Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-279-1043/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-14
Bylos Nr.: e2A-279-1043/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11028-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Edita Šliumpienė, Anita Sereikienė, Virginija Gudynienė
Ieškovas: G. P.
Atsakovas: R. P.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-279-1043/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11028-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.29.1; 3.1.7.4; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-811-451/2022 pagal ieškovo G. P. patikslintą ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. P. (toliau – ieškovas) patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės R. P. (toliau – atsakovė) 4 150,00 Eur skolą, 1 691,2 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakove sudarė žodines paskolų sutartis, ir nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2011 m. kovo 29 d. padarė dvylika pavedimų, tokiu būdu paskolino atsakovei 4 150 Eur. Ieškovas 2019 m. kovo 12 d. raštu kreipėsi su pretenzija dėl skolos gražinimo, tačiau atsakovė į pretenziją nereagavo. Teismui nusprendus netaikyti paskolos teisinių santykių, ieškovas prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti iš atsakovės prašomą sumą, kaip be pagrindo įgytas lėšas, nes šalys niekada kartu negyveno, nevedė bendro ūkio. Ieškovą su atsakove siejo draugystė, tačiau jis niekada nežadėjo atsakovei, kad pravesti pinigai yra dovana. Ieškovas tuo metu buvo užsienyje, o atsakovė telefoninių pokalbių metu prašydavo paskolinti piniginių lėšų. Šalys buvo sutarusios, jog pagerėjus atsakovės finansiniai padėčiai, atsakovė grąžins pinigus.

Atsiliepimas

3. Atsakovė R. P. atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Šalys nei žodžiu, nei raštu nebuvo susitarusios, kad ieškovas paskolintų pinigų. Ieškovas tai darė savo noru, siekdamas artimų santykių su atsakove ir tai buvo pagalba jai. Atsakovė niekada nebuvo įsipareigojusi ieškovui grąžinti pinigus, nes tai buvo ieškovo dovana atsakovei, todėl teismo prašo tarp šalių susiklosčiusius santykius dėl piniginių perlaidų pripažinti dovanojimo sutartimi. Triplike papildomai nurodė, kad ieškovas dublike pripažįsta, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, nes ieškovas prašo teismo pripažinti, kad byloje taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo G. P. atsakovei R. P. 1 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, bei 17,24 Eur valstybės naudai procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad ieškovas paskolos teisinius santykius ir iš jų atsakovei kilusią pareigą grąžinti 4 150 Eur sumą grindė nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2011 m. kovo 28 d. padarytomis dvylika piniginių perlaidų, kiekvieną mėnesį pervedant atsakovei tam tikrą pinigų sumą. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovė ginčo laikotarpiu gavo ieškovo nurodytas pinigines sumas, nepatvirtina juridinę ir įrodomąją reikšmę turinčio fakto apie tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti jam pinigus. Todėl ieškovas neįrodė vienos iš paskolos teisinių santykių sąlygos – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.

6. Teismas sprendė, kad jog tikrasis ieškovo ketinimas buvo ne paskolos suteikimas atsakovei, o santykių su atsakove pagerinimas. Ieškovo nurodyti argumentai ir noras šalių santykius kvalifikuoti kitaip, vertintini kaip nenuosekli ir bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti ieškovo pozicija, kuri ne tik nepatvirtino ieškovo įrodinėjamų aplinkybių apie šalių paskolinius santykius, bet priešingai, leido daugiau tikėti atsakovės argumentais, kad pinigų perlaidos buvo ieškovo pagalba atsakovei, siekiant išsaugoti artimus tarpusavio santykius, dėl ko ieškovas, iki šalių santykiai nepasikeitė (nenutrūko), beveik 10 metų nereiškė atsakovei jokių turtinių reikalavimų, t. y. atleido ją nuo turtinės pareigos grąžinti pinigus (CK 6.465 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).

7. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė būtų prašiusi jai pravesti ieškovo nurodomas pinigų sumas į atsakovės sąskaitą ar yra pažadėjusi grąžinti pinigus. Teismas sprendė, kad ieškovas piniginius pervedimus atsakovei darė pats savo iniciatyva, neturėdamas tam prievolės, todėl jis prisiėmė ir nuostolių atsiradimo riziką. Byloje nenustatyta, jog ieškovas, atlikdamas piniginius pervedimus atsakovei, nebūtų siekęs sukurti esamų pasekmių ar kad jo apsisprendimą sudaryti šį sandorį būtų lėmę aktyvūs atsakovės neteisėti veiksmai, ar kad ieškovas atsakovės realiai būtų buvęs suklaidintas dėl sandorio efekto. Ieškovo neapdairus elgesys bei nepagrįstas ginčo šalių tarpusavio santykių turinio vertinimas, klydimas dėl atsakovės ketinimų jo atžvilgiu, negali būti pagrindas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

8. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog atsakovė iš ieškovo gavo pinigus dovanojimo sutarties pagrindu. Ieškovo pervestos piniginės lėšos buvo atliktos prigimtinės prievolės pagrindu, todėl jos įvykdymas negali būti priverstinai įvykdomas ir skolininko negalima priversti įvykdyti savo pareigos. Ieškovas neprivalėjo atsakovei mokėti ar perduoti jokių piniginių, tačiau vedamas moralinių įsipareigojimų, atsakovės turtinę padėtį nuosekliai ginčo laikotarpiu gerino. Visi ginčo laikotarpiu atsakovės turtinės padėties pagerinimai yra neatsitiktiniai, sąmoningi ir jais buvo siekiama atsakovės palankumo. Toks prigimtinės prievolės vykdymas atitinka geros moralės nuostatas, todėl negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas.

9. Teismas įvertinęs, kad atsakovės prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, atmetęs ieškovo ieškinį, atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovas G. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 4 150 Eur skolą, 1 691,2 Eur pelno palūkanas bei 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo; arba panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 4 150 Eur įgytas be teisinio pagrindo, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Šalis siejo paskoliniai santykiai, nes šalys niekada nevedė bendro ūkio, nebuvo sugyventiniai, kartu negyveno, tiesiogiai buvo susitikę vos kelis kartus, taigi jų nesiejo tokio pobūdžio santykiai, kurių pagrindu ieškovas turėjo bent menkiausią pagrindą perduoti pinigines lėšas atsakovei ir nesitikėti, jog atsakovė pinigines lėšas grąžins. Ieškovas laikė, kad būtent pats pavedimas savaime yra įrodymas dėl paskolos suteikimo.

10.2. Teismas nevertino liudytojos J. P. teismo posėdžio metu duotų parodymų, kurie atitiko ne tik ieškovo, tačiau netgi ir atsakovės išsakytus teiginius, o tai reiškia, kad J. P. teismui teikė objektyvius parodymus.

10.3. Teismo pozicija, jog ieškovas atleido atsakovę nuo prievolės įvykdymo, nors ieškovas į teismą kreipėsi nepraleisdamas ieškinio pateikimo termino, yra absoliučiai nepagrįsta. Teismas nevertino, kad atsakovei 2019 m. kovo 4 d. buvo išsiųsta pretenzija dėl skolos grąžinimo.

10.4. Byloje nėra pateikti jokie šalių susirašinėjimai, kurie patvirtintų, jog ieškovas būtų rašęs atsakovei laiškus ir žadėjęs jai padėti. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi byloje neegzistuojančiais duomenimis, t. y. dokumentais (laiškais), kurie į civilinę bylą niekada nebuvo pateikti ir dėl kurių bylos šalys niekada nebuvo pasisakę, todėl ieškovui kyla pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo šioje civilinėje byloje ir jo suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas, nepagrįstai atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl pervestų piniginių lėšų priteisimo, nepasisakė dėl pelno palūkanų.

10.5. Ieškovas nesutinka su teismo pozicija dėl prigimtinės prievolės, nes tam, kad būtų nustatyta prigimtinė prievolė, akivaizdu, jog ginčo šalis turi sieti itin artimi santykiai, o ginčo situacijoje šalių nesiejo jokie santykiai. Ieškovas nesutinka, kad pinigines lėšas jis pervedinėjo tik dėl tos priežasties, jog siekė romantinių santykių. Teismo argumentas, neva byloje yra pateiktas ieškovo laiškas, kuriame ieškovas nurodantis, jog jis pasižada visaip kaip padėti atsakovei, yra absoliučiai nepagrįstas, kadangi toks dokumentas byloje nėra pateiktas.

