Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-10-01 · Civilinė byla Nr. 2A-1833-657/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-10-01
Bylos Nr.
2A-1833-657/2012
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-17588-2010-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Žibutė Budžienė
Pareiškėjas
O. B.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Civilinė byla Nr. 2A-1833-657/2012Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17588-2010-2
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Artūras Šafronas
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 128.2.; 121.9.; 121.14, 121.18.
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-688-454/2012 pagal pareiškėjos O. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl juridinio fakto nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Šalies argumentai

Pareiškėja O. B. kreipėsi į teismą ir patikslintu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktus: kad P. K., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, mirties data (duomenys neskelbtini) metai, iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 971 m² žemės sklypą; kad po P. K. mirties (duomenys neskelbtini) mėnesį, palikimą priėmė jo sutuoktinė M. K. (b.l. 109-111).

Pareiškėja nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas atnaujino jai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 971 kv.m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), kuriame jis gyveno ir buvo pasistatęs statinius. Kadangi P. K. vaikų, brolių seserų neturėjo, tai visą turtą po jo mirties paveldėjo jo žmona M. K.. Pažymėjo, jog faktų nustatymas reikalingas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu.

Suinteresuotieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad prašymas nepagrįstas, kadangi nėra jokių archyvinių dokumentų, patvirtinančių, jog P. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 971m² žemės sklypą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškimą dalyje dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise atmetė, kitoje (dėl palikimo priėmimo) – paliko nenagrinėtu, ir priteisė iš pareiškėjos valstybei 12,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 143-146). Teismas, nustatė, kad pažymose dėl žemės, išduotose Kauno apskrities archyvo, nurodyta, kad ūkinėse knygose įrašytas P. K., Mato, gimęs (duomenys neskelbtini), jo žmona – K. M., gimusi (duomenys neskelbtini) (b.l. 13, prijungtos prie bylos žemės grąžinimo bylos 11 lapas), kas nesutampa su pareiškėjos paaiškinimais, jog jos teta M. K. buvo susituokusi P. K. (tėvavardis nenurodytas) gimusiu (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog byloje pateiktuose rašytiniuose dokumentuose - išraše iš protokolo, mokestiniame pranešime, draudimo liudijimuose, apklausime, registracijos pažymėjime, pareiškime žemei gauti (b.l. 94-95, 97-101) nurodytas P. K., A.. Teismas padarė išvadą, jog neatitikimai pateiktuose dokumentuose patvirtina, kad jie pateikti apie skirtingus asmenis, todėl iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti, kuris P. K. galėjo valdyti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir šį pareiškimo reikalavimą atmetė. Teismas, nusprendęs, kad pareiškėja neįrodė, kad P. K., gimęs (duomenys neskelbtini), mirties data(duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) (dabar(duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 971m² žemės sklypą, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, kad po P. K. mirties(duomenys neskelbtini), palikimą priėmė jo sutuoktinė M. K., paliko nenagrinėtu, nes tokio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai tam tikrų teisių padarinių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja O. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti (b.l. 153-158). Teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neatskleidė bylose esmės ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kuris P. K. galėjo valdyti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus: teismas neteisingai nurodė P. K. žmonos vardą (duomenys neskelbtini), nes byloje esančiuose dokumentuose nurodoma, jog P. K. žmona buvo (duomenys neskelbtini), kas atitinka P. K., A. pirmosios žmonos vardą. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Be to, šios aplinkybės dėl vardų neatitikimo nebuvo nagrinėjamos ir tiriamos bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas, neištyręs visų byloje esančių įrodymų ir nepašalinęs abejonių dėl tėvavardžių, žmonos vardo, gimimo datų, remdamasis archyvo pažymoje neteisingai nurodytu tėvavardžiu padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti P. K., nuosavybės valdymo teises. Kadangi teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų, jog kalbama apie tą patį žemės sklypą ir tuos pačius pastatus, ir dėl tam tikrų anksčiau minėtų faktų neatitikimo nenagrinėjo klausimo nagrinėdamas bylą, todėl mano, kad teismas neištyrė bylai svarbių aplinkybių, faktų ir neatskleidė bylos esmės.

