Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal LR Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008-01-10 nuosprendžio, kuriuo:

A. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 180str.3d. (2000m. rugsėjo 26d. įstatymo redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

R. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 180str.3d. ir 135str.1d. (2000m. rugsėjo 26d. įstatymo redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiųjų J. F. ir G. I. civiliniai ieškiniai, bei LR Generalinės prokuratūros civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos interesais, atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. ir R. B. buvo kaltinami tuo, kad jie iš anksto susitarę ir veikdami organizuotoje grupėje kartu su R. R., R. Č., D. S. ir E. B., A. A. 1996m. gegužės 14d. (duomenys neskelbtini) mieste organizavus R. R., R. B., R. Č., D. S. ir E. B. bendrą susitikimą, kurio metu aptarė apiplėšimo planą, pasiskirstė vaidmenimis ir taip sutarė plėšimo būdu įsibraunant į patalpas, panaudojant šaunamąjį ginklą ir peilį, pagrobti svetimą – Kirgizijos piliečių turtą. 1996 05 15 apie 4val. 30min.R. Č., R. B., D. S., E. B., ir R. R., pastarajam rodant kelią, tyrimo metu nenustatytu „Audi“ automobiliu nuvyko į sodininkų bendriją (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, R. R. parodžius A. S. priklausantį sodo namelį ir pasilikus saugoti automobilio, E. B. saugant lauko duris, R. Č., R. B. ir D. S. per antro aukšto langą įsibrovė į sodo namelį, kur grasindami panaudoti smurtą, tai yra nukreipdami į nukentėjusiuosius šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto kalibro ir modelio revolverį, peilius ir kuoką, užpuolė Kirgizijos piliečius J. F., S. M. ir G. I.. Grumtynių metu R. Č., R. B. ir D. S. bendrais suderintais veiksmais sudavus daugybinius smūgius ranka, peiliais, kuoka į įvairias nukentėjusiųjų kūno vietas ir tokiu būdu padarius J. F. ir G. I. nežymius sveikatos sutrikdymus, o S. M. sunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė G. I. ir J. F. priklausančius po 10000 JAV dolerių ir šiuos pinigus tarpusavyje pasidalinus, A. A. ir R. B. pagrobė pagrobė didelės vertės svetimą turtą - 20000 JAV dolerių (80000 litų) sumai.

Be to, R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 1996 05 15, 4 - 5 valandos laikotarpiu, plėšimo tikslu įsibrovęs į A. S. sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) kaime, sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) masyve, sudavė smūgį peiliu S. M. į krūtinės ląstos kairę užpakalinę pusę, padarydamas durtinę pjautinę kiauryminę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su 6-7 šonkaulių ir pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, ko pasėkoje sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo :

A. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. ir paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi A. A. padarė nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 dalimis, šią bausmę prašoma subendrinti su 1995-10-02 teismo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu ir paskirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 dalimis, šią bausmę subendrinti su 2005-02-04 Lietuvos apeliacinio teismo paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu ir paskirti A. A. galutinę subendrintą 16 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti A. A. suėmimo terminą.

R. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. ir paskirti 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, be to, prašoma jį pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 5 dalimis, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti R. B. 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi R. B. nusikaltimą padarė būdamas lygtinai atleistas nuo bausmės, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinti su 1993 08 25 teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės 8 mėnesių ir 19 dienų dalimi dalinio sudėjimo būdu ir paskirti R. B. galutinę subendrintą 7 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti R. B. suėmimo terminą.

Civilinius ieškinius byloje 80319, 80 litų sumai prašoma visiškai tenkinti, solidariai išieškant iš kaltinamųjų A. A. ir R. B..

Proceso išlaidas 4558,00 litų sumai prašo išieškoti iš kaltinamojo R. B..

nurodo, jog Telšių rajono apylinkės teismo 2008-01-10 nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teisiamajame posėdyje nebuvo išnagrinėti ir ištirti visi įrodymai, neįvertinta įrodymų visuma, neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos išvados dėl įrodymų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę, vertinimo. Pirmos instancijos teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo dėl nusikalstamas veikas padariusių asmenų kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kadangi įstatymo nustatyta tvarka neištyrė ir nepatikrino visų duomenų, kurie nurodyti kaltinamajame akte, kuriais grindžiamas kaltinimas, o būtent: nukentėjusiųjų G. I. ir J. F. apklausų metu duotų parodymų ir paaiškinimų, liudytojo D. S. parodymų duotų akistatose su A. A., R. B. ir R. R., liudytojų D. S. ir V. B. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, teismo medicinos ekspertizės aktų, ekspertizės aktų priedų, dalį medžiagos, susijusios su kaltinamojo R. B. paieška.

Skunde nurodyta, jog pirmos instancijos teismas netenkindamas prokuroro prašymo ir nepriimdamas nutarties dėl nukentėjusiųjų parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ištyrimo, padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio 1 d., kurioje numatyta, kad pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis Baudžiamojo proceso kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

Teismo išvada, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo S. M. parodymams, kadangi nukentėjusysis S. M. nurodė, kad buvo sužalotas stambaus apie 165 cm ūgio vyriškio, kas atitinka D. S. apibūdinimą, antrame aukšte, o ne pirmame aukšte, kaip aiškino D. S., neatitinka bylos aplinkybių, kadangi pagal byloje esančius nukentėjusiojo S. M. parodymus negalima padaryti išvados, kad vyriškis apie 165 cm ūgio ir asmuo sužalojęs S. M. yra tas pats žmogus, o D. S. tokių parodymų, jog matė, kaip S. M. buvo sužalotas pirmame aukšte, nedavė.

Teismas padarydamas išvadą, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kadangi S. M. papildomų apklausų metu nurodė, jog jis atpažino A. A., kaip asmenį, kuris buvo plėšimo išvakarėse atvykęs ir prisistatęs "(duomenys neskelbtini) " bei siūlė važiuoti pirkti automobilių į Klaipėdą, ir kad būtent jis dūrė nukentėjusiajam, ir kad tokius parodymus davė ir kiti nukentėjusieji asmens atpažinimo protokoluose, o D. S. parodė, kad A. A. plėšimo įvykdyme nedalyvavo, nepakankamai įvertino nukentėjusiųjų parodymus dėl "(duomenys neskelbtini) ", neatkreipė dėmesį į tai, kad pirminėse apklausose tokių parodymų nukentėjusieji nedavė, kad jie buvo su A. A. pažįstami, kadangi pastarasis juos atvežė į Lietuvą, kad tokius parodymus davė tik nukentėjusysis S. M., kuris nusikaltimo metu buvo sunkiai sužeistas, o nukentėjusysis J. F. savo parodymuose pats nurodė, jog jis su S. M. tokios išvados priėjo bekalbėdamas apie nusikaltimą jau praėjus tam tikram laikui, todėl tokią išvadą jie galėjo padaryti sąžiningai klysdami ir suprasdami, kad A. A. yra susijęs su plėšimu. Nukentėjusysis G. I. tokių parodymų iš viso nedavė, o tik patvirtino, kad atpažįsta A. A., kaip asmenį, kuris iš vakaro buvo atvažiavęs į sodą ir siūlė važiuoti pirkti automobilių į Klaipėdą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas daro išvadą, jog visi trys nukentėjusieji asmens atpažinimo metu davė parodymus, kad asmuo, prisistatęs vardu „(duomenys neskelbtini) ", dūrė peiliu S. M., nors tai neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.

Teismo išvada, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kadangi D. S. parodė, kad nė vienas iš trijų asmenų lipusių kopėčiomis į antrą aukštą neturėjo lazdos, su lazda prie lauko durų stovėjo E. B., kuris jokių veiksmų neatliko, o nukentėjusieji nurodė, kad antrame aukšte vyko muštynės su lazda, ir įvykio vietos apžiūros metu lazda buvo užfiksuota protokole, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi D. S. parodė, kad jis kopėčiomis lipo pirmas ir nematė, ką rankose laikė R. Č. ir R. B., kurie lipo jam iš paskos, kaip kad grumtynių metu nematė visų R. Č. ir R. B. bei nukentėjusiųjų veiksmų ir nežino, ką tuo metu darė E. B., todėl jo parodymai neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, iš kurių neaišku, ar įvykio vietos apžiūros metu rasta lazda buvo naudojama užpuolimo metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas vertina nukentėjusiųjų G. I. ir J. F. apklausų metu duotus parodymus, kurie neištirti.

Be to, teismo išvada, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja liudytojo A. S. parodymams, kadangi D. S. tvirtino, kad į nusikaltimo vietą juos nuvežė R. R., o iš A. S. parodymų matyti, kad jis nepažinojo R. R., ir byloje nenustatyta, kokiu būdu R. R. sužinojo apie A. S. sodo namo adresą, kaip palaikė ryšius su kitais nusikaltimo bendrininkais, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi duodamas parodymus teisme D. S. parodė, kad automobilį vairavo R. Č., o R. R. rodė kelią. Liudytojo A. S. parodymuose iš viso nėra užfiksuoti jo santykiai su R. R. ir apklausų metu toks klausimas jam neužduotas. Liudytojas R. R. duodamas parodymus teisme parodė, kad jis pažinojo A. S., kaip ir D. S., R. Č., A. A. bei R. B..

Be to, teismo išvada, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja liudytojo V. B. parodymams, kadangi D. S. parodė, kad (duomenys neskelbtini) su A. A., R. B., R. R. susitiko vėlai vakare stadione ir viso pokalbio metu R. B. nebuvo pasišalinęs, ir būtent A. A. pristatė ginklą, o V. B. parodė, kad ir R. B., ir A. A. prašė ginklo, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi duodamas parodymus teisme liudytojas D. S. parodė, kad tiksliai neatsimena, ar R. B. buvo pasišalinęs, ir nenurodė, kas konkrečiai atvežė ginklus. Pagal liudytojo V. B. parodymus, R. B. ir A. A. pas jį galėjo atvažiuoti prašyti ginklo dar iki susitikimo su R. Č., D. S. ir E. B..

Be to, teismo išvada, kad liudytojo D. S. parodymai prieštarauja bylos aplinkybėms, kadangi D. S. patvirtino, kad įvykdyti plėšimą buvo nutarta ekspromtu, todėl R. B. ir A. A. negalėjo keletą dienų atgal kreiptis į V. B. dėl ginklo šio plėšimo įvykdymui, nes pats plėšimo objektas dar nebuvo Lietuvoje, neatitinka bylos aplinkybių, kadangi duodamas parodymus teisme D. S. parodė, kad nuo jo, R. Č. ir E. B. atvažiavimo į (duomenys neskelbtini) iki nusikaltimo darymo momento praėjo keletas valandų, t.y. nebuvo jokio sprendimo ekspromtu. Liudytojas V. B. apklausos metu parodė, kad po R. B. ir A. A. prašymo paskolinti pistoletą, kitą dieną jis sužinojo, jog soduose apiplėšti azijiečiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. A. atvežė nukentėjusiuosius į Lietuvą ne vėliau, kaip gegužės 12 d., o plėšimas buvo padarytas gegužės 15 d., t.y. jis turėjo pakankamai laiko suplanuoti nusikaltimą.

