Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-988-366/2012

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00209-2012-5

2012 m. gruodžio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Tomo Zdanavičiaus,

nuteistajam G. K.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl 2012 m. spalio 24 d. Utenos apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 284 str. 1 d. penkiasdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės subendrintos apėmimo sudėjimo būdu ir G. K. paskirta subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Sutinkamai su BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant G. K. be institucijos, prižiūrinčios vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei G. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 5 MGL dydžio įmoką.

Šiuo nuosprendžiu iš G. K. priteista 5000 Lt neturinės žalos atlyginimas bei 2000 Lt turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo A. Š. naudai. Nukentėjusiajam A. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

G. K. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. kovo 2 d., apie 23.30 val., prie PC ,,Maxima“, adr. (duomenys neskelbtini) , viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, kitų asmenų akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,93 promilės), tyčia ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė A. Š. į veidą, po ko nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės ne mažiau kaip šešis kartus spyrė A. Š. į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajam A. Š. dėl galvos smegenų sukrėtimo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p. Apelianto nuomone, paskirta bausmė nėra teisinga. Be to, teismas priteisdamas neturtinę žalą neįvertino nukentėjusiojo kaltės laipsnio ir elgesio, pareikšto ieškinio nekonkretumo, proporcingumo tarp kaltinamojo turtinės padėties ir ieškinio dydžio, nepaisė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Apeliantas pažymi, kad ieškinys grindžiamas faktu, kad iki sužalojimo nukentėjusysis sveikata nesiskundė, gyveno visavertį gyvenimą, tačiau šie teiginiai prieštarauja 2012-05-14 specialisto išvadai, kurioje nurodoma, jog nukentėjusysis serga padidinto kraujospūdžio liga, cukriniu diabetu II tipo, jam konstatuotas nutukimas. Be to, nukentėjusysis nepateikė teismui medicininių dokumentų, kurie patvirtintų ieškinio teiginius: vargina skausmai, svaigimas, sutrikęs miegas, bendras silpnumas ir pan.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, nukentėjusysis ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl G. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., ir 138 str. 2 d. 8 p. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos ne samprotavimais ar prielaidomis, bet byloje suriktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Kadangi pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, nuteistojo G. K. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Kaip matyti šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė liudytojų G. K. ir M. R. parodymus. M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog išėjus į lauką su G. K., netoliese buvo vyrai iš picerijos, t.y. V. T. ir A. Š., jie kažką šukavo. G. K. nuėjo link jų, matė, kaip A. Š. iškėlęs kumščius ėjo link G. K., tuo tarpu jis, M. R., grįžo į piceriją. Ar lauke tarp jų vyko muštinės nematė (b.l. 74). Teisiamojo posėdžio metu M. R. parodė, kad praėjo daug laiko, buvo neblaivus, todėl įvykio konkrečiai neprisimena, prašė vadovautis ankstesniais, ikiteisminio tyrimo metu, duotais parodymais (b.l. 10). Taigi, M. R. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamo įvykio aplinkybes, beje parodymuose nurodytos konflikto kilimo priežastys taip pat prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (liudytojų M. S., V. T., nukentėjusiojo A. Š. parodymai bei vaizdo įrašo apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad žodinis konfliktas kilo dėl baldų susistumdymo, o ne dėl nukentėjusiojo A. Š. galimai staiga, be jokios priežasties, išsakytų necenzūrinių žodžių). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs liudytojo M. R. parodymų neišsamumą, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju, M. R. buvo neblaivus, ką patvirtino ir jis pats, į tai, jog jį su G. K. sieja draugiški ryšiai, pagrįstai M. R. parodymus vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė. Tuo tarpu G. K. parodymai dėl lauke vykusio konflikto taip pat yra prieštaringi (ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad matė kaip A. Š. susistumdė su jos sutuoktiniu, nematė, kad būtų suduoti smūgiai ir, kad A. Š. būtų gulėjęs ant žemės (b.l. 72), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kas buvo lauke nežino, konflikto lauke nematė (b.l. 186)). Įvertinus tai, jog liudytoja G. K. yra nuteistojo G. K. sutuoktinė, yra suinteresuota bylos baigtimi, be to, jos parodymai yra prieštaringi ne tik tarpusavyje, bet ir juos vertinant su kita bylos medžiaga, darytina išvada, jog apylinkės teismas pagrįstai G. K. parodymus vertino kritiškai. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. Š. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes viso proceso metu buvo nuoseklūs. Juos iš dalies patvirtina ne tik liudytojo V. T., bet ir M. S. parodymai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) .Nuteistojo deklaratyvūs teiginiai apie tai, jog lauke A. Š. jį įžeidė, pavadinęs jį „gaidžiui“, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl jie neturi jokios esminės reikšmės sprendžiant G. K. kaltės klausimą. Taigi, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Nuteistojo teigimu, jis suduodamas A. Š. smūgius, nuo jo gynėsi, t.y., veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus ir akivaizdus. Apeliacinės instancijos teismas abejoja nuteistojo teiginiais, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš jį, ką neigia pats nukentėjusysis, o kiti teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai šio nuteistojo teiginio nepatvirtina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinus surinktų įrodymų visumą, nepagrindžia nei būtinosios ginties, nei tariamos būtinosios ginties buvimo situacijos: nukentėjusysis A. Š. neatliko jokių apelianto sveikatai ar gyvybei grėsmę keliančių veiksmų. Taip pat byloje nenustatytas provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Apelianto teiginiai, jog jam nugriuvus prie A. Š. kojų, šis pradėjo jį spardyti, yra deklaratyvaus pobūdžio, prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai. Ikiteisminio tyrimo metu nei vienas liudytojas nepatvirtino šios nuteistojo pateiktos versijos, liudytojų parodymuose nėra užfiksuota, jog po šio įvykio G. K. būtų skundęsis, jog yra sumuštas. Tik teisiamojo posėdžio metu nuteistojo sutuoktinė pabrėžė, jog grįžęs vyras buvo suspardytas, jam skaudėjo šonai. Tačiau šie G. K. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl vertintini kritiškai. Beje, nors G. K. proceso metu pateikė specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pas medicinos ekspertus G. K. kreipėsi tik 2012-03-06 (nagrinėjamas įvykis įvyko 2012-03-02) bei byloje nesant jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis A. Š. prieš G. K. būtų vartojęs fizinį smurtą, darytina išvada, jog specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) neginčijamai nepatvirtina ir kelia pagrįstas abejones, kad G. K. sužalojimas galėjo būti padarytas jo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į bylos faktinius duomenis vienareikšmiškai konstatuoti, kad sužalojimus padarė būtent nukentėjusysis, pagrindo nėra. Tokiu būdu nuteistojo versija, jog jis tik gindamasis nuo nukentėjusiojo smūgių, naudojo fizinį smurtą, atmetama kaip nepagrįsta.

Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., teigdamas, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo A. Š. kilo ne dėl jo chuliganiškų paskatų, bet dėl netinkamo, įžeidžiančio A. Š. elgesio.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis G. K. nukentėjusiajam A. Š. sudavė ne mažiau kaip du kartus kumščiu į veidą, po ko nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės ne mažiau kaip šešis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Nuteistasis G. K. smūgių sudavimą nukentėjusiajam motyvuoja gynyba ir neteisėtu, įžeidžiančiu nukentėjusiojo elgesiu. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą nenustatė, jog G. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl šiuo aspektu, vertinant G. K. argumentus dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., pakartotinai nebepasisakytina.

Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 138 str. 2 d. 8 p. gali būti taikomas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Taigi apibendrinus teismų praktiką galima daryti išvadą, kad chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą daro išvadą, jog nuteistojo G. K. motyvas, jog jis sudavė smūgius A. Š., už tai, jog jis, A. Š., picerijoje žodinio konflikto metu nepagarbiai kalbėjo apie jį ir jo sutuoktinę, laikytinas menkaverte dingstimi, nepateisinančia smūgių sudavimą nukentėjusiajam. Nors nuteistasis G. K. ir jo sutuoktinė G. K. teigė, kad nukentėjusysis jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau byloje surinkti įrodymai šio fakto nepatvirtina. Patikrinus teismų informacinę sistemą „Liketo“ matyti, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutarimu A. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 174 str. dėl to, kad jis 2012-02-02 apie 23.00 val., būdamas neblaivus, viešoje vietoje – kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje vartojo necenzūrinius žodžius, tuo pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, nutraukta, nenustačius administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties. Nutarime konstatuota, jog tik nukentėję, G. K. ir G. K., tvirtina, jog A. Š. jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius ir kitus įžeidžiančius žodžius, tuo tarpu kiti apklausti liudytojai nepatvirtino nukentėjusiųjų parodymų. A. Š. žodžių G. K. „gal tu musulmonas, kad negerbi savo svečių“, pasakytų po to, kai kažkas iš G. K. draugijos pastūmė minkštasuolį, negalima laikyti necenzūriniais žodžiais ar įžeidžiamu kibimu prie žmonių. Šių aplinkybių viseto pagrindo, teisėjų kolegija daro išvada, jog apelianto argumentai, kad konfliktas įvyko dėl netinkamo A. Š. elgesio, nėra pateisinama priežastis vartoti fizinį smurtą. Kadangi žodinis konfliktas picerijoje jau buvo baigtas, nuteistojo vartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį lauke, praėjus tam tikram laiko tarpui, traktuotinas būtent kaip menkavertė dingstis panaudoti fizinį smurtą, t.y. nuteistasis prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas iš esmės mažareikšmę dingstį – tariamai nukentėjusiojo išsakytus necenzūrinius žodžius. G. K. chuliganiškas paskatas patvirtina ir vartoto fizinio smurto pobūdis (nuteistasis sudavęs nukentėjusiajam pirmus smūgių į veido sritį, šiam nukritus ant žemės jam dar koja spyrė ne mažiau šešis kartus), kas rodo G. K. aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekį priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kadangi smūgius sudavė prisidengiąs menkaverte dingstimi, t. y., jokios akivaizdžios ir realios dingsties smūgiuoti nukentėjusiajam nebuvo, todėl darytina išvada, jog nuteistojo apsisprendimą nusikalstamai veikti lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., išteisinti nuteistąjį iš šios nusikalstamos veikos pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas G. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė bausmes BK specialiosios dalies straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribose, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str.), t.y. atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją ir motyvus, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą. Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., paskirtos bausmės yra mažesnės nei sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, paskirtų bausmių vykdymas atidėtas, todėl paskirtos bausmės, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per griežtos, individualizuotos tinkamai.

Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti G. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys bei veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau iš bylos medžiagoje esančių įrodymų visumos, negalima daryti išvados, kad nukentėjusiojo A. Š. elgesys būtų provokuojantis ar, kad jis vartotų neteisėtus veiksmus, priešingai, konfliktas prasidėjo apelianto iniciatyva, nukentėjusysis jo veiksmų neprovokavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kritiškai vertinami nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusysis pats išprovokavo savo veiksmais jo padarytus nusikaltimus, kadangi jie neatitinka bylos faktinių aplinkybių, prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Todėl vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, pripažinti G. K. minėtas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 10 p., pagrindo nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos nuomone, laikėsi CK 6.250 str. 2 d. nuostatų ir nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dalyje dėl nepagrįsto neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrindo mažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį nėra. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK6.250 str., bet ir CK6.282 bei 6.283 str. nurodytais kriterijais. Vis dėlto teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK6.250 str. 2 d.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas tyčiniais G. K. veiksmais, į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį smurtą, sukėlusį jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, patyrė dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus. Nurodytos aplinkybės įvertintos kaip neturtinė žala. Pažymėtina, jog teismas priteisdamas neturtinę žalą, ne tik įvertinto aplinkybes, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet atsižvelgė ir į tas aplinkybes, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Todėl ta aplinkybė, jog G. K. šiuo metu neturi pakankamai pajamų, negali būti laikoma išskirtine nustatant ar mažinant neturtinės žalos dydį. Byloje yra pateikti medicininiai dokumentai, kurie patvirtina A. Š. patirtus nepatogumus susijusius su sveikatos sutrikdymu (b.l. 44). Taigi, akivaizdu, kad, priešingai nei teigiama skunde, byloje esančiais dokumentais visiškai įrodyta, jog dėl aptariamo įvykio metu patirto sužalojimo A. Š. neabejotinai patyrė neturtinę žalą, kurią apylinkės teismas pagrįstai ir, kolegijos įsitikinimu, teisingai įvertino 5000 litų, t.y. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje išspręstas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nenukrypstant nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį apylinkės teismas atsižvelgė į visas CK 6.250 str. nurodytas ir baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Visus savo motyvus šioje dalyje apylinkės teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, nuosekliai ir suprantamai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Pagrįstų aplinkybių, galinčių sukelti abejones apylinkės teismo argumentų šioje dalyje teisingumu, G. K. savo skunde nenurodė.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.