- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- A-143-3254-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01207-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5), kurį patikslino (b. l. 9), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2010 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 20-6-1-57 ,,Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2010 m. spalio 21 d. jam pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-57.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo nutarimo pagrindu 2010 m. spalio 21 d. jis buvo oficialiai perspėtas atsakovo pareigūno. Pareiškėjo teigimu, oficialus perspėjimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia jo teises ir laisves, garbę bei orumą. Oficialiame perspėjime nenurodyti jokie konkretūs jo tariami veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, tai atsisakyta padaryti ir įteikiant šį perspėjimą. Net ir norėdamas negali keisti savo gyvenimo atsakovo pageidaujama linkme, nes slepiama reiškiamų pretenzijų esmė. Yra perspėtas ne dėl to, ką tariamai padarė ar daro šiuo metu, o dėl to, ką, spėjama, jis gali padaryti ateityje. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnyje įtvirtintas pagrindas oficialiame perspėjime nenurodytas. Teigė, jog jis dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Augema“ (toliau – UAB „Augema“) direktoriumi, yra vedęs, todėl pareikštas oficialus perspėjimas varžo jo teises ir laisves, blogina reputaciją ir žemina garbę bei orumą. Pažeidžiami Įstatymo 2 straipsnyje numatyti prevencinio poveikio priemonių taikymo principai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2010 m. spalio 21 d. pareiškėjui buvo pritaikyta Įstatyme numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Ši priemonė taikyta griežtai laikantis Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ribojant bei mažinant nusikalstamumą taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Nors nusikalstamumo ribojimo bei mažinimo represinių ir prevencinių priemonių galutinis tikslas yra tas pats – jomis siekiama šalinti nusikalstamumą, jos turi objektyvių skirtumų, jų taikymo pagrindai, poveikio kryptys, tiesioginė paskirtis, turinys, taip pat taikymo teisinės pasekmės skiriasi. Represinėmis priemonėmis yra reaguojama į jau padarytą nusikaltimą ir siekiama atgrasyti nusikaltusius bei kitus asmenis nuo naujų nusikalstamų kėsinimųsi, o prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti ir viešąjį interesą. Dėl šios priežasties pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai dėl jam pritaikytos prevencinės poveikio priemonės yra nepagrįsti.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 91–93) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2010 m. spalio 21 d. pareiškėjui buvo taikytas Įstatymas ir paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 20-6-1-57 ,,Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2010 m. spalio 21 d. jam pareikštą oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-57. Teismas vadovavosi Įstatymo 1, 3, 4 straipsniais. Pažymėjo, jog, vertinant, ar asmeniui galėjo būti pareikštas oficialus perspėjimas (Įstatymo 5 str.), turi būti nustatyta, ar: 1) apie asmenį turima Įstatymo 4 straipsnyje įvardytos informacijos, sudarančios pagrindą pareikšti oficialų perspėjimą; 2) ši informacija gauta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad įstatymų nustatyta tvarka gauta duomenų apie pareiškėjo elgesį, pasireiškusį tuo, jog jis palaiko ryšius su asmenimis, kurie veikia organizuotoje nusikalstamoje grupėje ir vykdo nusikalstamą veiklą, pasireiškiančią sunkių nusikaltimų vykdymu, ir savo veikla kelia didelę žalą visuomenės saugumui, žmonių interesams, jų teisėms ir laisvėms, be to, oficialus perspėjimas pareikštas siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Teismas nustatė, kad pareiškėjas linkęs nusikalsti. Jam ir anksčiau buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės, pareikštas įtarimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 1 dalį (dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir pagaminimo labai didelio psichotropinės medžiagos kiekio), BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir padėjimo pagaminti labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį). Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 10 d. sprendimu A. K. buvo paskirti teismo įpareigojimai, iš kurių vienas buvo nepalaikyti ryšio su pareiškėju. Be to, pareiškėjas praeityje yra nuteistas už nusikalstamos veikos darymą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi perduotas pagal Europos arešto orderį į Vokietijos Federacinę Respubliką. Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį. Teismui pateikta medžiaga, kurios pagrindu pareiškėjui nutarta taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertino pateiktą medžiagą ir, atsižvelgdamas į pateiktą medžiagą, nustatė, kad pakanka duomenų, kurių pagrindu pareiškėjui taikyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Ši prevencinė priemonė taikyta siekiant garantuoti visuomenės saugumą ir užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į Įstatymo 4 straipsnio nuostatas, tai, kad asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Byloje yra įrodyta, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų nariais, tai sudaro pagrindą taikyti oficialų perspėjimą. Medžiaga, kurios pagrindu pareiškėjui nutarta taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, teismui pateikta ir, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas pateiktą medžiagą įvertino. Informacija apie pareiškėją surinkta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad, pagal ABTĮ 57 straipsnio 3 dalį, tam tikrais atvejais įrodymais administracinėje byloje gali būti ir duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, net jeigu jie nėra išslaptinti. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1413/2005, 2006 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-932/2006 ir kt.). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teismai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo keliu. Konstitucinio Teismo nuomone, teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99–100) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo motyvai nepagrįsti. Jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje, tačiau dėl pareikštų kaltinimų neprisipažįsta, teismo nuosprendis nėra priimtas, todėl, laikantis nekaltumo prezumpcijos, negalima teigti, jog yra kokiu nors būdu prisidėjęs prie nusikaltimų įvykdymo. Visiškai nepagrįstai yra paminėtas 2002 m. teismo sprendimas, kurio pagrindu A. K. buvo uždrausta su juo bendrauti. Šio sprendimo terminas seniai pasibaigęs, todėl negali būti pagrindas taikyti oficialų perspėjimą, kaip ir negali būti pagrindas oficialiam perspėjimui seniai išnykęs jo teistumas.
2. Oficialus perspėjimas pareikštas remiantis tik operatyviniais duomenimis, nesant galimybės jam bei jo gynėjui su jais susipažinti, dėl to buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, t. y. teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Buvo apribotos galimybės pasisakyti dėl operatyvinių duomenų pagrįstumo. Teismo sprendimas neatitinka proceso rungtyniškumo ir šalių lygybės principų. Dėl Konvencijos pažeidimų analogiškose bylose yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose Pocius prieš Lietuvą ir Užukauskas prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 35601/04 ir Nr. 16965/04).
3. Oficialiame perspėjime nenurodytas Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas pagrindas. Jokių neginčijamų duomenų apie jo tariamą bendravimą su nusikalstamų susivienijimų nariais nėra. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog jis yra UAB „Augema“ direktorius, yra vedęs.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–114) nesutinka su apeliaciniu skundu.
Atsakovas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo svarstytos bylos savo esme skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo. Oficialus perspėjimas jokių pareiškėjo nei civilinių, nei konstitucinių teisių neriboja. Tokia yra ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008). Pareiškėjo skundas buvo nagrinėtas viešame teismo posėdyje, laikantis visų ABTĮ reikalavimų. Be to, įslaptinta informacija nebuvo vienintelis įrodymų šaltinis. Tai, kad pareiškėjas neprisipažįsta dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo veikloje ir nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nepaneigia šio asmens pavojingumo bei nepašalina Įstatymo numatytų pagrindų. Įslaptinta informacija teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikta susipažinti tiesiogiai teismui. Susipažinęs su pateiktais faktiniais duomenimis, teismas pagrįstai nustatė, jog įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų pakanka, kad pareiškėjui būtų taikoma Įstatymo numatyta prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas, todėl sprendimas atmesti pareiškėjo skundą yra pagrįstas ir motyvuotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, informacijos, kuria buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, dalis pagal savo pobūdį yra slapta. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad įslaptinta medžiaga pirmosios instancijos teismo buvo vertinta ne kaip vienintelis įrodymas šioje administracinėje byloje, o kartu su byloje esančiais (neslaptais) policijos įskaitos duomenimis bei kita, pareiškėjo sąsają su nusikalstama veikla bei jo polinkį daryti nusikaltimus charakterizuojančia medžiaga. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos informacijos, iki nagrinėjamo oficialaus perspėjimo pateikimo – 2009 m. gegužės 14 d. – pareiškėjas buvo sulaikytas baudžiamojoje byloje, įtariant jį dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikloje, o 2011 m. gruodžio 9 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl tokio dalyvavimo ir nuteistas laisvės atėmimu 16 metų. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad įrodymai šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytą išvada yra pagrįsta.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.