Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-464-252/2017

2017 m. birželio 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4-277/2017 pagal V. B. ieškinį R. B., T. P. ir D. P. dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarė D. S. ir J. P.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

V. B. teismui pateiktu ieškiniu prašė: pripažinti apsimestine ir negaliojančia ab initio 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp atsakovų R. B. bei T. ir D. P., pagal kurią R. B. išmainė 25139/52277 idealiąsias dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančio adresu (duomenys neskelbtini), į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) k.; pripažinti 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią R. B. išmainė 25139/52277 idealiąsias dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 3000 Eur į T. ir D. P. priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), šalių įvertintą 3 000 Eur, pirkimo - pardavimo sutartimi; perkelti ieškovui V. B. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. spalio 5 d. pirkimo - pardavimo sutartį ir nustatyti, kad R. B. pardavė, o V. B. pirko 25139/52277 idealiąsias dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), už 3 000 Eur. Nurodė, kad 2012 metais su atsakovu R. B. lygiomis dalimis paveldėjo 5,2277 ha ploto žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. 2016 m. balandžio 7 d. gavęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą sužinojo, kad R. B. 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartimi jam tenkančias 25139/52277 žemės sklypo dalis perleido atsakovams D. P. ir T. P. mainais į 9,75 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Šalys mainų sutartimi nustatė, kad mainai ekvivalentiški – mainomas turtas vertinamas po 3000 Eur. Ieškovo vertinimu, mainų sutartis yra apsimestinė, sudaryta siekiant pridengti kitą sandorį – R. B. priklausančio žemės sklypo dalies pirkimą - pardavimą, pagal kurį R. B. pardavė, o atsakovai D. P. ir T. P., bet faktiškai juos atstovaujantis J. P., nusipirko dalį žemės sklypo, kurio bendraturtis yra ieškovas. Teigė, kad R. B. ir J. P. sieja pavaldumo darbo srityje santykiai, todėl jis dėl savo pažeidžiamumo, piktnaudžiavimo alkoholiu, prastos finansinės padėties buvo įkalbėtas sudaryti mainų sutartį, kuri jam yra nenaudinga. Ieškovo nuomone, sudaryto sandorio išorinė forma bei šalių tikrieji ketinimai ir faktiniai veiksmai neatitiko mainų sutarties paskirties ir esmės, neatitiko šalių tikrosios vidinės valios. Atkreipė dėmesį, kad R. B. negalėjo paaiškinti už ką laikotarpyje nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, kai J. P. domėjosi galimybe įsigyti žemės sklypą, gavo 65 000 Lt. Kas ieškovo vertinimu leidžia manyti, kad šiais pinigais atsiskaityta už žemės sklypo pardavimą. Atsižvelgiant R. B. apie ketinimą parduoti savo dalį įstatymo nustatyta tvarka ieškovui nepranešė, kaip numato CK 4.79 straipsnis ir tokiu būdu pažeidė ieškovo pirmenybės teisę pirkti, todėl pirkėjo teisės ir pareigos turi būti perkeltos ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš V. B. D. P. naudai 36.66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nusprendė išieškoti iš V. B. į valstybės biudžetą 24,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovams T. ir D. P. nuosavybės teise priklausančio 25139/52277 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), areštą. Teismas konstatavo, jog įvertinus šalių ir trečiojo asmens J. P. paaiškinimus, liudytojų parodymus ir šalių pateiktus rašytinius įrodymus, kad ieškovas neįrodė, jog D. P., T. P. ir R. B. 