Apelianto teigimu, teismas padarė ne bylos aplinkybėmis, o spėliojimais pagrįstą išvadą teigdamas, kad 1996 05 14, apie 20 val. A. A. tikėjosi, kad minėti piliečiai kartu su juo vyks į Klaipėdą tą patį vakarą pirkti automobilių, kas rodo, kad iki to momento A. A. nebūtų turėjęs pagrindo planuoti užpuolimą sodo namelyje.

Be to, teismas vienu iš motyvų, vertindamas liudytojo V. B. parodymus kritiškai, nurodė tai, kad V. B. savo parodymuose nurodė, jog už ginklo, kurio jis nedavė R. B. ir A. A., laikymą, jis buvo nuteistas 1999 m., o 1999 10 25 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad revolverį „Nagan" V. B. įgijo tik 1999 m. kovo mėnesį, kas verčia abejoti jo parodymų patikimumu, tačiau teismas neįvertino tai, kad V. B. vienus parodymus davė kaip kaltinamasis, o kitus kaip liudytojas.

Be to, teismas vertindamas įrodymus padarė spėliojimais pagrįstą išvadą teigdamas, kad nukentėjusiųjų parodymų toje dalyje, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pasakyti vardai „(duomenys neskelbtini) " ir „(duomenys neskelbtini) " nevertintini kaip netiesioginis įrodymas, kadangi nukentėjusieji užpuolimo metu galėjo neteisingai išgirsti svetima kalba tariamus žodžius. Teismas neįvertino, kas iš nukentėjusiųjų ir kurių apklausų metu davė parodymus apie girdėtus vardus "(duomenys neskelbtini) " ir "(duomenys neskelbtini) ", o tai iš esmės keičia vertinimo motyvus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas vertindamas šiuos įrodymus vertina ne tik nukentėjusiojo S. M., bet ir nukentėjusiojo G. I. apklausos metu duotus parodymus, kurie neištirti.

Apelianto nuomone, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertino nukentėjusiojo G. I. 2002-05-24 apklausos metu duotų parodymų, kurie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Teismas privalėjo imtis priemonių pašalinti teisminio nagrinėjimo metu jam kilusius prieštaravimus tarp liudytojo D. S. ir kitų liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymų, tačiau to nepadarė. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinamųjų A. A. ir R. B. kaltę. Jų kaltė įrodyta nukentėjusiųjų G. I., J. F., S. M., liudytojų D. S., V. B. ir kitų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Visi duomenys byloje yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, todėl turi būti pripažinti įrodymais ir įvertinti tiek atskirai, tiek visete. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojai D. S. ir V. B. nežinojo vienas apie kito duotus parodymus, jų parodymai nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų nei tarpusavyje, nei su kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, išteisintieji ir jų gynėjai prašo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visas reikšmingas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apylinkės teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais. Išteisintieji A. A. ir R. B. savo kaltę neigė ir ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme bei apeliacinėje instancijoje, o byloje nesurinkta neginčijamų jų kaltės įrodymų..

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti jokių abejonių nekeliančią išvadą tik dėl to, kad 1996 m. gegužės 15 d., A. S. priklausančiame sodo namelyje, buvo užpulti Kirgizijos piliečiai : J. F., S. M. ir G. I., kad J. F. ir G. I. padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, o S. M. sunkus sveikatos sutrikdymas, po ko iš G. I. ir J. F. pagrobti po 10000 JAV dolerių. Iš pareikštų įtarimų matyti, kad šį nusikaltimą įtariami įvykdę šeši asmenys, be šių kaltinamųjų, remiantis D. S. parodymais, dar dalyvavo R. R., R. Č., E. B., tačiau teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla tik dviejų asmenų atžvilgiu - A. A. ir R. B..

Iš byloje esančių aktų matyti, kad E. B. ir R. Č. mirę (t. 2 b. l. 168-169), todėl jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (T. 2 b.l. 170-171). 2006-05-16 nutarimu R. R. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl plėšimo nutrauktas, vadovaujantis LR BPK 3 str. 2 p. – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (T.3 b.l. 61-62). Nors atliktų akistatų tarp liudytojo D. S. ir įtariamųjų R. R., A. A. ir R. B. metu liudytojas D. S. patvirtino savo parodymus, tačiau naujų aplinkybių nenurodė. (t. 2 b.l. 138;141-142;143). Atkreiptinas dėmesys, kad R. R. kaltu neprisipažino, nors liudytojas D. S. taip pat nurodė R. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai laikė D. S. parodymus nepakankamais betarpiškai dalyvavusio nusikaltime R. R. kaltei įrodyti, priešingai, negu kaltinamųjų A. A. ir R. B..

Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams tik liudytojo V. B. parodymai nulėmė kuriuos kaltinamuosius perduoti teismui.

Nors apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir neatliko pakankamos analizės, vertinant byloje surinktus įrodymus, tačiau kolegija iš esmės sutinka su padaryta išvada, jog A. A. ir R. B. kaltė neįrodyta. Kolegija tokią išvadą daro remdamasi byloje surinktų įrodymų visuma.