2. Teismas, nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, padarydamas visiškai nemotyvuotą išvadą, kad nėra aišku kokiam P. K. priklausė baldai, o apie jų perėmimą teigia tik viena pareiškėja. Tokią išvadą teismas padarė neištyręs byloje esančių įrodymų nei atskirai, nei visumoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad P. K. buvo susituokęs su M. K., kad jie gyveno kartu adresu (duomenys neskelbtini), kad nei vienas iš jų, nei abu kartu neturėjo vaikų ir kitų artimų giminaičių, kad M. K. palaidojo P. K., kad žmona po vyro mirties liko gyventi (duomenys neskelbtini), ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantės nuomone, teismo išvados visiškai nepagrįstos ir prieštarauja tuo metu galiojusio RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso normoms.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 162-164). Nurodo, kad teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes ir pagrįstai atmetė pareiškėjos pareiškimą, nes pareiškėja nėra tiksliai nurodžiusi sklypo, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, adreso, tikslaus ploto, jo buvimo vietos, nepateikė įrodymų, kur ši vieta yra natūroje, todėl pats reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą buvo netikslus ir negalėjo būti patenkintas. Be to, pažymima, jog pareiškėja, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, galėjo įrodinėti ne tik nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, bet ir tą aplinkybę, kad P. K. iki nacionalizacijos, jos momentu valdė žemę nuosavybės teise. Suinteresuoto asmens nuomone pareiškėja nenurodė konkretaus įstatyminio pagrindo nuosavybės teisėms įgyti, o tik bendras Prancūzijos civilinio kodekso normas. Įrodymų, kokių veiksmų ėmėsi P. K., kad įgytų nuosavybės teisę į turtą įsisenėjusiu valdymu, pareiškėja nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, jog kai kuriuose dokumentuose nurodoma, jog pastatai statyti 1930 metais, kas prieštarauja pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, kad pastatai statyti 1900 metais. Nurodęs, kad prašomas faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjos nurodomo RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso normų taikymo.

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str., 445 str.). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009).

CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes, nes tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne, o netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

Civilinėje byloje pareiškėja įrodinėjo, kad P. K., gimęs (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėjo apie 1900 m. įsigytą 971 kv.m žemės sklypą, kuris pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą priklauso Kauno miesto teritorijai. ((duomenys neskelbtini), suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atsiliepime į skundą nurodomas (duomenys neskelbtini) (b.l. 162), posėdyje nurodomas (duomenys neskelbtini) B, b.l. 141). Pareiškėja teigė, jog P. K. žemės sklypą įsigijo įsisenėjusiu valdymu, nes žemę valdė apie 10 metų, o po jo mirties palikimą priėmė M. K.. Šios aplinkybės buvo grindžiamos tokiais dokumentais: namų valdos techninės apskaitos kortele ir planu, Kauno apskrities archyvo pažymomis dėl žemės, apie įrašus Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtiniame dokumentų fonde (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje, kadastro žemėlapio ištrauka, Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma, Kauno miesto DŽDT VK 1971-12-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), pažyma apie sudarytą santuoką, mirties liudijimo, testamento nuorašais, nuotraukomis, liudytojų parodymais, M. K. 1969-05-14 raštu, žemės sklypo fotonuotrauka, išrašau iš protokolu, mokestinio pranešimu, draudimo liudijimų, apklausimo, registracijos pažymėjimo, pareiškimo žemei gauti nuorašais (b.l. 9-21; 91-101). Pastebėtina, kad civilinėje byloje pareiškėja ir jos atstovė. Liudytoja J.Z. Š. 2011-12-13 teismo posėdžio metu nurodė, jog P. K. paveldėjo žemę iš savo tėvų (b.l. 82). Iš pareiškimo turinio galima teigti, jog pareiškėja nurodė, kad P. K. žemės sklypą įgijo įsisenėjusiu valdymu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovė 2012-02-22 posėdyje nurodė, jog reikia tikslinti buvusio sklypo adresą (b.l. 105).

