo informuotas apie cesijos sutartį ir todėl naujasis kreditorius (ieškovas) įgyto reikalavimo negali panaudoti prieš atsakovą, bet nepasisakė dėl prašomos priteisti skolos bei palūkanų dydžio ir/ar pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės, nes apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, todėl sprendimas už akių naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.