- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1314-538/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00780-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Erika Misiūnienė
- Pareiškėjas
- V. S., K. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. V., R. K., E. B.
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1314-538/2013
Teisėja Liucija Paulauskaitė (Proceso Nr. 2-10-3-00780-2012-6)
2013 m. gruodžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų B. V., Erikos Misiūnienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. (pareiškėjo K. V. teisių perėmėjos) pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. V., R. K., E. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. S. prašė:1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), po brolio J. V., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo J. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 0,12 ha ploto žemės sklypo dalį iš 0,24 ha ploto žemės sklypo, buvusio netoli (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)); 2) atnaujinti LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą nuosavybės teisę į K. V., gimusio (duomenys neskelbtini), 0,12 ha ploto žemės sklypo dalį iš 0,24 ha ploto žemės sklypo, buvusio netoli (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), patvirtinantiems dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ministerijos pateikti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Nurodo, kad 1936-10-11 K. (kai kuriuose dokumentuose – K.) V., gimęs (duomenys neskelbtini), ir M. M., gimusi (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką. Jų šeimoje gimė trys vaikai: (duomenys neskelbtini)- K. V., (duomenys neskelbtini)- B. (kai kuriuose dokumentuose – B.) V., (duomenys neskelbtini)- M. V. (B.), kuri mirė (duomenys neskelbtini). K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), turėjo brolį J. V., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris buvo sudaręs santuoką su P. V. (ikisantuokinė pavardė – K., pavardė po kitos santuokos sudarymo – N.). Jiems santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. S. V.. Abu broliai - K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), ir J. V., gimęs (duomenys neskelbtini), kartu su šeimomis gyveno kartu (duomenys neskelbtini), K. V. nuosavybės teise priklausančiame ūkyje. (duomenys neskelbtini) M. V. (M.) ir J. V. iš K. P. įsigijo 0,24 h žemės sklypą, buvusį netoli (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sandorį įformino Kretingos notaras B. (duomenys neskelbtini) J. V. mirė. Jo žmona P. N. su sūnumi A. S. V. po vyro ir tėvo mirties išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). A. S. V. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). P. N. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Po J. V. mirties jo turtą perėmė ir toliau jį valdė ir juo naudojosi jo brolis K. V., kuris šia žmonos ir brolio žeme naudojosi ir nacionalizacijos laikotarpiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K. V. ir M. V. sūnūs pareiškėjos V. S. tėvas K. V. bei trečiasis asmuo B. V. vadovaudamiesi teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių į tėvų valdytą žemę atkūrimo. Prašymas buvo priimtas 1991-12-19, pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą 0,24 ha žemės sklypą procesas, suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje. K. V. ir B. V. 2012-02-29 Nacionalinės žemė tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius leido išsirinkti du 0,12 ha ploto žemės sklypus. Tačiau 2012 -04 -23 Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus Komisija žemės valdymo nuosavybės teisėms Palangos mieste priėmė protokolinį sprendimą Nr.16PRT-(14.16.6)-6, kuriuo pripažino pretendentų žemės sklypų pasirinkimą negaliojančiu ir pasiūlė pasirinkti iš esančių žemės sklypų iš naujo du 0,06 ha arba vieną bendrą 0,12 ha žemės sklypą. Apie dokumentų, patvirtinančių pretendentų teisę ir į jų tėvo K. V. valdytą savo brolio J. V. 0,12 ha ginčo žemės sklypo dalį, nepakankamumą pretendentai iki 2012 04 23 nežinojo, tokių dokumentų jie neieškojo ir institucijoms neteikė, minėtų svarbių aplinkybių nustatymu nesirūpino, manė, kad jų pakanka. Atsižvelgiant į Konstitucinio teismo suformuotą išvadą, kad nuosavybės teisiniai santykiai okupaciniu periodu nacionalizavus turtą nebuvo nutrūkę, mano, kad po J. V. mirties, jo broliui K. V. toliau valdant brolio J. V. turtą, į kurį niekas pretenzijų nepareiškė, K. V. priėmė brolio palikimą faktiškai valdydamas jo turtą ir tokiu būdu tapo šio turto savininku. Juridinę reikšmę turintį faktą būtina nustatyti pareiškėjai, kartu su B. V. bei velionės M. V. dukromis norint atkurti nuosavybės teises į K. V. iš J. V. paveldėtą žemės sklypo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismas 2013-04-10 sprendimu pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio juridinio faktų nustatymo atmetė. Nurodė, kad byloje nustatyta, kad nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypo savininkai buvo pareiškėjos senelė M. V. ir jos dėdė J. V.. Nustatyta, kad pareiškėjos tėvui K. V. kartu su suinteresuotu asmeniu B. V. yra atkurtos nuosavybės teisės į M. V. nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo dalį 0,12 ha. Kadangi likusi sklypo dalis priklausė pareiškėjos dėdei J. V., kuris yra miręs, mirdamas testamento nepaliko, jo žmona P. N. ir sūnus A.S. V. yra mirę, be to jie J. V. palikimo nepriėmė, kadangi po jo mirties išvyko gyventi į Telšius, be to, P. N. sudarė kitą santuoką. Kaip minėta, nacionalizacijos metu Atkūrimo įstatymo prasme ginčo žemės sklypo savininku buvo J. V., kuris yra jos senelio brolis. Įvertinus Atkūrimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato teisės atkurti nuosavybės teises į brolių iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, kadangi jame įtvirtintas baigtinis sąrašą asmenų, turinčių tokią teisę (t. y. sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai). Pareiškėjos senelis K. V. jo brolio J. V. palikimo priėmimo atžvilgiu laikytinas nuosavybės teisių perėmėju Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 straipsnio prasme, o ne turto savininku Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad „nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Iš šios nuostatos turinio, asmenų teisė atkurti nuosavybės teises į tokį turtą nėra besąlyginė: tam, kad asmuo įgytų teisę atkurti nuosavybės teises į nuosavybės teisių perėmėjo turėtą nekilnojamąjį turtą, pastarasis tokį turtą jam privalėjo palikti testamentu. Aplinkybė, jog pareiškėjos senelis K. V. gyveno jau ir atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, parodo, kad jis turėjo visas juridines galimybes tinkamai realizuoti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą ir (ar) kitą jo broliui priklausantį turtą, tačiau jomis nepasinaudojo, nes Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka nėra įgyvendinęs nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmetė. Atmetus pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, nustatymo, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyto termino neatnaujino.
Apeliaciniu skundu pareiškėja V. S. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-04-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmiausia teismas turėjo nagrinėti, koks momentas laikytinas palikimo atsiradimo momentu ir kokia teisė taikytina šiam faktui nustatyti. Kaip nustatyta byloje, 1938-05-03 M. V. ir J. V. įsigijo 0,24 h žemės sklypą (dabar (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) J. V. mirė. Taigi būtent 1942-12-04 laikytinas palikimo atsiradimo momentu. Teismas nepagrįstai pareiškimą nagrinėjo vien tik ginčo žemės sklypo palikimo priėmimo klausimą, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime vienareikšmiškai nurodoma, kad teismas, nustatydamas palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktus, neturi aiškinti ar konstatuoti (įvardyti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos. J. V. mirė (duomenys neskelbtini), t.y., nacistinės Vokietijos okupacijos metu, kai buvo atstatytas iki pirmosios sovietinės okupacijos galiojusių teisės aktų galiojimas. Šie faktai dėl palikimo atsiradimo metu galiojusių teisės aktų buvo patvirtinti ir 2012-06-04 LR Teisingumo ministerijos raštu Nr. (l.l 1)7R-4146, kuriame nurodoma, kad J. V. mirties momentu Palangos valsčiuje, kuriame