- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-14
- Bylos Nr.
- I-3134-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01472-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5).
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. buvo laikomas tardymo izoliatoriaus 384 kameroje, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Kameros, kurioje buvo laikomi du arba trys asmenys, plotas iki 7 kv. m., ji užstatyta baldais, todėl vienam asmeniui tenkantis laisvas plotas buvo mažesnis nei numato teisės aktai, pagal kuriuos vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje turi būti ne mažesnis kaip 3.6 kv. m. Pabrėžia, kad kameroje buvo labai drėgna ir šalta, be to, čiužinys ir užklotas buvo labai plonas, kameroje bėgiojo tarakonai, lango angos padengtos juodu pelėsiu, sienos šlapios. Teigia, kad jo sveikata silpna, o būrio viršininkas jo rašytu prašymu net nenuvedė pas gydytoją. Tvirtina, jog tokios nepriimtinos, nežmoniškos ir jo orumą žeminančios laikymo sąlygos jam sukėlė nepatogumus, jis jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir vertina 2000 Eur suma.
Atsakovas su skundu nesutiko. Nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 12 d. pareiškėjas buvo laikomas tardymo izoliatoriaus 108 kameroje, kurios plotas 7.38 kv.m. (trys asmenys kameroje) ir nuo 2015 m. vasario 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 384, kurios plotas 7.35 kv.m. Iki 2015 m. kovo 5 d. šioje kameroje buvo du asmenys, nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d. – trys asmenys, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. – du asmenys. Pabrėžia kad nuo 2015 m. vasario 27 d. iki kovo 5 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad įstaiga negali įtakoti suimtųjų (nuteistųjų) atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus bei privalo užtikrinti jų izoliuotą laikymą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo buvimo laikotarpis Lukiškių TĮ-K pakankamai trumpas. Teigia, kad neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinę žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, elgiasi nesąžiningai. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Lukškių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmų, atlyginimo.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo laikymo izoliatoriaus kameroje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TĮ atvyko 2014 m. vasario 26 d. ir kartu su trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas 7.38 kv.m., o nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 384, kurios plotas 7.35 kv. m. Iki 2015 m. kovo 5 d. šioje kameroje buvo du asmenys, nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d. – trys asmenys, nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. – du asmenys, taigi nuo 2015 m. vasario 27 d. iki kovo 5 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki kovo 11 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik 2015 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 6 d. iki kovo 9 d., iš viso 5 (penkias) paras. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje buvo labai drėgna ir šalta, be to, išduotas čiužinys ir užklotas buvo labai ploni, kameroje bėgiojo tarakonai, lango angos padengtos juodu pelėsiu, sienos šlapios. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, formuojasi pelėsis, kad kameros higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį bendrove, vykdančia vabzdžių, graužikų naikinimo darbus. Darytina išvada, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisingas ir protingas atlygis padarytai žalai kompensuoti, jei tik asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog teisės aktuose reglamentuotos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos penkias paras, taigi atsakovas nors ir trumpai, tačiau iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, intensyvumą, bendrąsias kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas Lietuvos valstybėje, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes - tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma labai trumpą laiko tarpą – penkias paras, bei į tai, kad pareiškėjas per buvimo tardymo izoliatoriuje laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į tardymo izoliatoriaus administraciją, taip pat nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog šioje byloje priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo. Remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-1377/2013 ir kt.), teismas konstatuoja, kad 2014 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo iki 2014 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 9 d. formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau ginčo atveju apsiribotina jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu, kaip visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 2014 m. vasario 26 d. ir laikotarpiu nuo iki 2014 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 9 d. buvo pažeista pareiškėjo P. D. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.