- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-27
- Bylos Nr.
- e2-2089-635/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01607-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daiva Jazbutienė
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- R. Š.
- Išvadą teikia
- Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Kategorijos
teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka, spręsdama ieškovės D. Š. ieškinio atsakovui R. Š., institucijai teikiančiai išvadą Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė ieškiniu prašo nustatyti šalių vaiko A. Š. gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai bei priteisti išlaikymo įsiskolinimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinį atsisakytina priimti.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas( toliau tekste –ESTT) yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą, ESTT nurodė, kad norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, B. M. v. R. C., p. 51). Vaiko socialinė ir šeiminė aplinka, kuri yra esminė nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą, sudaryta iš įvairių veiksnių, kurie skirtingi, nelygu vaiko amžius. Taigi veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti mokyklinio amžiaus vaiko atveju, yra kitokie nei tie, į kuriuos reikia atsižvelgti, kalbant apie studijas baigusį nepilnametį, arba tie, kurie yra svarbūs kūdikio atveju (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, B. M. v. R. C., p. 53). ESTT nurodė, kad mažamečio vaiko aplinka iš esmės yra šeiminė aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena ir kurie jį iš tiesų globoja ir juo rūpinasi (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, B. M. v. R. C., p. 54).
Lietuvos teisės doktrinoje nurodoma, kad kiekvieno vaiko įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į jo tėvų įprastinę gyvenamąją vietą, ir turėtų būti suprantama kaip ta vieta, kur yra vaiko pagrindinių (centrinių) interesų (egzistencijos) vieta (paprastai tai bus ta vieta, kur vaikas būna tėvų pareigas turinčių asmenų valia).
Vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nustatoma kreipimosi į teismą momentu (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį). Ši nuostata yra itin svarbi ir ja turėtų būti vadovaujamasi taikant ne tik reglamento „Briuselis II bis“ nustatytas jurisdikcijos taisykles, bet ir kitus tarptautinės privatinės teisės aktus šeimos teisės srityje. Pažymėtina, kad aiškaus atskaitos taško buvimas yra būtinas, siekiant tinkamai įvertinti faktinę situaciją ir bylos aplinkybes, nes dažnai krizę išgyvenantys sutuoktiniai linkę keisti gyvenamąją vietą, ypač į tą, kurioje jiems gali būti suteikiama palankesnė apsauga, nei būtų suteikiama pagal valstybės, kurioje šeima turėjo nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą, teisę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ieškovės kaip ir šalių dukters A. Š. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Tą ieškinyje nurodo ir pati ieškovė aiškindama, kad jų duktė yra socialiai integravusi į dabartinės gyvenamosios vietos aplinką, lanko ten mokyklą, ieškovė ten turi nekilnojamojo turto. Bylą nagrinėjant Lietuvos teismuose, būtų sudėtinga nustatyti vaiko gyvenamosios vietos tinkamumą, nagrinėjant esamą padėtį, t.y. ar geros vaiko gyvenimo sąlygos, kuris sudaro ieškovė. Juo labiau tokios išvados teismui negalėtų pateikti ir institucija, kurią ieškovė traukia kaip instituciją teikiančią išvadą byloje.
Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Šiuo atveju teismas ieškinio priėmimo stadijoje turi išsiaiškinti, kur yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta ir kurios valstybės teismas yra artimesnis vaikui. Kaip ir minėta aukščiau ir kaip nurodo pati ieškovė vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Taigi šiuo atveju teismas gali arba atsisakyti priimti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, arba siūlyti šalims susitarti dėl jurisdikcijos prorogacijos. (Jurisdikcijos prorogacija – instrumentas, leidžiantis teismui, pagal įprastines jurisdikcijos taisykles turinčiam jurisdikciją nagrinėti santuokos nutraukimo bylą, tačiau neturinčiam kompetencijos spręsti dėl tėvų pareigų, spręsti abu klausimus kartu. Jurisdikcijos prorogacija yra bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis įtvirtina šio teisės akto 8 straipsnio, kaip jau minėta, nustatančio bendrąją vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismų jurisdikcijos spręsti dėl tėvų pareigų taisyklę, išimtį.)
Pažymėtina, kad teismas turėtų teisę nagrinėti reikalavimo dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, tačiau teismo nuomone, šis reikalavimas yra iš esmės išvestinis, pagrindinis reikalavimas – vaiko gyvenamoji vieta ir tik nustačius vaiko gyvenamąją vietą teismas galėtų nagrinėti klausimą, susijusį su vaiko išlaikymu.
Kadangi ieškovės D. Š. ieškinys neteismingas Šilutės rajono apylinkės teismui, jį atsisakytina priimti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 137 str. 2 d. 2 p., 538 str. 2 d., 290-292 str., teismas
nutaria:
atsisakyti priimti ieškovės D. Š. ieškinio atsakovui R. Š., institucijai teikiančiai išvadą Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Informuoti ieškovę, kad nutartis atsisakyti priimti ieškinį neužkerta jai kelio ištaisius trūkumus, o būtent šalims susitarius dėl jurisdikcijos prorogacijos, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis su nauju ieškinių į teismą.
Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui per Šilutės rajono apylinkės teismą.