- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-03
- Bylos Nr.
- eAN2-235-1035/2025
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Pažeidėjas
- G. K.
- Advokatai
- Stasys Kasiulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. atstovo advokato Stasio Kasiulio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atmestas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. atstovo advokato Stasio Kasiulio skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-3212-2025 (ROIK: 24260035894).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2025 m. vasario 6 d. nutarimu G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 7 dalį ir 423 straipsnio 3 dalį bei jam paskirta administracinė nuobauda – 1300 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (vairuoti transporto priemones) atėmimas 36 mėnesiams.
G. K. nubaustas už tai, kad jis 2024 m. lapkričio 16 d. 02.46 val. Vilniuje, T. Kosciuškos–Antakalnio gatvių sankryžoje, vairavo automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivus, kai nustatytas 0,69 promilių girtumas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, sankryžoje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į troleibusų laidų stulpą bei jį apgadino, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 14 ir 127 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. atstovo advokato Stasio Kasiulio skundas dėl Institucijos 2025 m. vasario 6 d. nutarimo atmestas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu G. K. atstovas advokatas S. Kasiulis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartį ir Institucijos 2025 m. vasario 6 d. nutarimą bei nutraukti G. K. administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir 423 straipsnio 3 dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. G. K. nuo pat įvykio tyrimo pradžios nurodė, kad transporto priemonę įvykio metu buvo perdavęs vairuoti kitam asmeniui, kurį itin detaliai apibūdino ir prašė nustatyti šį asmenį, tačiau tai nebuvo padaryta. Tik po G. K. kreipimosi Institucijos atstovai rado įvykio metu automobilyje buvusį ir pareigūnų paimtą vaizdo registratorių „Neoline“. G. K. nėra suprantama, kodėl registratoriaus buvimo automobilyje faktas administracinio nusižengimo byloje atsirado tik po minėto kreipimosi ir prašymo šį registratorių su jame esančia informacija apžiūrėti, be to, kodėl vaizdo registratoriaus įrašo duomenys, patvirtinantys, kad G. K. buvo keleiviu, nebuvo išsaugoti.
1.2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo vaizdo įrašo turinį. Nuo pat įvykio tyrimo pradžios G. K. nuosekliai aiškino, kad automobilį vairavęs asmuo, galimai išsigandęs jam gresiančios civilinės atsakomybės dėl svetimo turto sugadinimo, negalėdamas greitai atsidaryti vairuotojo durelių, ginčo su G. K. metu per galines dešinės pusės keleivio dureles išlipo iš automobilio ir pasišalino iš įvykio vietos. G. K. taip pat negalėjo iš pradžių išlipti per priekines keleivio dureles, todėl neturėjo galimybės sulaikyti automobilį vairavusio asmens. Iš byloje esančio automobilio stovėjimo padėties ir vaizdo įrašą fiksavusios vaizdo kameros matyti, kad būtent dešinė automobilio pusė stovi tamsiojoje vietoje ir nėra objektyvios galimybės įžiūrėti, kad keleivio priekinės ar galinės dešinės pusės durelės atsidaro, kada per jas išlipa koks nors asmuo. Taigi, G. K. nurodytos aplinkybės, kad automobilį vairavęs asmuo (K.) išlipo per galines dešinės pusės keleivio dureles nėra paneigtos objektyviais duomenimis. Administracinio nusižengimo padarymo įrodinėjimo pareiga tenka policijos pareigūnams, kurie surašė administracinio nusižengimo protokolą ir priėmė nutarimą, tačiau asmeniui, kurį yra norima patraukti administracinėn atsakomybėn, negali būti perkeliama pareiga įrodyti savo nekaltumą.
