Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Swedbank AB apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-403-187/2015 pagal ieškovo Swedbank AB ieškinį atsakovui S. G., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarai akcinei bendrovei „Gedonas” dėl banko vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Apeliantas įsitikinęs, kas teismas neįsigilino į bylą, netinkamai įvertino banko išdėstytus argumentus dėl suklydimo, neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl padarė klaidingą išvadą. Teismas iš esmės apsiribojo tik teisinės suklydimo formuluotės išdėstymu ir tuo, kad bankas yra verslo subjektas, kuriam turėtų būti taikomas didesnis atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Su tokia teismo pozicija apeliantas nesutina, nes atsakovas taip pat yra verslininkas, be to, klydo ne tik bankas, bet ir Šiaulių apygardos teismas netenkindamas VSDFV Mažeikių skyriaus skundo dėl bankroto byloje gautų lėšų paskirstymo. Taigi, tiek bankas, tiek atsakovas bei trečiasis asmuo sąžiningai klydo apie egzistavusius esminius sandorio (bankroto byloje dėl pinigų kreditoriams paskirstymo) sudarymo faktus sandorio sudarymo momentu. Teismas neįvertino ir tai, kad, kai bankas grąžino permokėtas lėšas, permokėtai sumai buvo atstatytas kreditorių sąraše.

1. Teismas tinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias sandorio negaliojimą dėl suklydimo, išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė sprendimo motyvus, dėl to, buvo priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas, kurio naikinti nėra pagrindo.

2. Teismas pagrįstai ieškovo suklydimo nelaikė esminiu, nes ieškovo neva esminį suklydimą, lėmė ne B UAB „Gedonas“ administratoriaus pervedimas pilnos kreditorinio reikalavimo tenkinimo sumos – 42 902,53 Eur (148 133,87 Lt), o tai, jog po kurio laiko po pakvitavimo (pažymos) dėl laidavimo pasibaigimo paaiškėjo, kad ieškovas, taip pat kaip ir kiti trečiojo asmens kreditoriai, turi pareigą prisidėti prie administravimo išlaidų trečiojo asmens bankroto byloje atlyginimo. Teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovas – vienas iš didžiausių bankų Lietuvoje, yra itin patyręs ir kvalifikuotas verslo subjektas. Teismas įvertino tą aplinkybę, jog ieškovo atstovai dalyvavo visuose B UAB „Gedonas“ susirinkimuose, todėl turėjo žinoti ir numatyti, kaip yra skaičiuojamos administravimo išlaidos realizuojant B UAB „Gedonas“ turtą. Teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad vienašalis sandoris – atsakovui S. G. išduotas pakvitavimas laikytinas negaliojančiu dėl suklydimo, remiantis LR CK 1.90 straipsniu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl suklydimo sudaryto sandorio vertinimo aspektai

Byloje kilo ginčas dėl banko vienašalio sandorio – atsakovui S. G. išduoto pakvitavimo (2013 07 16 pažymos Nr. SR/13-25044), kuriuo atsakovas informuotas, jog trečiasis asmuo UAB „Gedonas“ prievolę ieškovui įvykdė ir bankas nebeturi atsakovo atžvilgiu jokio reikalavimo, pripažinimo negaliojančiu CK 1.90, kaip sudarytą dėl suklydimo.

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, 2 dalyje – kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-213/2013). Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. R. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-518/2012). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Be to, sprendžiant, ar asmuo suklydo, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Tik įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, galima spręsti, ar yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. R. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-518/2012).

Apeliantas įsitikinęs, kas teismas neįsigilino į bylą, netinkamai įvertino banko išdėstytus argumentus dėl suklydimo, neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl padarė klaidingą išvadą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, nustatančių, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos, ar to, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Šiuo atveju neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas iš esmės apsiribojo tik teisinės suklydimo formuluotės išdėstymu ir tuo, kad bankas yra verslo subjektas, kuriam turėtų būti taikomas didesnis atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad nagrinėjamos bylos atveju banko suklydimas nebuvo esminis.

Pažymėtina, kad apeliantas esminiu suklydimo aspektu įvardija tai, jog parašydamas ir išsiųsdamas pakvitavimą atsakovui S. G. suklydo, nes buvo suklaidintas B UAB „Gedonas“ administratoriui pervedus pilną kreditorinio reikalavimo tenkinimo sumą – 42902,53 Eur.

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentu, kad tiek bankas, tiek atsakovas bei trečiasis asmuo sąžiningai klydo apie egzistavusius esminius (bankroto byloje dėl pinigų kreditoriams paskirstymo) sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo momentu. Tokiai apelianto dėstomai pozicijai nepritartina.

Tačiau, visų pirma, vertintina tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio redakciją, jau pačiu įstatymu yra sureguliuota atsiskaitymo su įkaito turėtoju, hipotekos kreditoriumi iš lėšų, gautų pardavus bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės įkeistą turtą, tvarka – pirkėjui sumokėjus visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Nors B UAB „Gedonas“ kreditorių susirinkimas iš naujo sprendė klausimą dėl administravimo išlaidų paskirstymo ir perskaičiavo ieškovui tenkančią administravimo išlaidų dalį nustatydamas, kad ieškovui nepagrįstai pervesta 1746,13 Eur, tačiau šiuo atveju nepaneigta Swedbank AB pareiga realizavaus turtą prisidėti prie administravimo išlaidų.

