Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui K. J. dėl sutuoktinio turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies nustatymo, trečiasis asmuo – likviduojama individuali įmonė „Miškinis“, institucija teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė 2014 m. balandžio 15 d. buities tyrimo aktą, nurodė, kad neturi duomenų apie netinkamą J. J. ir K. J. tėvų pareigų vykdymą dukters G. J., gim. 2006 m. birželio 16 d., atžvilgiu, šeima nėra įrašyta į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.

Atsakovas K. J. į teismo posėdį neatvyko, jam apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, palaiko savo nuomonę dėl pareikšto ieškinio – jį pripažįsta ir nėra priežasčių jam šią nuomonę keisti.

Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti bankroto administratoriui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. J. ir atsakovas K. J. yra sutuoktiniai (b.l. 7). Šalys santuokoje susilaukė trijų vaikų, iš kurių tik G. J., gimusi 2006 m. birželio 16 d., yra nepilnametė (b.l. 8-10). Atsakovo K. J. vardu yra registruota individuali įmonė (duomenys neskelbtini), kuriai Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi išieškojimas bankroto byloje nukreiptas ne tik į individualios įmonės turtą, bet ir į asmeninį (jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje) atsakovo K. J. turtą (b.l. 17-20, 50-53). Visas atsakovo K. J. turtas buvo areštuotas individualios įmonės bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Šalys ikivedybinės ar povedybinės sutarties dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nėra sudarę. Santuokoje įgytą ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą turtą sudaro 46,67 kv.m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 21-22, 23), kuris yra ir šeimos būstas. Jo vertė pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą yra 148 000 Lt (priedas prie civilinės bylos). Šį turtą (butą) pareikštu ieškiniu ieškovė ir prašo padalinti tarp šalių.

Pagal CK 3.116 straipsnio 1 dalį vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Nagrinėjamu atveju tokia būtinybė atsirado atsakovo K. J. individualiai įmonei „Miškinis“ iškėlus bankroto bylą ir pagal vykdomas procedūras išieškojimą nukreipus į atsakovo asmeninį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad už individualios įmonės prievoles atsako ir sutuoktinis, kuris nėra individualios įmonės savininkas (tokiu nėra registruotas), jei suinteresuoti asmenys (paprastai kreditoriai ar jų interesus atstovaujantis bankroto administratorius) neįrodo priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovė J. J. tvirtina, kad ji, kaip atsakovo K. J. sutuoktinė, jokiu teismo sprendimu nėra pripažinta atsakinga kartu su juo už individualios įmonės įsipareigojimus, todėl kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami jos sąskaita. Atsakovas K. J. ieškovės nurodytas aplinkybes iš esmės pripažįsta (b.l. 44-45). Jas pripažįsta ir bankroto administratorius (b.l. 46-49). Todėl, atsiradus būtinybei tenkinti reikalavimus iš atsakovo (vieno iš sutuoktinių) turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, šalių santuokoje įgytas turtas dalintinas teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t.y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Taigi pagal bendrą taisyklę individualios įmonės savininko sutuoktinis subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, neprivalo. Tokia sutuoktinio pareiga gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu individuali įmonė yra šeimos verslas. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, todėl privalo būti įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-400/2012).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovo K. J. individuali įmonė „Miškinis“ buvo šeimos verslas. Kaip jau minėta, šią aplinkybę tiek ieškovė, tiek atsakovas neigia. Bankroto administratorius pripažįsta, kad įmonės bankroto bylos duomenys bei bankroto administratoriaus turimi įmonės apskaitos dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad K. J. individuali įmonė „Miškinis“ buvo šeimos verslas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šios įmonės verslui buvo naudojamas ieškovės ir atsakovo fizinis bei intelektinis darbas, taip pat, kad abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje. Priešingai, kaip pripažįsta bankroto administratorius, tiek įmonės bankroto bylos medžiaga, tiek įmonės apskaitos duomenys patvirtina, kad įmonės veiklą organizavo ir ją koordinavo tik atsakovas. Todėl, byloje nesant įrodymų apie tai, kad individualios įmonės veikloje aktyviai dalyvavo individualios įmonės savininko sutuoktinė (ieškovė), teismas sprendžia, kad K. J. individuali įmonė (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma šeimas verslu, dėl ko nėra teisinių sąlygų ieškovės subsidiariai atsakomybei už įmonės prievoles kilti.