1.3. G. K. kaltė padarius administracinius nusižengimus, įrodinėjama išimtinai administracinio nusižengimo bylos medžiagoje pateikta vaizdo kamerų įrašų iš įvykio vietos apžiūra (fotonuotraukomis), kurios, kaip matyti, yra prastos kokybės ir iš jų nėra galimybės identifikuoti pažeidimą padariusį asmenį bei paneigti G. K. nuo pat proceso pradžios nuosekliai ir logiškai aiškintų aplinkybių dėl automobilį eismo įvykio metu vairavusio asmens. Kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių G. K. kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymo, nėra. Įrodymais negali būti laikomi teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos D. Š. duoti parodymai, pasakymai ir nuomonės išreiškimas įvykio vietoje buvusiems pareigūnams, kadangi tuo metu ji pati buvo įtariama vairavusi transporto priemonę, o nenorėdama, kad jai kiltų kokia nors atsakomybė, nebūdama įspėta dėl melagingų parodymų davimo, būdama apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, galėjo pasakyti bet kokią jai tuo metu tinkamą versiją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1.4. Apeliaciniame skunde pateikta versija, kad transporto priemonę vairavo kitas asmuo –„K.“, yra nepagrįsta ir vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti atsakomybės. Ši versija nėra patvirtinta objektyviais duomenimis. Iš byloje esančio vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad po įvykio iš transporto priemonės vairuotojo pusės išlipa vienintelis asmuo – pats G. K.. Vaizdo įraše neužfiksuota nei galinių durų atidarymo, nei kitų asmenų buvimo įvykio vietoje, o tai paneigia G. K. nurodytą alternatyvią įvykių versiją. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų tariamo vairuotojo egzistavimą ar tapatybę, o paties G. K. parodymai šiuo klausimu yra nenuoseklūs ir prieštaringi.
1.5. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neobjektyvaus vaizdo įrašo vertinimo ir dėl to, kad vaizdo registratoriaus įrašuose buvo duomenų, patvirtinančių G. K. versiją, yra deklaratyvūs. Minėtas vaizdo registratorius buvo grąžintas asmeniui, o įrodymai apie tai, kad jame buvo G. K. palankūs duomenys, nepateikti. Administracinio nusižengimo tyrimo metu G. K. buvo užtikrintos procesinės teisės, jis dalyvavo bylos nagrinėjime, turėjo atstovą, galėjo teikti paaiškinimus ir prašymus, todėl bet kokios abejonės dėl procesinių garantijų pažeidimų atmestinos kaip nepagrįstos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje surinktų įrodymų visuma (tarnybiniai pranešimai, alkoholio matuoklio parodymai, vaizdo įrašai, įvykio schema, įvykio vietoje buvusių asmenų paaiškinimai) sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti G. K. kaltę.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. K. nesutinka su Institucijos sprendimu patraukti jį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir 423 straipsnio 1 dalį, kadangi transporto priemonę vairavo ne jis, o kitas asmuo. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn būtina nustatyti konkretaus administracinio nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnai) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės ir įrodymų šaltinių patikimumas.
Institucijos 2025 m. vasario 6 d. nutarimu G. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir 423 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis vairavo automobilį neblaivus, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, sankryžoje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į troleibusų laidų stulpą ir jį apgadino. Institucijos nutarime nurodoma, kad G. K. savo tokiais veiksmais pažeidė KET 9, 14 ir 127 punktus.
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad viso proceso metu G. K. nuosekliai laikėsi gynybinės pozicijos, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo asmuo vardu K., o jis pats buvo keleivio vietoje. Įvykio vietoje bendraudamas su policijos pareigūnais G. K. paaiškino, kad jis buvo vienas iš keleivių, kai jį vežė kitas asmuo vardu K., tačiau apie šį asmenį G. K. daugiau jokios informacijos pateikti negalėjo. Apklausiamas teisme G. K. parodė, kad nagrinėjamo įvykio vakarą buvo vakarėlyje, sugalvojo važiuoti namo, paprašė pažįstamo vardu K., kad pavežtų iki namų ir bevažiuojant atsitiko eismo įvykis, po kurio K. pasišalino. Šio asmens nepažįsta, tačiau jis irgi buvo tame vakarėlyje, labai domėjosi automobiliu, sakė, kad norėtų pabandyti pavairuoti, o jis (G. K.) leido pavežt jį namo. Tuo metu buvo išgėręs, o K. – blaivus. Kur dingo K. po įvykio, nežino, labai išsigando. Išlipęs iš mašinos K. ėjo ir nuėjo, bandė jam kažką sakyti, bet jis nuėjo, tada jis pradėjo skambinti kitiems ir ieškoti pagalbos. Pirmi draugai, kurie atvyko, buvo D. T. ir D. Š.. Eismo įvykio metu naudojosi telefonu, todėl nelabai matė, kas įvyko. Atsitrenkė, iš karto puolė ginčytis kas čia įvyko ir kodėl taip įvyko, iš karto sakė „ką čia padarei“, o K. išsigando, atsispyrė ir per keleivio galines dureles, nes jam pilnai neatsidarė vairuotojo durys, išlipo. Jis norėjo eiti jam iš paskos, bandė atidaryti savo duris, bet ir jos neatsidarė, išlipo per vairuotojo duris, bet tuo metu K. jau buvo kažkur nubėgęs, o jis nenorėjo šalintis iš įvykio vietos, todėl pradėjo skambinti tėvams, draugams, policijai.
