Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-158-854/2016 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui P. U., tretiesiems asmenims notarėms A. A. ir V. S.-M. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė J. L. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti N. V. 2006 m. lapkričio 23 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus miesto 1-ajame notarų biure. Ieškovė nurodė, kad velionė, kuri buvo ieškovės motina, ginčijamo testamento sudarymo metu, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. 1994 m. sausio 13 d. velionė sudarė testamentą, pagal kurį jai priklausiusį butą paliko ieškovei J. L.. N. V. sveikatos būklei pablogėjus, jai 2006 m. liepos 4 d. diagnozuota Alzhaimerio liga. Velionės sveikatos būklė buvo labai bloga: ji negalėjo atpažinti artimųjų, blogai orientavosi aplinkoje. Tokia N. V. sveikatos būklė išliko iki jos mirties – 2013 m. gruodžio 31 d. Mirus motinai, ieškovė sužinojo, kad ji 2006 m. lapkričio 23 d. sudarė antrą testamentą, pagal kurį jai priklausiusį turtą paliko savo vyrui atsakovui P. U..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės J. L. ieškinį atsakovui P. U., dalyvaujant tretiesiems asmenims notarėms Aldonai Adomaitienei ir V. S.-M. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad velionė su atsakovu santuokoje pragyveno daugiau kaip 30 metų, o pagal surinktus duomenis būtent atsakovas rūpinosi sutuoktine. Kad velionės ir atsakovo santuoka buvo darni patvirtino ir ieškovė. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje apklaustų liudytojų parodymais galima spręsti, jog nei vienas iš jų su velione ypač artimai nebendravo, nepalaikė kasdienių ryšių, o teikdami paaiškinimus apie jos psicihinę būklę negalėjo nurodyti tikslaus laiko, kada velionės atmintis sutriko, prasidėjo jos neadekvatūs veiksmai. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo atliktos trys pomirties psichiatrijos ekspertizės. Pagal vienos ekspertizės išvadas – velionė ginčo testameno sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, o pagal kitų dviejų – velionė turėjo pakankamai adekvačiai vertinti aplinką ir savo veiksmus. Atsižvelgdamas į prieštaringus liudytojų paaiškinimus ir ekspertų išvadas, teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog sudarydama testamentą nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neįvertino to, kad testatorė J. L. nemokėjo lietuvių kalbos, buvo baigusi tik 3 klases ir testamento sudaryti atvyko kartu su atsakovu. Be to, velionės sveikatos būklė pradėjo blogėti būtent apie 2006 m. vidurį. Analizuodamas ekspertizių išvadas teismas iš esmės atsižvelgė tik į MMSE testo rezultatus, nors jie skiriasi itin nedaug, o velionės sveikatos būklės apibūdinimai rodo, kad ji negalėjo priimti protingų sprendimų. Iš esmės teismas tinkamai nepasisakė, kodėl atsisakė vadovautis ekspertizių išvadomis. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad testatorės būklės nuolat greit keisdavosi. Atsakovo teiginiai, kad velionė viena keliavo į Baltarusiją, nėra pagrįsti įrodymais apie sienos perėjimą. Teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos medžiagą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktą ir pateiktą medžiagą. Byloje buvo atliktos trys ekspertizės, tačiau jų išvados nesutampa. Taip pat nesutapo apklaustų liudytojų parodymai. Nesant aiškių ir konkrečių įrodymų, kurie paneigtų testatorės veiksnumą, teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – nustatyti ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir (ar) fakto klaidas. Proceso ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą skundžiančio asmens pateikto apeliacinio skundo pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko byloje pateiktų dokumentų, apklaustų liudytojų parodymų, ekspertų išvadų ir kitų įrodymų vertinimą. Ši klaida, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad N. V., sudarydama apeliantės ginčijamą testamentą, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Taigi apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į apeliacinio skundo pagrindus, tikrinama, ar nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada atitinka įrodymų vertinimo taisykles. Prieš pereidama prie apeliacinio skundo argumentų analizės, kolegija pažymi, kad apeliantė prašė nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Kolegija šio prašymo nutarė netenkinti, įvertinusi tai, kad apeliantė jo nemotyvavo ir nenustatyta objektyvaus poreikio papildomai išklausyti proceso dalyvių paaiškinimų dėl ginčo esmės ar šalutinių aplinkybių, tiesiogiai susijusiu su teisminio nagrinėjimo dalyku (CPK 322 straipsnis). N. V. testamentinis veiksnumas pirmosios instancijos teisme nustatinėtas remiantis įvairiais įrodymais, t. y. N. V. medicininių dokumentų išrašais, velionę pažinojusių asmenų parodymais, teismo ekspertų parengtomis išvadomis.Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad 10 punkte nurodytos įrodinėjimo priemonės yra vienodos teisinės galios, t. y. jos teismui nėra privalomos ir vertinamos pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Pirmosios instancijos teisme šalių prašymu buvo apklausta eilė liudytojų, pažinojusių testatorę. Vis dėlto liudytojų parodymai – priklausomai nuo to, kurios bylos šalies prašymu jie buvo iškviesti, dėl to, ar N. V. ginčo testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, išsiskyrė. Atsižvelgdamas į liudytojų parodymų prieštaringumą ir objektyvų negalėjimą pašalinti jų neatitikimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė jais nesivadovauti kaip nepatikimais. Tikslu išsiaiškinti, ar N. V. suprato savo veiksmus, kuriais pakeitė savo testamentinę valią ir nusprendė jai priklausiusį butą palikti ne apeliantei, bet atsakovui, byloje buvo paskirtos ir atliktos trys teismo pomirtinės psichiatrinės ekspertizės. Vieną ekspertizę atliko VšĮ Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnybos, o dvi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertai. Pirmąją ekspertizę atlikęs ekspertas konstatavo, kad N. V. dėl savo psichologinės būklės negalėjo suprasti apeliantės ginčijamo testamento sąlygų esmės. Kitas dvi pakartotinęs ekspertizes atlikę ekspertai padarė priešingą išvadą, t. y. kad N. V. suprasto savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiąją ekspertizę atliko ne vienas, bet du ekspertai, kurių nuomonės sutapo, jog N. V. pajėgė suvokti sudaromo testamento sąlygų prasmę. Taigi trys ekspertai, ištyrę N. V. medicininius dokumentus ir kitus jiems pateiktus duomenis, nurodė, kad N. V. turėjo lengvą kognityvinį sutrikimą, kuris negalėjo būti jai kliūtis tinkamai išreikšti testamentinę valią. Apeliantė neteigia, kad paskutinių dviejų ekspertizių aktai neatitiktų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o jose suformuluotos išvados nekoreliuotų su tyrimų aprašymais. Kita vertus, pastebėtina, kad pirmajame ekspertizės akte vyrauja faktų aprašymas, tačiau nepateikta platesnės jų analizės, kaip vėliau atliktų ekspertizių aktuose. Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, kad yra labiau tikėtina, jog N. V., sudarydama ginčo testamentą, tinkamai išreiškė savo valią, t. y. suprato kilsiančias pasekmes ir jų norėjo (CPK 185 straipsnis). Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad notarė, prieš tvirtindama testamentą, tikslinosi testatorės valią ir ji adekvačiai reagavo į užduotus klausimus. Kolegija pažymi, kad vien aplinkybės, jog N. V. turėjo lengvą kognityvinį sutrikimą, kuris progresavo į Alzhaimerį ir dėl to testatorė vėliau tapo faktiškai neveiksnia, nereiškia, kad ji negalėjo sąmoningai pakeisti ankstesnės testamentinės valios. Kitokiai išvadai padaryti – pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, nepakanka faktinių duomenų (CPK 185 straipsnis). N. V. sprendimas testamentu palikti jai priklausiusį butą savo vyrui - atsakovui, negali būti laikomas keistu ir nelogišku. Byloje nustatyta, kad velionė su atsakovu kartu gyveno daugiau nei tris dešimtmečius. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovo ir jo sutuoktinės santykiai būtų buvę blogi. Kolegija pabrėžia, kad vien tik momentiniai N. V. sąmoningumo sutrikimai yra nepakankami spręsti, jog ji objektyviai negalėjo suprasti savo sprendimo palikti turėtą turtą atsakovui esmės ir pasekmių, juolab, kad šios valios realumu įsitikino pašaliniai asmenys, neturėję suinteresuotumo testamentinės valios turiniu.Remiantis tuo, kas nurodyta, apeliantės argumentai dėl ginčo esmės atmetami kaip nepasitvirtinę. Pirmosios instancijos teismas ne tik visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus faktinius duomenis, bet ir tinkamai juos įvertino, o savo išvadas išsamiai motyvavo. Apeliantės pateikiamas faktinių duomenų vertinimas nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą. Proceso dalyviai nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.