Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjo manymu, Šiaulių miesto savivaldybės tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 23 d. išvada (toliau – ir Išvada) dėl tarnybinio nusižengimo yra nemotyvuota, joje apsiribota pažeidimo konstatavimu visiškai nesigilinant į konkrečias aplinkybes. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas privalėjo perduoti daiktus, dokumentus, darbus savo kolegoms, 2018 m. gruodžio 17 d. jis dar ėjo savo pareigas ir bent jau dalį dienos teisėtai vykdė pareigas, todėl teisėtai jungėsi į sistemą „Avilys“ ir kt. Komisija nenurodė ir neargumentavo, kokie pareiškėjo veiksmai nepriskirti tarnybinei veiklai. Be to, neaišku, kokia žala buvo padaryta pareiškėjo veiksmais.

II.

15. Atsižvelgęs į tai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas 2018 m. gruodžio 17 d., teismas nurodė, jog tyrimas pagrįstai atliktas pagal iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusią Aprašo redakciją. Taip pat teismas nurodė, kad tarnybinė atsakomybė neišvengiama ir asmeniui jau nebesant valstybės tarnautoju, tokiu atveju yra priimamas sprendimas dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, kad jį atleidus iš pareigų ir jam nesant valstybės tarnautoju, tarnybinė nuobauda jam negalėjo būti skirta.

16. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų, teismas nustatė, kad pareiškėjas apie galimą tarnybinį nusižengimą buvo informuotas 2018 m. gruodžio 31 d. pranešimu „Dėl galimo padaryto tarnybinio nusižengimo“. Iš šio pranešimo turinio nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta 2018 m. gruodžio 31 d. pranešimo pateikimo dieną turėta informacija ir duomenys, be kita ko, susiję su aplinkybėmis, kurias Komisija vėliau priimtoje Išvadoje įvertino kaip galbūt pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus. Išvadoje nebuvo nurodytos naujos (kitos) veikos, kurios nebuvo nurodytos 2018 m. gruodžio 31 d. pranešime. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė suvokti, kad jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį Sprendimu jam skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, ar kad jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimų, kurių padarymu buvo įtariamas.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad nepagrįstai buvo sustabdytas tyrimas, nes pagal VTĮ 34 straipsnio 4 dalį ir Aprašo 18 punktą tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas, kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo požymių. Pareiškėjo skundo teiginius dėl naujos sudėties Komisijos objektyvaus darbo teismas laikė abstrakčiais ir neįrodytais.

18. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir teismo posėdyje pareiškėjo bei liudytojos V. N. nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjas M. V., būdamas nušalintas nuo pareigų ir apie tai žinodamas, 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. buvo savo darbo vietoje, naudojosi tarnybiniu stacionariu telefonu ir kompiuteriu, skambino darbuotojams ir rinko sau duomenis – prašė patvirtinti dokumentų kopijas iš duomenų sistemos „Avilys“, naudojosi savo darbiniu elektroniniu paštu. Šių veiksmų teismas nelaikė darbų perdavimu.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. V. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-272, kuriuo pareiškėjui (iki 2019 m. balandžio 9 d. ėjusiam Administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas) paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo buvimu darbo vietoje (darbo kabinete), su atsiliepimu į skambučius ir skambinimą, su elektroninių laiškų išsiuntimu ir prašymu, kad darbuotoja padarytų dokumentų kopijas, nes pareiškėjas vykdė Savivaldybės mero nurodymą perduoti jam su darbu susijusius daiktus (telefoną, kompiuterį ir kt.), pavestas užduotis, be to, jis privalėjo gauti su nušalinimu susijusius dokumentus, kad galėtų apginti savo pažeistas teises, informuoti Tarybos narius, Administracijos darbuotojus apie jo atšaukiamus susitikimus, komisijų posėdžius ir pan. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo elgesys nesukėlė jokių pasekmių atsakovui, jis nedarė jokių tyčinių veiksmų, siekdamas pakenkti ar gauti kažkokios naudos sau. Pareiškėjo teigimu, jam tarnybinė nuobauda paskirta apsiribojant tik bendro pobūdžio teisės normomis, t. y. kad jis pažeidė padorumo principą, o atliekant tarnybinės nuobaudos tyrimą, buvo padaryti pažeidimai, dėl kurių Sprendimas turėjo būti panaikintas.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013; kt.). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

28. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

29. Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; kt.).