buvo ginčo žemės sklypas bei kuriame J. V. mirė, galiojo Kuršo teisė ir vietinių civilinių įstatymų III dalies bendrieji nuostatai. Labai svarbi aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra tai, kad palikimo atsiradimo metu palikimo atsiradimo vietoje galiojo nacistinės Vokietijos atstatyti iki Sovietinės okupacijos galioję civilinius teisinius santykius reglamentavę teisės aktai, t. y., Teisynas. Taigi pagal J. V. mirties metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo preziumuojama, kad vyro turtas yra jo asmeninė nuosavybė, į kurį sutuoktinė neturi teisės, nebent žmona įrodo priešingai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad J. V. žmona turėjo kokių nors pretenzijų į vyro turtą, todėl buvo pagrindas vadovautis palikimo atsiradimo metu galiojusiuose teisės aktuose įtvirtinta prezumpcija, kad J. V. turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Pagal Teisyno 2627 str. dėl asmenų, pakviestų paveldėti (pagal dabartinę terminologiją - turinčių teisę paveldėti), kurie iki palikėjo mirties gyveno su juo kartu, turi ir turėjo vieną ūkį, kaip, pavyzdžiui, likęs gyvas sutuoktinis, tėvų namuose gyvenantys vaikai ir tolimesni žemutinės giminystės linijos asmenys, buvusio jų valdžioje asmens tėvai ir t.t., lygiai taip pat negali būti padaryta išvada, kad jie priėmė palikimą vien tuo pagrindu, kad atsiradus paveldėjimui liko faktiškais paveldėjimo turėtojais. Taigi Teisynas reikalavo, kad paveldėtojai imtųsi aktyvių veiksmų palikimo priėmimui. Tokių veiksmų ėmėsi pareiškėjos senelis K. V., kuris po savo brolio J. V. mirties ir toliau valdė bei rūpinosi visu 0,24 ha žemės sklypu, jame pastatė pastatus, ūkininkavo, vėliau į šį žemės sklypą persikėlė gyventi. Taip pat teismas nepagrįstai nacionalizaciją laikė nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą pasibaigimu. Neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais formaliai nutraukti nuosavybės ryšiai su turtu niekada iš tiesų nebuvo nutrūkę, todėl šis turtas turi būti grąžinamas teisėtiems savininkams ar jų įpėdiniams. Negana to, toks tęstinis nuosavybės teisės pobūdis, kurio negali nutraukti ar paneigti neteisėti okupuotos valdžios aktai, lemia tai, kad netgi okupacijos bei nusavinimo laikotarpiu asmenų atlikti veiksmai su jiems priklausiusiu, bet neteisėtai nusavintu turtu, sukelia teisines pasekmes sprendžiant tolesnį neteisėtai nusavinto turto likimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas į tai taip pat neatsižvelgė ir šių aplinkybių reikšmės nevertino. kompetentinga ekspertų komisija, teisiškai įvertinusi pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą ginčo žemės sklypą, oficialiai deklaravo interesantams, kad jų pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisei į žemės sklypą atkurti. Pažymėtina, kad buvo vertinama visų trijų pareiškėjų K. V., K. V. ir B. V. teisė atsikurti, be to, buvo vertinama ne tik teisė atsikurti nuosavybės teisę į M. V. nuosavybės teisės dalį, bet, kaip dokumente nurodoma, ir J. V. nuosavybės dalies atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos senelis K. V. galėjo tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į paveldėtą iš brolio J. V. nuosavybę, kadangi nuo pat proceso pradžios jam buvo nurodyta, kad dokumentų pakanka ir tik praėjus daugiau nei 12 metų po K. V. mirties kompetentingos institucijos nurodė klydusios. Tokia situacija ne tik nepagrįstai užvilkino procesą ir užkirto kelią laiku kreiptis dėl reikiamų dokumentų atkūrimo procese pateikimo (dėl to prašoma atnaujinti terminą šioje byloje), tačiau kartu dėl pagrindinio pretendento K. V. mirties 2000 metais, netgi kreiptis dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo nebuvo sudaryta galimybė pačiam K. V., kuris, iniciavęs atkūrimo į iš brolio J. V. paveldėtą žemę, procesą, šio proceso metu mirė, todėl šias procedūras toliau tęsė sūnūs K. V. ir B. V..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, kad nėra įstatyminio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), po brolio J. V., gimusio (duomenys neskelbtini) mirties, 1942-12-04 paveldėjo J. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 0,12 ha ploto žemės sklypo dalį iš 0,24 ha ploto žemės sklypo, buvusio netoli (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), kadangi savininkų turėta žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimta deklaracija "Dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos". 1942-12-04 J. V. asmeninės nuosavybės teise minėtas nekilnojamasis turtas nepriklausė ir dėl šios priežasties K. V. tuo metu negalėjo paveldėti 2012-09-07 pareiškime nurodytos žemės sklypo dalies. Pareiškėjas K. V. ginčo byloje nepateikė giminystės ryšį su J. V. patvirtinančių dokumentų, buvusios savininkės M. V. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 94 šių dokumentų taip pat nėra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pažymėtina, kad civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal LR CPK 444, 445 str. nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme. Tais atvejais, kai teismas nustato, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas asmeniui nesukels teisinių pasekmių, civilinė byla yra nutraukiama (LR CPK 293 str. 1 p.).
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), po brolio J. V., gimusio (duomenys neskelbtini) mirties, 1942-12-04 paveldėjo J. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 0,12 ha ploto žemės sklypo dalį iš 0,24 ha ploto žemės sklypo, buvusio netoli (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), tikslu atkurti nuosavybės teises į J. V. turėtą žemę. Atsižvelgiant į tai, svarbu nustatyti ar atsiras pareiškėjos siekiamos teisinės pasekmės.
1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359 siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės nuosavybe. Dėl to atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, neturi teisinės reikšmės vėliau priimti įstatymai Vokietijos okupacijos metu.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558; toliau - Įstatymas) 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. 2 šio įstatymo straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad buvusių nekilnojamojo turto savininkų seserys ar broliai, taip pat jų vaikai (sūnėnai ir dukterėčios) vien dėl giminystės ryšio su buvusiu turto savininku, jeigu nėra kitų sąlygų, išvardytų Įstatymo 2 straipsnyje, nepriskiriami prie asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, jog pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teisės į brolio nekilnojamąjį turtą. Taip pat byloje nepateikta įrodymų, kad turtas pareiškėjui buvo perduotas pirkimo-pardavimo sutartimi ar testamentu.
Darytina išvada, kad nėra įstatyminio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. V., gimęs (duomenys neskelbtini), po brolio J. V., gimusio (duomenys neskelbtini) mirties, 1942-12-04 paveldėjo J. V. asmeninės nuosavybės teise priklausiusią 0,12 ha ploto žemės sklypo dalį iš 0,24 ha ploto žemės sklypo, buvusio netoli (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), kadangi savininkų turėta žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimta deklaracija „Dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos“. 1942-12-04 J. V. asmeninės nuosavybės teise minėtas nekilnojamasis turtas nepriklausė ir dėl šios priežasties K. V. tuo metu negalėjo paveldėti 2012-09-07 pareiškime nurodytos žemės sklypo dalies.
Taigi atsižvelgiant į nurodyto įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad pareiškėjos seneliui K. V. nuosavybės teisės į brolio J. V. turėtą žemė negali būti atkurtas. Pareiškėja palikimo priėmimo faktą siekė nustatyti tikslu atkurti nuosavybės teises į J. V. turėtą žemę, tačiau nustačius, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos, konstatuotina, kad tokio fakto nustatymas nesukels teisinių pasekmių (LR CPK 444 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti (LR CPK 293 str. 1 p.). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo procesinės teisės normos taikymo (LR CPK 329 str. 1 d.) ir civilinė byla nutrauktina (CPK 326 str. 1 d. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti.
Civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. (pareiškėjo K. V. teisių perėmėjos) pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. V., R. K., E. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti.