Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-10-27 · Administracinė byla Nr. I-3926-643/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-10-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-27
Bylos Nr.
I-3926-643/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06778-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
UAB „Testavimo sistemos“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės
Advokatai
Julija Kirkilienė
Administracinė byla Nr. I-3926-643/2014Proceso Nr. 3-61-3-06778-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 28, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovės atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Testavimo sistemos“ patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, dėl turtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas UAB „Testavimo sistemos“ (toliau – ir pareiškėjas arba Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 68–69) prašydamas: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 21070,80 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, jog 2012 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) Bendrovei išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3240 (toliau – Leidimas plėsti). Paaiškino, jog tuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2011 m. gegužės 12 d. redakcija, Nr. XI-1375, toliau – ir AIEĮ) buvo nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema. Viena iš skatinimo priemonių, numatytų šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte – fiksuotas tarifas, kuris pagal šį įstatymą taikomas elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad 2012 m. spalio 31 d. gavęs Leidimą plėsti, teisėtai įgijo teisę į AIEĮ ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, (toliau – ir Aprašas) numatytas skatinimo priemones, tarp jų užsitikrintą 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą, taikytiną 12 metų skatinamuoju laikotarpiu. Šis 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas 2012-iems metams buvo patvirtintas ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 ir galiojo elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia iki 30 kW. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui ypatingos skubos tvarka priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-170, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymas) atgaline data buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas ir galiojusi skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Pareiškėjas pažymėjo, jog įstatymo leidėjas pakeitė leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turintiems gamintojams fiksuoto supirkimo tarifo nustatymo sąlygas ir tvarką (tuo pačiu ir dydį), susiedamas supirkimo tarifą ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojančiu Komisijos nustatytu fiksuotu tarifu, o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o tai reiškia, jog gamintojams, 2012 metais gavusiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, bet nespėjusiems tais pačiais metais gauti leidimo gaminti elektros energiją, panaikinamas jiems ankstesniu teisiniu reguliavimu garantuotus elektros energijos supirkimo tarifus.

Pareiškėjas nurodo, jog 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija išdavė jam leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 (toliau – ir Leidimas gaminti). 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443 (toliau – ir Sutartis). Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į pakeistą AIEĮ, jis buvo priverstas sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis nei prieš tai numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Aprašas, t.y. Leidimo gaminti elektros energiją metu galiojo jau ne 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas, o Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 2013 metų II ketvirčiui patvirtintas 0,69 Lt/kWh supirkimo tarifas. Pareiškėjo teigimu, visi gamintojai 2012 metais gavę leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki įstatymo pakeitimo turėję vienodas sąlygas, vienodas numatytas skatinimo priemones, tame tarpe vienodą užsitikrintą fiksuotą tarifą, po įstatymo pakeitimo, atsižvelgiant į tai kada gavo leidimą gaminti elektros energiją, atsidūrė labai skirtingose padėtyse ir teisinis reguliavimas iki įstatymo pakeitimo buvęs vienodas neproporcingai išsiskyrė, o tai akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog naujasis teisinis reguliavimas taip pat pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą, kadangi pareiškėjas, investavęs nemažai lėšų, ateityje pagrįstai tikėjosi gauti tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Todėl mano, jog patirtą žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų, privalo atlyginti Lietuvos valstybė remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nuostatomis. Pareiškėjo paskaičiavimu, per 11 mėnesių jis patyrė 21070,80 Lt dydžio žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduotą elektros energiją

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patikslintą skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, atsiliepime (b. l. 32–40, 42–50) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovės nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Anot atsakovės, viešuoju interesu taip pat pripažintina galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Mano, kad atsižvelgiant į AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 str. 3 d. 2 p. nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl nesutinka, jog dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė nuostolius ar patirs nuostolius.

Dėl teisės aktų grįžtamosios galios ir teisėtų lūkesčių principo, Energetikos ministerija pažymi, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Atsakovės elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat talpinama informacija apie išduotus leidimus. Todėl, Energetikos ministerijos nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, ir šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Akcentavo, kad teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio pusė. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio pusę, pakeitė įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

Dėl žalos atlyginimo atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nemato pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vienai iš būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – negali kilti ir civilinė atsakomybė. Atsakovė savo poziciją grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika.

