Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo ,,Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Melesta“ iškelta restruktūrizavimo byla, civilinėje byloje Nr. B2-1963-605/2010.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Kaip žinoma, atskiriesiems skundams nagrinėti yra taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.), o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 338 str., 320 str. 1 d.).

Apeliantas ,,Swedbank“, AB, nesutikdamas su šia teismo nutartimi, teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi procesinių restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų ir tuo buvo pažeistas ĮRĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimas dėl siūlymo restruktūrizuoti įmonę pateikimo visiems pagrindiniams kreditoriams, o taip pat šio kreditoriaus teisės. Apeliantas nurodo, kad jis yra pagrindinis atsakovo kreditorius, nes jo reikalavimas sudaro daugiau kaip 1/5 visų atsakovo kreditorių reikalavimų, be to reikalavimas yra užtikrintas turto įkeitimu, tačiau nebuvo informuotas nei apie siūlymą restruktūrizuoti atsakovą, nei apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, jame nedalyvavo, raštu sutikimo taip pat nedavė.

Kaip ne kartą buvo pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjamos kategorijos civilinėse bylose, restruktūrizavimo proceso paskirtis yra specialiajame ĮRĮ numatyta tvarka bei priemonėmis išsaugoti įmonės, turinčios laikinų finansinių sunkumų, veiklą, atkurti jos mokumą, kad ši galėtų atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti bankroto, tai yra apsaugoti tiek įmonės kreditorių, tiek pačios įmonės interesus. Taip pat konstatuota, kad tokiose bylose neabejotinai egzistuoja viešasis interesas, todėl teismo vaidmuo nagrinėjant tokias bylas turi būti aktyvus. Pagrindinio kreditoriaus statusas ĮRĮ ir yra apibrėžtas tam, kad sprendimas, kuriuo konstatuojama, jog bendrovės finansiniai sunkumai yra laikini ir yra reali galimybė atgaivinti jos veiklą imantis priemonių ją restruktūrizuoti, tačiau kartu nepažeidžiant kreditorių, su kuriais bendrovė yra neatsiskaičiusi, teisėtų interesų, būtų priimamas visų pagrindinių kreditorių arba bent jiems žinant apie tokius ketinimus ir užtikrinant jiems teisę pareikšti savo nuomonę tuo klausimu.

Įstatymas iniciatyvos teisę siūlyti restruktūrizuoti įmonę suteikia dviems subjektams – įmonės kreditoriui (kreditoriams), jeigu jo (jų) reikalavimai atitinka ĮRĮ 3 straipsnio sąlygas, ir įmonės vadovui (ĮRĮ 4 str. 1 d., 3 d.). Įmonės vadovui inicijavus siūlymą restruktūrizuoti įmonę, jei dėl šio siūlymo yra priimtas įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas, turi būti gautas įmonės pagrindinių kreditorių sutikimas dėl įmonės restruktūrizavimo. Įstatymas numato dvi tokio sutikimo gavimo formas: arba sušaukiant pirmąjį kreditorių susirinkimą, arba gaunant raštišką kreditorių sutikimą (ĮRĮ 4 str. 2 d., 4 d., 5 d.). Tam, kad įmonės vadovas galėtų raštu kreiptis į pagrindinius kreditorius ir gauti iš jų raštišką sutikimą restruktūrizuoti įmonę, turi būti tam tikros įstatyme numatytos sąlygos, t. y. įmonė turi turėti daug pagrindinių kreditorių ir (ar) egzistuoti sunkumai juos surenkant, o įmonės restruktūrizavimo procesą reikia pradėti nedelsiant (ĮRĮ 4 str. 5 d.). Tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų remiamasi tokių sąlygų egzistavimu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog kreditoriaus Swedbank, AB reikalavimų įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu (1 t. b.l. 186-217), o teismui kartu su pareiškimu pateiktame UAB „Melesta“ kreditorių sąraše, kuriame nurodytos įmonės įsipareigojimų kreditoriams sumos, nurodyta 21 723 473,20 dydžio atsakovo skola šiam kreditoriui (1 t., b.l. 55-61). Taigi akivaizdu, kad apeliantas yra atsakovui žinomas kreditorius ir turi pagrindinio kreditoriaus statusą, todėl UAB „Melesta“ vadovas privalėjo raštu pateikti siūlymą Swedbank, AB dėl restruktūrizavimo (ĮRĮ 4 str. 3 d.). Duomenų apie šios pareigos įvykdymą byloje nėra, nors tą pačia dieną, kai buvo teikiamas pareiškimas teismui dėl restrūktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovas išsiuntė apeliantui raštą, informuodamas apie minėtas aplinkybes (1 t. b. l. 125). Atsakovo vadovas paminėtų aplinkybių neneigia, o taip pat neginčija ir šio kreditoriaus reikalavimo dydžio.

Kaip minėta, ĮRĮ imperatyviai nurodo, kad apie priimtą įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę, privaloma informuoti visus pagrindinius kreditorius. Šie asmenys, kaip minėta, negali būti eliminuoti iš įmonės restruktūrizavimo proceso, tame tarpe ir ikiteisminio, nes dėl konkrečios įmonės verslo perspektyvų turi susitarti įmonės savininkai, vadovai ir kreditoriai. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai ir bendradarbiauti, derinti savo interesus ir neiškreipti restruktūrizavimo tikslo, tiek spręsdami dėl proceso inicijavimo, tiek vykstant šiam procesui. Todėl atsižvelgdama į bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šio pažeidimo negalima laikyti formaliu, neesminiu, neturinčiu įtakos nutarimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo teisėtumui (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepagrįstai atsiliepime remiasi minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (2010 m. vasario 11 d. nutartyje bylos Nr. 2-176/2010), nes joje nagrinėtos bylos aplinkybės, kurios buvo susijusios su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo teisėtumu, ir skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, kai ginčas yra kilęs dėl to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo organizuotas procesas dalyje dėl kreditorių siūlymo pritarti restruktūrizavimo bylos iškėlimui (CPK 185 str.). Taigi šių bylų ratio decidendi nesutampa (CPK 4 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-264/2010) yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, bylos kontekste privalo tirti, ar yra sąlygos įmonės restruktūrizavimo procesui pradėti, taip pat, kad teismas privalo pasisakyti dėl būtinumo pateikti ĮRĮ 5 straipsnyje išvardytus dokumentus ir vertinti jų teisėtumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas šios pareigos nevykdė ir nepagrįstai sprendė, kad buvo laikytasi ĮRĮ nustatytos privalomos ikiteisminės procedūros reikalavimų (ĮRĮ 5 str. 4 d.). Be to, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, teismas neanalizavo, ar atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra laikino ar nuolatinio pobūdžio, netyrė kartu su pareikšimu pateiktų dokumentų ir nesiaiškino ar yra visos prielaidos restruktūrizavimo bylai iškelti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju laikytina, jog UAB „Melesta“ nepateikė ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytų būtinų dokumentų, todėl nebuvo teisėto pagrindo restruktūrizavimo bylai iškelti, pareiškėjo ,,Swedbank“, AB atskirtąjį skundą patenkina, o skundžiamą teismo nutartį panaikina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Atsižvelgiant į šios bylos pobūdį bei ĮBĮ reikalavimus tokias bylas nagrinėti operatyviai, o taip pat į tai, kad buvo pažeistos pareiškėjo ,,Swedbank“, AB, turinčio pagrindinio kreditoriaus statusą, teisės, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pagal byloje esančius duomenis priimti naują sprendimą – atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 5 str. 3 d. 4 p., 7 str. 2 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį.

Atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Melesta“.