Antra, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ar buvo suklysta ir ar suklydimas laikytinas esminiu, banko nurodomą suklydimą pagrįstai vertino protingumo kriterijaus aspektu. Apeliacinės instancijos teismui akivaizdu, kad apeliantui buvo žinoma administravimo išlaidų paskirstymo už parduotą turtą tvarka, nes 2013 m. birželio 12 d. vykusiame kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nuspręsta administravimo išlaidas tarp kreditorių paskirstyti nurodyta tvarka, ieškovas balsavo „už“, taip pritardamas tokiai išlaidų paskirstymo tvarkai. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad trečiojo asmens bankroto proceso metu pardavus trečiajam asmeniui priklausantį turtą, ieškovui Swedbank AB buvo pervestas visas B UAB „Gedonas“ bankroto byloje patvirtintas 42902,53 Eur kreditorinis reikalavimas. Įvertindama tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad banko kreditorinio reikalavimo patenkinimo momentu, galiojusio kreditorių komiteto nutarimo pagrindu jau buvo atsiradusi šio kreditoriaus pareiga apmokėti (padengti) patirtas administravimo išlaidas. Todėl ieškovas, 2013-07-16 išduodamas pažymą dėl pretenzijų atsakovo atžvilgiu nebeturėjimo, turėjo galimybę numatyti ir įvertinti administravimo išlaidų realizavus turtą susidarymą. Kaip pagrįstai vertino ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas, kaip ir kiti trečiojo asmens kreditoriai, turėjo pareigą prisidėti prie administravimo išlaidų trečiojo asmens bankroto byloje atlyginimo. Nors apelianto teigimu teismas neįvertino tai, kad permokėtai sumai bankui buvo atstatytas kreditorinis reikalavimas 1746,13 Eur sumai, šis apeliacinio skundo argumentas iš esmės patvirtina, kad su tenkančiu apmokėti išlaidų dydžiu ieškovas sutiko, jį grąžino ir jo neginčijo. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad ieškovas Swedbank AB yra verslo subjektas, kuriam taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija negali pripažinti, kad bankas, išrašydamas ieškovo ginčijamą pažymą, iš esmės suklydo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad laiduotojas S. G. nebuvo įsipareigojęs ir neturėjo pareigos atlyginti bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidų. Apeliantas, kreditorinio reikalavimo tenkinimui skirtas ir negautas pinigines lėšas, traktuoja kaip patirtus nuostolius, dėl kurių kompensavimo buvo susitarta su laiduotoju.

Šiuo atveju negalima sutikti su tuo, kad visiškas banko kreditorinio reikalavimo patenkinimas reiškia jo atleidimą nuo pareigos apmokėti administravimo išlaidas ar tokios pareigos perkėlimą atsakovui. Pažymėtina tai, kad bankui pateikta apmokėti administravimo išlaidų suma apima tik laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo, tai yra nuo 2012-05-30 iki įkeisto turto pardavimo – iki 2013-07-01. Šiuo atveju svarbu tai, kad bankui buvo grąžinta visa piniginių prievolių pagal Kredito sutartį sumą. Taigi, ieškovo patirtos išlaidos susidarė jau po bankroto UAB „Gedonas“ bylos iškėlimo, todėl 1746,13 Eur suma, apelianto įvardinama, kaip patirti nuostoliai, vertinant laidavimo sutarties Nr. 04-035518-LA1 3.1., 3.2. punktus, negali būti išieškoma iš laiduotojo.

Atsižvelgiant į tai, banko vienašalis sandoris –atsakovui S. G. išduotas pakvitavimas apie prievolės jam pasibaigimą, yra susijęs su paties banko prievolėmis dėl administravimo išlaidų apmokėjimo, priimtas po atsiskaitymo su banku ir jo išbraukimo iš B UAB „Gedgaudas“ kreditorių sąrašo, todėl nepagrįstai apeliantas remiasi CK 6.78 straipsnio 3 dalimi, CK 6.81 straipsniu.

Remiantis išdėstytu pripažintina, kad Kredito sutartis yra pasibaigusi, o visos prievolės pagal Kredito sutartį yra įvykdytos ir atsakovas S. G. yra visiškai ir pilnutinai įvykdęs prievoles ieškovui Swedbank AB pagal laidavimo sutartį. Todėl nurodytų argumentų pagrindu, nėra jokio teisėto pagrindo ieškovo Swedbank AB vienašalį sandorį – išduotą 2013 m. liepos 16 d. pažymą Nr. SR/13-25044, pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Iš apelianto atsakovas S. G. prašo priteisti 300 Eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikia tai patvirtinančius dokumentus (98-100 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 300 Eurų suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto atsakovo naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Swedbank AB, kodas 112029651, atsakovui S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.