Apygardos teismo vertinimu, G. K. paaiškinimai dėl eismo įvykio metu automobilį vairavusio asmens yra neįtikinami ir nelogiški. Pažymėtina, kad G. K. išdėstyta versija kelia pagrįstų abejonių pirmiausia dėl to, kad jis iš pradžių nurodė, jog asmuo vardu K. yra jo pažįstamas, tačiau vėliau jau nurodė, kad jo nepažįsta, su juo susipažino būdamas vakarėlyje. Be to, viso proceso metu G. K. negalėjo nurodyti jokios esminės informacijos apie tariamą vairuotoją K., t. y. negalėjo nurodyti šio asmens duomenų ir (arba) apibūdinti jo išvaizdos bei aprangos. Taip pat G. K. nurodė, kad įvykus eismo įvykiui, asmuo vardu K. pasišalino pro galines automobilio duris, nes vairuotojo durys neatsidarė, tuo tarpu, pasak G. K., jis pats sėdėdamas keleivio vietoje ir bandydamas sulaikyti tariamą vairuotoją K., kažkokiu būdu išlipo pro vairuotojo duris. Pastebėtina ir tai, kad G. K. iš pradžių užsiminė, kad iškart po eismo įvykio pradėjo visiems skambinėti, įskaitant ir policiją, tačiau vėliau pasitaisė, teigdamas, kad automobilis automatiškai pranešė policijai. Šios aplinkybės tik parodo, kad G. K. parodymai yra prieštaringi, stokoja nuoseklumo ir logiškumo, be to, juos paneigia ir byloje surinkti kiti įrodymai, todėl vadovautis G. K. versija nėra pagrindo.
Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, jog 2024 m. lapkričio 16 d. 2.37 val. „(duomenys neskelbtini)“ privatus „eCall“ centras gavo suveikimą iš automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pateko į eismo įvykį. Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo dėl eismo įvykio aplinkybių patikslinimo matyti, kad, apie 3.31 val. atvykus į T. Kosciuškos ir Antakalnio gatvių žiedinę sankryžą, buvo rastas automobilis „Audi E-Tron55“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo priekiu atsitrenkęs į žiedo viduje, šalikelėje, esantį troleibusų laidų infrastruktūros stulpą. Šalia minėto automobilio stovėjo, be kita ko, trys asmenys. Kaip vėliau nustatyta, minėti tai buvo D. T., G. K. ir D. Š.. Patikrinus asmenų girtumą alkotesteriu, G. K. buvo nustatytas 0,69 promilių girtumas. Išsiaiškinta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso G. K. tėvui S. K.. Bendraujant su minėtais trimis asmenimis, kas padarė eismo įvykį, nei vienas iš asmenų konkretaus asmens nurodyti negalėjo. Liudytoju apklaustas Viešojo saugumo tarnybos jaunesnysis specialistas V. K. nurodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną gavo iškvietimą, jog automobilis atsitrenkė į stulpą, visi žmonės jau buvo išlipę iš automobilio. Klausė, kas vairavo, niekas neprisipažino, sakė kažkoks pažįstamas, paklausė vardo, pasakė, kad nei vardo, nei pavardės neprisimena, paskui suprato, kad vairavo G. K.. Jis buvo nuėjęs prie automobilio ir tada jie dar apklausė D. Š., kuri pasakė, kad vairavo G. K.. D. Š. nesakė, ar jis važiavo vienas, tik sakė, kad vairavo G. K.. Nežino, iš kur D. Š. sužinojo, kad vairavo G. K., jie paklausė kas vairavo, o ji parodė į G. K.. Kai jie atvyko, prie automobilio buvo 3–4 žmonės (G. K., D. Š. ir lyg jos draugas), paskui dar du vaikinai atėjo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 1-ojo skyriaus tyrėjas J. S. teismo posėdžio metu parodė, kad reagavo į šį įvykį su savo kolega, kitu tyrėju. Jie atvyko paskutiniai, kiek prisimena, buvo atvykę ugniagesiai, pareigūnai iš Viešojo saugumo tarnybos. Taip pat buvo trys kiti asmenys, t. y. G. K., vienas vaikinas ir viena mergina (kaip paaiškėjo, tai D. T. ir D. Š.). Kiek suprato, jie buvo pažįstami. Jiems bendraujant, pradžioje