Prokuroro skunde yra nurodyti teiginių, kurių nėra galimybės ištirti, nes neaišku kur ir kokie liudytojai, kokia dar yra medžiaga, kuria remiantis galima įrodyti A. A. ir R. B. kaltę, nes prokuroro skunde nurodyta : „ A. A. kaltė įrodyta D. S., V. B. ir kitų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga“, tačiau apelianto skunde nenurodyta, kokių liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga, be D. S. ir V. B., dar įrodinėjama A. A. ir R. B. kaltė. Skunde nurodyta ir daugiau deklaratyvių teiginių,-„ Teismas neįvertino, kas iš nukentėjusiųjų ir kurių apklausų metu davė parodymus apie girdėtus vardus "R." ir "A.", o tai iš esmės keičia vertinimo motyvus“ . Iš tokių pasisakymų neaišku, kaip tokius parodymus vertina apeliantas, ir kaip turėjo vertinti apylinkės teismas nukentėjusiųjų parodymus apie girdėtus vardus, kaip keičiasi vertinimo motyvai.

Be to, prokuroras skunde nurodė, kad apylinkės teismas nevertino G. I. 2002-02-24 apklausos metu duotų parodymų, tačiau toks skundo motyvas visiškai nepagrįstas, nes byloje nėra tokios apklausos protokolo, nes G. I. buvo apklaustas tik 1996 metais.

Reikia pripažinti, kad kaltinimas iš esmės paremtas liudytojo D. S. parodymais, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šioje byloje dėl jam inkriminuotų veikų buvo nutrauktas LR BK 39(1)str. pagrindu, kadangi D. S. aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės narių padarytus nusikaltimus. ( T.2 b.l. 162-164). Nors D. S. prisipažino vykdęs šį plėšimą, tačiau išanalizavus jo parodymus matyti, kad D. S. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, o jo samprotavimais paremtais parodymais buvo grindžiamas kaltinimas. Kaltinime nurodyta, kad A. A. organizavo R. R., R. B.., R. Č., D. S. ir E. B. susitikimą, kurio metu pasiskirstė vaidmenimis, tačiau iš įtariamojo D. S. apklausos protokolo (t. 2 b.l. 159-161) matyti, kad jis vyko į (duomenys neskelbtini) daryti nusikaltimą R. Č. nurodymu, nes būtent R. Č. skambinę „žemaičiai“, o „žemaičiais“ R. Č. vadinęs A. A., R. R., R. B.. Taigi, kas konkrečiai iš jų skambino ir organizavo aukščiau nurodytų asmenų susitikimą, D. S. nenurodė. Be to D. S. nurodė, jog „galimai“ apie rusų atvykimą ir galimybę juos apiplėšti, pasakė R. B.. Analogiškus parodymus D. S. davė apklausiamas ir liudytoju (t. 2 b.l. 165-167). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. S. nurodė (T.6 b.l. 257), kad iš Rusijos atvykusių ir sodo namelyje gyvenančių žmonių galima atimti pinigus, D. S. manymu, pasakė A. A., tačiau ar A. A. ar R. B., negalėjo tiksliai pasakyti, bet kategoriškai nurodė, jog A. A., dėl jam nežinomų priežasčių, nusikaltime nedalyvavo ir nieko negalėjo nurodinėti. Liudytojas D. S. nieko nežino ir negalėjo pasakyti apie tai, jog plėšimo metu pagrobti pinigai būtų perduoti A. A..

Taigi, kaltinime nurodytos aplinkybės apie A. A. suorganizuotą susitikimą bei vaidmenų pasiskirstymą, liudytojas D. S. nepatvirtino. Netgi priešingai, D. S. nurodė, kad autoritetas visiems buvo R. Č., kuris ir nusprendė, kas betarpiškai vykdys nusikaltimą. Kadangi A. A. vaidmuo, nei remiantis D. S. parodymais, nei iš A. A. pareikšto kaltinimo dėl Kirgizijos piliečių plėšimo nėra nustatytas, o šio liudytojo – D. S. teigimu A. A. nedalyvavo nusikaltimo padaryme, priešingai, negu nurodo nukentėjusysis S. M., kuris atpažino A. A. kaip asmenį, dūrusį jam peiliu, nes iš asmens atpažinimo protokolo (It., 190 b.l.) matyti, jog nukentėjusysis S. M. iš jam atkurtų balsų atpažino „(duomenys neskelbtini)“ balsą, t.y. asmens, kuris užpuolimo išvakarėse buvo atvykęs į sodo namelį, o užpuolimo metu sužalojo nukentėjusįjį peiliu.

Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 77 (It. 122b.l.) matyti, jog nukentėjusiajam S. M. padaryti šie sužalojimai: durtinė pjautinė kiauryminė žaizda kairėje krūtinės ląstos pusėje su 6 -7 šonkaulių ir pleuros pažeidimu. Šis sužalojimas yra sunkus, nes kiauryminis krūtinės ląstos sužalojimas yra pavojingas gyvybei.

Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 76 (It. 110b.l.) matyti, jog nukentėjusiajam G. I. padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai galvoje, poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje, odos įdrėskimas dešiniajame žaste, durtinė-pjautinė nekiauryminė žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje. Šis sužalojimas yra lengvas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą.

Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 75 (It. 117b.l.) matyti, jog nukentėjusiajam J. F. padaryti šie sužalojimai: muštinės žaizdos galvoje, galvos smegenų sukrėtimas, pjautinės žaizdos dešiniajame dilbyje ir dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, poodinės kraujosruvos ir taškiniai odos nubrozdinimai nugaroje. Sužalojimas lengvas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą.

Remiantis prieštaringais vieno liudytojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, galima daryti tik prielaidas ir samprotavimus, tačiau to nepakanka pripažįstant asmenį kaltu ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nors prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi samprotavimais ir prielaidomis, tačiau apeliantas skunde įrodinėdamas nukentėjusiojo S. M. sužalojimo aplinkybes, daro prielaidomis ir samprotavimais grįstą išvadą, jog nukentėjusysis S. M., A. A. įvardindamas kaip vieną iš aktyviausių nusikaltimo vykdytojų – jį peiliu sužalojusį asmenį, galėjęs sąžiningai klysti, nors remiantis liudytojo D. S. parodymais, A. A. net nebuvo nusikaltimo vietoje. Teismas, priimdamas sprendimą, negali daryti tokių samprotavimų, o privalo remtis byloje surinktais neginčijamais kaltės įrodymais.