Atsakovė prieštarauja pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo tam tikrų nuostatų konstitucingumo, kadangi, jos nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. ir konstituciniai principai nėra pažeisti, todėl, nemato poreikio kreiptis.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l.29–30, 60–61) pareiškėjo skundo reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo Sutartyje numatytus įsipareigojimus: už Sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjo elektrinėje pagamintą ir patiektą į AB „Lesto“ elektros tinklus elektros energiją, o sudarydama Sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lesto“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 67). Byloje yra gautas AB „Lesto“ prašymas nagrinėti bylą jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 61). Administracinė byla išnagrinėta trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas skundas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2012 m. spalio 31 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui UAB „Testavimo sistemos“ leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3240, pastatant ir įrengiant saulės elektrinę (duomenys neskelbtini). Išduotame Leidime plėsti nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 56).

2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija išdavė pareiškėjui UAB „Testavimo sistemos“ leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 (duomenys neskelbtini), įrengtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,029645 MW, tipas – saulės elektrinė. Išduotame Leidime gaminti nurodyta, kad leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 9).

2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232443, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt/kWh (b. l. 10).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Nors pareiškėjas nei skundu, nei patikslintu skundu neprašo teismo panaikinti 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerijos Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1749, tačiau sprendžiant turtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, būtina vertinti ir Leidimo gaminti nustatytų veiklos sąlygų teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi pareiškėjas žalą kildina būtent iš šiame Leidime gaminti nustatytų veiklos sąlygų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir AIEĮ), kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 str. 2 d.). AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, taip pat ir fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.).

Pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis, elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Leidimas plėtrai Nr. LP-3240 buvo išduotas 2012 m. spalio 31 d., t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija, toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Pažymėtina, jog priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 Pievų g. 5, Madžiūnų k., Paluknio sen., Trakų r. sav., įrengtoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,029645 MW, tipas – saulės elektrinė buvo išduotas 2013 m. gegužės 28 d., todėl jo atžvilgiu taikomas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. Taigi, nustatyta, jog pareiškėjas prašymą gauti leidimą plėtoti elektros energijos gavybą pateikė galiojant vienoms teisinėms nuostatoms, o Leidimą gaminti gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Pasak pareiškėjo, naujuoju reguliavimu buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, be to, jam buvo padaryta turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Kaip nuosekliai pažymima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, jie turi teisę pagrįstai tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal nurodytus principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).

Teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1 d. nurodyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013, kurioje buvo pasisakyta dėl ginčo santykiams aktualaus teisinio reglamentavimo, padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.

Bylos duomenys (b. l. 52–57) patvirtina, jog pareiškėjas aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavęs Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą (saulės elektrinę), iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Kaip nurodo atsakovė Energetikos ministerija ir kaip matyti iš AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui. Pažymėtina ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimus).

Šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2834/2013), toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011-05-24 elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013 konstatavo, bei 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-632/2014 pakartojo, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą; pakeitimai turi nepaneigti įgytos teisės esmės ir atitikti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų galimus pasikeitimus.

Pažymėtina ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui UAB „Testavimo sistemos“ nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 70–80) patvirtina, kad pareiškėjo saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gaunama pajamų. Pareiškėjui, nors ir ne tokio dydžio, kokio jis tikėjosi, tačiau visgi taikomos skatinimo priemonės. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis 2013 m. gruodžio 23 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kurie buvo pakartoti ir vėlesnėje LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-632/2014, daro išvadą, kad pareiškėjui 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerijos išduotas Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1749 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas teisės aktais.

Primintina, jog pareiškėjas prašo teismo priteisti jam turtinę žalą, kuri, anot pareiškėjo, pasireiškė kaip pajamos, negautos dėl naujos redakcijos AIEĮ taikymo jo atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti teisėtumas bei pagrįstumas, Leidimą gaminti Energetikos ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia AIEĮ redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlyga. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija, Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestini.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1 p.).

Pareiškėjas reiškia prašymą ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą proceso šalis turi tik tuo atveju, jei teismo sprendimas priimtas jos naudai. Atmetus pareiškėjo patikslintą skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Testavimo sistemos“ patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė