Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui A. L., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų AB DNB bankui dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini). Širvintų rajono apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-466-02/2000, šalių santuoką nutraukė. Šalių santuokos nutraukimas Širvintų rajono civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotas (duomenys neskelbtini) (8-9 b. l. ). 1994 metų rugsėjo 9 d. E. J. už 2145 Lt atsakovui A. L. perleido Širvintų rajono kooperatyvo „Ramunė“ pajų (49 b. l.). 1995 m. gruodžio 4 d. atsakovas A. L. sudarė Ilgalaikės paskolos sutartį Nr. 1, kuria jam Lietuvos žemės ūkio bankas suteikė 28 779,32 Lt paskolą, su 5 procentų metinėmis palūkanomis (15 b. l.). 1995 m. gruodžio 4 d. atsakovas ginčo butą įkeitė Lietuvos žemės ūkio bankui (16 b. l.). Remdamasis Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažyma Nr. 20, atsakovas 2004 m. gruodžio 17 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravo savo vardu (11-12 b. l. ). Gyvenamosios vietos deklaravimo informacinės sistemos duomenimis, ieškovė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), deklaravo nuo 1998 m. rugsėjo 23 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d.

Taigi, bylos duomenys liudija, kad šalių santuokos nutraukimo procedūra prasidėjo iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo. Iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) šeimos teisinius santykius reglamentavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – ir SŠK). Vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsniu, ji užbaigiama pagal SŠK normas. Pagal SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo santuokos nutraukimo įregistravimo civilinės metrikacijos organe. Taigi, pagal nurodytoje teisės normoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimas jos nenutraukia, t. y. iki ištuokos įregistravimo santuoka laikoma galiojančia su visais teisiniais to padariniais ir šalių santuoka laikytina nutraukta tik 2003 m. vasario 5 d. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. C. v. V. V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-471/1999; 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. D. M., bylos Nr. 3K-3-374/2002). Taigi, vašpagašios bylos kon

Byloje nustatyta, kad ginčo butas buvo pradėtas ir baigtas statyti 1994 m., ieškovei ir atsakovui gyvenant santuokoje. 1994 metų rugsėjo 9 d. E. J. už 2145 Lt atsakovui A. L. perleido Širvintų rajono kooperatyvo „Ramunė“ pajų (49 b. l.). 1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normos, reglamentavo kooperatyvų narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti galimybę pagal įstatymą kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas, įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Salechovas v. N. Salechova, bylos Nr. 3K-3-42/2012, ir kt.). Tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame CK, įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus, įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ši byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kad šalys turtą pasidalijo bendru susitarimu, todėl liudytojų parodymais turto pasidalijimas, nesant rašytinės sutarties, sudarytos tarp buvusių sutuoktinių, negali būti įrodomas; namų apyvokos daiktų pasidalijimas nereiškia, kad šalys pasidalijo ir nekilnojamąjį turtą ar su šiuo turtu susijusias teises ir pareigas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pakartotinai, šalys tokių rašytinių įrodymų taip pat neteikė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė atsakovo argumentas, kad ieškovė išsikeldama iš ginčo buto išsinešė visus jų bendrai įgytus daiktus, nes bute liko gyventi ne tik atsakovas, bet ir jo du nepilnamečiai vaikai; atsakovas nepateikė įrodymų, kad visus reikalingus buičiai daiktus atsakovas įsigijo iš naujo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pakartotinai, šalys tokių rašytinių įrodymų taip pat neteikė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovė išėjusi gyventi į kitą gyvenamąją vietą nemokėjo buto komunalinių mokesčių ir jo neremontavo, negali būti laikoma aplinkybe, pašalinančia jos teisę į šį turtą. Atsakovas, gyvendamas bute ir juo naudodamasis, privalėjo mokėti ir mokesčius, susijusius su turto, kuriuo naudojosi atskirai be ieškovės, išlaikymu. Pajus už butą buvo apmokėtas 1995 m. šalims gyvenant santuokoje, gavus iš banko paskolą. Pirminis įnašas įneštas 1994 m., todėl faktiškai visos buto įsigijimo įmokos sumokėtos šalių santuokos metu. Ieškovo paaiškinimas, kad jis buvo skolinęsis ir daugiau pinigų (iš tėvo) neparemtas rašytiniais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas turi nustatyti, kokią dalį skolos Bankui buvę sutuoktiniai sumokėjo santuokos metu, kokią skolos dalį sumokėjo atsakovas santuoką nutraukus. Ir tik nustačius šią aplinkybę spręsti, kokia buto dalis buvo išmokėta santuokos metu, kokia buto dalis (sumokant kreditą) buvo išmokėta atsakovo ir likusi neišmokėta santuoką nutraukus. Nustačius šias aplinkybes, būtų galima daryti išvadą, kokia buto dalis santuoką nutraukiant buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o kokią buto dalį būtų galima priskirti asmeninėn atsakovo nuosavybėn.