Nepriklausomai nuo sutuoktinių turto padalijimo aplinkybių ir būdo, taikomos turto padalijimo taisyklės, nustatytos CK 3.116-3.127 straipsniuose. Pagal CK 3.89 straipsnį į dalintino turto balansą nėra įtraukiamas turtas, kuris yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė, t.y. turtas, kuris sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, taip pat sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybės teise esantį turtą (CK 3.89 str. 1 d. 2 ir 7 p.). CK 3.117 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo gali būti nukrypstama, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 str. 1 d.).

Ieškovė J. J. pareikštu ieškiniu prašo, įvertinus tai, kad butas (duomenys neskelbtini) yra vienintelis šeimos būstas, kad šeimoje auga nepilnametis vaikas, taip pat, kad atsakovo K. J. dalis buto nuosavybėje yra gerokai mažiau negu pusė buto vertės, butą dalinti natūra, visą butą nuosavybės teise priteisiant ieškovei, o atsakovui nepriteisiant jo turto daliai lygios piniginės kompensacijos, nukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Atsakovas K. J. su tokiu turto padalijimo būdu sutinka ir jį palaiko (b.l. 44-45), bankroto administratorius taip pat neprieštarauja (b.l. 99-100). Byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrįstą pagrindą pripažinti ieškovės nurodytas aplinkybes įrodytomis, išskyrus pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir atsakovui nepriteisti jo turto daliai lygios piniginės kompensacijos.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad, įsigyjant ginčo butą, kuris yra bendras sutuoktinių turtas, dalis kainos buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, kurias jai padovanojo tėvai. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimą, kadangi nepaisant to, jog atsakovas ir trečiasis asmuo su ieškiniu sutinka, šio klausimo išsprendimas turės įtakos bankrutuojančios IĮ (duomenys neskelbtini) kreditorių interesams. Į bylą ieškovė pateikė 2000 m. birželio 12 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią jos tėvai padovanojo jai asmeniškai 20 000 Lt atsiskaityti už perkamą butą (b.l. 24), ir tą pačią dieną sudarytą susitarimą, pagal kurį ieškovės tėvai paskolino jai 32 000 Lt tuo pačiu tikslu - atsiskaityti už perkamą butą. Ieškovė taip pat pateikė 2014 m. sausio 17 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią tėvai padovanojo ieškovei ankstesniu susitarimu paskolintus 32 000 Lt ir tokiu būdu atleido ją nuo prievolės grąžinti šią pinigų sumą (b.l. 28). Nors anksčiau bylą nagrinėjęs teismas, suabejojęs šių dokumentų sudarymo datų tikrumu, apie tai pranešė prokurorui (b.l. 106-107), tačiau ši aplinkybė netrukdo teismui išnagrinėti civilinę bylą iš esmės (CPK 300 str. 2 d.).

Tiek pagal 1964 m. CK, galiojusio sudarant 2000 m. birželio 12 d. dovanojimo sutartį, tiek pagal šiuo metu galiojančio CK nuostatas, dovanojimo sandoriai dėl tokių pinigų sumų, kokias nurodo ieškovė, turėjo būti sudaromi rašytine forma. 2000 m. birželio 12 d. susitarimas dėl pinigų paskolinimo, sudarytas su sąlyga, kad tėvai pinigus ieškovei paskolins, jeigu gaus paskolą iš banko, taip pat turėjo būti rašytinės formos (1964 m. CK 43 str. 2 p., 293 str.). Tačiau įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančiu, išskyrus įstatymuose įsakmiai nurodytus atvejus (1964 m. CK 58 str., CK 1.93 str. 2 d.). Nei anksčiau galiojusiame, nei dabartiniame CK nėra numatyta, kad dovanojimo ar paskolos sutartys negalioja, jeigu nesilaikoma rašytinės formos. Minėtos teisės normos nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Nors ieškovė ir nurodė, kad jos tėvai gali patvirtinti sandorių sudarymo ir įvykdymo faktus, tačiau nei ieškovė, nei jos atstovas neprašė apklausti jų liudytojais, motyvuodami tuo, kad dėl įrodymų patikimumo ir pateiktų sandorių sudarymo ar jų įvykdymo fakto ginčo tarp šalių ir ieškovės tėvų nėra.

Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje (b.l. 124-128) taip pat yra konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo tarp ieškovės ir jos tėvų dėl teismui pateiktų sandorių sudarymo ar jų įvykdymo fakto. Vien tai, kad ieškovės pateikti sutarčių dokumentai teismui sukėlė tam tikroje proceso stadijoje abejonių dėl jų surašymo datų, savaime nepaneigia šalių valios sudaryti šias sutartis. Juo labiau, kad susitarimo faktą ieškovė įrodo ir kitais rašytiniais įrodymais, o pagal CPK 184 straipsnio 1 dalį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Konkrečiu atveju, pažymėtina ir tai, kad niekas iš byloje dalyvaujančių asmenų nepareiškė, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra suklastoti, duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl šių dokumentų galimo suklastojimo taip pat nepateikta. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė aplinkybes apie jai tėvų asmeniškai padovanotus pinigus ginčo butui įsigyti įrodinėja ir kitais rašytiniais įrodymais, dėl kurių tikrumo niekam abejonių nekilo, o būtent: byloje yra pateikta 2000 m. birželio 12 d. paskolos sutartis, pagal kurią AB Lietuvos žemės ūkio bankas įsipareigojo suteikti 8 000 JAV dolerių paskolą ieškovės tėvui (b.l. 11-16). Šios sutarties 1.4 punkte nurodyta paskolos paskirtis - „pirkti dukrai butą“. Byloje taip pat yra pateikti duomenys apie ieškovės tėvo gautas pajamas minėtų sandorių sudarymo laikotarpiu (b.l. 83-98). Todėl, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, atsižvelgiant į šių įrodymų patikimumą, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, darytina išvada, kad ieškovė įrodė, jog, įsigyjant ginčo butą, kuris yra bendras sutuoktinių turtas, dalis kainos buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, kurias jai padovanojo tėvai (CPK 185 str.).

Bylos duomenys tvirtina, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas 2000 m. birželio 28 d. už 70 000 Lt kainą (b.l. 21-22). Šalys neneigia ir byloje nustatyta, kad buto kainai sumokėti buvo panaudoti bendri sutuoktinių pinigai ir asmeninės ieškovės lėšos, kurias ji kaip dovaną gavo iš savo tėvų H. ir N. M.. Taigi, kaip jau buvo nurodyta, ieškovės asmeninės lėšos, panaudotos ginčo buto įsigijimui, sudaro 52 000 Lt visos 70 000 Lt buto kainos, t.y. 74 procentus. Įvertinus tai, kad pagal pateiktą turto vertinimo ataskaitą dabartinė ginčo buto vertė yra 148 000 Lt, bendra ieškovei ir atsakovui (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios ginčo buto dalies (26 procentai) vertė sudaro 38 480 Lt, kuri tarp šalių dalintina lygiomis dalimis – po 19 240 Lt. Ieškovė tvirtina, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, konstatuojant, kad atsakovui jokia piniginė kompensacija iš ieškovės nepriklauso, nes atsakovas nuo 2009 m. liepos mėnesio neturėjo darbo, o buto išlaikymo pareigą nuo to laiko prisiėmė ir dabar visiškai prisiima ieškovė, taip pat jai tenka nepilnametės dukters išlaikymo pareiga iki pat pilnametystės. Teismas tokio ieškovės reikalavimo - nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir atsakovui nepriteisti jo turto daliai lygios piniginės kompensacijos netenkina.