Taigi, tarp betarpiškai dalyvavusio nusikaltimo padaryme bei atleisto nuo atsakomybės D. S. ir nukentėjusiojo S. M. parodymų yra esminiai prieštaravimai, kurių nepavyko pašalinti ikiteisminio tyrimo metu bei atliekant įrodymų tyrimą teisme. Prieštaravimų esmė yra tai, kad D. S. nurodė, kad jam „atrodo“ R. B. sakęs, kad jis dūręs vienam į širdį, o nukentėjęs S. M. nurodė kitą jį sužalojusį asmenį – A. A.. Pats D. S. nurodė, jog jam nusikaltimo padarymui atvežtu peiliu sužalojęs vienam nukentėjusiajam ranką. Tačiau toliau analizuojant D. S. parodymus matyti, kad nusikaltimo įvykdymui buvo atvežtas ginklas ir peilis. D. S. nurodė, kad ginklą pasiėmė R. Č., o peilį jis pats, tačiau liudytojas D. S. nurodė nematęs peilio R. B. rankose, todėl iš kur pas jį atsirado peilis, nežino.

Jau aptartus prieštaravimus dar labiau sustiprina ydingas ir prieštaringas kaltinimas, kuriame nurodyta, kad „grumtynių metu R. B., R. Č., D. S. sudavus smūgius peiliais, kuoka į įvairias kūno vietas, tai yra trise, S. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą“, tačiau vėliau, jau kitame kaltinime nurodyta, kad tik vienas R. B. sudavė smūgį peiliu S. M., tuo parydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas negali remtis liudytojo D. S. parodymais, nes nėra pagrindo atmesti ir nukentėjusiojo S. M. parodymus. Kaltinime nurodyta, kad buvo susitarimas apiplėšti panaudojant ginklą ir peilį. S. nurodė, kas ką pasiėmė bei pripažino sužalojęs vieno nukentėjusiojo ranką, tačiau nurodė, jog jam „atrodo“, kad B. sakęs peiliu dūręs vienam nukentėjusiajam į širdį. Vien tik liudytojo D. S. daroma prielaida buvo kaltinamas R. B., peiliu sužalojęs S. M., tačiau iš byloje surinktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo teigti, kad R. B., priešingai nei nurodyta kaltinime, būtų turėjęs dar vieną peilį, tuo labiau sužalojęs nukentėjusįjį.

Apeliantas šioje byloje taip pat daro prielaidą, kad nukentėjusieji jausdami, jog A. A. („(duomenys neskelbtini)“) gali būti prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo ir norėdami, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn, davė tokius parodymus, arba atpažino jį, sąžiningai klysdami. Toks apelianto teiginys yra ydingas ir prieštaraujantis teisinei logikai.

Kaltinime nurodytos ir aptartos aplinkybės tik patvirtina, kad kaltinimas buvo grindžiamas prieštaringais, atleisto nuo atsakomybės liudytojo D. S. parodymais. A. A. pateiktas kaltinimas atspindi ir nukentėjusiojo S. M. parodymus - „nuojautą“, kad A. A. gali būti prisidėjęs prie šio nusikaltimo padarymo. Teismas liudytojų D. S. ir V. B. parodymus vertina tik kaip pradinę medžiagą, kuria remiantis ir turėjo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas aiškinantis padaryto nusikaltimo aplinkybes, tačiau, kolegijos nuomone, tokių įrodymų nepakanka kaltinamųjų A. A. ir R. B. kaltei pagrįsti.

R. B. ir A. A. nurodė, kad jie buvo pasiskolinę pinigų iš R. Č., kuris artimai bendravo su D. S.. R. B. ir A. A. nuomone, D. S. juos apkalbėjo dėl negrąžintos skolos. Teisme liudytoju apklausiamas D. S. nurodė, kad Č. su B. siejo kažkokie piniginiai reikalai, tačiau pats kartu su R. Č. legalaus verslo neturėjęs, Č. neprašęs jo paimti iš R. B. skolą. Liudytojas taip pat nurodė, jog buvo susitikęs B. „Maximoje“, ir kad pats R. B. susitikimo metu minėjęs negrąžintą skolą. Taigi, dalį kaltinamojo R. B. parodymų dėl skolos egzistavimo liudytojas D. S. patvirtino. Nors liudytojas D. S. tiesiogiai ir neigia R. B. ir A. A. skolą jam, tačiau nurodė, jog negražinta Č. skola lietė ir jį, kadangi Č. pinigus skolino iš bendros „tulpinių kasos“. Vėlgi lieka nepaneigti A. A. ir R. B. teiginiai apie jų galimą skolą D. S. ir galimą liudytojo D. S. apkalbą jų atžvilgiu.