AB DNB banko 2016 m. sausio 19 d. pažyma Nr. K2.51-29/45 patvirtina, kad nuo 1995 m. gruodžio 4 d. iki 2003 m. vasario 5 d. (santuokos nutraukimo), atsakovas Bankui sumokėjo 8502 Lt (2462,34 eur) (182 b. l.). Nutraukus santuoką, atsakovas Bankui nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 15 587 Lt (4514,30 eur); nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 378,84 Eur (164 b. l.); ir likusią 979,57 eurų kredito dalį, ieškovė tikisi, jog sumokės atsakovas (bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė trečiojo ieškinio reikalavimo – įpareigoti šalis solidariai vykdyti Bankui prievolę).

Taigi, santuokos metu šalys 1994 m. rugsėjo 9 d. E. J. sumokėjo 2145 Lt (621,23 eur) už pajų ir 2462,34 eur Bankui kredito, iš viso 3083,57 eur. Apeliacinės instancijos teismas jau yra nustatęs, kad ieškovo paaiškinimai apie skolintus pinigus pradiniam buto įnašui, nėra paremti jokiais rašytiniais įrodymais. Pirmiau minėta, kad tokių įrodymų atsakovas neteikė ir pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl laikytina, kad šalys santuokos metu iš viso sumokėjo 3083,57 eur buto vertės (34,43 proc.), o po santuokos nutraukimo atsakovas sumokėjo 5872,71 eur (65,57 proc.) (įskaitant likusią 979,57 eur paskolos dalį). Pagal pirmiau pateiktus paskaičiavimus, buto vertė sudarė 8 956,28 eur (30 924,24 Lt, t. y., 2145 Lt pajus ir 28 779,32 Lt Banko suteiktas kreditas; ieškovė ieškinyje nurodo, kad buto vertė buvo 30 000 Lt). Bylos nagrinėjimo metu šalys nurodė, kad butas buvo be apdailos. Santuokos metu, nuo (duomenys neskelbtini) iki 2003 m. vasario 5 d., šalys butą įsirengė (išskyrus vieną kambarį). Teismo vertinimu, per šį laikotarpį šalys (jų vaikai) naudojosi atliktais pagerinimais/įrengimais, kurie jų bendro gyvenimo metu nusidėvėjo, todėl teismo nuomone, nėra pagrindo laikyti, kad buto vertė išaugo daugiau, negu nurodyta Nekilnojamojo turto registro 2004 m. balandžio 28 d. vertinime (11 b. l.) t. y. panašiu laikotarpiu, kai buvo nutraukta šalių santuoka. Taigi, laikytina, kad pasibaigus šalių santuokai, šalims dalintina lygiomis dalimis tik 34,43 proc. buto dalis (po 17,215 proc. x 2), kurio vertė tuo metu buvo 35 000 Lt (10136,70 eur).

Atsakovas taip pat įrodinėjo aplinkybę, kad po santuokos nutraukimo, taip pat atliko ženklius buto pagerinimus, remontą dėl kurių jo lėšomis buvo ženkliai padidinta ginčo turto vertė, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad po santuokos nutraukimo, atsakovas ginčo bute gyveno taip pat su nauja šeima. Po Santuokos nutraukimo jau praėjo 13 metų, o po atsakovo nurodomo paskutinio 2008-2009 m. buto pagerinimo, praėjo 7-8 metai. Teismo vertinimu, ir vėliau atlikti buto pagerinimo darbai yra eilinis remontas, kuris šiuo metu jau neprideda ginčo butui atsakovo nurodomos vertės.