Jau minėta, kad šios civilinės bylos išsprendimas yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto byloje. Aplinkybes, kad atsakovas jokių pajamų negauna, kad tiek butas, tiek nepilnametis šalių vaikas yra išlaikomas iš ieškovės ir jos artimųjų lėšų, ieškovė įrodinėja tik savo paaiškinimais procesiniuose dokumentuose. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, nors ir sutinka su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau tvirtina, kad visus vaikus, kiek leidžia jo galimybės, prižiūri ir rūpinasi, sutaria, santuokos nutraukti neplanuoja, nes tam jis nemato priežasčių, nors dabar ir tenka kliautis ieškovės ir jos artimųjų finansinėmis galimybėmis. Bankroto administratorius teigia, negalintis nei patvirtinti, nei paneigti ieškovės nurodytų aplinkybių dėl atsakovo pajamų, tačiau linkęs sutikti su ieškovės ieškinyje nurodytais argumentais, nors nėra pateikta jokių įrodymų. Teismas, įvertinęs tai, jog į bylą nebuvo pateikta nė vieno objektyvaus ir pagrįsto įrodymo, patvirtinančio, kad, dalijant šalių santuokoje įgytą butą, yra pakankamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CPK 178, 185 str., CK 3.123 str. 1 d.), tokio reikalavimo netenkina. Daryti priešingą išvadą, remiantis vien subjektyviais, suinteresuotų bylos baigtimi šalių paaiškinimais, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažeistų viešąjį interesą - bankrutuojančios IĮ (duomenys neskelbtini) kreditorių interesus. Tai, kad byloje buvo konstatuota vieno sutuoktinio (ieškovės) didesnė dalis prisidedant prie bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimo, taip pat nesudaro pagrindo taikyti įstatyme numatytą išimtį ir nukrypti nuo lygių dalių principo, kadangi nurodyta aplinkybė yra pagrindu į dalintino turto balansą neįtraukti turto dalies, kuri yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas ieškovės ieškinį tenkina iš dalies, t.y. padalina šalių santuokoje įgytą turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), 148 000 Lt vertės natūra asmeninės nuosavybės teise priteisia ieškovei, o iš ieškovės atsakovui priteisia 5 572, 29 EUR (19 240 Lt) kompensaciją, lygią jam tenkančiai turto (buto) daliai.

Teismas nesprendžia ieškovės atstovo teismo posėdyje išsakytų argumentų dėl kompensacijos mokėjimo išdėstymo, nes toks prašymas konkrečiu atveju byloje nėra tinkamai pareikštas ir nebuvo įrodinėjamas (CPK 110-111 str., 284 str. 1 d.). Tai neužkerta kelio ieškovei jau po sprendimo priėmimo įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo (CPK 284 str. 2 d.).

Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį, buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 9 p.), todėl, patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos valstybei priteisiamos iš neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atsakovo K. J. (CPK 96 str.) ir jos sudaro 167,17 EUR žyminio mokesčio, mokėtino paduodant ieškinį, paskaičiuotą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str.1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 265, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Padalinti atsakovo K. J. ir ieškovės J. J. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turtą – butą, (duomenys neskelbtini), priteisiant šį butą asmeninės nuosavybės teise ieškovei J. J., o iš ieškovės J. J. priteisti atsakovui K. J. 5 572, 29 EUR (penkių tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt dviejų eurų 29 euro centų) kompensaciją.

Priteisti iš atsakovo K. J. 167,17 EUR (šimtą šešiasdešimt septynis eurus 17 euro centų) žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.