Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Akmenės rajono agentūrai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–11), prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) Akmenės rajono agentūros (toliau – ir Agentūra) 2015 m. rugpjūčio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. 10 (toliau – ir Nurodymas); 2) Šiaulių RAAD 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštą Nr. (4)SR-S-1426(1.103) „Dėl 2015-08-11 privalomojo nurodymo Nr. 10“ (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Nurodymu buvo pavesta pareiškėjui iki 2015 m. spalio 10 d. pašalinti paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje savavališkai užtvertą tvorą. Pareiškėjas nurodė, kad minėtos tvoros netvėrė, o tik rekonstravo seną (prieš kelias dešimtis metų pastatytą) tvorą, ko nedraudžia jokie teisės aktai, taip pat ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Naudojimo sąlygos).Pareiškėjas nurodė, kad jam visiškai neaišku, kodėl ginčo tvora, pastatyta ne vėliau kaip 1958 metais, yra laikoma užtverta savavališkai. Be to, neaišku, kokio aplinkos apsaugos reikalavimo pažeidimu yra kaltinamas pareiškėjas, kokią žalą aplinkai sukelia ar gali sukelti minėta tvora. Žemės sklypas, pareiškėjo teigimu, buvo visada aptvertas tvora. Pastatus, esančius šiame sklype, pareiškėjas įgijo 2006 m. spalio 10 d., kai jokios specialios žemės sklypo naudojimo sąlygos dar nebuvo nustatytos (minėtos sąlygos buvo nustatytos tik 2008 m. lapkričio 14 d.). Pasak pareiškėjo, Šiaulių RAAD, nagrinėdamas skundą dėl Agentūros Nurodymo, ginčijamame Sprendime neatsakė nė į vieną pareiškėjo skunde keliamą klausimą, todėl, pareiškėjo nuomone, jo skundas nebuvo išnagrinėtas kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ). Pareiškėjo nuomone, jo tvora iš esmės yra beveik nematoma ir nedaro jokios žalos gamtai ar kraštovaizdžiui, nes yra palikta anksčiau buvusios tvoros vietoje. Be to, ši tvora pareiškėjui yra būtina jo mažamečių šeimos narių, vienas kurių turi psichikos negalią, saugumui užtikrinti.Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 47–51).Šiaulių RAAD nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktos sutarties nėra galima nustatyti, kad sklypas buvo aptvertas tvora. 1967–1977 m. darytos nuotraukos, kuriose matyti medinės tvoros dalys, negali patvirtinti fakto, kad tuo metu buvo aptvertas visas (duomenys neskelbtini) ha plotas. Pareiškėjo pastatų statybos suderinto projekto dalyje „Technologiniai procesai“ yra nurodyta, kad sklypas neaptveriamas.Šiaulių RAAD paaiškino, kad sodybos pirkimo metu Naudojimo sąlygų (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2007 m. spalio 12 d.) 126.1 punktas numatė, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras. Minėtas draudimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Naudojimo sąlygų redakcijose. Šis draudimas galiojo ir prieš pareiškėjui perkant sodybą. Šiaulių RAAD atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas iš esmės panašias bylos aplinkybes, nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas draudžia pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras. Šiaulių RAAD nuomone, Nurodymas atitinka VAĮ 3 ir 8 straipsnių reikalavimus.Atsakovas Šiaulių RAAD Agentūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Agentūros Nurodymą palikti nepakeistą (I t., b. l. 33–35). Agentūra nurodė, kad 2014 m. birželio 26 d. gavo Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus raštą, kuriame buvo pateikti duomenys, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra aptvertas tvora su cokoliu, dalis sklypo atitverta stambiais rieduliais, o sklypo riba ties Ventos upės šlaitu yra užtverta metalinių virbų tvora. Agentūra paaiškino, kad 2014 m. liepos 9 d. atliko neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Ventos upės pakrantės apsaugos juostoje yra pietinė tvoros su cokoliu dalis (58 m atkarpa), esanti pietvakarinėje pareiškėjo sklypo dalyje, taip pat šiaurinė riedulių atitvaro dalis (48 m atkarpa) ir visa 128 m ilgio metalinių virbų tvora.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 172–180).Teismas konstatavo, kad tiek STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktu, tiek ir jį atkartojančiu Naudojimo sąlygų 126.2 punktu yra ribojama asmenų teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje. Teismas nurodė, kad šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (draudžiamais) iki šių normų įsigaliojimo atliktus veiksmus.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. spalio 10 d. įsigijo statinius nesuformuotame sklype. 2008 m. rugsėjo 16 d. matininkas A. P. surašė pareiškėjo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą. Teismas minėtą matininką apklausė liudytoju. Matininkas teisme nurodė, kad tvoros nepamena, jei tvora būtų su pamatais, tai būtų pažymėta plane. Tvora taip pat būtų pažymėta plane, jei ji būtų kapitalinė, akmeninę tvorą matininkas nurodė, kad taip pat būtų užfiksavęs.Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. sausio – birželio mėnesiais buvo atliktas pareiškėjo gyvenamojo namo statybos techninis projektas, kuriame nurodyta, kad sklypas neaptveriamas. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad tvoros statusas – formuojamas, duomenų nustatymo data – 2011 m. spalio 5 d. Teismas konstatavo, kad vadovaujasi būtent šiuo įrašu, nes minėtame registre tvora įregistruota kaip naujas formuojamas daiktas 2011 m. spalio 5 d. Teismas konstatavo, kad byloje esančios nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad tvora yra naujas statinys, visiškai nepanašus į buvusios paliktos tvoros fragmentus. 1972–1975 m. darytoje nuotraukoje matoma medinės tvoros dalis nepatvirtina fakto, kad tuo metu buvo aptvertas visas (duomenys neskelbtini) ha plotas, taip pat nepatvirtina fakto, kad tvora yra toje pačioje vietoje. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad tvoros jis netvėrė. Atitinkamai atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad Agentūra vadovavosi teisės aktais, kurie negaliojo tuo metu, kai buvo pastatyta tvora. Teismas pripažino Nurodymą ir Sprendimą teisėtais ir pagrįstais bei nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 1 d. įsigaliosiančiame STĮ nebėra jokių draudimų, kurie galėtų būti taikomi pareiškėjui, tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalį, įstatymai negalioja ir netaikomi, kol jie nėra oficialiai paskelbti. Teismas sprendė, kad STĮ 20 straipsnio 8 dalies numatomi pakeitimai (nebenumatantys draudimo tverti tvorų apsaugos pakrantės juostoje) galės būti taikomi tik, kai jie bus oficialiai paskelbti.

III.

Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (I t., b. l. 182–196).Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl vieno esminių pareiškėjo skundo argumentų, susijusio tiek su sklypo eksploatavimo saugumu, tiek ir su viešuoju interesu (būtent dėl dviejų pareiškėjo nepilnamečių vaikų, vienas kurių yra mažametis bei dėl visiškai neveiksnaus pilnamečio sūnaus, kuris yra hiperaktyvus, nenuspėjamo elgesio ir kuriam nebūdingas savisaugos jausmas, interesų apsaugos), visiškai ignoruojant Akmenės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomonę, pateiktą teismui 2016 m. rugsėjo 13 d. rašte. Pareiškėjas nurodo, kad įvykdžius Nurodymą, šeimos būstas negalės būti saugiai eksploatuojamas, nes neliks jokios realios galimybės užtikrinti saugią neįgalaus sūnaus gyvenamąją aplinką, t. y. Nurodymas šiuo atveju yra akivaizdžiai neproporcingas minėto sūnaus interesams.Pareiškėjo nuomone, Agentūra, prieš duodama Nurodymą, turėjo atlikti išsamų tyrimą ir nustatyti, kada buvo užtverta tvora, o pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmesti galėjo tik tuo atveju, jeigu atsakovai teismui būtų pateikę abejonių nekeliančių duomenų (įrodymų), kad sklypas iki 1992 m. gegužės 12 d. niekada nebuvo aptvertas tvora, o jį juosiančią tvorą pareiškėjas užtvėrė po 2008 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjo nuomone, tai nebuvo padaryta.Pareiškėjas paaiškina, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 22 d. pardavė pareiškėjui sklypą su jame buvusiais statiniais, taip pat ir su ginčo tvora. Remdamasis liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas nurodo, kad visa sodybos teritorija buvo aptverta medine tvora laikotarpiu nuo 1914 iki 1958 metų. Ši tvora kelio pusėje maždaug nuo 1970 m. turėjo mūrinį pamatą ir medinius bei gelžbetoninius stulpus mediniams tvoros kuoliukams laikyti. Statybos techniniame projekte buvo nurodyta, kad sklypas neaptveriamas, nes šio projekto rengimo metu sklypas jau buvo aptvertas nurodyta tvora. Be to, pasak pareiškėjo, byloje nėra duomenų, kad senoji tvora buvo nugriauta, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas 2011 m. sklypą aptvėrė nauja tvora. Pareiškėjas paaiškina, kad 2011 m. buvo baigta minėtos tvoros rekonstrukcija, pakeistos susidėvėjusios tvoros laikančiosios konstrukcijos, kai kurios konstrukcijos sustiprintos ir pagrąžintos jas apmūrijant. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip vertina matininko A. P. parodymus. Pareiškėjo nuomone, jie nepaneigia kitų liudytojų parodymų dėl tvoros buvimo bei nepatvirtina teismo išvados, kad ginčo tvorą pareiškėjas ne rekonstravo, bet naujai užtvėrė 2011 metais.Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Pareiškėjas pažymi, kad vien formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.2018 m. liepos 13 d. pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 13–14), kuriuose pažymi, kad šiuo metu yra visiškai pasikeitęs teisinis reglamentavimas, įtvirtintas STĮ 20 straipsnyje, t. y. nebeliko draudimo tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje toliau kaip 5 m nuo vandens telkinio kranto. Be to, pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. balandžio 19 d. Telšių apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-44-1048/2018 pareiškėjo sūnų R. M., dėl kurio gyvenamosios aplinkos saugumo sklypas buvo aptvertas ginčo tvora, buvo pripažintas neveiksniu turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse.Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–5).Šiaulių RAAD pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus faktus ir argumentus, pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktas nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).Atsakovas Šiaulių RAAD Agentūra atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 6–8).Agentūra pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus faktus ir argumentus, papildomai pažymėdama, kad pareiškėjo gyvenamojo namo statybos projektas buvo suderintas 2009 m. birželio 4 d. Akmenės rajono nuolatinėje statybos komisijoje. Šios komisijos nariu buvo Agentūros vedėjas, kuris prieš derindamas projektą patikrino, jog projekte esančioje grafinėje medžiagoje nėra pažymėta sklypą juosiančios tvoros.Agentūra paaiškina, kad šalia pareiškėjo žemės sklypo yra aukštas skardis, o tvora užtverta prie pat skardžio briaunos, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta praeiti sudėtinga, o vietomis galima eiti tik įsikibus į tvorą. Agentūra nurodo, kad teisme, kai buvo pateiktas antstolio 2015 m. sausio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-03, Agentūros atstovas iš karto į tai atkreipė dėmesį. Nors teigiama, kad praeiti tvora niekam netrukdo, bet, pasak Agentūros, pateiktoje nuotraukoje matosi, kad tvora nuo skardžio briaunos yra mažesniu nei trečdalis tvoros aukščio atstumu, o toje sklypo dalyje esanti metalinių virbų tvora yra 1,2 m aukščio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Akmenės rajono agentūros 2015 m. rugpjūčio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. 