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas pridengti kitą sandorį - 25139/52277 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimą - pardavimą. Teismas sprendė, kad analizuojant ar mainai buvo ekvivalentiški, remtis vien turto vertinimo ataskaita, kuria nustatyta, kad ginčo sklypo rinkos vertė yra 30 100 Eur, negalima, nes šiuo atveju turtas buvo vertinamas kaip vientisas objektas, neatsižvelgiant, kad jo valdymas yra apsunkintas, nes priklauso bendraturčiams ir naudojimosi tvarka nenustatyta, o tai mažina atskiriems bendraturčiams priklausančių dalių rinkos vertę. Teismas atsižvelgė į tai, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis P. priklausiusio sklypo vertė buvo didesnė nei R. B., todėl pažymėjo, kad teigti, jog R. B. mainais gavo akivaizdžiai mažiau vertingą daiktą nėra pagrindo. Teismas vertino, kad (duomenys neskelbtini) kaime esančiame žemės sklype miško žemės plotas – 4,15 ha ir šis žemės sklypas nėra saugomoje teritorijoje, todėl labiau atitinka atsakovo R. B. deklaruojamą tikslą turėti asmeninėje nuosavybėje ir naudoti mišką. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad R. B. veiksnumas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu apribotas, o ieškovo samprotavimai apie kitų asmenų R. B. darytą poveikį neturi reikšmės sprendžiant, ar sandoris apsimestinis, nes reikalauti pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą dėl kitų asmenų neteisėto poveikio, gali tik pats nukentėjusysis (Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų prie tripliko pridėtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad R. B. pagal mainų sutartį įgytame žemės sklype esantis miškas naudojamas, teismas atmetė ieškovo argumentus, kad R. B. melagingai teigia, kad miškas jam reikalingas dėl apsirūpinimo mišku ir mediena, ar, kad atsakovas neturi galimybių naudoti įgytą turtą. Nors teismas nustatė, kad laikotarpyje nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesį į R. B. sąskaitą penkiais pavedimais pervesti 65 000 Lt, tačiau atsakovui R. B. paneigus, kad tai atsiskaitymas už parduotą žemės sklypą, teismas sprendė, kad šie mokėjimai niekaip nesusiję su ginčijama 2015 m. spalio 5 d. sutartimi. Teismas pasisakė, kad J. P. veikė kaip atsakovų P. įgaliotas atstovas ir, skirtingai nei teigia ieškovas, 2015 m. spalio 5 d. mainų sandorio šalimi jis nebuvo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. B. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti V. B. ieškinį visiškai arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. B., T. ir D. P. ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino civilinio proceso teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismo išvados grindžiamos išimtinai atsakovų ir J. P. paaiškinimais, nebuvo siekiama išsiaiškinti tikrosios ginčo sutarties šalių valios, nebuvo apklaustas vienas iš sandorį sudariusių asmenų – T. P.. Be to, teismas nesivadovavo byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais bei pateiktais dokumentais. Ginčijamo sandorio apsimestinumą bei mainų sutarties šalių intereso sudaryti mainus nebuvimą, apelianto vertinimu, patvirtina atsakovų bei trečiojo asmens J. P. elgesys po įvykdyto sandorio. Ieškovas iš J. P. gavęs pasiūlymus dėl ginčo žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo, ne kartą siuntė prašymus pateikti papildomus duomenis, tačiau nei vienas iš atsakovų jokio atsakymo nepateikė, o būtent J. P. ieškovui siuntė elektroninius laiškus, ragindamas greičiau pasirašyti dokumentus, nustatančius ginčo žemės sklypu naudojimosi tvarką. Jis turėjo interesą sudaryti ginčijamą mainų sutartį, kuri nei vienam iš atsakovų nedavė jokios naudos, ką patvirtina teismui pateikti įrodymai, kurie nebuvo tinkamai įvertinti, t.y. elektroniniai laiškai bei pirmas J. P. pateiktas pasiūlymas dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos, kurioje atsakovas R. B. net nebuvo įvardintas kaip žemės bendrasavininkis. Be to, pateiktoje žemės sklypo naudojimosi tvarkoje, ten kur sklype stovi statiniai, buvo numatyta „namų valda“, kuria naudotųsi visi bendrasavininkiai, nors T. ir D. P. ginčo sutartimi neįgijo teisių į žemės sklype esančius statinius. Apelianto vertinimu, tokios „namų valdos“ nustatymas paaiškinamas tuo, kad J. P. turėjo interesą „gauti priėjimą“ prie sklype esančių statinių tikslu juos ateityje panaudoti įrengiant kaimo turizmo sodybą. Šį jo interesą patvirtino liudytojas V. B., dalyvavęs pokalbyje vykusiame tarp J. P. ir atsakovo R. B. ir girdėjęs apie J. P. ketinimus ginčo sklype įrenginėti kaimo turizmo sodybą bei liudytoju apklaustas J. F., pas kurį J. P. apie 2013 m. gegužę buvo užsakęs Ginčo žemės sklypo topografinę nuotrauką, taip pat paties ieškovo nurodomos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir tų aplinkybių, jog nėra suprantami mainų sandorio sudarymo motyvai, kaip ir nėra aiški šio sandorio sudarymo nauda R. B.. Malkomis R. B. buvo aprūpinamas, apie sodybos remonto darbus ir reikalingą medieną niekada neminėjo. Apelianto vertinimu, R. B. neįrodė savo valios (poreikio) įgyti turtą, kurį jis įgijo mainų sutarties pagrindu. Aplinkybės, kad teismo posėdžio metu R. B. net negalėjo įvardyti kiek tiksliai jam liko žemės po mainų sandorio, rodo, kad jis nesuprato sandorio esmės, o tai leidžia daryti išvadą, kad sudarytas sandoris neatitiko jo tikrosios valios. Apelianto nuomone, bylos nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovai T. ir D. P., o realiai jų atstovas J. P. iš tikrųjų nupirko, o R. B. pardavė ginčo turtą. Todėl šiam sandoriui taikytinos CK 1.87 straipsnyje numatytos pasekmės ir ginčijamas mainų sandoris pripažintinas apsimestiniu bei negaliojančiu ab initio. Mainų sandorio apsimestinumą patvirtina ir tai, kad, nors Mainų sutartyje abu mainomi daiktai šalių įvertinti po lygiai, t. y. po 3.000,00 Eur, tačiau iš Ieškovo pateiktos į bylą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 17/001 (toliau – Turto vertinimo ataskaita) akivaizdu, jog žemės sklypo, kuris buvo išmainytas vertė yra 30.100,00 Eur, tuo tarpu atsakovui R. B. priklausanti žemės sklypo dalis atitinkamai būtų verta ne mažiau kaip 15.050,00 Eur. 2013 m. liepos mėn. – 2014 m. rugsėjo mėn. į atsakovo R. B. banko sąskaitą G. F., atliko pakankamai didelių sumų pavedimus, tačiau R. B. šių pinigų kilmės negalėjo paaiškinti, kas kelia abejonių ar šios lėšos nėra susiję su atsiskaitymu pagal mainų sandorį. Po mainų sutarties sudarymo atsakovas R. B. valdo tik nepilną 0,03 ha žemės sklypo plotą, kuris nėra užstatytas ir kuris turėtų būti skirtas tam, kad R. B. galėtų tinkamai naudotis jam priklausančių pastatų dalimi (CK 6.394 straipsnio 1 dalis). Be to, duodamas paaiškinimus teisme R. B. negalėjo net nurodyti, kur dabar yra jam tenkanti žemės dalis, o tai dar kartą patvirtina, jog jis nesuvokė sudaromo sandorio esmės ir pasekmių. Apelianto nuomone, tikrasis motyvas ir tikslas kodėl buvo sudarytas ginčo sandoris yra tas, kad atsakovas R. B. perleisdamas ginčo turtą siekė išlaikyti darbo vietą bei kaip atlygį iš J. P. gauti pastatytą pirtį, o J. P., pasinaudodamas tuo, įtikino jį sudaryti apsimestinį mainų sandorį, tikslu gauti rekreacinei veiklai tinkamą ginčo žemės sklypą, kad galėtų vykdyti kaimo turizmo veiklą.Nurodo, kad dar viena aplinkybė, kuri apsunkino tikrosios šalių valios nustatymą buvo susijusi su tuo, kad D. P. atstovavo kitą atsakovą šioje civilinėje byloje (atitinkamai ir kitą mainų sandorio šalį) R. B. bei trečiąjį asmenį, kuris mainų sutartį sudarė veikdamas įgaliojimų pagrindu, t.y. J. P.. Mano, kad toks atstovavimas nebuvo galimas ir tai neabejotinai prisidėjo prie netinkamo šios civilinės bylos išnagrinėjimo.Pažymi, kad šioje situacijoje buvo pažeista ieškovo, kaip žemės sklypo bendraturčio teisė, pirmumo eile įsigyti atsakovo R. B. parduotas žemės sklypo dalis, esančias bendrojoje nuosavybėje. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių, ginčijamas mainų sandoris pripažintinas pirkimo–pardavimo sutartimi, o ginant ieškovo, kaip žemės sklypo bendraturčio interesus, jam perkeltinos pirkėjo teisės ir pareigos. Jei apeliacinės instancijos teismas priimtų ieškovui palankų teismo sprendimą, ieškovas prašo įvertinti ir tai, kad ieškovas turi finansines galimybes už įsigyjamą turtą atsiskaityti su atsakovais, todėl taikytinos CK 4.79 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. jam perkeltinos pirkėjo teisės ir pareigos bei turtas jam parduotinas už tą pačią kainą kokia jis buvo įvertintas Mainų sutartyje – 3 000 Eur, o atsakovams T. ir D. P. iš Ieškovo priteistina 3 000 Eur suma. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai R. B., T. P., D. P. ir trečiasis asmuo J. P. prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų ir neįvardijo jokių aplinkybių, kurias išimtinai galėtų paaiškinti T. P. dėl ko jo dalyvavimas teismo posėdyje turėjo būti pripažintas būtinu. Šis atsakovas savo poziciją dėl ieškovo reikalavimų yra išdėstęs procesiniuose dokumentuose. Ieškovo argumentai, jog tikroji sandorio šalis yra ne T. ir D. P., o J. P. grindžiami tik prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais įrodymais. A. P. notarine tvarka dar 2012 m. yra išdavę jų šeimos nariui J. P. įgaliojimus jų vardu sudaryti įvairaus pobūdžio sandorius. Atsakovus ir jų įgaliotą asmenį (šeimos narį) sieja artimi ir pasitikėjimu grindžiami šeimos santykiai. Tai, kad savo turtinius klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, kuris nėra atsakovų gyvenamojoje vietoje, yra patogiau tvarkyti per turto buvimo vietoje gyvenantį atsakovės D. P. tėtį, neleidžia vertinti, kad asmuo veikdamas įgaliojimo pagrindu tampa sandorio šalimi. Ieškovo minimi pasiūlymai dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir jų turinys su nagrinėjimu ginču apskritai nesusiję ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šie projektiniai pasiūlymai, nesant išreikštos visų bendraturčių valios, jokių teisinių pasekmių nesukelia. A. P. nesiekia ir niekada nesiekė priėjimo prie ginčo sklype esančių statinių, o projektinių pasiūlymų variantai, kurie parengti atsižvelgiant į tai, jog žemės sklype yra statiniai, kurie atsakovams P. nuosavybės teise nepriklauso. Rengiant projektinius pasiūlymus buvo atsižvelgta į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas R. B. galėtų statiniais tinkamai naudotis. Tam, kad statiniais galėtų naudotis asmuo nesantis savininku, kaip bando teigti ieškovas, pirmiausiai reikalingas tų statinių savininkų sutikimas. Ieškovo minimos topografinės ginčo sklypo (viso sklypo) nuotraukos, kurią neva 2013 metais užsakė J. P. nei iki mainų sutarties sudarymo, nei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos niekas neatsiėmė ir niekas už ją nesumokėjo, todėl ši aplinkybė nepatvirtina J. P. išimtinio intereso įsigyti ginčo sklypą ar apsimestinio sandorio sudarymo fakto. Nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. P. yra tikroji sandorio šalis, o pats sandoris ydingas dėl subjekto.Nurodo, kad atsakovas R. B. patvirtino, kad atlygio už ginčijamos sutarties pagrindu įgytą turtą negavo. Abejonių, kad R. B. geba suprasti savo veiksmus nei sandorį tvirtinančiam notarui, nei teismui, nei byloje dalyvaujantiems asmenims, nekilo. Atsakovas nurodė, kad sudarydamas ginčijamą sandorį siekė įgyti žemės sklypą, o P. turėtas miško žemės sklypas visiškai atitiko jo lūkesčius, valią ir interesus. Jis netrukus po ginčijamos sutarties sudarymo kreipėsi į V. Š. individualią įmonę dėl sklypo ribinių linijų nustatymo ir kertamų medžių ženklinimo. Tai, kad atsakovui R. B. priklausančiame miško žemės sklype iškirsta ribinė linija, taip pat atlikti kiti kirtimo darbai, patvirtinta antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. R. B. naudojasi ir ketina naudotis Mainų sutarties pagrindu įgytu turtu. Tai, kad jo gyvenamajam namui neišvengiamai būtinas remontas aiškiai matoma ieškovo pateiktoje Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, byloje yra pateikta namo rekonstrukcijos sąmata.Atsakovas R. B. akcentuoja individualius požymius dėl ko mainų sutarties pagrindu įgytas turtas jam yra reikšmingas ir naudingas, kas paneigia ieškovo nurodomas aplinkybes dėl mainų sutartimi įgyto turto nenaudingumo ir tokio sandorio nelogiškumo. Tai, kad po ginčijamo sandorio sudarymo R. B. liko nedidelė žemės sklypo dalis, kurios nepakanka naudotis sklype esančiais statiniais, nėra pagrindas ginčijamą sutartį kvalifikuoti pirkimo - pardavimo sutartimi. Perkėlus ieškovui pirkėjo teises ir pareigas, R. B. valdoma žemės sklypo dalis nei padidėtų, nei pamažėtų. Nesutinka su ieškovo dėstomais argumentais, kad šalys apsikeitė nelygiaverčiais daiktais bei pažymi, kad šalys sudarydamos sutartį siekė gauti atlygį ne piniginiu ekvivalentu, o apsikeisti jų individualius poreikius atitinkančiu turtu. Teiginiai, kad R. B. iš byloje nedalyvaujančių ir su ginčijamu sandoriu nesusijusių asmenų gautos lėšos galėtų būti atlygis už perleistą ginčo turtą, visiškai nepagrįstos. Juolab, kad minėtų lėšų gavimo laikotarpiu R. B. vykdė individualią veiklą, mokėjimus atliko trys skirtingi asmenys, mokėjimų paskirtys aiškiai nurodytos, o ginčo sandoris nuo paskutinio mokėjimo atliktas praėjus beveik vieneriems metams. Nurodė, kad apelianto įvardijami liudytojai nenurodė jokių svarbių ginčijamo sandorio sudarymo ar kitų aplinkybių turinčių reikšmės ginčo išsprendimui, dalis jų turi asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jų parodymai turėtų būti vertinti kritiškai. Teigia, kad ieškovas, atstovaujamas trijų profesionalių teisininkų, nenurodė, kokias konkrečias aplinkybes jam išsiaiškinti sutrukdė tai, kad visus atsakovus ir J. P. atstovavo kita atsakovė D. P.. Nurodė, kad atsakovų ir trečiojo asmens J. P. interesai nėra priešiški ir toks atstovavimas pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 3-4 punktus yra galimas bei tai nebuvo kliūtis aiškintis šalių valią. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas net neįrodinėjo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo fakto. Į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti sandorio apsimestinumą, tiek dėl sutarties kvalifikavimo, tiek dėl sandorio šalių. Nesant pirkimo - pardavimo sutarties nėra ir bendrabučio teisės pažeidimo, kaip teigia ieškovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliantas ginčija atsakovų R. B. su D. P. ir T. P., atstovaujamų trečiojo asmens J. P., sudarytą 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartį CK 1.87 straipsnio pagrindu. Sandorio apsimestinumas argumentuojamas dviem aspektais - mainų sandoris sudarytas pirkimo - pardavimo sutarčiai pridengti ir tuo, kad tretysis asmuo - J. P., o ne atsakovai D. ir T. P. yra tikroji apsimestinio sandorio šalis. Kai kyla ginčas dėl sandorio - tam tikros sutarties - rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis - kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi, tiriant ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą nėra pakankama remtis pažodiniu sutarties tekstu, esminės nustatinėtinos aplinkybės yra tiek šalių valios formavimosi kryptingumas iki sandorių sudarymo, tiek civilinių teisinių santykių dalyvių valia, buvusi sandorių sudarymo metu, ir šalių elgesys po sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovų sudaryta 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartis yra apsimestinis sandoris. Išnagrinėjus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį bei byloje esančius duomenis, atsižvelgus į aukščiau aptartus sandorių vertinimo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pirmiau išdėstytas išvadas padarė neatskleidęs nagrinėjamos bylos esmės ir netinkamai taikydamas materialines teisės ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, laikantis ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Šių teisės normų kontekste pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ieškovo pateiktų įrodymų turinio, o iš esmės tik išvardijo, kokiais įrodymais ieškovas įrodinėjo savo teigiamas aplinkybes, formaliai nurodydamas, kad jie nepatvirtina ieškinio reikalavimo, jog ginčijama 2015 m. spalio 5 d. mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas pridengti kitą sandorį – 25139/52277 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimą – pardavimą. Nors pirmosios instancijos teisme, tenkinant ieškovo prašymus, buvo apklausiami liudytojai, tačiau teismas jų parodymų neanalizavo ginčijamos situacijos