- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-06
- Bylos Nr.
- eI2-9609-426/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06219-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentui
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 27 d. Sprendimą Nr. 23S6580 panaikinti pareiškėjui D. K. leidimą gyventi (duomenys neskelbtini); 2023 m. gegužės 1 d. Sprendimą Nr. 23S58219 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimą Nr. 23S60552, kuriuo atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2028 m. gegužės 3 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau, mano, kad šis faktas niekaip nepatvirtina jo lojalumo Baltarusijos Respublikos ar Rusijos Federacijos valdžiai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad privalomos karinės tarnybos atlikimas negali būti pagrindu vertinant jį kaip asmenį, palaikantį Baltarusijos represinį valstybinį režimą, nes tai privalomas pilietinės pareigos vykdymas, kuris nepriklauso nuo asmens valios ar pasirinkimo ir jo nevykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Mano, kad turėjo būti vertinama ir tai, jog jis buvo vairuotojas, t.y. dirbo tą patį darbą, kurį jau ilgus metus dirba bendrovėje UAB „Kautra cargo“, su Baltarusijos ar Rusijos valdžia niekada nebuvo susijęs.
Skunde akcentuoja, kad karinė tarnybą atliko daugiau nei prieš 14 m., jokių duomenų, kad jis kaip nors šiuo metu būtų susijęs su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis jėgos struktūromis ar palaikytų šios šalies valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką ar Rusijos Federacijos vykdomą okupacinę veiklą ir politiką, nepateikta, todėl, mano, kad atsakovas tokią išvadą grindžia niekuo neparemta tendencinga prielaida.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad per visą laiką, kurį jis praleido Lietuvos Respublikoje, nedalyvavo jokių prieštaringai vertinamų organizacijų, įstaigų ar judėjimų veikloje, kokioje nors propogandinėje veikloje, socialiniuose tinkluose neteikė jokios propogandinės informacijos ar Rusijos ir / ar Baltarusijos režimus palaikančių komentarų. Nuo 2017 m. gegužės 25 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Kautra cargo“ dirba vairuotoju, per beveik šešerių metų darbo laikotarpį charakterizuojamas ne tik kaip pareigingas darbuotojas, bet ir kaip visiškai apolitiškas asmuo. Skunde paaiškina, kad visą praleistą laiką gerbė ir gerbia Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, piliečių teises ir laisves, nustatytas gyvenimo normas, todėl įsitikinęs, kad nėra pagrindo teigti, kad jis ateityje galėtų kenkti Lietuvai ar jos saugumui. Mano, kad atsakovas išvadą apie jo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui daro remdamasis tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis.
Pareiškėjo vertinimu, tokiais sprendimais atsakovas pažeidžia nediskriminavimo dėl pilietybės principą, neigiami sprendimai jo atžvilgiu priimti ne todėl, kad jis realiai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, o todėl, kad yra Baltarusijos Respublikos, su kurios valdančiuoju režimu Lietuvos Respublika turi įtemptus santykius, pilietis, t.y. neigiamos pasekmės kyla ne dėl jo paties atliktų veiksmų, o dėl turimos pilietybės.
Pareiškėjas pabrėžia, kad ne kartą buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuomet jis taip pat buvo vertinamas pagal tuos pačius kriterijus, tačiau privaloma karinė tarnyba tuomet jokios grėsmės valstybės saugumui nekėlė. Jei šiuo metu atsakovo pozicija yra priešinga, jo manymu, atsakovas turėtų pateikti duomenis, kurie rodytų, jog po pirmojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo jis atliko kokius nors veiksmus, leidžiančius vertinti kitaip, nei anksčiau, tačiau tokių įrodymų skundžiamuose sprendimuose nepateikta. Akcentuoja ir tai, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, nepagrįstai neįvertino, jog pareiškėjas savo anketoje išreiškė akivaizdžią ir aiškią okupacinio Rusijos Federacijos režimo nepalaikymo poziciją. Pareiškėjas tvirtina, kad yra lojalus Lietuvos Respublikai, niekada neišreiškė palankumo Rusijos Federacijos režimui ir kritikuoja jos agresiją prieš Ukrainos valstybę bei tautą.
Pažymi, kad atsakovo priimtas sprendimas jam sukels ženklias pasekmes, nes neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neteks darbo UAB „Kautra cargo“, kurioje jau beveik šešerius metus sėkmingai dirbo. Be to, jam 5 metus bus uždrausta atvykti į bet kurią Šengeno zonos valstybę. Mano, kad tai – neproporcingos pasekmės.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad 2023 m. sausio 13 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu ir užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą nurodė, kad 2003–2009 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) 2023 m. kovo 14 d. raštu Nr. 18-2876 informavo, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios šalies žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Nurodo, kad VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šios šalies valdžiai asmuo.