10.6. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, konstatuodamas, kad ieškovo atliktos piniginės perlaidos yra prigimtinė ieškovo prievolė, nes prigimtinė prievolė reiškia, jog asmuo turi moralinę pareigą teikti paramą kitam asmeniu, tačiau ieškovas niekada neturėjo jokios moralinės pareigos remti jam beveik svetimą asmenį, su kuriuo jis bendravo vos kelis mėnesius ir kurių nesiejo jokie emociniai santykiai. Todėl piniginės perlaidos turėtų būti kvalifikuojamos daugiau kaip paskoliniai santykiai arba nepagrįstas praturtėjimas, o ne kaip ieškovo, niekaip nesusijusiu su atsakove, prigimtine prievole remti atsakovę.

10.7. Byloje esantys pavedimai patvirtina, jog ieškovas atsakovei yra padaręs 12 piniginių perlaidų, o atsakovė ieškovui nėra suteikusi jokios paslaugos, už kurią ieškovas turėtų atsiskaityti, todėl akivaizdu, kad atsakovė, gavusi pinigines lėšas, praturėjo ieškovo sąskaita.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. P. prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Vien pinigų pervedimo faktas neįrodo apelianto valinio momento paskolinti atsakovei pinigus, o atsakovės – šiuos pinigus pasiskolinti. Apeliantas nesiekė paskolinti atsakovei pinigų, o atsakovė niekada nebuvo įsipareigojusi jam grąžinti pervestų pinigų, kadangi tarp šalių nebuvo sudaryta nei rašytinė, nei žodinė paskolos sutartis ir šalys niekada nesiekė šios sutarties sudaryti.

11.2. Liudytos J. P. duoti parodymai turėtų būti vertinti kritiškai, nes ji yra ieškovo žmona, o ginčo laikotarpiu ji nedalyvavo ir nežinojo kokie tarp šalių buvo susiklostę santykiai, apie šalių santykius ji yra girdėjusi tik iš ieškovo pasakojimų, nes atsakovė su ja nėra bendravusi.

11.3. Ieškovas pinigus savo noru neatlygintinai pervedė atsakovei, nes siekė artimų santykių su atsakove, perdavęs pinigus apeliantas jais visiškai nesidomėjo, paliko jais disponuoti atsakovei savo nuožiūra, todėl tarp šalių susiklostę santykiai turi būti vertinami kaip dovanojimo teisiniai santykiai.

Šalies argumentai

11.4. Apeliantas neįrodinėjo nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes visuomet teigė, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, tačiau nepavykus įrodyti jog paskolos sutartis buvo sudaryta, prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Manytina, kad ieškovas prieštarauja savo pateiktiems įrodymams, paaiškinimams ir aiškiai nurodo bei pripažįsta, kad tarp šalių nebuvo susiklostę jokie paskoliniai santykiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskolos

16. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 4 150,00 Eur, dydžio skolą, 1 691,2 Eur palūkanų. Nurodė, kad su atsakove sudarė žodines paskolų sutartis ir laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2011 m. kovo 29 d. padarė dvylika pavedimų, tokiu būdu paskolino atsakovei 4 150 Eur. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė konstatavęs, jog į bylą pateikti bankiniai pavedimai nėra pakankami pagrįsti, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Apeliantas nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad į bylą pateikti bankiniai pavedimai įrodo, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai, kadangi ieškovas neturėjo jokio pagrindo neatlygintinai remti atsakovės.