kontekste ir padarė išvadą, kad jie jokių aplinkybių dėl ko būtų galima spręsti, kad mainų sandoris yra apsimestinis, nepatvirtina. Be kitų liudytojų, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ir V. B. – ieškovo ir atsakovo brolis, kuris gyvena kartu su R. B.. V. B. teisme teikė paaiškinimus dėl jo brolio bendravimo su J. P., liepto statymo ir, kad skirtingai nei teisme tvirtino R. B., su juo apie ketinimus sudaryti mainų sandorį nebuvo tartasi. Todėl teikti, kad šio liudytojo parodymai neturi jokios reikšmės ginčo klausimui yra nepagrįsti.Nors pripažinti atsakovo dalyvavimą procese būtinu yra teismo diskrecijos teisė, tačiau sutiktina su apeliantu, kad siekiant atskleisti tikrąją ginčijamo sandorio šalių valią, vieno iš atsakovų – T. P. pozicija, ne tik išdėstyta raštu, bet ir apklausiant jį tiesiogiai, šiuo klausimu yra reikšminga. Be to, skundžiamame sprendime būtina detaliai įvertinti ne tik liudytojų parodymus, bet ir elektroninio susirašinėjimo turinį ir reikšmę ginčo klausimo sprendimui. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo R. B. sąskaitos išraše nurodyti operacijų aprašymai patvirtina, kad šie mokėjimai (bendrai 65 000 Lt sumai) niekaip nesusiję su ginčijama sutartimi, padaryta skubotai, neatlikus pakankamos šio įrodymo analizės. Juolab, kad teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad R. B. iš esmės vengė atsakyti ir niekaip negalėjo pagrįsti į jo sąskaitą periodiškai, pakankamai ilgu laikotarpiu, pervedamų sumų kilmės, nenurodė kas jį sieja su tokias sumas pervedusiais asmenimis ir už kokias paslaugas jos yra pervedamos. Kitą vertus, teismas, atmesdamas topografinės nuotraukos užsakymo reikšmingumą, sprendžiant ginčo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad nei su viena iš proceso šalių nesusiję liudytojai patvirtino, kad asmuo, prisistatęs vardu ir pavarde, kurie sutampa su trečiojo asmens J. P., tokią nuotrauką IĮ (duomenys neskelbtini) (jos būtinybę argumentuojant aplinkybėmis, kurios dėstomos ir byloje), užsakė laikotarpiu – 2013 m. balandžio – gegužės mėnesį. Šis laikotarpis nesutampa su mainų sutarties sudarymo data, tačiau tai, kad 2013 m. liepos 17 d., ženkli suma, t.y. 30 000 Lt buvo pervesta į atsakovo R. B. sąskaitą kelią tam tikrų abejonių, kurias teismas spręsdamas bylą privalėjo pašalinti. CPK 179 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Esant akivaizdiems prieštaravimams faktiniuose duomenyse dėl mainų sandorio ekvivalentiškumo, kuriais šalys grindė savo reikalavimus, teismas, vadovaudamasis nurodyta teisės norma, turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti , t.y. vertinant ar mainai buvo ekvivalentiški, pasiūlyti teikti įrodymus dėl mainų sandorio objektų vertinimo. Šiuo gi atveju, teismas atmesdamas ieškovo pateiktus įrodymus dėl turto vertės, rėmėsi tik atsakovų pusės įrodymu – Nekilnojamojo turto registrų centro duomenų banko išrašu, kas patvirtina, kad teismas taip pat nenustatė, ar įrodymuose esančius prieštaravimus galima pašalinti tomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios pateiktos šioje byloje (pavyzdžiui ieškovo pateikto ginčo objekto vertinimo sumą proporcingai sumažinant atsižvelgus į ieškovui ir atsakovui R. B. priklausiusio sklypo dalis, vėliau šiuos duomenis gretinant su atsakovų pateiktais sklypo vertės nustatymo duomenimis) ar nesiėmė pareigos pasiūlyti teikti papildomus įrodymus šalims – kreiptis į turto vertintojus dėl naujo įvertinimo, kad būtų užtikrintas rungtyniškumo principo tinkamas realizavimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių bylos esmei atskleisti, padarytos materialinės ir procesinės klaidos sukliudė atskleisti bylos esmę ir tinkamai ištirti įrodymus ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Konstatavus, kad nagrinėjamos bylos esmė nebuvo atskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl kitų ieškovo apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina. Naikinant sprendimą ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.