30. Atsakovo nustatytas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas iš esmės siejamas su VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 10 punkto, nustatančio valstybės tarnautojo pareigą nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai, pažeidimu, nes Išvadoje yra nurodyta, kad pažeidimo sudėtis formali, kadangi buvo naudojamasi Savivaldybės nuosavybe ne tarnybinei veiklai. VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas vienas iš svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų – nesavanaudiškumo principas, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4653-858/2017).

31. Išvadoje yra nurodytas ir VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto principo – pagarbos žmogui ir valstybei, reiškiantis, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, pažeidimas, tačiau konkrečiai nėra atskleisti pareiškėjo veiksmai, kuriais jis pažeidė šį principą. Atsakovo atstovė 2019 m. lapkričio 5 d. teismo posėdyje (toliau – teismo posėdis) yra nurodžiusi, kad pareiškėjas buvo nubaustas už tai, jog ignoravo valdingus įgalinimus, savavaldžiavo.

32. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą padorumo principą, kuris reiškia, kad valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas, tačiau nėra atskleisti pareiškėjo veiksmai, kuriais jis nesilaikė šio principo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nėra nurodęs pareiškėjo neteisėtų veiksmų, kuriais jis pažeidė šį principą.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014; kt.).

34. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remiantis padaryta išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė nusižengimą, nurodytą šios nutarties 22 punkte, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjo Pareigybės aprašymo 7 punkte numatytos šios funkcijos: pavaduoti Administracijos direktorių jam laikinai negalint eiti pareigų (7.1 p.); padėti Administracijos direktoriui įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir savivaldybės tarybos sprendimus Savivaldybės teritorijoje (7.2 p.); padėti Administracijos direktoriui organizuoti Administracijos darbą (7.3 p.); koordinuoti ir kontroliuoti Savivaldybės tarybos sprendimu paskirtų struktūrinių padalinių veiklą (7.4 p.); organizuoti pasitarimus kuruojamų struktūrinių padalinių ir sričių veiklos klausimais (7.5 p.); priimti gyventojus, organizuoti klausimų sprendimą pagal priskirtas veiklos sritis (7.6 p.); organizuoti ir kontroliuoti kuruojamų struktūrinių padalinių vykdomas programas pagal Savivaldybės strateginį veiklos planą (7.7 p.); vykdyti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktais, Savivaldybės tarybos sprendimais Administracijos direktoriaus įsakymais pavestas funkcijas (7.8 p.); Administracijos direktoriaus pavedimu vykdyti kitas teisės aktais priskirtas funkcijas, išskyrus tas, kurias teisės aktais nustatyta tvarka gali vykdyti tik Administracijos direktorius (7.9 p.).

35. Savivaldybės mero 2018 m. gruodžio 17 d. potvarkiu pareiškėjas (Administracijos direktoriaus pavaduotojas), kuris tuo metu laikinai ėjo ir Administracijos direktoriaus pareigas, nuo 2018 m. gruodžio 17 d. buvo nušalintas nuo pareigų (3 p.) bei jam (pareiškėjui) pavesta perduoti Administracijos antspaudą, visus darbus, dokumentus ir informaciją, būtiną laikinai atlikti Administracijos direktoriaus pareigas, Administracijos direktoriaus pavaduotojui G. S. (6.1 p.).

36. Byloje nėra ginčo, kad po to, kai pareiškėjas buvo informuotas apie 2018 m. gruodžio 17 d. potvarkio priėmimą, buvo atvykęs į darbo vietą (darbo kabinetą) 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d., tačiau pareiškėjas savo atvykimą ir buvimą darbo vietoje (kabinete) sieja su tuo, jog jis turėjo atiduoti daiktus ir perduoti darbus bei informaciją, akcentuoja, kad nevykdė tarnybinių pareigų, nedavė darbuotojams nurodymų.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Išvadoje nurodytus duomenis, kad 2018 m. gruodžio 18 d. apie 9.00 val. pareiškėjas buvo Savivaldybėje esančioje darbo vietoje bei Administracijos specialistei V. N. davė nurodymą nueiti į sekretoriatą ir jam atnešti nurodytų Savivaldybės dokumentų kopijas; 9.30 val. pareiškėjas dirbo savo darbo kabinete; darbo vietoje naudojosi tarnybiniu stacionariu telefonu: 2018 m. gruodžio 17 d. nuo 8.12 val. iki 17.15 val. jis 11 kartų skambino kitiems Savivaldybės tarnautojams ir 4 kartus skambino tretiesiems asmenims (3 kartus skambino Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui), nuo 16.04 val. iki 16.34 val. pareiškėjas 3 kartus atsiliepė į Savivaldybės tarnautojų skambučius, 2018 m. gruodžio 18 d. nuo 8.42 val. iki 9.49 val. 4 kartus skambino Savivaldybės tarnautojams; naudojosi tarnybiniu elektroniniu paštu marijus.velicka@siauliai.lt, t. y. 19 kartų siuntė ir gavo elektroninius laiškus; 6 kartus buvo prisijungęs prie duomenų valdymo sistemos „Avilys“; liudytojos V. N. parodymus, nepripažino, kad pareiškėjo veiksmai gali būti laikomi darbų perdavimu.

38. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio galima daryti prielaidą, kad Išvadoje nurodyti pareiškėjo veiksmai buvo įvertinti kaip pareiškėjo naudojimasis atsakovo nuosavybe (įranga ir kitu turtu) asmeniniais (savanaudiškais) tikslais bei pareiškėjas, neturėdamas įgalinimų, vykdė tarnybines funkcijas (davė darbo nurodymus darbuotojai), tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime konkrečiais įrodymais pagrįsto vertinimo šiuo aspektu nėra nurodyta.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvadoje nurodytus duomenis, kurie buvo surinkti atliekant tarnybinį patikrinimą, pareiškėjo ir atsakovo atstovės paaiškinimus teismo posėdyje, liudytojos V. N. parodymus, neturi pagrindo sutikti su tuo, kad pareiškėjas, vykdydamas pareigas, nuo kurių buvo nušalintas, 2018 m. gruodžio 18 d. Administracijos specialistei V. N. davė nurodymą nueiti į sekretoriatą ir jam atnešti nurodytų Savivaldybės dokumentų kopijas. Iš pareiškėjo paaiškinimų ir liudytojos V. N. parodymų matyti, kad pareiškėjas paprašė patvirtinti dokumentų kopijas, kurios jam buvo reikalingos asmeniškai, o ne tarnybinėms funkcijoms vykdyti. Pareiškėjas nevykdė Pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų. Be to, pareiškėjo prašymas buvo patenkintas, nes nei V. N., nei A. I., kuris tvirtino kopijas, žinodami, kad pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų, nenustatė teisinių pagrindų, dėl kurių pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Atsakovas nei Išvadoje, nei byloje nėra nurodęs teisės aktų, kurie draudžia asmenims, tiek dirbantiems Savivaldybėje, tiek ir nedirbantiems Savivaldybėje, kreiptis su prašymu, kad būtų patvirtintos Savivaldybės dokumentų kopijos.