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškimą atmetė, remdamasis tuo, kad pažymose dėl žemės, išduotose Kauno apskrities archyvo, nurodyta, kad ūkinėse knygose įrašytas P. K., M., o ūkinėje knygoje nurodyta, kad K. P., M. gimęs(duomenys neskelbtini), jo žmona – K. M., gimusi (duomenys neskelbtini) (b.l. 13, prijungtos prie bylos žemės grąžinimo bylos 11 lapas), o pareiškėja nurodė, jog jos teta M. K. buvo susituokusi P. K. (tėvavardis nenurodytas) gimusiu (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, jog neatitikimai pateiktuose dokumentuose - trijų metų skirtumas tarp P. K., M., gimusio(duomenys neskelbtini), turėjusio žmoną M., gimusią (duomenys neskelbtini) ir P. K., A., kuris minimas dokumentuose dėl žemės ir kuris 1944 metais buvo 61 metų amžiaus ir turėjo žmoną Marijoną, bei P. K., kurio tėvavardis nenurodytas, ir buvo susituokęs su M. K. (duomenys neskelbtini)- patvirtina, kad pateikti duomenys apie skirtingus asmenis, todėl negalima nustatyti, kuris P. K. galėjo valdyti žemės sklypą(duomenys neskelbtini).

Apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes atitinka įstatymo reikalavimus. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Vadovaudamasis CPK 185 straipsniu teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tai reiškia teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Jeigu byloje remiamasi liudytojų parodymais, pasižyminčiais subjektyviu pobūdžiu, ar netiesioginiais, silpno sąsajumo su įrodinėjamomis bylos aplinkybėmis, prieštaringais, fragmentiškais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais tik atskiras detales ar sudarančiais pagrindą daryti tik prielaidas, tokių duomenų visumos paprastai nepakanka faktą vertinti kaip įrodytą.

Susipažinus su bylos medžiaga (teismo posėdžių protokolais, garso įrašu) apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas sprendimą grindė tokiomis aplinkybėmis, kurios iš viso nebuvo tirtos nagrinėjant bylą iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatęs tam tikrus neatitikimus pateiktuose rašytiniuose įrodymuose (neteisingai ar klaidingai nurodyti vardai, tėvavardžiai, gimimo datos ir kt.), kuriais remiasi pareiškėja, ar kuriais savo atsikritimus grindžia suinteresuotas asmuo (dėl sklypo vietos, ploto konkretumo, sklypo plano nebuvimo) pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad tokio pobūdžio bylose teismas yra aktyvus (CPK 443 str. 8 d.), teismas privalėjo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kurios sudarė ieškinio (pareiškimo) pagrindą.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių ginčą nagrinėjęs teismas tinkamai neatliko pareigos iš esmės išnagrinėti bylą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.) ir dėl to priėmė neteisėtą procesinį sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Atsižvelgiant į byloje būtinų nustatyti, ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių pobūdį ir mastą, spręstina, kad byla visa apimtimi iš esmės turėtų būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Naujoms aplinkybės išaiškinti ir nurodytiems prieštaravimams pašalinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, o naujų įrodymų rinkimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas CPK 314 straipsnio nuostatomis. Be to, tokia padėtis prieštarauja tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina ištirti anksčiau nurodytas aplinkybes – kokiu pagrindu P. K. įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, kokių veiksmų jis ėmėsi įgydamas sklypą įsisenėjimu ar jį pirkdamas, kuris P. K. buvo žemės sklypo savininkas (sutikslinti gimimo metus, vardus, tėvavardžius ir kt.), nustatyti kurioje vietoje ir kokio dydžio buvo žemės sklypas, pateikiant sklypo planą, parengtą įstatymų nustatyta tvarka, remiantis liudytojų parodymais ir išlikusiais dokumentais ir pan. Surinkęs naujus įrodymus teismas visas faktinės bylos aplinkybės turėtų aiškinti iš naujo, minėti procesiniai veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi būti atliekami pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teisme, todėl, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimą, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 14 str., 26 str., 320 str., 329 str.1 d., 327 str. 2 d., 326 str. 1 d. 4 p.).

Konstatavus, kad neatskleista bylos esmė, kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako. Perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėja Žibutė Budžienė