10 ir Šiaulių RAAD 2015 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. (4)SR-S-1426(1.103) „Dėl 2015-08-11 privalomojo nurodymo Nr. 10“, kuriuo privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Ginčijamame atsakovo akte pareiškėjui nurodyta „pašalinti savavališkai užtvertą paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje tvorą: pietvakarinėje sklypo dalyje kryptimi iš rytų į vakarus 73,05 m atkarpoje (bendras ilgis su vartais) ažūrinę tvorą su mūro stulpeliai ir cokoliu; šiaurės vakarinėje sklypo dalyje kryptimi iš šiaurės į pietus 48,39 m atkarpoje (bendras ilgis su vartais) ažūrinę tvorą su mūro stulpeliais ir cokoliu; šiaurės rytinėje sklypo dalyje visą 128 m metalinių virbų tvorą“, „ryšium su tuo, kad žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Ventos upės pakrantės apsaugos juostoje savavališkai užtverta tvora, pažeidžiant specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 su vėlesniais pakeitimais, 126.2. punkto reikalavimus“.Privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusių Naudojimo sąlygų 126.1. punkte nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus, o 126. 2. punkte nustatytas draudimas tverti tvoras, išskyrus aplinkos ministro patvirtintuose saugomų rūšių veiksmų planuose numatytų teritorijų, atskirųjų želdynų valstybinėje ir savivaldybių žemėje, botanikos, zoologijos sodų, dendrologinių kolekcijų, paveldo objektų aptvėrimą ir kitus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Šios nuostatos atitiko tuo pat metu galiojusios redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto draudimą tverti tvoras, išskyrus atvejus kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo.Nors Naudojimo sąlygų nuostatos, kuriomis grįstas ginčijamas atsakovo aktas, nepakito, 2016 m. spalio 18 d. įstatymu Nr. XII-2683 buvo pakeistas Saugomų teritorijų įstatymas, kurio 20 straipsnis, reglamentuojantis paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą ir veiklą jose, išdėstytas nauja redakcija (nuo 2017 m. gegužės 1d.). Straipsnio 8 dalis, skirta vandens telkinių pakrančių užtvėrimo reglamentavimui, nustato, kad pakrantėje 5 metrų atstumu nuo vandens telkinio kranto (esant vidutiniam vandens lygiui) negali būti tveriamos tvoros, kitais statiniais, įrenginiais ar įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudoma pakrante eiti asmenims (1 punktas), o jeigu žemės juosta, nurodyta šios dalies 1 punkte, yra užpelkėjusi arba yra stačiame šlaite (skardyje), užtvėrimų draudimas taikomas taip, kad bent vieno metro pločio žemės juosta turi būti tinkama eiti asmenims vandens telkinio pakrante.Kadangi ginčo teisinių santykių reglamentavimas reikšmingai pasikeitė (sušvelninti apribojimai) nepasibaigus teisminei privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo procedūrai, Nurodymas pareiškėjui nugriauti tvorą galėtų būti paliktas nepakeistas tik tuo atveju, jei jis būtų grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis aukštesnės galios teisės akto – Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Tačiau tokių aplinkybių atsakovas nenurodė nei 2014 m. liepos 9 d. akte Nr. 42 (t. I, b.l. 39,40) nei vėliau ir neįrodinėjo (ABTĮ 56 straipsnis), o teismas taip pat neturėjo galimybės nustatyti. Priešingai, į bylą pateiktame antstolio 2015 m. sausio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-03 nurodyta, kad „sklype pagal šlaitą tvora pastatyta taip, kad ne sklypo teritorijoje upės pakrantę galima laisvai apeiti, nes yra takas, kurio plotis yra nuo 1,20 iki 1,56 metro“ (t. I, b.l. 111-120). Todėl ginčijamas Nurodymas turi būti panaikintas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat tenkinamas išvestinis reikalavimas dėl Šiaulių RAAD 2015 m. rugpjūčio 27 d. rašto.Nustačius aptartą ginčijamų aktų negaliojimo pagrindą kiti šalių ir teismo pateikti vertinimai bei argumentai teisiškai nebereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.Dėl paminėto pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir nauju sprendimu tenkinant skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Akmenės rajono agentūros 2015 m. rugpjūčio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. 10 ir Šiaulių RAAD 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštą Nr. (4)SR-S-1426(1.103) „Dėl 2015-08-11 privalomojo nurodymo Nr. 10“.

Sprendimas neskundžiamas.