40. Kadangi atsakovas byloje nėra pateikęs objektyvių ir įtikinamų įrodymų, kad pareiškėjas davė Administracijoje dirbantiems tarnautojams ir (ar) kitiems darbuotojams darbo nurodymus, neturėdamas tam teisėtų įgaliojimų, todėl be jokio teisėto pagrindo yra nustatytas tokio pobūdžio pažeidimas. Akcentuotina ir tai, kad atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog pareiškėjas po jo nušalinimo nuo darbo gavo tarnybinę informaciją elektroniniu paštu ar prisijungęs prie duomenų valdymo sistemos „Avilys“, ir kurią pasiėmė tam, kad galėtų naudoti savo reikmėms. Atsakovas Išvadoje nėra nurodęs jokių duomenų, kad pareiškėjas persisiuntė būtent tokią informaciją, o ne asmeninę informaciją. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat neįvardijo, kokią konkrečią tarnybinę informaciją pareiškėjas persiuntė į savo elektroninį paštą. Atsakovas taip pat nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjui po nušalinimo buvo draudžiama iš jo darbo kabineto pasiimti asmeninius daiktus bei jam asmeniškai skirtą informaciją. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat neįvardijo teisės aktų, draudžiančių pareiškėjui pasiimti asmeninius daiktus ir informaciją.

41. Iš Išvadoje nurodytų aplinkybių ir tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų, atsakovo atstovės teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis naudojosi darbo kabinetu, telefonu ir kompiuteriu, tačiau įvertinus atsakovo pateiktus bendro pobūdžio duomenis apie skambučius, elektroninių laiškų gavimą ir siuntimą, nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas darbo kabinetu, telefonu ir kompiuteriu naudojosi asmeniniais tikslais (dėl savanaudiškų paskatų), o ne vykdydamas potvarkį apie nušalinimą. Nepaneigti pareiškėjo paaiškinimai, kad jis informavo asmenis apie jo nušalinimą, atliktus / neatliktus darbus tam, jog būtų užtikrintas darbų tęstinumas, t. y. tvarkė reikalus, nesusijusius su asmeniniais (savanaudiškais) interesais, o susijusius su jo nušalinimu ir eitomis iki nušalinimo pareigomis.

42. Vertinant pareiškėjo veiksmus šioje situacijoje vien tuo aspektu, kad pareiškėjas pasinaudojo kompiuteriu ir persiuntė asmeninę informaciją, nesant įrodymų apie atsakovui sukeltas neigiamas pasekmes, toks formalaus pobūdžio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis pažeidimas, nesudarantis pagrindo taikyti tarnybinę atsakomybę. Akcentuotina ir tai, kad atsakovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis po jo nušalinimo objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu.

43. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjas, būdamas darbe ir naudodamasis darbo priemonėmis, savavaldžiavo ir nesilaikė valdingų nurodymų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui taikyta tarnybinė atsakomybė, siekė pareiškėją patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas. Byloje nustatyta, kad tiek Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos Šiaulių valdybos ikiteisminio tyrimo skyrius, tiek Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 294 straipsnio (Savavaldžiavimas) 1 dalį, nes nebuvo nustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiaulių miesto savivaldybės mero pavaduotojas, nesutikdamas su minėtais sprendimais, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, kuris jo skundus atmetė. Šiaulių apygardos teismas, nenustatęs pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BK 294 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio (Savavaldžiavimas) pažeidimų, 2019 m. gegužės 8 d. ir 2018 m. gegužės 10 d. nutartimis atmetė Šiaulių miesto savivaldybės mero pavaduotojo skundus.

44. Atsižvelgiant į tai, kad Išvadoje nėra nustatytos tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė (valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas) ir subjektyvioji pusė (valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma), konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

45. Įvertinus atsakovo nurodytus įrodymus, kuriais jis Išvadoje grindė pareiškėjo kaltus neteisėtus veiksmus, darytina išvada, kad atsakovo pateikti įrodymai ir jų visuma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.) nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą, už kurį jam (pareiškėjui) paskirta tarnybinė nuobauda, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas, t. y. panaikinamas Sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. T-272 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.