bendravo su tarnybų pareigūnais, jam pasakė, kad niekas neprisipažįsta vairavęs, paskui bendravo su minėtais trimis asmenimis, jie sakė, kad niekas iš jų nevairavo. Jeigu gerai prisimena, automobilis priklauso G. K. tėčiui, bet G. K. sakė, kad jis nevairavo. Jie visi buvo neblaivūs. Bendraujant su pareigūnais jiems buvo pasakyta, kad pradžioje buvo penki asmenys, bet tie du ar keturi asmenys pasišalino ir liko tik G. K., o vėliau tas vaikinas ir mergina (D. T. ir D. Š.) atvažiavo emociškai palaikyti G. K.. Jam sakė vienas iš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų, kad mergina (D. Š.) jam buvo paminėjusi, jog galimai automobilį vairavo G. K., bet kai bendravo su pačia mergina, ji to neminėjo. Apklausti liudytojais D. T. ir D. Š. teismo posėdyje parodė, kad negali nurodyti, kas vairavo automobilį, nes G. K. to neklausė, o patys atvyko jau po įvykio su „Bolt“ paslaugos pavėžėju, norėjo emociškai palaikyti G. K. ir įsitikinti, kad jam nieko nenutiko. Kai jie atvyko, prie automobilio buvo tik G. K.. Pastarasis jiems tik pasakė, kad automobilį vairavo kitas asmuo. Taigi, nei D. T., nei D. Š. tiesiogiai įvykio nematė, nes jame nedalyvavo, atvažiavo į įvykio vietą, kai G. K. tėvui nuosavybės teise priklausantis automobilis jau buvo atsitrenkęs į troleibusų laidų stulpą, todėl, akivaizdu, kad jie negali patvirtinti ir (ar) paneigti nei G. K. išdėstytos versijos, jog transporto priemonę vairavo kitas asmuo, nei tos aplinkybės, kad vairavo būtent G. K., todėl vadovautis jų parodymais nėra pagrindo.
Kita vertus, aplinkybę, kad automobilį nagrinėjamo eismo įvykio metu vairavo būtent G. K., patvirtina byloje pateiktas vaizdo stebėjimo kamerų įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šis vaizdo įrašas yra prastos kokybės, tačiau apygardos teismas su tuo sutinka tik iš dalies. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, be to, vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo tik dalį į stulpą atsitrenkusio automobilio (nėra užfiksuota jo priekinė dalis), tačiau nėra pagrindo teigti, kad iš aptariamo vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti šiai bylai svarbias aplinkybes, t. y. pro kurias automobilio dureles ir kiek išlipo asmenų. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kaip automobilis atvažiuoja nuo (duomenys neskelbtini) pusės per tiltą dideliu greičiu, pradeda slysti, nuvažiuoja nuo kelio ir atsitrenkia į troleibusų laidų stulpą. Iš automobilio vairuotojo pusės išlipa tik vienas asmuo, daugiau niekas iš automobilio neišlipa. Šis vaizdo įrašas patvirtina, kad iš automobilio vairuotojo pusės išlipęs asmuo yra G. K., kadangi šio asmens apranga yra tokia pati kaip ir G. K., jam būnant įvykio vietoje, t. y. striukė su kapišonu ir baltos spalvos batai. Tai patvirtina byloje pateiktos G. K. fotonuotraukos. Be to, šiame vaizdo įraše neužfiksuota, kad kas nors būtų išlipęs pro kitas automobilio duris. Skunde akcentuojama, kad būtent dešinė automobilio pusė stovi tamsiojoje vietoje ir nėra objektyvios galimybės įžiūrėti, ar keleivio priekinės arba galinės dešinės pusės durelės atsidaro. Būtent pro šias dureles, G. K. teigimu, pasišalino kitas asmuo, vairavęs automobilį. Aukštesnysis teismas šiuos argumentus atmeta kaip nelogiškus. Kaip taisyklė, vairuotojas iš automobilio išlipa pro priekines kairės pusės dureles, todėl nėra pagrindo tikėti G. K. teiginiais, kad šiuo atveju vairuotojas (kitas asmuo vardu K.) išlipo pro galines dešinės pusės dureles. G. K. nurodyta aplinkybė, kad po eismo įvykio pastrigo vairuotojo durelės ir būtent dėl to vairuotojas išlipo pro kitas dureles, paneigta vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, jog pats G. K. visgi išlipo pro vairuotojo dureles. Apeliantas šios aplinkybės neginčija. Paties G. K. teigimu, jis išlipo iš automobilio pro vairuotojo dureles, nes priekinio keleivio durelės jam irgi neatsidarė. Aukštesniojo teismo vertinimu, tai, kad vienu metu neatsidarė ir vairuotojo, ir priekinio keleivio durelės, tiesiog neįtikėtina, turint omeny minėtą aplinkybę, kad visgi pats G. K. iš automobilio išlipo pro vairuotojo dureles. Nors vaizdo įrašo kokybė nėra pati geriausia dėl jau minėtų priežasčių, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nėra objektyvios galimybės įžiūrėti, ar keleivio priekinės arba galinės dešinės pusės durelės atsidaro. Aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad aptariamame vaizdo įraše nėra užfiksuotas automobilio dešinės pusės durelių atidarymas, tačiau yra užfiksuotas vairuotojo durelių, pro kurias išlipa būtent G. K., o ne kas kitas, atidarymas. Taigi, vaizdo įrašas paneigia G. K. iškeltą versiją, kad tariamas kitas vairuotojas išlipo pro galines automobilio duris.
Bylos duomenimis, automobilio viduje buvo įrengtas vaizdo registratorius. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad automobilio vaizdo registratoriaus įraše užfiksuoti duomenys, patvirtinantys, kad G. K. buvo keleivio vietoje, tačiau dėl neaiškių priežasčių jie nebuvo išsaugoti ir peržiūrėti. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad 2025 m. vasario 4 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog, siekiant išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykio vietoje policijos pareigūnai iš automobilio „Audi“ paėmė vaizdo registratorių („Neoline“), tačiau paimtas vaizdo registratorius buvo be atminties kortelės, pajungimo ir maitinimo laido, įjungti vaizdo registratorių nėra galimybės. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vaizdo registratoriaus įrašą buvo siekiama peržiūrėti, tačiau nebuvo objektyvios galimybės to padaryti dėl techninių kliūčių, todėl jis buvo grąžintas jo savininkui. Kitų duomenų, patvirtinančių G. K. teiginius, kad jis sėdėjo keleivio vietoje, o automobilį vairavo kitas asmuo, byloje nėra.
Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma: administracinio nusižengimo protokolu, administracinio nusižengimo nutarimu, teismo posėdyje duotais paaiškinimais, alkoholio matuoklio parodymais, byloje esančiu vaizdo įrašu, todėl kaip nepagrįsti vertintini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. K. inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįstos byloje užfiksuotais duomenimis. Aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina, kad administracinio nusižengimo protokole ir nutarime nurodytoje vietoje ir laiku G. K., būdamas neblaivus, vairavo automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei nepasirinkdamas saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, sankryžoje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į troleibusų laidų stulpą ir jį apgadino.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas G. K. atstovo skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo, nepažeisdamas proceso reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pripažino, kad Institucijos nutarimu G. K. yra nubaustas pagrįstai. G. K. atstovo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. atstovo advokato Stasio Kasiulio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.