Nukentėjusysis G. I. nurodė, kad plėšikai buvo su kaukėmis, trumpai kirptais plaukais, nes jų kaukės lygiai prisispaudė prie galvų (t. 1 b.l. 78). Nukentėjusysis S. M. taip pat nurodė, kad pirmiausia pamatė kaukėtą užpuoliką (t.1 b.l. 89). Nukentėjusysis J. F. nurodė, kad pirmiausia pamatė pro langą įlipantį vyrą su kauke, kuri tampriai buvo prigludusi prie galvos. Tas vyras laikė peilį. (t.1 b.l. 83-84)

Taigi, visi trys nukentėjusieji teigė, kad užpuolikai buvo su kaukėmis, netgi apibudino kaukių išvaizdą, tai yra, kad jos buvo prigludusios prie galvų, tuo tarpu liudytojas D. S. teigia, kad kaukių jie, tai yra jis pats, Č. ir B. neturėjo, galvas dengė kepuraitės su snapeliais (T. 6 b.l. 253), tik veidus buvo prisidengę atvyniotais į viršų golfų kalnieriais. Šios liudytojo D. S. nurodytos aplinkybės taipogi prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams ir neduoda pagrindo jais remtis, kaip neginčijamais kaltės įrodymais.

Prokuroras pateikė teismui Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio mėn. 31 d. ir 2003 m. vasario mėn. 4 d. nuosprendžių kopijas, kaip liudytojo D. S. patikimumo garantą, (t. 6 b.l. 190-229; 230-252), kuriais šioje byloje D. S. esantis liudytojo statuse, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už įvairius nusikaltimus, atidedant bausmės vykdymus, tačiau teismas spręsdamas įrodymų pakankamumo klausimą, negali šiais nuosprendžiais remtis kaip liudytojo D. S. patikimumo garantu vertinant įrodymus byloje dėl padaryto plėšimo.

Kaltinimas šioje byloje buvo grindžiamas dar vieno liudytojo – V. B. parodymais. V. B. parodė, kad 1996 m. pavasarį pas jį buvo atskirai atvykę prašyti ginklo, pirma R. B., po to A. A.. Kitą dieną sužinojęs, kad apiplėšti azijiečiai, ir pagalvojęs, kad tai R. B. ir A. A. darbas, o po kelių savaičių A. A. prisipažinęs, kad tai jie padarė. Išanalizavus prieštaringus V. B. parodymus, prokuroras padarė prielaidomis gristą išvadą, kad būtent A. A. rūpinosi šio nusikaltimo padarymu, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad ginklas nusikaltimo padarymo metu nebuvo panaudotas, koks tai buvo ginklas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nes jis nesurastas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka V. B. parodė, kad po nusikaltimo padarymo buvo supykęs ant A. A., nes jis prašė ginklo, tačiau nepakvietė jį dalyvauti tame nusikaltime. Tokie liudytojo V. B. parodymai duoda pagrindo daryti tik tam tikras prielaidas, o ne kategoriškas išvadas, nes abu kaltinamieji neigia buvę pas V. B. dėl ginklo įsigijimo. Remiantis V. B. parodymais, kaltinimas grindžiamas prielaida, kad jeigu R. B. ir A. A. prašė ginklo, vadinasi jie įvykdė plėšimą, nežiūrint į tai, kad ginklo iš V. B. negavo. Tačiau tokių liudytojo V. B. parodymų nėra galimybės patikrinti, tuo labiau, kad dėl ginklo įsigijimo laiko jis yra davęs prieštaringus parodymus. Remiantis jo parodymais, Telšių rajono apylinkės teismas nustatė, kad V. B. ginklą įsigijo tik 1999 m. kovo mėn. Nors prokuroras nurodo, kad įtariamuoju apklausiamas dėl neteisėto ginklo laikymo V. B. turėjo visai kitą procesinį statusą bei tokius parodymus davė apklausiamas kaltinamuoju teisme, tačiau tokie esminiai parodymai dėl ginklo įsigijimo laiko yra esminis dalykas, nes sprendžiant V. B. atsakomybės klausimą dėl neteisėto ginklo laikymo, jo įsigijimo laikas neturėjo jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikacijai ir bausmės dydžiui. Tai reiškia, kad V. B. neturėjo jokio pagrindo duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei Telšių apylinkės teisme. Kita vertus nelogiška remtis V. B. parodymais, kad A. A., negavęs iš V. B. ginklo, o prašydamas ginklo nesakęs kokiam tikslui jo reikia, paleistas iš areštinės būtų pasisakęs įvykdęs konkretų nusikaltimą. Be to, V. B. nurodė, kad A. ginklo prašė 1997 ar 1998 m., tuo tarpu byloje nustatyta, kad azijiečiai buvo apiplėšti 1996 m. Be to, V. B. nurodė, kad jis pasiskundė V. B., kad A. su juo blogai elgėsi, kas parodo liudytojo V. B. priešiškumą A. A. atžvilgiu. Be to, duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, V. B. neprašomas pradėjo pasakoti praeityje R. B. padarytus nusikalstamus veiksmus, kad tas ginklas, kurio R. B. prašė, priklausė pačiam R. B.. Šios aplinkybės rodo, kad V. B. turėjo asmeninių sąskaitų ne tik su A. A., bet ir su R. B., todėl teismas tokius V. B. parodymus vertina kaip subjektyvius parodymus bei tam tikrų asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Nors 2002 m. apklaustas (T. 2 B.l. 108) V. B. nurodė, kad R. B. buvom ne iš jo aplinkos, mažai jį pažinojo, todėl nedavė ginklo, tačiau apeliacine tvarka nagrinėjant bylą ir jį apklausiant liudytoju, V. B. nurodė, kad R. B. prašymu jis laikė savo bute atvežtą žmogų, iš kurio R. B. neva norėjęs „išmušti pinigų“. Tokie V. B. parodymai yra prieštaringi ne tik dėl tarpusavio santykių su R. B., nes jie parodo ir buvus bendrų reikalų, kurie ir sukėlė tarp jų nesutarimus.