Atsakovas atsiliepime nurodo, jog galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, lojaliems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Nurodo, kad atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Departamentas nurodo, jog įvertinęs tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis šios tvarkos 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Atsakovas laiko, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas.
Atsakovas nurodo, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, ginčijamu sprendimu į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi VSD išvada. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Atsakovas nesutinka su argumentu, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės. Departamentas mano, kad ginčijamame sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas Lietuvoje turėjo vizą, darbą, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti). Pažymi, kad tai, jog užsieniečiui praeityje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y., Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atsakovas nurodo, kad Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Mano, kad negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti.
Atsakovas akcentuoja, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes konstatuotas ne viename teisės akte.
Pažymi, kad kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje nustatė, kad jis turėjo Lietuvos nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2017 m. gegužės 24 d. turi leidimus laikinai gyventi. Leidimas, galiojęs iki 2023 m. balandžio 14 d., Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas. Nurodo, kad aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 6 d. įdarbintas Lietuvos įmonėse. Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taip pat nėra duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pasisakydamas dėl sprendimų proporcingumo, atsakovas pažymi, kad įvertinęs, jog VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Pažymi, kad VSD prašė įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metams, tačiau Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, įvertinęs pareiškėjo situaciją, nustatė 3 metų terminą, kurį vertina kaip proporcingą siekiant užtikrinti saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad sprendimai yra diskriminacinio pobūdžio, atsakovas pažymi, kad ginčijami sprendimai priimti objektyviai įvertinus individualią pareiškėjo situaciją. Atkreipia dėmesį, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Ginčijami sprendimai, pasak atsakovo, priimti ne dėl to, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, o dėl jo praeities darbo, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Paaiškina, kad 2023 m. kovo 14 d. raštu Nr. 18-2876 „Dėl informacijos pateikimo“ Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo. Nurodo, kad apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose.
VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėją pripažino galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Mano, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. kovo 27 d. sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi, 2023 m. gegužės 1 d. sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo atsakovas uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 4 d. iki 2028 m. gegužės 3 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, Baltarusijos pilietis D. K., nuo 2017 m. gegužės 24 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Iš pridėtos darbo sutarties matyti, kad nuo 2017 m. gegužės 25 d. jis dirba vairuotoju UAB „Kautra cargo“.
Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 16 d., nepasibaigus vizos galiojimui, kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, planavo toliau dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas, remdamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir LLG aprašas) 10.31 punktu, 2023 m. sausio 1 d. paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus, užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2003–2009 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
VSD 2023 m. kovo 14 d. rašte Nr. 18-2876 nurodė, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šios šalies valdžiai asmuo.
Atsakovas, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, priėmė skundžiamus sprendimus, kuriuos pareiškėjui įteikė elektroniniu paštu tinkamai ir laiku.
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipiasi į teismą, prašydamas juos panaikinti.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje).
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi užsieniečiui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka, kurios 37 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsniu nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalį, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 akcentavo, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas – aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju – teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD 2023 m. kovo 14 d. išvadoje Nr. 18-2876, pateikta informacija apie pareiškėjo atliktą privalomąją karinę tarnybą, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam šių tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakovas, gavęs trečiojo suinteresuoto asmens pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o turimą leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame įvertinami tiek procedūriniai, tiek ginčijamų sprendimų turinys. Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Nustatyta, kad šio ginčo atveju Departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą tos šalies valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada darytina atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, minėtą VSD vertinimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, privalomą karinę tarnybą atliko daugiau nei prieš 14 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkti rašytiniai įrodymai apie pareiškėją negali būti ignoruojami. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2009 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti sprendimo neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra. Remiantis VSD duomenimis, jis pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog viešoji tvarka ir visuomenės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl šiam užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.
Uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas ginčijamame sprendime, įvertinęs pareiškėjo situaciją, nustatė mažesnį nei prašė VSD uždraudimo terminą, t. y. vietoje 5 metų nustatė 3 metų terminą, kuris vertinamas kaip proporcingas, siekiant užtikrinti saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo skundo teiginių, neva, ginčijamais sprendimais pažeistas nediskriminavimo pagal pilietybę principas vertina juos kaip nepagrįstus. Pareiškėjas teismui iš esmės nenurodo jokių argumentų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad Departamentas minėtą principą pažeidė. Pažymėtina, jog atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikintas turimas leidimas laikinai gyventi ne dėl jo pilietybės ar Lietuvos santykių su Baltarusija, bet dėl to, kad, remiantis VSD pažyma, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.