- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-11
- Bylos Nr.
- e2S-2516-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28609-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- A. J., A. K., R. K.
- Ieškovas
- J. I.
- Trečiasis asmuo
- notarė V
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. I. (J. I.), atstovaujamo M. J., ieškinį atsakovams A. J., A. J., A. K., R. K. (R. K.) dėl įgaliojimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo byloje notarė V. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas J. I. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais J. I. 2014-01-21 išduotą įgaliojimą E. K. ir įgaliojimo pagrindu sudarytą 2014-11-07 žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią J. I. įgaliotinis pardavė jam priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją - ieškovui J. I. priteisti parduotas 517/3351 dalis žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), o iš atsakovo E. K. priteisti 13901,76 EUR atsakovams A. J. ir A. J., taip pat solidariai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams - A. J. ir A. J. priklausančias 517/3351 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); areštuoti atsakovo E. K. turtą 13901,76 EUR dydžio sumai; įpareigoti Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarę D. B. neišduoti E. K. įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimo iki kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, nutarė areštuoti atsakovams - A. J. ir A. J. priklausančias 517/3351 dalis žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įpareigoti Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarę D. B. neišduoti E. K. įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimo iki kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje. Kitoje dalyje ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas sprendė, jog areštavus atsakovams A. J. ir A. J. priklausančias 517/3351 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) bei įpareigojus Vilniaus miesto 11-ojo notarų biuro notarę D. B. neišduoti E. K. įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimo iki kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje būtų sudaryta galimybė užtikrinti tinkamą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir išvengti žalos padarymo ieškovui. Teismo nuomone, atsakovo E. K. turto 13901,76 EUR dydžio sumai areštas nėra būtinas. Atkreipė dėmesį, kad E. K. yra miręs.
Šalies argumentai
Atsakovas A. J. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį pakeisti – panaikinti areštą atsakovams A. J. ir A. J. nuosavybės teise priklausančiai 517/3351 daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pritaikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo minėtam turtui ir paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių rėmuose leisti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiams A. J., A. J. ir A. K., nustatyti notarinę naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką ir įregistruoti ją viešame registre. Kadangi ginčo turtas yra komercinės paskirties objektas, kurio naudojimo būdas yra daugiabučių gyvenamųjų pastatų statyba, o šalys nėra investicijų kompanijos, todėl apelianto įsitikinimu, vienintelis galimas sklypo valdymo tikslas – kuo sėkmingiau jį parduoti. Žemės sklypo dalies areštas suvaržo bet kokius galimus viso sklypo pardavimo veiksmus, apriboja visų sklypo bendrasavininkų interesus, todėl būtina ieškoti būdų išlaikyti žemės sklypo patrauklumą rinkoje, ginčo trukmei nenutraukiant derybų su potencialiais pirkėjais, taip sumažinant nuostolių riziką dėl sklypo ir pinigų vertės rinkoje pasikeitimo. Pažymi, kad nustačius žemės sklypo naudojimosi tvarką, atsakovė A. K. išsaugotų galimybę parduoti savo sklypo dalį net ir esant teisminiam ginčui dėl kitos sklypo dalies, tačiau sklypo areštas riboja galimybę sudaryti sutartį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei ją įregistruoti. Mano, jog kita laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, apsaugotų ieškovų interesus ir neužkirstų kelio restitucijai. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareikšto ieškinio suma – 13901,76 Eur , o viso žemės sklypo vidutinė vertė – 204000 Eur. Kadangi ieškovo turtinė padėtis yra labai sunki, mano, jog jis negalėtų atlyginti atsakovams laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytų nuostolių ar juos užtikrinti.
Atsakovai A. K. ir R. K. parašais patvirtino palaikantys atskirąjį skundą.