CK 3.119 straipsnis numato, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pirmiau minėta, kad šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Šiek tiek vėlesniais, 2004 m. balandžio 28 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vidutinė ginčo turto vertė buvo 35 000 Lt. Taigi, ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 17,215/100 dalis (kurios vertė santuokos nutraukimo metu 1745,03 eur (10 136,70 eur (35 000Lt) x 17,215 proc.)), ginčo buto, o likusi 82,785/100 ginčo buto dalis, asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui.

Kadangi atsakovas nereiškė byloje priešieškinio, teismas nenustato įpareigojimo atsakovui ieškovei sumokėti pirmiau nurodytą 17,215 proc. buto dalies vertę pinigais.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Teismas taip pat atmeta atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, kadangi bylos nagrinėjimo metu toks reikalavimas nebuvo reiškiamas; tokį reikalavimą atsakovas išreiškė tik per baigiamąsias kalbas. Be to, CK 3.129 straipsnyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodė, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003; 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008, 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2013).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės reiškė reikalavimą dėl dalies buto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe. Pirminiu ieškiniu prašė pripažinti ½ dalį (50/100), 35 000 Lt (10136,70 eur) vertės ginčo buto ieškovės asmenine nuosavybe, o patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 24/100 dalis ginčo buto ieškovės asmenine nuosavybe. Kiti du reikalavimai byloje buvo išvestiniai. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 525 Lt žyminį mokestį ir 152 eurų žyminį mokestį už apeliacinį skundą (35 000 Lt :2 = 17 500 x 3 proc. = 525 Lt (152 eur)). Atsisakius dalies reikalavimo, ieškovės reikalavimo suma sudarė 8400 Lt (2432,80 eur). Nuo šios sumos mokėtinas žyminis mokestis sudaro 252 Lt (72,98 Eur), todėl ieškovei grąžintina dalis žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą po 59,29 eur (204,75 Lt; 525 Lt – 252 Lt = 273 Lt x 75 proc. = 204,75 Lt (59,29 eur) (CPK 87 straipsnio 2 dalis)).

Ieškovė prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe 24/100, 35000 Lt vertės ginčo buto. Teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 17,215/100 ginčo buto, t. y. tenkino 71,72 proc. ieškovės reikalavimų. Todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 52,34 eur žyminio mokesčio už ieškinį (5 b. l.) ir 52,35 eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, taip pat 430,32 eurus atstovavimo išlaidų (194-196 b. l.) (CPK 93,98 straipsniai).

Atsakovas turėjo 1800 eur atstovavimo išlaidų (92-93, 130-131, 189-190 b. l.). Atsižvelgiant į posėdžių ir rengtų procesinių dokumentų kiekį, į tai, kad byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, teismas laiko, jog atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos ir tenkintinos, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį – atsakovui iš ieškovės priteistina 509,04 eur (1800 eur x 28,28 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 270, 272, 279 straipsniais,

nusprendė:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad ieškovei J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso 17,215/100 buto dalis (kurio vertė santuokos nutraukimo metu (2003-02-05) 1745,03 eur), esanti (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o likusi 82,785/100 šio buto dalis, asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Ieškovei J. L. iš atsakovo A. L. priteisti 52,34 eur žyminio mokesčio už ieškinį ir 52,35 eur už apeliacinį skundą, taip pat 430,32 eur atstovavimo išlaidų.

Atsakovui A. L. iš ieškovės J. L. priteisti 509,04 eur atstovavimo išlaidų.

Priimti ieškovės J. L. ieškinio atsisakymą: 1) pripažinti jos asmenine nuosavybe buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį nuo 50/100 iki 24/100; 2) paskirti įpareigojimą AB DNB bankui pagal atsakovo A. L. ir AB DNB banko 1995 m. gruodžio 4 d. kreditavimo sutartį šalims vykdyti solidariai.

Grąžinti ieškovei už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtą po 59,29 eurų dalį; iš viso 118,58 eurus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus apygardos teismui per Širvintų rajono apylinkės teismą.