17. Pagal CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Minėtos aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovei kaip paskola ir ar atsakovė įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti. Pinigų pervedimo faktas yra patvirtintas rašytiniais įrodymais (bankiniais pavedimais) ir dėl paties fakto ginčo tarp šalių nėra. Tačiau šalys nesutaria dėl piniginių lėšų pervedimo pagrindo. Ieškovas teigia, kad pinigai buvo pervesti kaip paskola atsakovei, o atsakovė laikosi pozicijos, kad iš ieškovo pinigų nesiskolino, ieškovas pinigines lėšas pervedė atsakovei siekdamas sustiprinti jų tarpusavio santykius ir tai buvo neatlygintinė parama atsakovei. Rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nesudaryta. Vienuolikoje mokėjimo pavedimų paskirtis nenurodyta, 2010 m. rugsėjo 27 d. pavedimo, kuriuo į atsakovės sąskaitą pervesta 900 Eur suma, paskirtyje nurodyta „draugei“. Nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad perdavė pinigus kaip paskolos sutarties dalyką, pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visumą pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami paskolų sutarčių sudarymo faktui konstatuoti. Šiuo atveju ne atsakovė turėjo paneigti, kad pavedimai padaryti ne vykdant įsipareigojimą, kylantį iš paskolinių teisinių santykio, o ieškovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas, kartu įrodant esminę paskolos sutarties sąlygą – atsakovės įsipareigojimą grąžinti gautus pinigus. Pripažintina, kad ieškovas šios pareigos neįvykdė (CPK 12, 178 straipsnis). Ieškovas reikalavimą dėl paskolos dalyko priteisimo grindžia savo paaiškinimais, aukščiau aptartais mokėjimo pavedimais bei liudytojos J. P. parodymais. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas. Pasisakydama dėl liudytojos J. P. parodymų teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja yra ieškovo sutuoktinė, su atsakove niekada nėra bendravusi. Liudytoja nedalyvavo tuo metu kai buvo daromi pavedimai, o kaip pati patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, apie nurodomus atsakovę ir liudytojos sutuoktinį siejusius paskolos teisinius santykius, liudytoja sužinojusi iš paties ieškovo paaiškinimų. Liudytoja taip pat teigė girdėjusi ieškovo ir atsakovės telefoninį pokalbį, kurio metu atsakovė žadėjusi dalimis grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas, tačiau šie parodymai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys objektyviai egzistavusius faktus, kadangi neįmanoma identifikuoti asmens su kuriuo vykęs telefoninis pokalbis bei apie ką buvo kalbėta, kadangi kaip patvirtino pati liudytoja, telefoninio pokalbio metu telefono garsiakalbis nebuvo įjungtas. Liudytoja apklausiama J. P. paaiškino, kad su ieškovu susipažino 2014 metais, t. y. praėjus trim metam po paskutinio atlikto pavedimo į atsakovės sąskaitą, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2011 m. kovo 29 d. buvusi ginčo šalių valia jai negali būti žinoma. Vadovaujantis išdėstytu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nevertino šios liudytojos parodymų kaip pagrindžiančių paskolos sutarčių sudarymo faktą. Ieškovas taip pat nėra nuoseklus teikdamas paaiškinimus apie šalis siejusius santykius. Iš pradžių teigė, kad šalių nesiejo jokie santykiai, vėliau teikė į bylą krikštynų nuotraukas tikslu pagrįsti, kad šalis siejo, kaip jis pats teigia, romantiniai santykiai, 2021 m. birželio 17 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl palūkanų dydžio nesitarė, pati atsakovė pasakė, kad mokės tokio dydžio palūkanas kokias numato įstatymai, tuo tarpu patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovas žodinio pokalbio metu nurodė atsakovei, kad tikisi gauti ir įstatymuose numatyto dydžio palūkanas, o atsakovė tam neprieštaravo. Taigi byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą pripažinti tarp šalių buvus paskolinius teisinius santykius. Nesant įrodytų paskolos teisinių santykių, nėra ir teisinės prievolės grąžinti paskolą bei mokėti palūkanas dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl elektroninio laiško siuntimo bei dėl atsakovės ketinimų pirkti automobilį (sprendimo 18 puntas) kadangi, kaip teisingai nurodo apeliantas, byloje nėra pateikta jokio elektroninio laiško, nei viena iš šalių nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su automobilio pirkimu. Pirmosios instancijos teismo motyvai šioje apimtyje neatitinka byloje esančių įrodymų. Tačiau aptartas teismo sprendimo motyvų ydingumas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi visų kitų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma nėra pakankama daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartis.

Dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir nepagrįsto praturtėjimo

18. Ieškovas prašė nenustačius, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, kadangi atsakovė be jokio pagrindo įgijo iš ieškovo pinigines lėšas ir dėl to ieškovo turtas sumažėjo atsakovės įgytomis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu šalis siejo romantiniai santykiai, ieškovas siekė atsakovės palankumo, o visi ieškovo veiksmai buvo atlikti sąmoningai ir tikslingai nurodant turtinės naudos gavėją atsakovę. Teismas nurodė, kad ieškovas neprivalėjo atsakovei mokėti ar perduoti jokių piniginių lėšų, tačiau vedamas moralinių įsipareigojimų, atsakovės turtinę padėtį nuosekliai ginčo laikotarpiu gerino, todėl sprendė, jog ieškovas vykdė prigimtinę prievolę. Toks prigimtinės prievolės vykdymas atitinka geros moralės nuostatas, todėl negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Su šia teismo išvada nesutinka ieškovas.

19. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas reglamentuojamas CK 6.237 – 6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalis numato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237 – 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prievolės pagal savo pobūdį ir jų atsiradimo pagrindą gali būti įvairios. CK 6.1 straipsnyje pateikiama teisinės prievolės, kurią kreditorius privalo įvykdyti, o skolininkas turi teisę tokio įvykdymo reikalauti, apibrėžtis. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Be teisinių prievolių CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria apelianto pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, pervesdamas pinigines lėšas atsakovei, vykdė prigimtinę prievolę. Šalys nevedė bendro ūkio, nebuvo faktiniai sutuoktiniai, jų nesiejo giminystės ryšiai, be to kokią prigimtinę prievolę vykdė atsakovas pirmosios instancijos teismas neatskleidė. Tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo teisės turi/gali būti ginamos taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovo apsisprendimą pervesti pinigines lėšas lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, ar kad ieškovas atsakovės buvo suklaidintas dėl sandorio turinio ir pasekmių. Atsakovė tvirtino, kad piniginių lėšų pervedimo metu jos turtinė padėtis buvo sudėtinga dėl to priėmė ieškovo pagalbą. Ieškovas siekė, kad atsakovė būtų su juo ir šiuo tikslu padėjo atsakovei materialiai. Ieškovas teigia, kad neturėjo jokio tikslo neatlygintinai perduoti pinigines lėšas atsakovei, dėl ko pinigines lėšas skolino. Kaip nurodyta šioje nutartyje byloje nėra įrodymų sudarančių pagrindą pripažinti, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai, tačiau mokėjimų nurodymai patvirtina, kad ieškovas nereguliariais intervalais yra pervedęs atsakovei skirtingo dydžio sumas. Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas pateisinamu. Tai išplaukia iš nuosavybės teisės sampratos. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Būdamas turto savininkas, asmuo turi teisę jam priklausantį nuosavybės teisės objektą ar jo dalis įstatymo nedraudžiamais (pvz., pardavimo, mainų, dovanojimo ir kt.) būdais perduoti nuosavybėn kitam asmeniui (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Taigi, būdamas piniginių lėšų savininkas, ieškovas turėjo teisę laisvai savo nuožiūra įgyvendinti jam, kaip savininkui, priklausančias teises – šiuo atveju perduoti atsakovei. Tai, kad vėliau, pašlijus šalių santykiams ar jiems neperaugus į artimesnį ryšį, ieškovo valia pasikeitė, nesudaro pagrindo išreikalauti turtą kaip gautą be teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju pats ieškovas, būdamas turto savininku ir įgyvendindamas savo kaip savininko teises disponuoti turtu savo nuožiūra, pervedė pinigines lėšas atsakovei. Jokių atsakovės neteisėtų veiksmų įgyjant pinigines lėšas nenustatyta. Dėl to neegzistuoja CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga – turto gavimas be teisinio pagrindo. Vėlesnis ieškovo valios pasikeitimas negali būti prilyginamas turto įgijimo pagrindo išnykimui lemiančiam pareigą grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad ieškovas atsakovei perdavė turtą (pinigines lėšas) suteikdamas jai visišką disponavimo laisvę, kartu žinodamas, kad neturi jokios pareigos perduoti pinigines lėšas atsakovei, piniginės lėšos iš jas gavusio asmens negali būti išreikalautos, nes toks turto įgijimas yra pateisinamas.

20. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išsiaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 600 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, šios išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. P. iš ieškovo G. P. 600 Eur (šešis šimtus eurų) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Virginija Gudynienė Anita Sereikienė Edita Šliumpienė