Taigi, teismas negali remtis ir prieštaringais V. B. parodymais, tuo labiau netiesioginiais, o išvestiniais įrodymais.

Kaltinime nurodyta, jog A. A. organizavus susitikimą ir pasiskirsčius vaidmenimis, tačiau toliau jo vaidmuo nenurodytas ir iš kaltinimo matyti, kad jis nusikaltimo nevykdė, todėl neaišku, koks apskritai A. A. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme. Byloje ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, koks ginklas buvo naudojamas plėšimo metu, kas ir iš kur jį gavo. LR BK 25 str. 3.d. nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kokią užduotį darant nusikaltimą, kaip nurodyta kaltinime – organizuotoje grupėje vykdė A. A., byloje neginčijamais įrodymais nenustatyta, tai nenurodyta ir kaltinime.

Kadangi daugiau kaltinamųjų ir liudytojų, kurie galėtų pašalinti esančius šioje byloje prieštaravimus nėra, kolegija neturi pagrindo tenkinti prokuroro skundą ir naikinti apylinkės teismo nuosprendį.

Visiškai pagrįstai prokuroras skunde nurodė, kad apylinkės teismas padarė ne bylos aplinkybėmis, o spėliojimais pagrįstą išvadą teigdamas : „kad 1996 05 14, apie 20 val. A. A. tikėjosi, kad minėti piliečiai kartu su juo vyks į Klaipėdą tą patį vakarą pirkti automobilių, kas rodo, kad iki to momento A. A. nebūtų turėjęs pagrindo planuoti užpuolimą sodo namelyje“, tačiau ši teismo prielaida nekeičia apylinkės teismo nuosprendžio esmės.

Skunde prokuroras nurodė, kad „apylinkės teismas negalėjo priimti teisingo nuosprendžio, nes įstatymo nustatyta tvarka neištyrė visų duomenų, kurie nurodyti kaltinamajame akte, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nes neištyrė dalies medžiagos, susijusios su kaltinamojo R. B. paieška“, tačiau toliau skunde nedetalizavo, kokią reikšmę sprendžiant R. B. kaltės klausimą, gali turėti kaltinamojo paieškos medžiaga. Kolegija daro priešingą išvadą, tai yra, kad tokia medžiaga neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant kaltės klausimą, atkreipiant dėmesį į tai, kad R. B. paieška buvo paskelbta tik 2002 m balandžio 3 d., tai yra praėjus beveik šešeriems metams po jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Kita prokuroro nuomonė, kad apylinkės teismas neištyręs medicinos ekspertizės aktų bei ekspertizės aktų priedų, taip pat negalėjo priimti teisingo sprendimo, kelia pagrįstų abejonių, nes medicinos ekspertizės aktų išvadose nurodyti tik kokie sužalojimai, koks sužalojimų sunkumas buvo nustatytas nukentėjusiesiems. Iš ekspertizės aktų ir jų priedų matyti, kad nukentėjusiesiems G. I. ir J. F. buvo padaryti nežymus sveikatos sutrikdymai (t.1 b.l 110-120), o nukentėjusiajam S. M. padarytas sunkus kūno sužalojimas(t.1 b.l. 122;131-133). Be to, iš ekspertizės aktų matyti, kad nukentėjusiesiems G. I. ir S. M. padaryti analogiški sužalojimai : durtinės – pjautinės žaizdos krūtinės ląstos kairėje pusėje, tik G. I. nekiauryminė, o S. M. kiauryminė. Ekspertizės aktų analizė ne tik nepatvirtina liudytojo D. S. parodymų, bet kelia pagrįstų abejonių dėl jo parodymų, nes širdies sužalojimų nukentėjusiesiems nenustatyta, o durtinės - pjautinės žaizdos kairėje krūtinės pusėje padarytos dviem nukentėjusiesiems. Ikiteisminio tyrimo metu bei atliekant įrodymų tyrimus teismuose nepavyko surinkti neginčijamų įrodymų, kas padarė šiuos durtinius –pjautinius sužalojimus G. I. ir S. M..

Iš dalies kolegija sutinka su prokuroro skunde nurodyta aplinkybe, jog apylinkės teismas nuosprendyje vertindamas įrodymus, padarė spėliojimais pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiųjų parodymų toje dalyje, „kai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pasakyti vardai „(duomenys neskelbtini) " ir „(duomenys neskelbtini) " nevertintini kaip netiesioginis įrodymas, kadangi nukentėjusieji užpuolimo metu galėjo neteisingai išgirsti svetima kalba tariamus žodžius“. Tačiau po to sekantis skundo teiginys, kad „teismas neįvertino, kas iš nukentėjusiųjų ir kurių apklausų metu davė parodymus apie girdėtus vardus "(duomenys neskelbtini) " ir "(duomenys neskelbtini) ", o tai iš esmės keičia vertinimo motyvus“, yra visiškai nepagrįstas, nes nusikaltimo metu nukentėjusiojo G. I. tariamai išgirstas vardas „(duomenys neskelbtini)“ ( t.1 b.l. 75-79) neleidžia daryti jokių išvadų, kadangi nukentėjusysis S. M. kategoriškai pareiškė atpažįstąs „(duomenys neskelbtini)“ balsą, kuris išvakarėse buvo atvykęs į sodą ir kuris jam užpuolimo metu peiliu smogė, pasakydamas „ko toks veiklus“, prieštarauja liudytojo D. S. parodymams, kadangi S. M. sužalojimu kaltinamas R. B., o A. A., atpažintas nukentėjusiųjų S. M., J. F. (t.1 b.l. 134-135) bei iš dalies G. I. (t. 1 b.l. 142) nors remiantis liudytojo D. S. parodymais net nebuvo nusikaltimo vietoje.

Kadangi pagrįstas prokuroro teiginys, jog apylinkės teismas vertindamas įrodymus vertino ir nukentėjusiojo G. I. apklausos metu duotus parodymus, kurie neištirti, ištaisė šią klaidą.

Prokuroro teiginys, kad nukentėjusysis G. I. tokių parodymų iš viso nedavė, tai yra dėl A. A. atpažinimo plėšimo metu, o tik patvirtino, kad atpažįsta A. A., nepagrįstas, nes apklausiamas liudytoju G. I. nurodė, kad vienas iš užpuolikų ūgiu buvo panašus į A. A. („(duomenys neskelbtini)“). (t.1 b.l. 142).

Prokuroro skunde nurodytos aplinkybės, kad liudytojai D. S. ir V. B. nežinojo vienas apie kito duotus parodymus, jų parodymai nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų nei tarpusavyje, nei su kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, neatitinka tikrovės, nes kolegija, kaip ir apylinkės teismas, nustatė, kad prieštaravimai liudytojų D. S. ir V. B. parodymuose yra esminiai, ir kurių nepavyko pašalinti. Kita vertus, šis prokuroro teiginys prieštarauja kitam skunde nurodytam teiginiui, kad „teismas privalėjo imtis priemonių pašalinti teisminio nagrinėjimo metu jam kilusius prieštaravimus tarp liudytojo D. S. ir kitų liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymų, tačiau to nepadarė“.

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, reiškianti, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka, teismo nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais.

O prokuroro skunde nurodytos aplinkybės reiškia, kad teisingai galima išspręsti bylą ir teisingas yra tik prokuroro nuomonę atitinkantis nuosprendis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji yra Kirgizijos Respublikos piliečiai ir apylinkės teismas ėmėsi Įstatyme numatytų priemonių dėl teismo dokumentų jiems įteikimo (t.1 b. l. 96), tačiau iš Užsienio reikalų ministerijos rašto matyti, kad nepavyko gauti atsakymo iš Kirgizijos Respublikos (t.1 b.l. 126-127). Iš generalinės prokuratūros rašto matyti, kad teismo šaukimai visgi buvo įteikti J. F. ir G. I., o S. M. išvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini), todėl jam šaukimas neįteiktas, (144-150). Iš kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pranešimo matyti, kad nepavyko nustatyti S. M. gyvenamosios vietos.(t. 1 b. l. 173). Iš Kirgizijos Respublikos prokuratūros rašto matyti, kad šaukimai nukentėjusiesiems G. I. ir J. F. įteikti (t. 1 b.l. 175-200), tačiau jie neatvyko į teismą. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimus tarp liudytojo D. S. ir nukentėjusiųjų, tačiau nukentėjusiųjų neatvykimas bei teismo neinformavimas dėl galimybės atvykti, rodo akivaizdų nukentėjusiųjų nenorą atvykti į teismą bei jų nesidomėjimą bylos baigtimi. Taigi, kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti prieštaravimai nepašalinti dėl objektyvių priežasčių. Beje, prokuroras taip ir nenurodė, kokiu būdu būtų galima pašalinti byloje nustatytus prieštaravimus.

Liudytojo D. S. parodymai neturi jokių privalumų lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais, jie turi būti vertinami bylos įrodymų visete, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. Vertinant jo parodymų objektyvumą reikšminga aplinkybė yra jo paties procesinė padėtis. Padariusio nusikalstamą veiką asmens, kurio baudžiamajai atsakomybei taikomos lengvatos ir jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai prieš kitus bendrininkus teismų praktikoje yra vertinami atsargiau, nes neatmetama jų suinteresuotumo ikiteisminio tyrimo procesu bei jo baigtimi prielaida. Toks įrodymų šaltinis gali būti pripažįstamas patikimu ir pakankamu kitų asmenų kaltei pagrįsti, tik tuo atveju, jei jį patvirtina ir kiti surinkti įrodymai, tačiau šiuo atvejų tokių įrodymų nėra.

Prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, tuo padarydamas esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Jo nuomone, teismas neišnagrinėjo ir neištyrė visų įrodymų, neįvertino įrodymų visumos, neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl kaltinamųjų kaltės.

Kolegija pritaria apelianto argumentui, jog pirmos instancijos teisme ne visi įrodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Tačiau šis pažeidimas nesukliudė pirmos instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Ši klaida apeliacinės instancijos teisme buvo ištaisyta, ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiųjų S. M., A. I., J. F. parodymai, teismo medicinos ekspertizės išvados, jų priedai.

Ištyrusi bylos medžiagą, kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms dėl liudytojo D. S. parodymų vertinimo, kadangi jie, nors ir nuoseklūs, tačiau prieštaraujantys nukentėjusiųjų parodymams, ir nėra patvirtinti kitais nuosekliais įrodymais. Kolegijos nuomone, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kai asmenų kaltė grindžiama atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai ir byloje nėra kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamųjų dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, nežiūrint padarytų pažeidimų, padarė pagrįstą išvadą, jog liudytojo D. S. parodymai nesutampa su nukentėjusiųjų parodymais, o byloje nėra kitų patikimai patikrintų įrodymų minėtų asmenų kaltei pagrįsti.

Kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinį, remdamasi byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais konstatuoja, jog šioje byloje surinktų duomenų nepakanka įrodyti A. A. ir R. B. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, kadangi jų kaltė iš esmės grindžiama atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojo D. S. parodymais bei išvestiniais V. B. parodymais, kurie dėl savo turinio prieštaringumo kelia pagrįstas abejones savo teisingumu, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.