Atsiliepimas
Ieškovas J. I. atsiliepime su atskirojo skundo reikalavimais nesutiko, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-21 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Pažymėjo, jog ieškovas siekia pripažinti 517/3351 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją natūra. Pakeitus laikinąją apsaugos priemonę į įrašą viešame registre, atsakovai turės galimybę išnuomoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti šį žemės sklypą, kas, ieškovo manymu, iš esmės pažeistų jo teises bei apsunkintų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, be to, nebūtų pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas. Pasak ieškovo, atsakovo nekilnojamojo daikto areštas – tai galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, kuri savo esme ir taikymo pobūdžiu labiau apriboja atsakovo veiksmus, galimai nukreiptus prieš jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, nei įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Ieškovo įsitikinimu, tuo metu, kai tarp šalių vyksta ginčas dėl žemės sklypo, bet kokie atsakovų veiksmai susiję su šiuo žemės sklypu, kelia abejonių dėl tikrųjų jų ketinimų. Iš atsakovų atskirojo skundo daro išvadą, kad pastarieji nori kuo skubiau parduoti jiems priklausančią sklypo dalį. Kadangi atsakovai A. J. ir A. J. ginčo sklypo dalies savininkais tapo beveik prieš metus ir turėjo visas galimybes nusistatyti su kitais bendraturčiais naudojimosi tvarką žemės sklypu, mano, jog nėra pagrindo išvadai, jog tai objektyviai būtina atlikti bylos nagrinėjimo metu, kol tarp šalių vyksta ginčas. Teigia, kad ginčo žemės sklypo areštas yra adekvati ir proporcinga priemonė, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais laikinais suvaržymais ar apribojimais atsakovų atžvilgiu.
Atsakovas R. K. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su atsakovo A. J. atskiruoju skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Kadangi kilęs teisminis ginčas ir ieškovo reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių apsunkina geranorišką žemės sklypo valdymą ir naudojimą bendrasavininkų sutarimu, mano, jog naudojimosi tvarkos nustatymas šiam sklypui dar iki proceso pabaigos leistų išvengti laiko praradimo ir sumažinti galimus nuostolius atsakovei A. K. jai priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo atveju. Pažymi, kad arešto pakeitimas įrašu viešame registre dėl nuosavybės teises perleidimo draudimo neužkirstų kelio restitucijos įgyvendinimui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, jog pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - turto areštas - per daug riboja žemės sklypo bendrasavininkų teises, pažeidžia jų interesus, todėl prašo pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita - įrašu viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo ir leisti žemės sklypo bendrasavininkiams nustatyti naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, vertina teismo išvadas pagal nutarties priėmimo metu esančią situaciją bei byloje esančius duomenis. Ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu (CPK 13 str.), prašė taikyti ginčo turto areštą (dėl kitų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nepasisakoma, kadangi jos nėra ginčijamos atskiruoju skundu). Teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (CPK 144 str.), o savo iniciatyva teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2 d.), todėl teismas sprendžia tik dėl to, ar buvo pakankamas pagrindas taikyti prašyme nurodytą laikinąją apsaugos priemonę.
Pažymėtina, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu, kaip ir nagrinėjamu atveju, prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl siekiant išvengti palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ir nesant duomenų, kad paduotas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos būtent ginčo turto atžvilgiu.
Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Netaikius arešto ginčo turtui, atsakovas turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju, ieškovas siekia pripažinti 517/3351 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją natūra, apeliantas neneigia aplinkybių apie siekį kuo skubiau perleisti ginčo žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti apie kylančią grėsmę galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui ir pagrįstai taikė ieškovo prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
CPK normos numato galimybę, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsakovams reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.). Tačiau pažymėtina, kad toks prašymas turi būti teikiamas pirmosios instancijos teismui. Skundžiamos nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų apie atsakovų poreikį ginčo objekte atlikti tam tikrus veiksmus ir negalėjo jų įvertinti. Apeliacinės instancijos teismui išsprendus atskirajame skunde pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, būtų apribota teisė į apeliaciją.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, skundžiamos nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.